Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus prašymą atsakovui A. G. dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pagal LR CK 5.52 straipsnio 1 dalį įpėdinis už palikėjo skolas atsako visu savo turtu. Todėl pareiškėjas kreipėsi į H. G. įpėdinius N. P. bei A. G. Kadangi N. P. sumokėjo 7/8 dalis H. G. skolos (7259,13 Eur), iš A. G. reikalaujama sumokėti 1037,02 Eur (8296,15 Eur - 7259,13 Eur) kuri sudaro likusią kreditoriaus VSDFV Utenos skyriaus reikalavimo pareiškimo H. G. įpėdiniams sumą. Pagal VSDFV Utenos skyriuje turimą informaciją Testamentų registre 2017 m. gruodžio 6 d. registruotas A. G. pareiškimo dėl palikimo priėmimo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui faktas. Pareiškimo dėl palikimo priėmimo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui data – 2017 m. gruodžio 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV Ignalinos rajono skyriaus 1996 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 311 H. G. nuo 1996 m. kovo 31 d. buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo našlių pensija mirus sutuoktinei V. G. H. G. mirė (duomenys neskelbtini) VSDFV Utenos skyrius 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr.(100-101)PE SP3-5660 našlių pensijos mokėjimą nutraukė. VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr.PE SP4-65 nustatė 8296 Eur našlių pensijos permoką, susidariusią per laikotarpį nuo 1996 m. kovo 31 d. iki 2016 m. spalio 31 d. dėl išmokos gavėjo kaltės, 2016 m. lapkričio 30 d. nustatęs, jog santuoka, sudaryta tarp H. G. ir V. G., buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), tačiau apie nurodytą santuokos nutraukimą pensijos gavėjas H. G., pateikdamas prašymą skirti našlio pensijai, VSDFV Ignalinos rajono skyriui nepranešė. VSDFV Utenos skyrius Ignalinos rajono 1-ajam notarų biurui 2016 m. gruodžio 14 d. lydraščiu Nr. (10.101) R3-54071 pateikė 2016 m. gruodžio 14 d. pažymą Nr. PE_PZ2-2046 „Apie mirusiajam asmeniui neišmokėtas išmokas ir (ar) jo įsiskolinimą“, kurioje nurodė, kad mirusysis H. G. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra skolingas 8296,15 Eur sumą. Pagal pareiškėjo paaiškinimus, 7/8 šios įsiskolinimo sumos sumokėjo mirusiojo H.G. įpėdinė, priėmusi palikimą, N. P. (7259,13 Eur). Rokiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civ. byloje Nr. e2YT-1415-762/2017 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui A. G. jo tėvo H. G. mirties dieną – 2016 m. spalio 30 d. buvo reikalingas išlaikymas; atnaujino pareiškėjui A. G. terminą palikimui, atsiradusiam po palikėjo H. G. mirties (duomenys neskelbtini), priimti ir terminą palikimui priimti pratęsė trims mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; juridinis faktas nustatytas paveldėjimo teisės liudijimui į privalomąją palikimo dalį gauti. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. sausio 15 d. pranešimu Nr. (1.25) Nr. (1.25) R3-1442 „Dėl likusio kreditoriaus reikalavimo 1037,02 Eur sumai pareiškimo H. G. įpėdiniams“, informavo Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarę Laimą Aidukaitę, kad vadovaudamasi nurodytu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimu bei LR CK 5.52 straipsniu, N. P. 7/8 dalį H. G. skolos (7259,13 Eur) proporcingai paveldėto turto daliai sumokėjo VSDFV Utenos skyriui geruoju. Todėl VSDFV Utenos skyrius 2016 m. gruodžio 14 d. pranešime Nr. (10.101) R3-54071 „Dėl pažymos apie mirusiajam asmeniui H. G. neišmokėtas išmokas ir (ar) jo įsiskolinimą“ ir VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 14 d. pažymoje Nr. PE-PZ2-2046 Ignalinos rajono 1-ąjam notarų biurui nurodyta 8296,15 Eur H. G. skola VSDF biudžetui sumažėjo iki 1037,02 Eur (8296,15 Eur – 7259,13 Eur), kuri sudaro likusią kreditoriaus VSDFV Utenos skyriaus reikalavimo pareiškimo H. G. įpėdiniams sumą. Pagal VSDFV Utenos skyriuje turimą informaciją Testamentų registre 2017 m. gruodžio 6 d. registruotas A. G. pareiškimo dėl palikimo priėmimo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui faktas.

Nagrinėjamojoje byloje keliamas ginčas dėl našlių pensijos permokos išieškojimo. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir VSD įstatymas).

Pagal VSD įstatymo 18 straipsnį, juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų; išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 proc. gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos; jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka (2 dalis). Šio įstatymo 36 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1844 redakcija) nustato, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.

Viešojo administravimo institucijai keliami reikalavimai suponuoja, jog nurodytos sąlygos – asmens kaltės – buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui (LVAT 2015-09-07 nutartis administracinėje byloje Nr. eA1324-502/2015).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (tolau- ir LVAT) laikosi pozicijos, jog vertinant galimybę priimti sprendimą dėl socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo iš jų gavėjo, net ir nustačius išmokos gavėjo kaltę, turi būti atidžiai įvertinta, ar tokia konkretaus asmens atžvilgiu priimama priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos, taip pat tai, ar institucija, kuriai įstatymais pavesta užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams, tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus, ar konkrečiu atveju nebuvo pagrindo suabejoti dėl pateiktų duomenų / informacijos teisingumo ir išsamumo, kas duotų pagrindą išvadai, jog turėjo būti pasinaudota teisės aktais suteikta teise tikrinti duomenis, kurių pagrindu skiriamos socialinio draudimo išmokos (VSD įstatymo 36 straipsnio 1 dalis), pareikalauti papildomos informacijos ir pan. Be to, vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų (žr. pvz. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-09-07 nutartį administracinėje byloje Nr. eA502-1324/2015, 2016-06-06 sprendimą administracinėje byloje A708-822/2016, 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr.eA-261-602/2018).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje H. G. administraciniu sprendimu buvo įgijęs teises valstybinio socialinio draudimo srityje, jam buvo paskirta našlio pensija, kuri mokėta daugiau kaip 20 metų. VSDFV Ignalinos rajono skyrius, prieš priimdamas administracinį sprendimą skirti šią pensiją, privalėjo atidžiai įvertinti H. G. pateiktus dokumentus bei surinkti kitus faktinius duomenis, turėjusius užtikrinti sprendimo pagrįstumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad H.G. pasižadėjimas, jog su V. G. jis nebuvo išsituokęs, pareiškėjui buvo pateiktas tik 1997 m. rugsėjo 11 d., kai tuo tarpu sprendimas paskirti jam našlių pensiją buvo priimtas 1996 m. liepos 22 d. Našlių pensijos skyrimo H.G. dieną galiojusios originalios redakcijos Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (originalus įstatymo pavadinimas- Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas) 33 straipsnis nustatė, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių ar našlaičių pensiją turi šiame įstatyme nurodyti mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu), drausto valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktinis. Našlių pensijos skyrimo dienai galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 50 punktas nustatė, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Taigi, priimdamas 1996 m. liepos 22 sprendimą Nr.311 skirti našlių pensiją H. G., VSDFV Ignalinos rajono skyrius neturėjo jokių duomenų bei tai patvirtinančių dokumentų, kad H.G. V.G. mirties dieną buvo jos sutuoktinis (santuoka tarp jų nebuvo nutraukta), tokių duomenų H.G., nei atsakingų institucijų pateikti neprašė, o nuo 1997 m. rugsėjo 11 d. pensiją mokėjo, vertindamas vien tik pensijos gavėjo H. G. pateiktą 1997 m. rugsėjo 11 d. pasižadėjimą, kuriame išdėstyti teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais dokumentais ir jų pagrįstumas per visą našlių pensijos mokėjimo laikotarpį (net 20 metų) nebuvo tikrintas iki pat išmokos gavėjo mirties. Laiko tarpas, per kurį H.G. neteisėtai mokėta našlių pensija, laikytinas itin ilgu. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, remdamasi gero administravimo ir proporcingumo principais bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 11 punkte įtvirtintu atsakomybės už priimtus sprendimus principu, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo teismo formuojamą praktiką, konstatuoja, kad pareiškėjo prašomos priteisti permokos susidarymą nulėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas itin ilgą laikotarpį, dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui (šiuo atveju mirusio išmokos gavėjo H.G. įpėdiniui) nagrinėjamojoje situacijoje vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų.

Be to, VSD įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtinta VSDFV direktoriaus ir jo pavaduotojų teisė atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo, jeigu ją išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai nustatoma sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Nagrinėjamu atveju VSDFV Utenos skyrius, net ir konstatavęs H. G. kaltę, turėjo pareigą įvertinti ir permokos išieškojimo iš įpėdinių tikslingumą socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad A. G. 2007 m. sausio 30 d. yra išduotas neįgaliojo pažymėjimas neterminuotam laikui, yra nustatytas tik 35 procentų darbingumo lygis (Darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0110995), nuo 2015 m. lapkričio 4 d. atsakovas yra gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, jokių pajamų negauna, yra įtrauktas į Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (2016 m. liepos 1 d. pažyma Nr. (2016-158-PN)-23). Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija daro išvadą, kad A.G. socialinė ir ekonominė padėtis itin sunki, todėl socialinio draudimo išmokos permoką išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, nes ir šiuo aspektu gana didelės permokos išieškojimas nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga priemonė, sukelianti atsakovui pernelyg didelę naštą.

Atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių visumą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymas dėl 1037,02 Eur valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos priteisimo pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus naudai iš atsakovo A. G. negali būti tenkintinas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus prašymą atsakovui A. G. dėl našlių pensijos permokos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.