- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-17
- Bylos Nr.
- eI2-8807-402/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00577-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- B. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 25S58571 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760384422, galiojantį iki 2026 m. rugsėjo 9 d. (toliau – Leidimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad priimdamas Sprendimą atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nesudarė jam tinkamų sąlygų pasisakyti, t. y. nesuteikė galimybės per tinkamą terminą nurodyti faktus, pateikti šiuos faktus patvirtinančius įrodymus ir savo argumentus, dėl ko buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad jis nesudarė darbo sutarties, neatsižvelgė į individualią pareiškėjo situaciją, t. y. į tai, jog jis dirba pas darbdavį, kuris net nėra pranešęs apie darbo pradžią Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai sužinojo tik po to kai gavo šį skundžiamą sprendimą. Pažymėjo, kad sužinojus šias aplinkybes yra ruošiamas skundas Darbo ginčų komisijai dėl neteisėto atleidimo. Atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas yra grindžiamas išskirtinai tik dėl to, jog, Migracijos departamento teigimu, nėra sudaryta sutartis, atkreipė dėmesį, kad sutarties nesudarymą atsakovas grindžia tikėtina apie tai, jog nėra informuota Valstybinio socialinio draudimo valdyba, tai nėra nurodyta skundžiamame sprendime, tačiau galima numanyti, kad viešojo administravimo subjektas dėl šios priežasties panaikino leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo apklausti pareiškėją bei suteikti galimybę pateikti paaiškinimus, kuriuos priėmus atsakovui būtų aišku, kad pareiškėjas dirba ir gauna darbo užmokestį ir kad nėra pagrindo naikinti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas priimdamas sprendimą pažeidė viešojo administravimo subjektui keliamus principus, pasielgė netinkamai ko pasėkoje dabar pareiškėjas privalo gintis nuo neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų kreipiantis į teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, priimtas Sprendimas, kuriame padaryta išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai; 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta; 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybių dėl darbo sutarties nesudarymo. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją, aiškintis susidariusią situaciją. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento, teikti informaciją pareiškėjui, jog pradėta leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūra. Šiuo atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas būtent tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas Leidimas. Kaip pažymi atsakovas, preziumuotina, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatymo įtvirtinti leidimo panaikinimo pagrindai, todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į Migracijos Departamentą informuojant dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas). Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 25S28571, kuriuo nuspręsta pareiškėjui B. K. panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760384422, galiojantį iki 2026 m. rugsėjo 9 d.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t . y. kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje – pareiškėjui ketinant dirbti UAB „Oriksa“. Leidimas išduotas, UAB „Oriksa“ pateikus Migracijos departamentui tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kuriuo minėta įmonė įsipareigojo sudaryti neterminuotą darbo sutartį su pareiškėju, įdarbinant jį betonuotoju.
UAB „Oriksa“ 2024 m. gruodžio 9 d. pranešimu Nr. Nr. 2412-PRNŠ-1324 informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neatvyko dirbti, prie darbdavio pateikiamo situacijos paaiškinimo nurodant „Neatvyko“.
Migracijos departamentas 2025 m. sausio 28 d. priėmė ginčijamą Sprendimą. Jame Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas kaip užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o Migracijos departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos „Sodra“ duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 1 d. Lietuvoje nedirbo.
Pažymėtina, kad, remiantis Įstatymo (byloje taikytina aktuali Įstatymo redakcija) nuostatomis, Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (4 str. 3 d.), jam, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (40 str. 1 d. 4 p.), taip pat atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį pakeisti bei išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, jeigu nustatomi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje bei 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai.
Migracijos departamentas Sprendimu pareiškėjui išduotą Leidimą panaikino dviem savarankiškais pagrindais – pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas pagrindas, ir pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Kaip minėta, UAB „Oriksa“ 2024 m. gruodžio 9 d. pranešimu informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neatvyko dirbti, prie darbdavio pateikiamo situacijos paaiškinimo nurodant „Neatvyko“.
Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis ginčijamo sprendimo priėmimo metu dirbo UAB „Oriksa“ ir iš UAB „Oriksa“ einamų pareigų buvo neteisėtai atleistas, kad sužinojus šias aplinkybes yra ruošiamas skundas Darbo ginčų komisijai dėl neteisėto atleidimo, yra deklaratyvūs. Minėtų pareiškėjo teiginių nepatvirtina jokie įrodymai. Minėti pareiškėjo teiginiai prieštarauja Migracijos departamento surinktiems duomenims. Papildomai šią išvadą patvirtina išrašas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos „Sodra“.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad Leidimas pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis dirbs UAB „Oriksa“. Byloje esantis UAB „Oriksa“ 2024 m. gruodžio 9 d. pranešimas, kuriame nurodyta, jog užsienietis neatvyko dirbti, patvirtina, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjui neįsidarbinus Bendrovėje, atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti jam išduotą Leidimą. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai panaikino Leidimą.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai. Remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Pasisakydama dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024) Įstatymo nuostatų pateiktais išaiškinimais, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas gavo Leidimą tuo pagrindu, jog jis dirbs UAB „Oriksa“, jam bus mokamas 950 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėjas nepradėjo dirbti Bendrovėje ir negavo darbo užmokesčio), tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad, remiantis naujausia administracinių teismų praktika, aplinkybė, jog administracinis sprendimas grindžiamas teisiniu pagrindu, kurį teisėjų kolegija pripažino netinkamu susiklosčiusioms teisinėms aplinkybėms, galėtų sudaryti pagrindą panaikinti administracinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu atsakovas turėtų diskreciją ginčo klausimais ir galėtų priimti kitokį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024 ir kt.). Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas tokios diskrecijos neturi ir gali priimti tik tokį sprendimą, kuris iš esmės sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir ginčijamas administracinis sprendimas, dėl minėtos atsakovo padarytos teisinio kvalifikavimo klaidos ginčijamas Sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitais teisiniais motyvais – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo teisinį pagrindą (taikomą kartu su Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu) iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į tos pačios dalies 14 punktą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, be kita ko, nurodo, kad Migracijos departamentas privalėjo jį informuoti apie būsimą sprendimą, daugiau dėti pastangų su juo išsiaiškinti situaciją. Taip pat pareiškėjas pabrėžia, kad Sprendimas neišsamus, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo, gero administravimo principo reikalavimų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Taigi, ir šiuo atveju Migracijos departamentas neturėjo pareigos atskirai pareiškėją informuoti apie būsimą sprendimą arba atskirai apklausti pareiškėją dėl to, kodėl darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta.
Pažymėtina ir tai, kad nuosekliai formuojamoje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019). Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimą, jame nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas iš esmės tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino visas ginčo išnagrinėjimui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo B. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 25S58571 nurodytą leidimo laikinai gyventi Nr. 760384422 Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismą.