Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-1835-386/2018

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-03-08
Bylos Nr.: I-1835-386/2018
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-02686-2015-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Laimutė Jokubauskaitė
Pareiškėjas: V. Z.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I-1835-386/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02686-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 37.3; 37.6; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 8 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,

2018-02-26 teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 5 000 € neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-6).

Pareiškėjas paaiškino, kad periodiškai nuo 2012 m. iki 2015 m. buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje kartu su kitais 2–3 asmenimis 12–15 kv. m ploto kamerose (neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto). Nurodė, kad kiekvieną kartą atvykus buvo daroma krata, kurios metu pareiškėjas buvo priverstas nusirengti ir kitų akivaizdoje (taip pat ir moterų) daryti pritupimus. Pareiškėjas nurodė, kad nors ir prašė, tačiau niekada nebuvo nuvestas nei į dušą, nei pasivaikščioti į lauką. Be to, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nors pats yra nerūkantis.

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad kamerose įrengtas tualetas buvo atskirtas apie 1 m aukščio sienele, tačiau ji neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu, nes pareiškėjas buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų. Be to, tualetas buvo tupimas. Pasak pareiškėjo, kamerose buvo labai šalta (mažiau nei 18oC), drėgna, nuo sienų krito tinkas, kampuose buvo pelėsis, buvo bloga ventiliacija ir blogas apšvietimas, kamerose nebuvo šilto vandens, nebuvo galimybės išsiskalbi ir išsidžiovinti rūbus, kamerose langai nevalyti, nes to neįmanoma buvo padaryti per grotas, kurios buvo įrengtos iš vidaus ir iš išorės.

Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad jo sveikatai grėsė mirtinas pavojus, nes jis buvo laikomas kartu su ŽIV bei hepatitu sergančiais asmenimis. Pareiškėjas nurodė, kad ne kartą skundėsi dėl tokių laikymo sąlygų, tačiau skundų Klaipėdos AVPK iš jo neimdavo arba juos ignoruodavo. Dėl visų šių sąlygų pareiškėjas nurodė patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, psichologinį stresą, galimybių suvaržymą, taip pat atsirado problemos su sveikata (regėjimo ir odos problemos).

Pareiškėjas taip pat pateikė teismui skundo papildymą (b. l. 73–75), kuriame nurodė, kad buvo kankinamas nuo 2012 m. iki pat 2015 m. pabaigos. Dėl pasivaikščiojimų gryname ore nurodė, kad pasivaikščioti nebuvo išvedamas blogu oru, nes pasivaikščiojimo kiemelis buvo netinkamai įrengtas (be stogelio). Nuo parazitų įkandimų pareiškėjo veido ir kūno odoje liko randai. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl to prarado merginą, patyrė stresą ir net fizinius skausmus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad daugelį savo skundų buvo priverstas atsiimti, kad galėtų papildomai nueiti į dušą (dažniau nei vieną kartą per savaitę) ar ilgiau pasivaikščioti gryname ore.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–19).

Klaipėdos AVPK nurodė, kad pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – Taisyklės), IV skyriaus reikalavimus, areštinėje laikomų asmenų visi gauti prašymai, skundai yra registruojami. Pareiškėjas raštu skundėsi 2015 m. spalio 26 d. dėl jam neišduodamų antibiotikų ir nepagarbaus pareigūno elgesio. Pareiškėjo skundai buvo patikrinti ir, nenustačius pareiškėjo nurodytų pažeidimų, pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas.

Klaipėdos AVPK paaiškino, kad pagal Taisyklių 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pripažino, kad nedidelę dalį ginčo laikotarpio (nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d.), t. y. tik 7 dienas, pareiškėjui teko mažesnis gyvenamųjų patalpų plotas nei nustatytas minėtame Taisyklių 80 punkte.

Klaipėdos AVPK nurodė, kad areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009) reikalavimais. Įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 cm aukščio pertvara, įrengta atskira patalpų oro šalinimo sistema.

Klaipėdos AVPK paaiškino, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko areštinės patikrinimus ir konstatavo, kad areštinės kamerose drėgmės ir pelėsių nėra, o dirbtinio apšvietimo neatitikčiai pašalinti reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl vadovaujantis HN 37:2009 2 punktu minima neatitiktis nevertinta kaip pažeidimas. 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte konstatuota, kad graužikų ar kitokių buitinių parazitų kamerose nebuvo pastebėta.

Dėl pasivaikščiojimo užtikrinimo Klaipėdos AVPK paaiškino, kad laikomasi Taisyklių VIII skyriaus nuostatų ir 1 val. per dieną asmenų pasivaikščiojimai yra užtikrinami. Dėl pasinaudojimo dušu Klaipėdos AVPK nurodė, kad yra vadovaujamasi Taisyklių 7.12 punktu ir visiems asmenims užtikrinama teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Ši teisė pareiškėjui, kaip ir kitiems asmenims, galėjo būti nesuteikta tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas buvo laikomas areštinėje trumpiau nei 7 dienas. Karšto vandens padavimo įrengimas areštinės kamerose teisės aktuose nėra numatytas ir areštinėje nėra įrengtas.

Klaipėdos AVPK pareiškėjo skundo teiginį, kad pareiškėjui buvo draudžiama turėti kompiuterį bei muzikos grotuvą, vertino kaip nepagrįstą, nes tai nėra draudžiama pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 27 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 2 dalį. Kaip nepagrįstą taip pat vertino ir pareiškėjo teiginį dėl deficitinės maisto energetinės vertės. Klaipėdos AVPK paaiškino, kad nedalyvauja maisto gamyboje ir išdavime. Nurodė, kad 2014 m. sausio 27 d. Klaipėdos maisto ir veterinarijos tarnyba atliko tiekiamo maisto subjekto patikrinimą, pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu neteikė skundų ir prašymų dėl draudimo gauti maisto produktus iš artimųjų ar kitų asmenų.

Klaipėdos AVPK nurodė, kad teisė pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis yra įgyvendinama tik esant bylą tiriančio ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro leidimui, o nuteistieji, laikinai perkelti į areštinę iš bausmės atėmimo įstaigų dėl tiriamos arba teisme nagrinėjamos kitų asmenų padarytų nusikaltimų bylos, teisės į pasimatymą neturi (Taisyklių 7.6, 19 ir 21 punktai). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui teisė į pasimatymą galėjo būti nesuteikta. Dėl laikymo kartu su rūkančiais Klaipėdos AVPK nurodė, kad visi be išimties nerūkantys arba bandantys mesti rūkyti asmenys jų pageidavimu yra laikomi atskirai nuo rūkančių asmenų. Dėl kratos paaiškino, kad ji atliekama pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintą instrukciją.

Klaipėdos AVPK taip pat nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėju būtų kilusios neigiamos pasekmės, todėl vertino, kad nagrinėjamu atveju pakaktų pažeidimo pripažinimo. Prašė taikyti ieškinio senatį.

Administracinės bylos proceso šalys ir jų atstovai į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, byloje pakanka rašytinių duomenų ją išnagrinėti, todėl byla išnagrinėta iš esmės bylos šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis, 78 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. Z. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, atsiradusią dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų laikant jį šio komisariato areštinėje.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu (b. l. 84–93) pareiškėjo V. Z. skundą tenkino iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, priteisė pareiškėjui 200 € neturtinei žalai atlyginti, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 8 d. nutartimi (b. l. 123-128) pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą panaikino bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d. Tačiau, kai tokiose bylose apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, iš naujo nagrinėjamos bylos procesas vyksta pagal procesines normas, galiojančias nuo 2016 m. liepos 1 d.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Dėl senaties termino taikymo

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidžiant jo teises atskirais laikotarpiais nuo 2012 iki 2015 metų. Skundą teismui pareiškėjas pateikė (išsiuntė) 2015 m. gruodžio 17 d. (b. l. 7). Atkreiptinas dėmesys, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Pareiškėjas neįrodinėja ir neteikia argumentų, jog jis apie pažeistas jo teises sužinojo vėliau, nei jos buvo pažeistos ar būtent skundo pateikimo metu pasireiškė žala dėl šių pažeistų teisių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į nurodytų teisės pažeidimų pobūdį, spręstina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį apie šiuos galimus pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti.

Kadangi skundą teismui pareiškėjas pateikė (išsiuntė) tik 2015 m. gruodžio 17 d., konstatuojama, jog pareiškėjas daliai skundo reikalavimų, t. y. laikotarpiui nuo iki 2012 m. gruodžio 17 d., praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teismas iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 17 d.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakove yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašo taikyti atsakovės atstovas – Klaipėdos AVPK, todėl ginčo nagrinėjimui taikytina ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016). Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), atsakovo atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, atsirado visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo dalį už laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 17 d.

Dėl ginčo laikotarpio, teisinio reglamentavimo ir įrodinėjimo

Pagal Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2016 m. sausio 11 d. tarnybiniame pranešime, reg. Nr. 30-PR2-545, „Dėl V. Z. skundo“ (b. l. 20) ir 2018 m. sausio 24 d. tarnybiniame pranešime, reg. Nr. 30-PR2-1687, „Dėl V. Z. skundo“ (b. l. 142-143) (toliau – ir tarybiniai pranešimai) pateikiamą informaciją matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. periodiškai, t. y. nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., 2013 m. gegužės 17 d., nuo 2014 m. spalio 26 d. iki 2014 m. spalio 27 d., nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. liepos 14 d., nuo 2015 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. spalio 2 d., nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 23 d., nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d., nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., nuo 2015 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. Klaipėdos AVPK nepateikia tikslių duomenų kokiomis valandomis pareiškėjas atvykdavo ir išvykdavo iš areštinės, todėl laikytina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu periodiškai areštinėje buvo laikomas 64 paras.

Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnis nustato, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas. Nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį yra Suėmimo vykdymo įstatymo paskirtis (Suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomiems asmenims taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos; teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras (Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o šio straipsnio 3 dalyje – kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

Ginčui aktualiu laikotarpiu, nuo 2007 m. birželio 3 d. iki 2017 m. balandžio 3 d., teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustatė Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), patvirtintos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (Areštinių veiklos taisyklių 1 punktas).

Ginčui aktualiu laikotarpiu, nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 12 d., vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų teises ir pareigas, taip pat į policijos areštines uždarytų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustatė Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija I), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 (Instrukcijos I 1 punktas). Nuo 2015 m. vasario 12 d. Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija II), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 (Instrukcijos II 1 punktas).

Ginčui aktualiu laikotarpiu, nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio1 d., policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (HN 37:2009 1 punktas). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių (toliau – laisvės atėmimo vietų), teritorinių policijos įstaigų areštinių (toliau – policijos areštinės) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (HN 134:2015 1 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Dėl kameros ploto tenkančio vienam asmeniui

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte buvo nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 8 d. nutartimi nurodo, kad iš skundo teismui matosi, jog pareiškėjas teismui buvo nurodęs kelis laikotarpius 2015 metais, kuriais, jo nuomone, buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, tame tarpe taip pat pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus: 2015 m. liepos 10 d. – 2015 m. liepos 14 d.; 2015 m. rugsėjo 17 d. – 2015 m. spalio 2 d.; 2015 m. spalio 15 d. – 2015 m. spalio 23 d.; 2015 m. lapkričio 19 d. – 2015 m. lapkričio 26 d.; 2015 m. gruodžio 8 d. – 2015 m. gruodžio 15 d. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas plačiau dėl šių laikotarpių nepasisakė, tačiau yra nustatęs vieną aktualų nagrinėjamoje byloje laikotarpį 2015 metais - nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2015 m. spalio 20 d., kameroje Nr. 22, kai vienam laikomam asmeniui teko 4,90 kv. m (neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto). Nurodo, jog iš skundžiamo sprendimo, matyti, kad pirmosios instancijos teismas remiasi vienu įrodymu – Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės skyriaus viršininko 2016 m. sausio 11 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 30-PR2-545, tačiau šiame pranešime nėra duomenų apie pareiškėjo skundžiamas sąlygas 2015 metais. Teigia, kad byloje yra Asmens paskirstymo į kameras išrašas (b. l. 26), tačiau jis negali būti laikomas pakankamai informatyvus, nes iš jo nėra aišku, kokio dydžio buvo kameros, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas 2015 metais atskirais laikotarpiais, tikslus laikas, kuriuo pareiškėjas buvo patalpintas atskirose kamerose, žmonių skaičius kamerose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas minėtos informacijos nepateikia nei atsiliepime į apeliacinį skundą, nei atsiliepime į skundą teismui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų apie tai, kokiomis sąlygomis buvo laikomas pareiškėjas 2015 metais areštinėje. Be to, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kiek ploto pareiškėjui teko kamerose, neatsižvelgė į tai, kad kamerose buvo įrengti sanitariniai mazgai. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kiek kameros ploto teko pareiškėjui visu ginčo laikotarpiu, turėjo nustatyti sanitarinių mazgų užimamą plotą kamerose ir jo neįskaičiuoti bendrą kamerų gyvenamąjį plotą. Teigia, jog sprendime nurodoma, kad nustačius minimalaus ploto reikalavimo pažeidimą, pirmosios instancijos teismas vertino ir sanitarinio mazgo, baldų bei kitų įrenginių užimamą plotą nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia kompensacinė priemonė nėra pakankama pareiškėjo teisių gynybai, nes yra tikimybė, kad apskaičiavus kamerų plotus, išskaičius tikslų sanitarinio mazgo užimamą plotą, daugės dienų skaičius, kai pareiškėjas buvo laikomas, pažeidžiant minimalų kamerų plotą, ir žymiai didės priteistina suma. Pažymi, jog nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, turi imtis ABTĮ numatytų procesinių priemonių, kad į bylą būtų pateikti duomenys apie sanitarinių mazgų užimamą plotą kamerose bei tikslūs duomenys (data, areštinėje buvimo laikotarpis, žmonių skaičius kameroje, kameros numeris, kameros kvadratūra) apie pareiškėjo buvimą areštinėje 2015 metais.

Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą iš naujo, be kita ko, papildomai pateikti Klaipėdos AVPK 2018 m. vasario 6 d. raštas Nr. 30-S- „Dėl papildomų duomenų ir įrodymų“ (b. l 137-141) bei minėtas Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2018 m. sausio 24 d. tarnybinis pranešime reg. Nr. 30-PR2-1687 „Dėl V. Z. skundo“ (b. l. 142-143). Pagal šiuos duomenis, visose Klaipėdos AVPK areštinėje, veikusioje iki 2015 m. gruodžio 27 d., įrengtose kamerose sanitarinis mazgas užėmė 1,2 kv. m ploto.

Tarnybinių pranešimų duomenimis pareiškėją laikant Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., 2013 m. gegužės 17 d., t. y. 8 paras, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto vienam asmeniui teko 2,69 kv. m kameros ploto, nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. liepos 14 d., t. y. 5 paras – 4,95 kv. m, nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d., t. y. 5 paras – 4,73 kv. m, nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2015 spalio 23 d., t. y. 8 paras – 3,84 kv. m, nuo 2015 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., t. y. 2 paras – 4,89 kv. m, nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d., t. y. 2 paras – 3,84 kv. m., nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d., t. y. 3 paras – 4,73 kv. m, nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., t. y. 2 paras – 4,73 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Klaipėdos AVPK areštinėje, vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą, 35 paras buvo mažesnis nei 5 kv. m, todėl šiais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Kitomis dienomis minėtas plotas svyravo nuo 5,12 kv. m iki 7,38 kv. m, todėl kitu laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

Dėl asmens kratos atlikimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kiekvieną kartą atvykus iš kitų įstaigų Klaipėdos apskrities VPK areštinėje būdavo atliekama krata ne specialiose patalpose, o koridoriuje, jis būdavo išrengiamas nuogai ir tokiu būdu būdavo iš jo tyčiojamasi, nes jį galėjo stebėti pašaliniai asmenys, ne tik pareigūnai, atliekantys kratą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 8 d. nutartimi taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Klaipėdos apskrities VPK areštinės pareigūnų veiksmų teisėtumo pareiškėjo atžvilgiu, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jo kratos buvo atliekamos tam neskirtose patalpose, jį išrengiant iki apatinių rūbų. Pažymi, kad nagrinėdamas administracinę bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, turi imtis ABTĮ numatytų procesinių priemonių, kad į bylą būtų pateikti įrodymai, susiję su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl kratų atlikimo tam neskirtose areštinės patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.

Kaip minėta pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą iš naujo, be kita ko, papildomai pateiktas Klaipėdos AVPK 2018 m. vasario 6 d. raštas Nr. 30-S- „Dėl papildomų duomenų ir įrodymų“ (b. l 137-141). Atsakovės atstovas šiuo raštu nurodo, kad asmens krata, įskaitant ir daiktų apžiūrą, buvo atliekama tam skirtoje patalpoje, kurios švara užtikrinama atliekant kasdieninį patalpų valymą drėgnuoju būdu. Teigia, kad minimos patalpos oro temperatūra bei santykinė drėgmė yra analogiškos areštinės kamerose esančiai oro temperatūrai bei drėgmei, todėl oro temperatūra be santykinė drėgmė asmens kratos ir daiktų apžiūros patalpoje atitiko higienos normų HN 37: 2009 ir HN 134:2015, reikalavimus. Nurodo, kad asmens kratų atlikimo procese dalyvauja tik tos pačios lyties pareigūnai. Pažymi, kad kontroliuojančių institucijų vykdytų patikrinimų metu nėra buvę nustatyti pažeidimai dėl netinkamo kratos atlikimo patalpos įrengimo ar higienos normų reikalavimų neužtikrinimo. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje asmens krata buvo atliekama patalpoje, kuri buvo pritaikyta kratoms atlikti ir kad asmens kratos atlikimo sąlygos ir tvarka atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.

Asmens krata – tai į policijos areštinę uždaromų ir joje laikomų asmenų drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų ir kūno apieškojimas išrengiant, siekiant surasti draudžiamus asmenims turėti daiktus (Areštinių veiklos taisyklių 5 punkto 6 dalis). Visa asmens krata – tai į policijos areštinę uždaromų, iš areštinės paleidžiamų, konvojuojamų ir joje laikomų asmenų drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų ir kūno apieškojimas išrengiant, siekiant surasti draudžiamus asmenims turėti daiktus (Instrukcijos I 3 punkto 10 dalis). Asmenį uždarant į policijos areštinę, atliekama visa asmens krata ir surašomas asmens kratos protokolas (4 priedas), atlikti asmens kratą ir dalyvauti jos metu gali tik tos pačios lyties pareigūnai. (Instrukcijos I 14 punktas). Visa asmens krata atliekama asmenį konvojuojant iš policijos areštinės ir grąžinant jį į policijos areštinės kamerą, paleidžiant iš policijos areštinės, taip pat pagal tikrintojo, policijos areštinės viršininko, policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo nurodymą (Instrukcijos 60 punktas). Kiekvienu atveju, asmenį išvedus iš saugomos policijos areštinės teritorijos ir grąžinus atgal į policijos areštinę, atliekama visa asmens krata. Kratos rezultatus įforminti būtina (Instrukcijos I 61 punktas). Visa asmens krata atliekama gerai apšviestoje patalpoje. Tikrinamam asmeniui nurodoma nusivilkti viršutinius ir apatinius drabužius. Atidžiai patikrinami drabužiai, avalynė, asmeniniai daiktai (Instrukcijos I 62 punktas). Analogiškos nuostatos įtvirtintos Instrukcijos II 3.13, 14, 57, 58 punktuose. Taigi asmens kratos atlikimui, kurios metu asmenys išrengiami, yra taikomi iš esmės du teisės aktų nustatyti reikalavimai – kad kratą atliktų tos pačios lyties pareigūnai ir kad krata būtų atliekama gerai apšviestoje patalpoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu būtų teikęs skundų Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, dėl asmens kratų atlikimo. Pareiškėjas nenurodė ginčui reikšmingų laikymo sąlygų apibūdinimą detalizuojančiu aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, jog buvo pažeisti minėti teisės aktų reikalavimai asmens kratų atlikimui. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo argumentus, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės atliekant asmens apžiūras. Pareiškėjas nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Darytina išvada, kad pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl asmens kratų atlikimo nepasitvirtino ir šioje apimtyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 8 d. nutartimi daugiau Klaipėdos apygardos administracinis teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimo trūkumų nenurodė, todėl dėl likusių pareiškėjo argumentų teismas laikosi pozicijos išdėstytos 2016 m. kovo 30 d. sprendime.

Pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normoms paneigia byloje esantys įrodymai. Iš byloje pateikto Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98 (b. l. 36-39) matyti, kad 2015 m. kovo 30 d. atliktas areštinės kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 patikrinimas ir jo metu nenustatyta oro temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės reikalavimų neatitikimų. Dirbtinės apšvietos neatitikimai nevertinti kaip pažeidimas, nes jų pašalinimui reikalinga atlikti pastato rekonstrukcijos darbus. Patikrinimo aktu taip pat konstatuota, jog visose kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, lovų čiužiniai nesuplyšę, švarūs, kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, kameros taip pat vėdinamos per atidaromus skaidraus stiklo langus, kameros ir jų įrenginiai švarūs, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti, atliekamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas, buitinių parazitų nepastebėta, dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją vykdo UAB „Kauno grūdai“, laikomi asmenys kartą per savaitę turi teisę nusiprausti duše pagal HN 37:2009 60 punkto reikalavimus, dušo patalpos sienos, grindys lygios, lengvai valomos, dezinfekuojamos, kamerose, dušinėje ant sienų ar lubų pelėsių nebuvo, pasivaikščiojimo kiemai išvalyti. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 2 d. atlikto patikrinimo ir 2015 m. spalio 8 d. surašyto patikrinimo akto Nr. K3-472 (b. l. 40-42) duomenys taip pat patvirtina, jog tikrintos areštinės kameros Nr. 14 ir 23 atitiko HN 37:2009 reikalavimus ir nepasitvirtino laikomų asmenų nusiskundimai, jog yra šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, yra pelėsis, čiužiniai smirdi ir pūva, išdraskytos rozetės, išdaužyta pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, nešvarūs langai ir pan. Nors pareiškėjas laikytas kitose kamerose, tačiau teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad sąlygos kitose kamerose, kuriose buvo atliktas patikrinimas ir kuriose laikytas pareiškėjas, galėjo iš esmės skirtis. Iš esmės analogiški apšvietimo, santykinės oro drėgmės, judrumo, temperatūros reikalavimai, patalynės skalbimo, minkštojo inventoriaus ir patalpų dezinfekavimo reikalavimai įtvirtinti ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje HN 134:2015.

Pareiškėjui akcentuojant, jog turėjo galimybę tik kartą per savaitę nusiprausti duše pažymėtina, kad tiek HN 37:2009 60 punkte, tiek HN 134:2015 44 punkte būtent ir yra įtvirtintas toks reikalavimas, t. y. ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Iš bylos duomenų matyti, jog Klaipėdos AVPK 2015 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 30-V-41 patvirtintas Areštinėje laikomų asmenų teisės pasinaudoti šiltu dušu grafikas (b. l. 43). Pareiškėjas pripažįsta, jog šio reikalavimo buvo laikomasi, o duomenų, kad pareiškėjui turėtų būti sudarytos išimtinės sąlygos ar kad jis dėl sveikatos būklės turėtų praustis duše dažniau, nėra ir pareiškėjas neteikia. Klaipėdos AVPK 2015 m. lapkričio 18 d. viršininko rašte Nr. 30-S-121578(4.1) nurodyta, jog iki 2015 m. spalio 23 d. pareiškėjas nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo ir medicinos pagalbos nesikreipė (b. l. 76). Pareiškėjui argumentuojant, jog nesudarius jam sąlygų dažniau praustis duše jis susirgo veido odos dermatitu, pažymėtina, kad kamerose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema ir pareiškėjui nėra apribota galimybė prausti veidą kiekvieną dieną. Be to, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2016 m. sausio 5 d. medicininio pažymėjimo matyti, kad tik 2015 m. gruodžio 29 d. pareiškėjui diagnozuotas veido odos dermatitas, skirtas gydymas antibiotikais (b. l. 72). Duomenų, kad pareiškėjui anksčiau būtų skirti vaistai ar kad juos būtų atnešę šeimos nariai ar kiti asmenys, byloje nėra. Pareiškėjui argumentuojant, jog kiekvieną kartą jam atvykus iš kitos įstaigos turėjo būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, pažymėtina, jog tokio reikalavimo nėra ir asmenims galimybė praustis duše sudaroma bendra tvarka – vieną kartą per savaitę. Konstatuotina, jog pareiškėjo argumentai dėl išskirtinių sąlygų praustis duše nesudarymo ir medicininės pagalbos nesuteikimo, yra nepagrįsti. Reikalavimą dėl neturtinės žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo gydymo, atlyginimo pareiškėjas turėtų reikšti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka, jeigu mano, jog dėl netinkamo ar nesuteikto gydymo jis patyrė neturtinę žalą.

Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Areštinių veiklos taisyklių 81 punktas nustatė, kad kameroje taip pat įrengiamos sanitarinis mazgas. Pareiškėjui akcentuojant, jog kamerose neįrengti uždari sanitariniai mazgai, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo ir nurodytų Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, jog kamerose laikantis šio reikalavimo ir yra įrengti sanitariniai mazgai, todėl pareiškėjas neturi teisės reikalauti išskirtinių sąlygų. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo atsiliepime ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nurodytomis aplinkybėmis arba konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu turėtų būti taikomi kitokie sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimai, nei nurodyta HN 37:2009. Pareiškėjui skundžiantis privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimu pažymėtina, jog Areštinių veiklos taisyklės nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Areštinių veiklos taisyklių 6 punktas). Pagal Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013, 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015). Nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus ir ginčo byloje dėl šios aplinkybės nekyla, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė. Iš bylos duomenų matyti, jog sanitarinio mazgo erdvė nėra visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto. Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Atsižvelgiant į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015), konstatuojama, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.

Rūkantys asmenys – atskirai nuo nerūkančių, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (Instrukcijos I 22.13 punktas, Instrukcijos II 23.4 punktas). Policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (HN 37:2009 10.10 punktas). Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (HN 134:2015 7 punktas). Pareiškėjui argumentuojant, jog kamerose nerūkantys asmenys laikomi su rūkančiais asmenimis, pažymėtina, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų. Ši pareiga siejama su Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, įtvirtinančiomis, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjui teigiant, jog jis yra nerūkantis, tačiau kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, o atsakovės atstovui nepateikus įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę konstatuotina, kad jo atžvilgiu šiuo aspektu galėjo būti padarytas pažeidimas.

Pripažintini nepagrįstais pareiškėjo argumentai dėl grėsmės jo sveikatai ir gyvybei, kilusios dėl laikymo kamerose sveikų ir užkrečiamomis ligomis, tarp jų ir ŽIV bei hepatitu, sergančių asmenų. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos areštinės viršininko 2016 m. sausio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-545 (b. l. 20) nurodyta, jog vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 10 punktu kamerose atskirai nuo kitų laikomų asmenų uždaromi asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze. Reikalavimo izoliuoti sergančiuosius kitomis ligomis teisės aktuose nenumatyta. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012, 2016 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-492/2016). Teisės aktai nenumato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nagrinėjamu atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Tais pačiais motyvais pripažintini nepagrįstais ir pareiškėjo argumentai dėl atsakovės pareigos laikyti atskirai asmenis, sergančius hepatitu. Pareiškėjas teismo posėdžio metu pripažino, jog yra visiškai sveikas, tikrinant sveikatą nenustatyta, kad jis būtų užsikrėtęs kokiomis nors ligomis. Pareiškėjo hipotetiniai teiginiai dėl galimybės jam užsikrėsti nagrinėjamu atveju pripažintini nepagrįstais. Byloje esantys duomenys taip pat paneigia pareiškėjo teiginius dėl jo skundų neregistravimo. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjo skundai yra priimami, registruojami bei nagrinėjami (b. l. 21-24, 76-80).

Pareiškėjui argumentuojant kitais jo laikymo areštinėje sąlygų neatitikimais higienos normų reikalavimams, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 D. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-651-575/2015 ir kt.), todėl konstatavus pareiškėjo teisės būti laikomam areštinėje tinkamomis sąlygomis pažeidimus minimalaus ploto, privatumo naudojantis tualetu bei jo laikymo su rūkančiais asmenimis aspektais, plačiau kiti pareiškėjo argumentai nenagrinėjami.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai, be to, nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos prigimtis apsprendžia ribotas galimybes jos dydį apskaičiuoti itin tiksliai, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Kaip minėta, pareiškėją ginčo laikotarpiu laikant Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai 35 paras vienam asmeniui tenkantis gyvenamojo ploto dydis buvo mažesnis nei nustatytas teisės aktais ir ši pareiškėjo teisė buvo pažeista. Be to, pareiškėją ginčo laikotarpiu laikant Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai 64 paras, buvo pažeistos jo teisės į privatumą naudojantis tualetu bei laikymą su rūkančiais asmenimis.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Apibrėždamas laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų statusą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išskiriamus nuteistųjų teisinės padėties ypatumus. Administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013 teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui pažeidimai dėl minimalaus ploto, privatumo naudojantis tualetu bei jo laikymo su rūkančiais asmenimis sukėlė jam labiau juntamų nepatogumų ar tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į nustatytas faktines aplinkybes bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad dėl minėtų pažeidimų pareiškėjui galimai buvo padaryta neturtinė žala, tačiau ne itin didelė ir reikšminga. Konstatuojama, kad šiuo atveju įvertinus minėtų pažeidimų mastą ir trukmę, pareiškėjo galimai patirtus nepatogumus teisingas ir proporcingas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju yra 250,00 €. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu. Pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, priteistinas 250,00 € neturtinės žalos atlyginimas.

Konstatuoti kitus pareiškėjo nurodytus pažeidimus jo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, likusi pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)), 250,00 € (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (j. a. k. 191008577).

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Laimutė Jokubauskaitė