Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-02-24 · Civilinė byla Nr. 2S-747-392/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-24
Bylos Nr.
2S-747-392/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-00837-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Kairevičius
Ieškovas
G. T., S. T.
Atsakovas
AB „Lesto“, J. Ž., E. Ž.
Kategorijos
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-747-392/2014(Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00837-2013-3)Procesinio sprendimo kategorija: 110.4.; 122.2.; 122.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. vasario 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. T. ir S. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų G. T. ir S. T. ieškinį atsakovams AB „Lesto“, J. Ž., E. Ž. dėl neteisėto elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai G. T. ir S. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams AB „Lesto“, J. Ž., E. Ž. dėl neteisėto elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo. Ieškinio reikalavimui užtikrinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-18 nutartimi buvo patenkintas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - atsakovas AB „Lesto“ buvo įpareigotas atnaujinti elektros energijos tiekimą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir buvo uždrausta nutraukti elektros energijos tiekimą šiam butui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Šią nutartį Vilniaus apygardos teismas 2013-03-26 nutartimi paliko nepakeistą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-12-20 sprendimu ieškinį atmetė.

Atsakovai J. Ž. ir E. Ž. kreipėsi į teismą su prašymu nedelsiant panaikinti 2013-01-18 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad nuo 2012-06-19 yra teisėti buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai. Tai patvirtino tiek Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-12-03 sprendimu, tiek Vilniaus apygardos teismas 2013-11-07 nutartimi civilinėje byloje dėl turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo. Taigi teisiškai ieškovai G. T. ir S. T. jokių teisių į minėtą butą neturi. Atsakovai pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-18 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai riboja jų, kaip savininkų, teisę valdyti ir naudoti jiems priklausantį nekilnojamąjį daiktą. 2012-07-13 J. Ž. su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos pirkimo - pardavimo sutartį ir tą pačią dieną kreipėsi į AB „Lesto“ su prašymu nutraukti elektros energijos tiekimą nuosavam butui, sumokėjo už šios paslaugos suteikimą. Taigi atsakovas J. Ž. dar 2012-07-13 išreiškė valią naudoti nuosavą butą tokiu būdu, kad nebūtų tiekiama elektros energija ir už ją mokama. AB „Lesto“ 2013-01-09 elektros energijos tiekimą nutraukė, tačiau teismas įpareigojo jį atnaujinti. Esant nenuginčytai J. Ž. ir E. Ž. nuosavybės teisei į butą, esantį (duomenys neskelbtini), minėtas teismo įpareigojimas bei draudimas nutraukti elektros energijos tiekimą traktuotini kaip neproporcingas savininkų įstatyminių teisių bei jų išreikštos valios ribojimas. Atsakovai akcentavo, kad, būdami buto savininkais, yra atsakingi už tinkamą prievolių įvykdymą AB „Lesto“ ir kitiems paslaugų teikėjams. Ieškovai nėra pateikę jokios raštiškos garantijos, kad turtinės žalos atsiradimo atveju jie įsipareigoja ją padengti. Teismas nepareikalavo, kad ieškovai pateiktų AB „Lesto“ ir atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tiesiogiai sudaro realias sąlygas žalai atsirasti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-03 sprendimu už akių ieškovai priverstinai iškeldinti iš buto su jiems priklausančiais asmeniniais daiktais.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi nutarė patenkinti atsakovų J. Ž. ir E. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir panaikinti 2013 m. sausio 18 d. teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis atsakovas AB „Lesto“ buvo įpareigotas atnaujinti elektros energijos tiekimą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir kuriomis buvo uždrausta nutraukti elektros energijos tiekimą šiam butui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas pažymėjo, jog ginčas dėl buto nuosavybės yra išspręstas galutinai – atsakovai J. Ž. ir E. Ž. laikytini teisėtais buto savininkais. Jie nesutinka, kad ieškovai naudotųsi jų butu, bei kad būtų tiekiama elektros energija. Teismo sprendimu ieškovai iš buto yra iškeldinti. Jie nenurodė jokio teisėto pagrindo, kuris leistų jiems toliau naudotis butu bei jam tiekiama elektros energija. Todėl teismas sprendė, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės varžo atsakovų J. Ž. ir E. Ž. nuosavybės teises ir kelia realią grėsmę jų turtiniams interesams. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tolesnis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju pažeistų teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principus, o būtinybė laikinai sureguliuoti ginčo situaciją ieškovų nurodytu būdu yra išnykusi.

Šalies argumentai

Ieškovai G. T. ir S. T. atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones iki byloje įsiteisės teismo sprendimas. Nurodė, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2013-03-26 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-18 nutartį, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, paliko galioti iki įsiteisės teismo sprendimas, o jis byloje dar nėra priimtas, jau nekalbant apie tai, kad būtų įsiteisėjęs. Be to, nežinoma, kokį sprendimą teismas priims. Apeliantai pažymėjo, jog dar nėra išspręstas klausimas dėl turto pardavimo akto pripažinimo negaliojančiu, kadangi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui yra pateiktas kasacinis skundas, kuris dar neišnagrinėtas. Ieškovų teigimu, jie, naudodamiesi butu, tvarkingai mokėjo ir moka už butui tiekiamą elektros energiją bei kitus mokesčius, todėl nėra jokių pagrindų nutraukti elektros energijos tiekimą skubos tvarka. Teismas, 2013-12-03 priimdamas sprendimą už akių dėl ieškovų iškeldinimo, pažeidė daug CPK normų, ir yra teismui pateiktas prašymas dėl šio sprendimo peržiūrėjimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovai teisę į ginčo būstą prarado galutinai.

Atsiliepimas

Atsakovai J. Ž. ir E. Ž. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovai laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą nepagrįstai sieja su priimto teismo sprendimo įsiteisėjimu nagrinėjamoje byloje. CPK 149 straipsnio 1 dalimi teismui suteikta teisė panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, priimant procesinį dokumentą, kuriuo teismas išsprendžia klausimą, nesusijusį su bylos išsprendimu iš esmės (CPK 290 str. 1 d.). Atsakovai nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013-03-26 nutarties priėmimo faktas neturi įtakos teismo teisei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones vėliau panaikinti. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos iki galutinai bus išspręstas ginčas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės. Tiek Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-12-03 sprendimu (c. b. Nr. 2-12948-566/2012), tiek Vilniaus apygardos teismas 2013-11-07 nutartimi (c. b. Nr. 2A-1973-603/2013) J. Ž. ir E. Ž. pripažino teisėtais minėto buto savininkais. Todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra išnykęs, ir tolesnis jų taikymas ribotų atsakovų, kaip teisėtų savininkų, įstatyminę teisę be suvaržymų valdyti ir naudoti jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą bei padarytų didesnę žalą negu galėtų būti – nenutrauktas elektros energijos tiekimas sudarytų sąlygas ieškovams be jokio teisinio pagrindo gyventi atsakovų bute. Atsakovų teigimu, ieškovų argumentas dėl mokesčių mokėjimo neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi, pasibaigus ginčui dėl nuosavybės teisės į butą, negali būti varžoma teisėtų savininkų valia naudoti daiktą savo nuožiūra. Ieškovai, teigdami, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui yra pateiktas kasacinis skundas, kartu su atskiruoju skundu turėjo pateikti nutartį dėl kasacinio skundo priėmimo. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad ieškovai nutylėjo faktą, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-10 nutartimi Nr. CB-6056-2-01-3-09535-2012-3 kasacinį skundą priimti atsisakė ir grąžino jį ieškovams.

Atsakovas AB „Lesto“ atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atkreipė dėmesį į tai, kad civilinė byla dėl nuosavybės teisės į butą yra išnagrinėta, sprendimas šioje byloje įsiteisėjo. Todėl, darytina išvada, kad atsakovai J. Ž. ir E. Ž. yra teisėti buto savininkai. Taigi taikomos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžytų jų teisę butą naudoti bei išreikšti valią dėl elektros energijos tiekimo būtinumo (CPK 149 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Ginčas byloje kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas atsakovų J. Ž. ir E. Ž. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Vienas iš apeliantų G. T. ir S. T. atskirojo skundo argumentų yra tas, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi Vilniaus apygardos teismas 2013-03-26 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-18 nutartį, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, paliko galioti iki įsiteisės teismo sprendimas, o jis byloje dar nėra priimtas, jau nekalbant apie tai, kad būtų įsiteisėjęs. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia ieškovų pozicija. Nors šios nutarties priėmimo metu teisinė situacija yra pasikeitusi, t. y. nagrinėjamoje byloje 2013-12-20 buvo priimtas teismo sprendimas ieškinį atmesti, ir dėl jo ieškovai teismui yra pateikę apeliacinį skundą, tačiau, pažymėtina, jog bylos neišnagrinėjimas/išnagrinėjimas iš esmės, priimto teismo sprendimo neįsiteisėjimas/įsiteisėjimas nėra aplinkybės, dėl kurių teismas negali panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. CPK 149 str. 1 d. įtvirtinta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Tai reiškia, jog tokias priemones, išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip pasikeitus aplinkybėms, teismas iki sprendimo patenkinti ieškinį įvykdymo arba iki sprendimo atmesti ieškinį įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d. ir 3 d.) bet kada gali panaikinti.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo AB „Lesto“ įpareigojimas atnaujinti elektros energijos tiekimą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir draudimas nutraukti elektros energijos tiekimą šiam butui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – buvo pritaikytos siekiant laikinai sureguliuoti ginčo situaciją, kad ieškovė galėtų normaliomis sąlygomis gyventi ginčo bute iki bus išnagrinėti ginčai dėl nuosavybės teisių į butą ir elektros energijos tiekimo nutraukimo. Kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-03 sprendimo (c. b. Nr. 2-12948-566/2012) bei Vilniaus apygardos teismo 2013-11-07 nutarties (c. b. Nr. 2A-1973-603/2013), atsakovų J. Ž. ir E. Ž. nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra nuginčyta, ir jie yra šio buto savininkai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien ši aplinkybė yra pagrindas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-18 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Atsakovai, būdami minėto buto savininkais, turi teisę nuosavybės teisės objektą valdyti, naudoti ir juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 str. 1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad J. Ž. ir E. Ž. valia yra jiems nuosavybės teise priklausantį butą naudoti, jam netiekiant elektros energijos. Taigi, Vilniaus apygardos teismui 2013-11-07 priėmus nutartį, kuria buvo paliktas galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-03 sprendimas ieškovų G. T. ir S. T. ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu atmesti, tolesnis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia atsakovų J. Ž. ir E. Ž. teises bei teisėtus interesus.

Atskirajame skunde apeliantai nurodė, kad klausimas dėl turto pardavimo akto pripažinimo negaliojančiu dar nėra išspręstas, kadangi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui yra pateiktas kasacinis skundas, kuris dar neišnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliantų argumentą vertina kritiškai. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog ieškovai kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, nagrinėjamu atveju neturi įtakos ginčijamos nutarties teisėtumui. Be to, ieškovų nurodyta aplinkybė, kad pateiktas kasacinis skundas yra neišnagrinėtas, neatitinka tikrovės. Kasacinė instancija yra išimtinė įsiteisėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų kontrolės forma ir galima tik tuo atveju, jeigu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, turinčias esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 str.), – taigi kasacija galima ne kiekvienoje išnagrinėtoje civilinėje byloje, o ja pasinaudojama tik išimtiniais atvejais, kai kasacinio skundo priėmimo metu nustatomi minėti pagrindai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-96/2014). Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-10 nutarties (c. b. Nr. 3P-2668/2013) tokie pagrindai šiuo atveju nustatyti nebuvo ir kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013-11-07 nutarties priimti buvo atsisakyta.

Kiti atskirojo skundo argumentai skundžiamos nutarties pagrįstumo neįtakoja, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais, ir apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi atsakovų J. Ž. ir E. Ž. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo buvo patenkintas pagrįstai, ir atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais bei Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., teismas

nutarė:

Ieškovų G. T. ir S. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Virginijus Kairevičius