Utenos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės V. K. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, G. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) atstovui advokatui G. D.,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „L.“ atstovams direktoriui D. Č., advokatei Žavintai Paunksnytei,

tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, G. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), D. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „L.“ dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo iš užimamų patalpų, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), G. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), D. B., D. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2023 m. gegužės 15 d. išrašai patvirtina, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovei V. K. ir trečiajam asmeniui G. K. (gim. (duomenys neskelbtini)), tretiesiems asmenims D. B. ir D. B. bei trečiajam asmeniui G. K. (gim. (duomenys neskelbtini)). Naudojimosi minėtu turtu tvarka tarp bendraturčių teisės aktų nustatyta tvarka nenustatyta, neįregistruota, turtas valdomas bendraturčių žodiniu susitarimu, ką bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų.

Vertinant byloje pateiktus įrodymus paminėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 23 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018, 68 punktas). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 37 punktas).

Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

Nesutikdama su ieškiniu, atsakovė argumentuoja, kad Nuomos sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nes ieškovė išnuomojo ne tik jai, bet ir kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantį turtą, neturėdama kitų bendraturčių sutikimo. Atsakovės tvirtinimu, Nuomos sutartis sudaryta pažeidžianti imperatyvias įstatymo nuostatas. Tačiau teismas su tokiais atsakovės argumentais nesutinka.

Kitas atsakovės nesutikimo su ieškiniu argumentas buvo tas, kad kiti bendraturčiai nuomos mokesčio iš atsakovės negauna, todėl ieškovė neturi pagrindo nuompinigius gauti viena.

Minėta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas (CK 4.76 straipsnis). Teismas sutinka, kad kiti bendraturčiai turi teisę į atsakovės mokėtą nuomos mokestį, tačiau tai yra vidiniai bendraturčių santykiai, taip pat niekaip neįtakojantys atsakovės prievolių pagal Nuomos sutartį vykdymo, nes pretenzijas dėl bendro daikto duodamų pajamų ieškovei gali reikšti tik patys bendraturčiai. Pažymėtina, kad teismo į bylą įtraukti tretieji asmenys (bendraturčiai), savarankiškų reikalavimų dėl jų teisės į nuomos mokestį taip pat nereiškė. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovės nesutikimo su ieškiniu argumentas, kad nuompinigius gauna tik viena ieškovė, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nesutikdama su reikalavimu dėl nuomos mokesčio priteisimo, atsakovė nurodė, kad nuomos mokesčio nebemokėjo, nes turtu nebegalėjo naudotis nuo 2022 m. balandžio 22 d., kuomet pastate buvo atjungta elektra. Byloje nekyla ginčo dėl tos aplinkybės, kad nuo 2022 m. balandžio 22 d. pastate, kurį nuomojosi atsakovė, elektros nebuvo. Tačiau byloje kyla ginčas dėl to, kas gi kaltas dėl elektros atjungimo ir ar atsakovė, nesant elektros, galėjo naudotis išsinuomotu turtu pagal paskirtį. Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai bei liudytojo parodymai dėl šios aplinkybės yra prieštaringi, atsakovė teigia, kad elektrą atjungė ieškovė, ieškovė šią aplinkybę neigia; atsakovė teigia, kad be elektros negalėjo naudotis patalpomis, kas yra esminis Nuomos sutarties pažeidimas, todėl reikalavimas priteisti nuomos mokestį nepagrįstas. Ieškovė tvirtina, kad atsakovė ne tik galėjo naudotis patalpomis, bet ir jomis naudojosi, ieškovei dėl to pretenzijų nereiškė.

Nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą (CK 6.483 straipsnio 1 dalis). Taigi, ieškovė privalėjo užtikrinti elektros tiekimą į atsakovei išnuomotas patalpas. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kas iš tiesų atjungė elektrą (ieškovė ar kiti asmenys), šio ginčo sprendimui esminės reikšmės neturi, todėl teismas dėl šios aplinkybės plačiau nepasisako, šalių nurodytų aplinkybių dėl elektros atjungimo neanalizuoja ir nevertina, nes garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, buvo ieškovės pareiga.

Nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį (CK 6.485 straipsnio 1 dalis). Nuomininkas, jeigu paaiškėja CK 6.485 straipsnio 1 dalyje numatytų trūkumų, turi teisę savo pasirinkimu: 1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas; 2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui; 3) reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą (CK 6.485 straipsnio 2 dalis).

Ieškovės tvirtinimu, atsakovė patalpomis naudojosi, vykdė veiklą ir po 2022 m. balandžio 22 d. Teismo posėdyje atsakovės atstovas D. Č. paaiškino, kad po 2022 m. balandžio 22 d. dėl elektros atjungimo jis ieškovei reiškė pretenziją žodžiu, vėliau, nesant elektros, buvo naudojamas benzininis elektros generatorius. Liudytojas V. V. teismo posėdyje taip pat parodė, kad įmonėje darbai po 2022 m. balandžio 22 d. buvo atliekami, buvo naudojamas atsakovės benzininis elektros generatorius. Nurodytos aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad po 2022 m. balandžio 22 d. atsakovė, nors ir esant išsinuomoto daikto trūkumams, galėjo pastatus naudoti pagal paskirtį ir naudojo, pasitelkdama savo elektros generatorių. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė būtų reikalavusi ieškovės už nepašalintus daikto naudojimosi trūkumus (elektros tiekimo į patalpas užtikrinimą) atitinkamai sumažinti nuomos mokestį arba išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas ar reikalavusi nutraukti nuomos sutartį prieš terminą. Taigi, darytina išvada, kad atsakovė išnuomotu turtu dėl 2022 m. balandžio 22 d. atjungtos elektros energijos naudotis galėjo ir naudojosi, CK 6.485 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuomininko teisių savo pasirinkimu neįgyvendino, šioje byloje priešieškinio dėl patirtų nuostolių atlyginimo nereiškė. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas kaip nepagrįstus atmeta atsakovės argumentus, kad nuomos mokesčio ji nebemokėjo, nes turtu nebegalėjo naudotis nuo 2022 m. balandžio 22 d., kuomet pastate buvo atjungta elektra.

Vadovaujantis CK 6.535 straipsniu, pastatas, statinys ar įrenginys perduodamas ir priimamas pagal perdavimo-priėmimo aktą. Jį pasirašo abi šalys (1 dalis). Jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita, nuomotojo pareiga perduoti pastatą, statinį ar įrenginį nuomininkui laikoma įvykdyta, kai pastatas, statinys ar įrenginys faktiškai perduodamas nuomininkui arba pasirašomas perdavimo-priėmimo aktas (2 dalis). Jeigu viena sutarties šalis vengia pasirašyti pastato, statinio ar įrenginio perdavimo-priėmimo aktą nuomos sutartyje aptartomis sąlygomis, tai laikoma, kad atitinkamai nuomotojas atsisako vykdyti savo prievolę perduoti pastatą, statinį ar įrenginį, o nuomininkas atsisako juos priimti (3 dalis). Pasibaigus pastato, statinio ar įrenginio nuomos sutarčiai, jis turi būti grąžintas nuomotojui pagal šio straipsnio nustatytas taisykles (4 dalis).

Nagrinėjamu atveju byloje neginčijama, kad atsakovei turtas buvo perduotas faktiškai, atsakovė žemės sklypu ir pastatais naudojosi, vykdė joje komercinę veiklą, todėl atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, laikytina, kad nuomotojo (ieškovės) pareiga perduoti pastatą, statinį ar įrenginį nuomininkui (atsakovei) faktiškai buvo įvykdyta (CK 6.535 straipsnio 2 dalis). Todėl atmestinas kaip nepagrįstas atsakovės argumentas, kad turtas jai apskritai nebuvo perduotas. Tuo pačiu atmestinas kaip nepagrįstas ir ieškovės argumentas, kad atsakovė laikytina neišsikrausčiusi, nes nepasirašė turto priėmimo – perdavimo akto.

CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą. Pasibaigus pastato, statinio ar įrenginio nuomos sutarčiai, jis turi būti grąžintas nuomotojui pagal CK 6.535 straipsnyje nustatytas taisykles (CK 6.535 straipsnio 4 dalis). Nuomininkui neįvykdžius minėtos teisinės pareigos ir pavėluotai grąžinus išsinuomotą daiktą, nuomotojui tenka šios prievolės nesilaikymo pasekmės. CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, jog nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Taigi, sprendžiant atsakomybės, taikytinos už pareigos grąžinti daiktą pažeidimą, dydžio klausimą, yra aktualus išsinuomoto pastato, statinio ar įrenginio grąžinimo nuomotojui momento nustatymas, t. y. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos įvykdymo konstatavimas. CK 6.535 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta ko kita, ši pareiga laikoma įvykdyta, kai pastatas faktiškai perduodamas nuomininkui arba pasirašomas patalpų perdavimo–priėmimo aktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, pažymima, kad nuomotojo atsisakymas priimti nuomininko perduodamą daiktą nepaneigia daikto perdavimo fakto, o atsisakymas pasirašyti patalpų priėmimo–perdavimo aktą po to, kai šios patalpos buvo faktiškai atlaisvintos, neturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Colibri“ v. UAB „ Stilsena“; bylos Nr. 3K-3-493/2007).

Įstatymų leidėjas, nustatydamas nuomininko pareigą pasibaigus nuomos sutarčiai grąžinti išsinuomotą daiktą, šios pareigos įvykdymą sieja su faktišku turto perdavimu nuomotojui arba patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu, tačiau nė vieno iš šių būdų nesuabsoliutina. Sistemiškai aiškinant CK 6.535 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad tais atvejais, kai pasibaigus patalpų nuomos sutarčiai nuomininkas faktiškai atlaisvina negyvenamąsias patalpas turėdamas tikslą jas perduoti nuomotojui, o nuomotojas vengia pasirašyti patalpų perdavimo–priėmimo aktą, pripažintina, jog nuomotojas atsisako priimti patalpas, o nuomininkas savo ruožtu yra tinkamai įvykdęs CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą grąžinti nuomotojui daiktą. Iš esmės išsinuomoto turto grąžinimas reiškia nuomotojo galimybę toliau naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra, o patalpų perdavimo–priėmimo aktas yra vienas iš įstatyme nurodytų įrodymų, jog nuomininkas savo pareigą yra įvykdęs.

Toks CK 6.499 ir 6.535 straipsnių nuostatų aiškinimas atitinka bendrąsias prievolių teisės normas, įtvirtintas CK šeštosios knygos pirmojoje dalyje. Pagal CK 6.38 straipsnio 3 dalį kiekviena prievolės šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir, vykdydama prievolę, bendradarbiauti su kita šalimi. Šis principas įtvirtintas CK 6.200 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Bendradarbiauti – reiškia padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas; pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius; šalims bendradarbiaujant galima užtikrinti, kad prievolė bus įvykdyta tinkamai. CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku ar dėl kitokios kreditoriaus kaltės. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N.; bylos Nr. 3K-3-406/2008).

Nagrinėjamoje byloje šalių bendradarbiavimo principas yra svarbus vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija apie būsimą patalpų perdavimą, kaip sprendė kilusius nesutarimus ar neaiškumus, kokių ėmėsi priemonių, kad CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prievolė būtų įvykdyta tinkamai. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus principus ir įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad nuomotojo vengimas priimti nuomininko faktiškai atlaisvintas ir nuomotojui grąžinamas patalpas vien dėl to, kad nuomininkas nesutinka pasirašyti tai patvirtinantį perdavimo–priėmimo aktą negali būti interpretuojamas kaip pagrindas nuomininko atsakomybei dėl pavėluoto patalpų grąžinimo pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį kilti. Dėl to bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie patalpų grąžinimą nuomotojui, turi vertinti abiejų šalių nurodytas aplinkybes, jų įrodytus faktus, nustatytų bylos aplinkybių pagrindu susiklosčiusią situaciją tinkamai kvalifikuoti teisiškai.

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatuoja, kad ieškovė, reikalaudama iškeldinti atsakovę, neįrodė aplinkybės, kad atsakovė šiuo metu yra užėmusi ieškovės patalpas (CPK 178 straipsnis). Jokių įrodymų apie tai, išskyrus ieškovės atstovo paaiškinimus teismo posėdyje, ieškovė nepateikė. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo D. Č. paaiškinimais, kad ieškovės turtas yra atlaisvintas, ką patvirtina ir trečiojo asmens D. B. paaiškinimai, kad apskritai patalpos nuo 2023 m. pavasario yra naudojamos jo paties. Pažymėtina, kad šią aplinkybę tretieji asmenys D. B. ir D. B. nurodė jau atsiliepime į ieškinį, t. y. tokia nurodoma aplinkybė ieškovei buvo žinoma, tačiau nei pati ieškovė, nei jos atstovas teismo posėdyje šią aplinkybę paneigiančių įrodymų nepateikė, apskritai šios aplinkybės nebandė net paneigti. Aplinkybė, kad bendraturčių žodiniu sutarimu (kaip nurodo trečiasis asmuo D. B.) atsakovės nuomotos patalpos nuo 2023 m. pavasario buvo perduotos naudotis D. B., šioje byloje yra itin reikšminga. Tokia aplinkybė patvirtina, kad atsakovė patalpas faktiškai yra atlaisvinusi, taip pat patvirtina ir patalpų atlaisvinimo momentą. Teismas pažymi, kad dėl turto atlaisvinimo momento šalių paaiškinimai yra prieštaringi. Ieškovė teigia, kad atsakovė apskritai nėra išsikrausčiusi, atsakovė tvirtina, kad iš esmės išsikraustė 2023 m. pradžioje, vėliau vykdavo pasiimti likusių daiktų. Pažymėtina, kad šalių paaiškinimai dėl trukdymo atsakovei pasiimti daiktus taip pat yra prieštaringi. Prieštaringi jie ne tik tapt šalių, bet ir lyginant juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Esant prieštaringiems šalių paaiškinimas, byloje nesant kitų objektyvių įrodymų, teismas neturi pagrindo netikėti trečiojo asmens D. B. tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdyje duotais paaiškinimais (kurių nebuvo bandoma paneigti), kad atsakovės nuomotos patalpos nuo 2023 m. pavasario buvo perduotos naudotis jam. Teismas nevertina šalių gausiai nurodytų aplinkybių, susijusių su trukdymais atsakovei atsiimti turtą, nes kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl turto (pvz., gaterio) nuosavybės, tačiau ginčo objekte buvusių daiktų nuosavybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Minėta, jog bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus.

Ieškovė prašo priteisti 800 Eur skolą už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio mėnesio iki ieškinio pateikimo teismui dienos (kaip teismo posėdyje nurodė ieškovės atstovas), t. y. 2023 m. kovo 17 d. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra galimybės objektyviai nustatyti konkrečios atsakovės išsikraustymo dienos, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, teismas konstatuoja, kad atsakovė patalpas atlaisvino 2023 m. pavasarį, todėl ieškinys dalyje dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo tenkintinas, priteisinat iš atsakovės 800 Eur numos mokesčio skolą už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio mėnesio iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2023 m. kovo 17 d.). Kita ieškinio dalis atmestina kaip nepagrįsta, neįrodyta (CPK 178 straipsnis).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnį palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, sudaro 5 procentus per metus (1 dalis). Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė pradiniu ieškiniu prašė priteisti 5 procentų palūkanas, vėliau, nurodydama, kad abi šalys yra verslininkai – 6 procentų palūkanas. Teismas pažymi, kad ieškovė yra fizinis asmuo, ieškovė nepateikė byloje įrodymų, kad turto nuoma ji verčiasi versliškai, juolab, kad ir pačioje Nuomos sutartyje (6 punktas) įtvirtinta, kad nuomininkas (atsakovė) įsipareigoja sumokėti ir deklaruoti ieškovei tenkanti gyventojų pajamų mokestį. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistiną 800,00 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės skolą; iškeldinti atsakovę ir priteisti iš atsakovės kas mėnesį nuomos mokesčio nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; priteisti iš atsakovės baudą už kiekvieną teismo sprendimo, dalyje dėl iškeldinimo, neįvykdymo dieną. Atsižvelgiant į tai, kad patenkintas tik ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo, teismas vertina, kad patenkinta 30 proc., atmesta – 70 proc. ieškinio reikalavimų.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 701,00 Eur, o atsakovės – 1 200 Eur.

Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovės ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (30 proc.), t. y. 510,30 Eur (1 701,00 Eur x 30 proc.), o atsakovei iš ieškovės proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (70 proc.), t. y. 840,00 Eur (1 200 Eur x 70 proc.) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Pritaikius vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 329,70 Eur (840,00 Eur – 510,30 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybė šioje byloje patyrė 33,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį patenkinus iš dalies, šios išlaidos iš šalių valstybei priteistinos proporcingai ieškinio patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, t. y. iš ieškovės 23,24 Eur (70 proc.), iš atsakovės 9,96 Eur (30 proc.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5, 79, 88, 93, 96, 176-178, 270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

Tenkinti ieškinį iš dalies.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „L.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų 00 ct) skolos, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (800,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2023 m. kovo 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Atmesti ieškinį kitoje dalyje.

Priteisti iš ieškovės V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 329,70 Eur (tris šimtus dvidešimt devynis eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „L.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovės V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 23,24 Eur (dvidešimt tris eurus 24 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „L,“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 9,96 Eur (devynis eurus 96 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Išaiškinti šalims, kad valstybei priteista suma sumokama į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų banke, nurodant įmokos kodą 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.