Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. Č. atskirąjį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-10-287/2014 pagal ieškovės R. Č. ieškinį atsakovui V. J., dalyvaujant institucijai duodančiai išvadą Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bylos duomenimis, atsakovo V. J. prašymu byloje skirta DNR ekspertizė giminystės ryšiui nustatyti. Civilinė byla sustabdyta iki teisme bus gautas DNR ekspertizės aktas (14-15 b.l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo esmė

Pirmosios instancijos teismas atsisakydamas tenkinti apeliantės prašymą priėmė neteisėtą nutartį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad šiuo metu civilinės bylos nagrinėjimas yra sustabdytas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, iki kol bus gautas teisme DNR ekspertizės aktas, pagal teismo nutartį, už atliktą tyrimą privalo mokėti atsakovas V. J., tačiau šis nesumoka ir taip vilkina bylos nagrinėjimą. Atsakovas visiškai neteikia dukrai išlaikymo, nors mažametė A. Č. turi sunkią negalią ir jai reikalingas išlaikymas, atitinkantis jos poreikius.Rengiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliantė rėmėsi Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2S-1716-153/2010, kurioje apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias saugos priemones, ir išsprendė klausimą iš esmės - taikė prašomas priemones. Apliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju, Pakruojo rajono apylinkės teismas analogiškoje situacijoje, skirtingai nei Kauno apygardos teismas, išaiškino ir taikė procesines teisės normas, dėl to priimdamas nutartį suklydo, o tai sudaro apeliacinės instancijos teismui pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis procesas dalyje dėl laikino išlaikymo priteisimo nutrauktinas, kitoje dalyje atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (LR CPK 329 straipsnis).

Kaip matyti iš apeliantės atskirojo skundo, byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė R. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. J. dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo, prašydama nustatyti, kad V. J. yra vaiko A. Č., gim. (duomenys neskelbtini) tėvas, o A. Č. yra V. J. vaikas, priteisti iš atsakovo nepilnamečio vaiko A. Č. išlaikymui po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2013 m. liepos 1 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, vaikui skirtų lėšų tvarkytoja paskiriant vaiko motiną R. Č., priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą 16500,00 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. liepos 1 d. (6-8 b.l.). Pakruojo rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė teismui išvadą dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, kurioje nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad biologinės tėvystės nustatymo tyrimas nėra atliktas Pakruojo rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius galutinės išvados pateikti negali, išvada bus pateikta gavus informaciją apie atliktus tyrimus, kurie patvirtins arba paneigs ieškovės išdėstytus argumentus (13 b.l.). 2013 m. rugsėjo 18 d. Pakruojo rajono apylinkės teismas skyrė DNR ekspertizę giminystės ryšiui nustatyti, pavedant ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos serologijos ir DNR tyrimų laboratorijos ekspertams bei sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki bus gautas teisme DNR ekspertizės aktas (14-15 b.l.). 2014 m. vasario 7 d. ieškovė pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama areštuoti atsakovui V. J. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas už 16500,00 Lt esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant nurodytu turtu disponuoti, bei priteisti laikinąjį išlaikymą iš atsakovo V. J. mažametei A. Č., kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 500,00 Lt (19-20 b.l.). Prašymą motyvavo tuo, kad atsakovas visiškai vengia išlaikyti dukrą, vilkina bylos nagrinėjimą nesumokėdamas už DNR tyrimą, dėl ko byla yra sustabdyta, kad mažametė A. Č. turi sunkią negalią ir jai reikalingas tinkamas išlaikymas. 2014 m. vasario 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tuo pagrindu, kad ieškovės dukters kilmė iš atsakovo nėra patvirtinta, vaiko kilmė dar tik yra teismo nustatinėjama, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra teisinio pagrindo.

Ieškovė su 2014 m. vasario 10 d. teismo priimta nutartimi nesutiko, pateikė atskirąjį skundą. Teismo nutarties nepagrįstumą ieškovė iš esmės grindė aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas analogiškoje situacijoje, skirtingai nei Kauno apygardos teismas priimdamas nutartį civilinėje byloje Nr. Nr. 2S-1716-153/2010, išaiškino ir taikė procesines teisės normas.

Teismų informacinės sistemos duomenimis, Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 20 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimą atnaujino iš esmės, paskyrė bylą nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje. Teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad nors bylos sustabdymo pagrindas nėra išnykęs, kadangi teisme negautas ekspertizės aktas, tačiau atsakovui nesumokant už ekspertizę, nėra galimybės gauti ekspertizės akto, todėl civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintinas iš esmės. Bylos duomenimis, 2014 m. kovo 19 d. parengiamojo posėdžio metu, ieškovės atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, kad ieškovės dukra A. Č. mirė 2014 m. kovo 1 d., ką patvirtina mirties liudijimas išduotas 2014-03-03, Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Lygumų seniūnijoje, įrašo Nr. 5.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis LR CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jeigu LR CPK 315 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas ir priimama nutartis grąžinti žyminį mokestį (LR CPK 315 straipsnio 5 dalis). LR CPK 338 straipsnis numato, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis.

Nagrinėjamu atveju, iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad ieškovės dukra A. Č., dėl kurios laikino išlaikymo priteisimo ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, mirė 2014 m. kovo 1 d. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs šį faktą bei atsižvelgęs į tai, kad vienas iš šios civilinės bylos nagrinėjamų objektų yra laikino išlaikymo A. Č. priteisimas ir materialinių subjektinių teisių perėmimas šiuo konkrečiu atveju byloje nėra galimas (LR CK 3.194 straipsnio 4 dalies 4 punktas, LR CK 48 straipsnis), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nesant apeliacijos objekto dalyje dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui A. Č. tenkinimo, ir tai paaiškėjus apeliacinio bylos nagrinėjimo metu, apeliacinis procesas pagal ieškovės prašymą priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui A. Č. šioje dalyje nutrauktinas (LR CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, LR CPK 315 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas išsamiai dėl apeliantės atskirajame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su laikino išlaikymo priteisimu, nepasisako.

Dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės areštuojant atsakovui V. J. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas už 16500,00 Lt esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant nurodytu turtu disponuoti, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tik tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo ir proporcingumo principai įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Vadovaujantis LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos LR CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Todėl skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko teisė į išlaikymą ir tėvų pareiga jį užtikrinti sudaro sąlygas kitų vaiko teisių (teisė į būstą, mokslą, tinkamas gyvenimo sąlygas ir kt.) įgyvendinimui, tačiau teisė į išlaikymą ir pareiga jį teikti nėra tapačios sąvokos. Teisė į išlaikymą, kaip ir kitos vaiko teisės, atsiranda nuo vaiko gimimo momento. Paprastai preziumuojama, jog šią teisę turi užtikrinti tėvai, iš kurių vaikas gimė, t. y. prigimtinė vaiko biologinių tėvų pareiga išlaikyti savo vaiką, tačiau teisinė prievolė teikti išlaikymą ir materialiai rūpintis savo vaiku atsiranda tik tiems tėvams, kurių tėvystė (motinystė) yra įforminta įstatyme nustatyta tvarka, t. y. tiems, kurie vaiko gimimo įraše nurodyti kaip vaiko tėvas (motina). Tai reiškia, kad tiek motina, tiek tėvas, jeigu pagal įstatymą nustatyta vaiko kilmė iš jų, yra asmeniškai (individualiai) atsakingi už išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams teikimą, todėl šių prievolių vykdymas negali būti perleistas ar perkeltas kitiems (išskyrus įtėvius) asmenims, įkeičiamas, įskaitytas už skolas ir pan., taip pat negali būti atsisakyta jų vykdymo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, remdamasis kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, piniginių lėšų už 16500,00 Lt esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant nurodytu turtu disponuoti, areštą, nepagrindė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Vien tik ieškinio dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo pareiškimas, esant pasikeitusiom faktinėms aplinkybėms, susijusiomis su ieškovės dukros mirties faktu, nesant kitų aplinkybių, galinčių kelti grėsmę ieškovės interesams, šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė nepateikė objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia ieškovės interesus ir kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo galimam įvykdymui. Esant pasikeitusiom faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeisti vaiko interesai bei vadovautis ieškovės cituojama Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1716-153/2010, kadangi nagrinėjamos bylos ir cituojamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, ne tapačios. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Teisės taikymo taisyklių taikymas, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų teisės normos taikymą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja.

Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turtui tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, kad ši nutartis neužkerta kelio ieškovei, pasikeitus aplinkybėms, pateikus papildomus argumentus bei medžiagą, pakartotinai kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje LR CPK nustatyta tvarka (LR CPK 144 straipsnio 3 dalis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį procesą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nutarties dalies, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti laikiną išlaikymą, nutraukti.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą, palikti nepakeistą

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.