Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Natalijos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 22025 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. duomenys neskelbtini, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas D. B. yra Baltarusijos Respublikos pilietis, kuris 2025 m. balandžio 30 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, ketinant ir toliau pas tą patį darbdavį dirbti pagal darbo sutartį arba pagal laikinąją darbo sutartį. Migracijos departamentas priėmė 2025 m. rugsėjo 24 d. ginčijamą sprendimą, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimas priimtas remiantis Valstybės saugumo departamento duomenys neskelbtini išvada Nr. duomenys neskelbtini „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo D. B. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. 2025 m. rugsėjo 24 d. ginčijamas sprendimas motyvuotas aplinkybėmis, jog D. B. 2012 m. - 2015 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonės „Baltarusijos geležinkeliai“ Minsko lokomotyvų depe. Darbas įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Taip pat Migracijos departamentas 2025 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimu, kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu į teismą, nurodydamas, kad nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Jo gyvenimo Lietuvoje keliama grėsmė valstybės saugumui konstatuota formaliai ir nepagrįstai. Pareiškėjo įsitikinimu, priimtas sprendimas remiasi tik prielaidomis apie galimas rizikas, bet nėra pagrįstas jokiais faktais apie pareiškėjo konkrečius veiksmus.

II. Dėl Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimo teisėtumo

Teismas akcentuoja, kad, pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą. Jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų į valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Be to, jis teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.

Taigi, minėtos nuostatos, taip pat UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, konstatuota įvertinus Valstybės saugumo departamento duomenys neskelbtini išvadą Nr. duomenys neskelbtini „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“. Minėta Išvada grindžiama aplinkybe, jog D. B. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas motyvuotas aplinkybėmis, jog D. B. 2012 m. - 2015 m. dirbo Baltarusijos Respublikos įmonės „Baltarusijos geležinkeliai“ Minsko lokomotyvų depe. Darbas įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teismas nesutinka su pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, jog jo mašinisto padėjėjo pareigos Baltarusijos Respublikos įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ buvo išimtinai techninio pobūdžio, jam nebuvo suteikta prieiga prie valstybės paslapčių ar specialiųjų tarnybų, nuo darbo pradžios praėjo daugiau nei 10 metų, todėl jo darbiniai ryšiai nebegali būti laikomais aktualiais.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Nacionalinio saugumo strategijoje nurodomą Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina), ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjo nurodomi argumentai apie jo tarnybos pobūdį, tarnybos santykių pasibaigimo laiką ir priežastis, apie jo nelojalumą Baltarusijos rėžimui remiant Lietuvoje ir kitose ES šalyse draugus iš Ukrainos.

Teismo vertinimu, 2025 m. rugsėjo 24 d. ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl potencialiai realios galimybės būti užverbuotam priešiškai Lietuvos Respublikai veiklai vykdyti.

Aktualu tai, kad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas. Toks vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024, 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-624/2024 ir kt.).

Svarbu ir tai, kad Migracijos departamento duomenimis, D. B. darbo Lietuvoje laikotarpiu, remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos sistemos duomenimis, 28 kartus kirto Lietuvos–Baltarusijos sieną. Šiuo metu pareiškėjas yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos per Šalčininkų pasienio kontrolės punktą (sienos kirtimo data – 2025 m. rugpjūčio 3 d.). Teismas sutinka su atsakovo vertinimu, kad tai, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, gali reikšti, kad Baltarusijos režimas nelaiko jo nelojaliu, be to nenutrūkę ryšiai su Baltarusija ir ten gyvenanti asmens šeima (žmona, vaikas, mama), kuriuos pareiškėjas periodiškai lanko, taip pat sudaro pagrindo manyti, kad asmuo, pasitaikius progai, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui.

Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos Respublikos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai.

Teismas nesutinka ir pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė vien tik vadovaudamasis Valstybės saugumo departamento duomenys neskelbtini išvada Nr. duomenys neskelbtini, ir joje nurodyta aplinkybe apie pareiškėjo darbą įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ mašinisto padėjėju ir tuo, kad dėl šios priežasties pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Kaip matyti iš 2025 m. rugsėjo 24 d. ginčijamo sprendimo, Migracijos departamentas vertino ne tik Išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius.

Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas darbą įmonėje „Baltarusijos geležinkeliai“ Minsko lokomotyvų depe mašinisto padėjėju pradėjo 2012 m. sausio 10 d., t. y. po to, kai 2011 m. gruodžio 29 d. baigė Minsko miesto geležinkelių transporto profesinę – techninę kolegiją, įgijo spec. vidurinį – mašinisto padėjėjo išsilavinimą, ir dirbo iki 2015 m. birželio 2 d. Pagal Baltarusijos Respublikos išduotą karinį bilietą, 2012 m. rugpjūčio 31 d. Minsko miesto Zavodskij rajono karinio komisariato įtrauktas į atsargą dėl sveiktos IGM pagal Baltarusijos Respublikos įstatymo dėl karinės prievolės ir karinės tarnybos 67 straipsnį, tarnyba atsargoje – kareivis, karinių pareigų ir profesijos (pareiginės kvalifikacijos) pavadinimas – mašinisto padėjėjas. Pakartotiniai medicininiai patikrinimai atlikti: 2015 m. spalio 8 d. ir 2018 m. kovo 20 d.

Migracijos departamentas, priimdamas 2025 m. rugsėjo 24 d. ginčijamą sprendimą, nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Migracijos departamentas nustatė, kad asmenį su Lietuva sieja tik ekonominis ryšys - asmuo Lietuvoje dirba nuo 2023 m., nesant šeiminių ryšių Lietuvoje, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, kur gyvena pareiškėjo žmona, vaikas ir mama. O dėl darbo pobūdžio nepertraukiamai Lietuvoje negyveno ir negalėjo palaikyti pastovių ir ilgalaikių socialinių ryšių, be to išvykęs į Baltarusijos Respubliką praleidžia apie mėnesį (pvz., 2024-06-23 – 2024-07-18, 2025-03-02 – 2025-03-27). Dėl to teismo vertinimu, nesant ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvoje, nelaikytinas ryšys su Lietuva atsveriančiu grėsmes valstybės saugumo svarbai.

Nors pareiškėjas siekia dirbti Lietuvoje, tačiau jo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Kartu teismas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš Valstybės saugumo departamento teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 24 d. ginčijamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 24 d. ginčijame sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, sprendimo motyvai yra aiškūs ir pakankami. Taigi, nėra teisinio pagrindo panaikinti 2025 m. rugsėjo 24 d. ginčijamo sprendimo nei pareiškėjo skunde nurodytais, nei kitais argumentais.

Pripažinus, kad 2025 m. rugsėjo 24 d. ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo jį panaikinti, atsakovui nenustatyti ir papildomi įpareigojimai dėl pareiškėjo prašymo išnagrinėjimo iš naujo, todėl šis pareiškėjo reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodo, kad 2025 m. rugsėjo 24 d. ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas, kadangi pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį (lygybės principas) ir 48 straipsnį (teisė į dabą), tačiau pažymėtina, kad šios teisės nėra absoliučios, o pareiškėjas jų pažeidimo nesusiejo su konkrečiomis ginčo aplinkybėmis, tad šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.