Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui S. Č., jo atstovėms advokatei Kristinai Čeredničenkaitei, advokato padėjėjai Živilei Gullai, atsakovui D. L., jo atstovui advokatui Algimantui Šindeikiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo S. Č. ieškinį atsakovui D. L. dėl garbės ir orumo gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinį grindė tuo, jog atsakovas 2018 m. balandžio 5 d. 19.31 val. per savo asmeninę socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą apie atsakovą viešai paskelbė ir iki šiol skelbia įrašą, kuriame pateikė nepilną (iškarpytą) vaizdo įrašą, nutylėjo dalį esminės informacijos, esmingai iškreipė vykusios diskusijos kontekstą, pateikė eilę faktinio pagrindo neturinčių interpretacijų. Apie ieškovą buvo paskelbtas tikrovę neatitinkantis teiginys: „Paaiškino, kad mirštantys narkomanai toliau nebeplatina narkotikų, todėl kaip ir nėra blogai, jo jie to naloksono negauna ir tiesiog patys išmirs“ (toliau – Teiginys I). Šiuo teiginiu atsakovas visuomenei perduoda tikrovės neatitinkančią informaciją apie ta, jog ieškovas turi ir viešai reiškia neigiamas nuostatas nuo narkotinių medžiagų priklausomų asmenų atžvilgiu, pritaria tam, kad jiems, perdozavimo atveju, nebūtų skiriami vaistai ir išreiškė neigiamą nuostatą nuo narkotinių medžiagų priklausomų asmenų atžvilgiu, teigdamas, jog gerai, jog jie patys išmirs. Ieškovas tokios pozicijos niekada neišsakė, todėl Teiginys I pripažintinas neatitinkančiu tikrovės ir žeminančiu ieškovo garbę ir orumą.

Atsakovas 2017 m. balandžio 6 d. 21.27 val. asmeninėje „Facebok“ paskyroje viešai paskelbė ir iki šiol skelbia įrašą, kuriuo visuomenę kviečia pasirašyti elektroninę peticiją dėl ieškovo nušalinimo nuo pareigų, o taip pat pateikia nuorodą į peticiją www.peticijos.lt, kurioje nurodomos pakankamo faktinio pagrindo neturinčios vertinamosios išvados apie ieškovą: „S. Č. <...> išreiškė neigiamą požiūrį nuo narkotinių medžiagų priklausomus asmenis ir ŽIV infekuotus asmenis“ (toliau – Teiginys II). Šiuo Teiginiu II atsakovas visuomenei perduoda jokio faktinio pagrindo neturinčias vertinamąsias išvadas apie ieškovą, tvirtindamas, jog ieškovas turi ir viešai reiškia neigiamas nuostatas į homoseksualius, nuo narkotinių medžiagų priklausomus ir ŽIV infekuotus asmenis. Atsakovo paskleistas pokalbio ištraukų pateikimas ir interpretacija neturi nieko bendros su pokalbio turiniu, todėl laikytina, jog tokia viešai paskelbta informacija neturi objektyvaus faktinio pagrindo ir žemina ieškovo garbę ir orumą.

2017 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos viceministras A. Š. pakvietė ieškovą sudalyvauti interviu apie narkotikus vartojančių ir ŽIV infekuotų asmenų problemas Lietuvoje. Interviu metu ieškovas suprato, jog žurnalistė Ieva užduoda tendencingus klausimus, todėl pasibaigus interviu ir kai operatorius pranešė, jog filmavimas baigtas, ieškovas neformalia kalba bandė paaiškinti su kuo susijęs ŽIV infekuotų asmenų stigmatizavimas bei pateikė pavyzdį. Pavartojo išsireiškimus: „<...> Tik vat, kodėl tiek tyrimai kad iki galo ir neatskleidžia. Greičiausiai tiek tyrimai parodys, kad taip ir yra ne dėl virusų, o dėl to kad taip ir galvoja va koks atsiprašant narkomanas, pederastas ar dar koks nors. Vat iš kur tas eina, kad tuoj žmogus susieja <...>“. Žurnalistė Gintarė interviu metu aktyviai domėjosi apie „Naloxon“ preparatą ir iš jos užduodamų klausimų ieškovas suprato, jog jos žinios yra itin paviršinės, todėl paaiškino, jog medicinos sistema Lietuvoje turėtų būti nukreipta į priklausomų asmenų gydymą, mokymą gyventi be narkotikų ir jų integraciją į visuomenę, o ne į piktnaudžiavimo psichotropinėmis medžiagomis kvazi legalizavimą, koncentruojantis tik į mirčių nuo perdozavimo prevenciją. Jokių neigiamų nuostatų apie narkotikus vartojančius asmenis ieškovas neturi ir nereiškia. Atsakovas sąmoningai, iškraipydamas kontekstą, Teiginiu I viešai paskleidė tikrovės neatitinkančias ir ieškovo garbę ir orumą žeminančias žinias, o Teiginiu II, sąmoningai iškraipydamas kontekstą ir nutylėdamas esmines aplinkybes, paskleidė pakankamo faktinio pagrindo neturinčią ir ieškovo garbę ir orumą žeminančią nuomonę. Ieškovo manymu, atsakovas paskleisdamas ginčo teiginius elgėsi nesąžiningai, iškreipė kontekstą. Tikras atsakovo tikslas buvo sukurti skandalą, o ne pateikti teisingą informaciją. Atsakovas nurodė savo darbuotojams slaptai filmuoti ieškovą nurodant, jog filmavimas yra baigtas ir kameros išjungtos.

Teismo posėdžio metu ieškovas S. Č. palaikė ieškinį. Papildomai paaiškino, jog dalyvauti interviu jį pakvietė viceministras. Atėjus žurnalistams, viceministras davė pirmą interviu, po kurio vyko apie 10 min. diskusija su žurnalistais. Po valandos atėjus kitai žurnalistei prasidėjo antras interviu su viceministru. Pasibaigus interviu viceministras pasiūlė padiskutuoti ir buvo bendrauta apie 10 min. Atsakovo interviu ir pokalbiuose nebuvo. Kalbėdamas bandė primityviai paaiškinti orientuodamas į vidutinį lygį, o ne medicinos specialistus. Žurnalistė K. interviu su viceministru metu uždavinėjo tendencingus klausimus ir jam tapo aišku, jog ji neįsigilinusi į problemą ir yra kažko užsakyta. Norėjo sužinoti kas užsakė tokį filmą ir kokią informaciją jis skleis. Pradėjo diskusiją apie narkotikus vartojančius asmenis. Jo buvo prašoma duoti kontaktus sergančių asmenų, o jis tai atsisakė padaryti. Iš užduodamų klausimų suprato, jog bandoma skverbtis į jautrią sferą. Teiginio I iš viso nesakė, neišsakė jokio neigiamo požiūrio. Atsakovo nurodyti ir šioje byloje ginčijami Teiginiai yra bet kuriam asmeniui žeminančio pobūdžio. Pats yra medicinos mokslų daktaras. Veiklą nuo 1991 metų pradėjo su priklausomais nuo narkotikų, vėliau dirbo ir su homoseksualiais asmenimis. Žurnalistai galėjo netinkamai suprasti ką išgirdo. Neigiamo požiūrio į užkrėstus asmenis neturi ir nereiškia. Kalbėdamas „jie“ turėjo omenyje žmones, kurie stigmatizuoja ir nurodė jų nuomonę, taip pat nurodė visuomenės ar jos dalies nuomonę. Jeigu būtų paviešintas visas vaizdo įrašas neturėtų pretenzijų. Pripažįsta, jog kalbėjo neakademiškai. Žinodamas, jog yra įrašomas, kalbėtų tą patį bet kitais žodžiais. Po paskleistų teiginių sulaukė neigiamos visuomenės nuomonės, neigiamo darbdavio požiūrio. Pats yra biudžetinės įstaigos vadovu, visuomenės sveikatos specialistu, dirba srityje, susijusioje su sveikatos apsauga.

Teismo posėdžio metu atsakovas D. L. nesutiko su ieškiniu. Papildomai paaiškino, jog kūrė laidą televizijai, kuri buvo nieko finansuojama ar užsakoma. Buvo filmuojami 2 interviu iš viceministro ir tarp jų buvo pertraukos. Atsakovas interviu nedalyvavo. Grįžusi iš pirmo filmavimo žurnalistė Gintarė ir operatorius Mindaugas pradėjo sakyti, jog kabinete sėdi kažkoks žmogus, kuri nekorektiškai replikuoja, pasakė apie tablečių dalijimą prie gėjų klubų, jog nebus blogai, jeigu narkomanai negaus naloksono ir visi išmirs. Norėjo sužinoti kas ten per asmuo, kuris taip pasisako ir paprašė kolegų po antro filmavimo neišjungtų kameros. Grįžus filmavimo grupei, peržiūrėjo įrašus ir savo „Facebook“ paskyroje parašė ginčo teiginius, kuriuos vėliau pradėjo kartoti žiniasklaida. Vėliau pradėjo domėtis ieškovu ir kalbino kitus asmenis. Pripažįsta, jog tokie teiginiai parašyti atsakovo atžvilgiu būtų žeminančiais. Teiginys II parašytas remiantis liudijimais po filmavimo, peržiūrėjos vaizdo įrašą, surinkus kitą medžiagą. Pats dirba 10 metų žurnalistu, laikosi etikos principų. Teiginys I paskelbtas remiantis tik dviejų kolegų, kuriais jis pasitiki, paaiškinimu. „Facebook“ paskelbė savo asmeninį pranešimą ir juo norėjo informuoti savo siekėjus ir tai nėra oficiali žiniasklaidos priemonė

Teismo posėdžio metu liudytoja G. K. paaiškino, jog dirba atsakovo įmonėje. Turėjo pakalbinti viceministrą. Atvykusi kartu su operatoriumi Mindaugu pamatė, jog kabinete dar yra vienas asmuo, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, yra ieškovas. Po interviu su viceministru ieškovas iniciavo diskusiją – monologą. Ieškovas nurodė, jog mirštantys narkomanai neplatina narkotikų, todėl nėra blogai, jog jie negaus nalaksono ir išmirs. Pasakė, jog prie gėjų klubų turi būti dalinamos tabletės nuo ŽIV, nes visi santykiaus ir užsikrės, todėl tabletės turi būti prevencinė priemonė. Šie teiginiai buvo išsakyti kaip ieškovo nuomonė. Visa tai dar girdėjo M. V., viceministras, kuris pritarė tam arba tylėjo. Viceministro pritarimas buvo išreikštas pasakant klausykite ką šneka profesorius. Ieškovas vartojo nevartotiną žodį „narkomanai“. Įrašas šiuo pokalbio metu nebuvo daromas. Pati šio pokalbio metu labiau tylėjo ir nesivėlė į diskusijas. Grįžusi iš interviu visa tai papasakojo atsakovui ir Ievai.

Teismo posėdžio metu liudytojas M. V. paaiškino, jog atsakovas yra jo vadovas ir kolega. Su Gintare buvo interviu pas viceministrą metu, kur buvo kalbama apie naloksoną. Jis yra video operatorius ir turėjo filmuoti. Po interviu prasidėjo diskusija, kurios metu ieškovas pasakė, jog tie žmonės, kurie vartoja narkotikus, narkomanai, nėra blogai, kad mirtų ir taip uždarytų ratą ir nieko blogo nėra kad negauna naloksono. Taip pat ieškovas nurodė, jog prie gėjų klubų turi būti dalinti vaistai nuo ŽIV. Jį šokiravo tokie ieškovo pasisakymai ir dėl to šios frazės labiausia jam įstrigo. Ieškovas tai pasakė, kaip savo nuomonę. Jis pats diskusijoje nedalyvavo. To metu kabinete buvo jis, Gintarė, ieškovas ir viceministras, kuris pritarinėjo ieškovo teiginiams sakydamas paklausykite profesoriaus. Grįždamas į ofisą su Gintare kalbėjo apie šiuos ieškovo teiginius. Grįžę pasakojo apie tai Ievai ir Daumantui. Po antro filmavimo paliko įjungtą kamerą, nes niekas negalėjo patikėti apie prieš tai girdėtus ieškovo pareiškimus.

Teismo posėdžio metu liudytoja D. U. paaiškino, jog pažįsta ieškovą iš darbo veiklos. Pati yra žurnalistė ir kuria dokumentinius filmus. Dalyvaudavo konferencijose apie ŽIV, kuriose dalyviai pasisakydavo, jog ieškovas neigiamai apie juos atsiliepia, naudoja neigiamus žodžius apie juos, neslepia neigiamo požiūrio, smerkia. Pati iš ieškovo negirdėjo nieko neigiamo.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. Š. paaiškino, jog yra Sveikatos apsaugos viceministru ir su ieškovu sieja darbiniai santykiai. Šių metų pirmoje pusėje turėjo duoti interviu apie narkotikus vartojančius žmones ir AIDS problemas. Į pokalbį pakvietė ieškovą ir tą suderino su laidos kūrėjais, kurie su tuo sutiko. Ieškovas interviu metu buvo kabinete ir stebėjo apklausą. Suprato, jog žurnalistė nebuvo įsigilinusi į stigmas ir ŽIV sergančiu asmenis. Pasibaigus filmavimui ieškovas pradėjo klausinėti apie stigmas ir buvo gautas atsakymas, jog nežino. Vyko diskusijos apie stigmą. Jis pats iš pradžių nesiklausė pokalbio. Viso vyko du interviu, o tarp jų buvo pertrauka. Interviu metu nesikeitė operatorius, o pasikeitė tik apklausianti moteris. Ieškovas neigiamo požiūrio neišsakė. Galėjo būti pasakyti ginčijami teiginiai, bet kitokiame kontekste. Ieškovas sakė, apie visuomenės, o ne savo nuomonę. Neprisimena tiksliai ar buvo pasakyti teiginiai. Viešoje erdvėje paskelbta informacija nevisai atitiko pokalbio tikrą turinį. Po pirmo interviu nevyko diskusija. Diskusija buvo po antro interviu, kurios pradžios jis nesiklausė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Dėl bylos nagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo.

Byloje esančiais išrašais iš internetinio portalo „Facebook“ ir www.peticijos.lt bei atsakovo atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu pripažintomis ir neginčijamomis aplinkybėmis laikomos įrodytos bylos nagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės, jog atsakovas: 2018 m. balandžio 5 d. savo asmeninėje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paskelbė įrašą, kuriame buvo nurodytas teiginys apie atsakovą: „Paaiškino, kad mirštantys narkomanai toliau nebeplatina narkotikų, todėl kaip ir nėra blogai jos jie to naloksono negauna ir tiesiog patys išmirs“ (Teiginys I); 2018 m. balandžio 5 d. portale www.peticijos.lt sukūrė ir paskelbė peticiją, kurioje be kitų teiginių nurodė teiginį apie atsakovą: „S. Č. <…> išreiškė neigiamą požiūrį į nuo narkotinių medžiagų priklausomus asmenis ir ŽIV infekuotus asmenis“ (Teiginys II).

Dėl ieškovo pasirinkto teisių gynybos būdo ir bylos nutraukimo.

Ieškovas pareikštame ieškinyje pareiškė reikalavimus konstatuoti, jog atsakovo: paskleisti duomenis (Teiginys I) neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą; paskleista nuomonė (Teiginys II) neturi objektyvaus faktinio pagrindo, pažeidžia CK 2.24 straipsnį ir žemina ieškovo garbę ir orumą.

CK 2.24 straipsnio, reglamentuojančio asmens garbės ir orumo gynimą, lingvistinė analizė leidžia teigti, jog asmeniui pažeistą garbę ir orumą galima ginti dviem būdais: reikalaujant paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės ir / ar reikalaujant atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą, t.y. nėra numatyta galimybė ginti asmens garbę ir orumą prašant vien tik nustatyti pažeidimo faktą bei nenumatyta galimybė ginti garbę ir orumą nuo paskleistos nuomonės.

Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį gali būti ginami kai nustatomas faktas, kad yra paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys ir tikrovės neatitinkantys duomenys (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. nutartis Nr. e2S-1036-553/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutarties Nr. 3K-7-471-403/2018, 38 punktas), todėl teismas laiko, jog ieškovo ieškinyje pareikštas reikalavimas dėl konstatavimo, jog atsakovo paskleisti duomenis (Teiginys I) neatitinka tikrovės ir žemina ieškovo garbę ir orumą, nereikalaujant jų paneigimo ir / ar žalos atlyginimo, yra tinkamu pažeistų teisių gynybos būdu ir toks reikalavimas yra nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl teismui nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Šiuo metu nėra suformuota nuosekli teismų praktika dėl galimybės asmeniui ginti garbę ir orumą pripažįstant jos pažeidimą reiškiant nuomonę, bet teismo vertinimu toks asmens teisių gynybos būdas pagal analogiją įvertinus, jog teismų praktikoje pripažįstamas gynybos būdas pripažįstant asmens garbė ir orumo pažeidimą skleidžiant tikrovę neatitinkančius duomenis, yra leistinu ir tinkamu gynybos būdu ir todėl ieškovo pareikštas reikalavimas dėl konstatavimo, jog atsakovo paskleista nuomonė (Teiginys II) neturi objektyvaus faktinio pagrindo, pažeidžia CK 2.24 straipsnį ir žemina ieškovo garbę ir orumą yra nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl teismui nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Dėl atsakovo pareikšto Teiginio I vertinimo ir dėl jo pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

Tarp šalių kilo ginčas dėl Teiginio I teisinio vertinimo, t. y. ar šis ginčo teiginys yra žinia (duomenys) ar nuomonė.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nuomonė yra apibūdinta kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Šio įstatymo 2 straipsnio 88 dalyje žinia yra apibūdinta kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys.

Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis Nr. 3K-3-141-690/2016).

Teismas susipažinęs su byloje esančiu visu atsakovo „Facebook“ paskyros 2018 m. balandžio 5 d. įrašu, Teiginio I kontekstu, kuriame ketinama pranešti apie konkretų faktą – ieškovo konkrečiai išsakytus teiginius, tai, jog Teiginyje I nurodytas aplinkybes galima objektyviai nustatyti, daro išvadą, jog Teiginys I laikytinas atsakovo paskleista žinia (duomenimis).

Ieškovui pareiškus ieškinį dėl garbės ir orumo ginimo paskleidžiant tikrovę neatitinkančius duomenis nereikia įrodinėti, kad tie duomenis neatitinka tikrovė, o atsakovas privalo įrodyti paskleistų duomenų (žinių) atitikimą tikrovei (CK 2.24 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas Teiginio I atitikimą tikrovei grindė tuo, jog ieškovas Teiginį I nurodė pasibaigus pirmam interviu, dalyvaujant liudytojams M. V., G. K. ir A. Š..

Įvertinus ir palydinus ieškovo, atsakovo ir apklaustų liudytojų M. V., G. K. paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu dėl įvykusių įvykių sekos matyti, jog šių asmenų paaiškinimai iš esmės yra nuoseklūs ir vienodi, t.y. jais laikoma įrodyta, jog iš A. Š. buvo imamas pirmas interviu, kuriam pasibaigus vyko diskusija. Toliau po pertraukos vyko antras interviu ir jam pasibaigus, vyko antra diskusija. Liudytojas A. Š. įvykusius įvykius paaiškino skirtingai, jog diskusija po pirmo interviu nevyko, o vyko tik po antro interviu, kurios pradžios jis nesiklausė. Teismo vertinimu tokie iš dalies skirtingi liudytojo A. Š. paaiškinimai buvo duoti dėl galimo įvykių supainiojimo, neatsiminimo, o tai leidžia abejoti dėl kitų šio liudytojo paaiškinimų teisingumo.

Byloje apklausti liudytojai G. K. ir M. V. teismo posėdžio metu patvirtino, jog ieškovas pasibaigus pirmam interviu, pasidėjusioje diskusijoje išsakė Teiginį I. Liudytojas A. Š., kaip anksčiau buvo nustatyta, duodamas paaiškinimus teisme neprisiminė po pirmo interviu vykusios diskusijos, teigė, jog ieškovas nesakė Teiginio I, bet pripažino, jog ieškovas ginčo teiginius galėjo pasakyti tik kitame kontekste, pripažino, jog nesiklausė antros diskusijos pradžios, todėl teismas įvertinęs šias aplinkybes laiko, jog liudytojas A. Š. nei patvirtino, nei paneigė, jog atsakovas nesakė Teiginio I. Ieškovas nesutikdamas su išsakytu Teiginiu I teismo posėdžio metu paaiškino, jog žurnalistai galėjo netinkamai suprasti ką išgirdo, pripažįsta, jog kalbėjo neakademiškai, kalbėdamas „jie“ turėjo omenyje žmones, kurie stigmatizuoja ir nurodė jų nuomonę, taip pat nurodė visuomenės ar jos dalies nuomonę.

Teismas įvertinęs šių aplinkybių visumą, daro išvadą, jog byloje susiklostė tokia situacijai kai 2 liudytojai patvirtino ieškovo išsakytą Teiginį I, vienas liudytojas nei patvirtino, nei paneigė, o pats ieškovas irgi kategoriškai nepaneigė, jog tokie Teiginys nebuvo išsakymas, nes pripažino netinkamai vartojamus žodžius, iškėlė abejonė, jog gal buvo neteisingai suprastas. Visa tai leidžia daryti išvada, jog byloje apklaustų liudytojų G. K. ir M. V. paaiškinimais laikomos įrodytos faktinės aplinkybės, jog ieškovas po pirmo interviu įvykusios diskusijos metu išsakė Teiginį I. Tai, jog šiuos liudytojus ir atsakovą sieja darbiniai pavaldumo teisiniai santykiai, nėra pakankamu pagrindu netikėti šių liudytojų aiškiai duotais paaiškinimais ar laikyti, jog teismui buvo duoti žinomai melagingi paaiškinimai.

Teismui nustačius, jog atsakovas išsakė Teiginį I, kitos šalių įrodinėjamos aplinkybes, susijusios su šiuo reikalavimu dėl atsakovo garbės ir orumo žeminimo, laikytini teisiškai nereikšmingais, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl atsakovo pareikšto Teiginio II vertinimo ir dėl jo pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

Tarp šalių nekilo ginčo dėl Teiginio II teisinio vertinimo, t. y. šalys pripažino, jog jis laikytina atsakovo paskelbta nuomone, o ne duomenimis (žinia), todėl šalims pripažinus šias faktines aplinkybes laikytina įrodyta, jog Teiginys II laikytinas nuomone.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įvirtinta žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, bet ši teisė gali būti ribojama įstatymu, jeigu tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką.

Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nurodomi reikalavimai nuomonei – ji gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Teismų praktikoje pripažįstama, jog reiškiama nuomonė turi turėti faktinį pagrindą ir turi būti reiškiama sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d nutartis Nr. 3K-3-30/2014).

Pareikštame ieškinyje ieškovas prašė teismo pripažinti, jog Teiginys II neturi objektyvaus faktinio pagrindo ir pažeidžia CK 2.24 straipsnį ir žemina ieškovo garbę ir orumą.

CK 2.24 straipsnis reglamentuoja asmens garbės ir orumo gynybos būdus, subjektus, kurie gali kreiptis į teismą ir kurie atsakingi, prezumpcijas, ikiteismines ginčų nagrinėjimo procedūras, atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, sankcijas už teismo sprendimų nevykdymą. Įvertinus Teiginio II turinį, kuriame nurodyta atsakovo nuomonė apie ieškovo neigiamą požiūrį į tam tikrus asmenis, darytina išvada, jog toks teiginys negali pažeisti jokių CK 2.24 straipsnio normų, todėl ieškovo reikalavimas šioje dalyje laikomas nepagrįstu ir netenkinamas.

Ieškovui pareiškus reikalavimą konstatuoti, jog atsakovo paskelbta nuomonė neturi faktinio pagrindo, teismo vertinimu, pagal analogija su CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, turi būti laikoma, jog atsakovo nuomonė neturi faktinio pagrindo, jeigu atsakovas neįrodo priešingai. Atsakovas Teiginio II faktinį pagrindą grindė 3 šaltiniais: liudytojų liudijimais po filmavimo, byloje pateiktu vaizdo įrašu, kita surinkta medžiaga. Teismo vertinimu, vertinant nuomonės faktinį pagrindą turi būti vertinama ar buvo prielaidos tokiai nuomonei pareikšti. Skirtingi asmenys tam tikras faktines aplinkybes gali įvertinti skirtingai, padaryti iš jų skirtingas išvadas ir išreikšti skirtingas nuomones, todėl tai, jog iš faktų padarytos išvados neatitinka tikrovės, kitų asmenų padarytų išvadų, nereiškia, jog nuomonė išreikšta neturint faktinio pagrindo, nes priešingai būtų apribota asmens konstitucinės teisė turėti ir laisvai reikšti savo įsitikinimus.

Anksčiau teismo buvo nustatyta, jog ieškovas išsakė Teiginį I, nurodydamas, jog mirštantys narkomanai toliau nebeplatina narkotikų, todėl kaip ir nėra blogai, jog jie to naloksono negauna ir tiesiog patys išmirs. Teismo vertinimu, vien toks atsakovui žinomas ieškovo išsakytas teiginys buvo pakankamu faktiniu pagrindu susidaryti ir išreikšti nuomonei, jog ieškovas išreiškė neigiamą požiūrį į nuo narkotinių medžiagų priklausomus asmenis.

Teismas susipažinęs su byloje pateiktu vaizdo įrašu bei pagal jį padaryta scenograma, kuriose yra užfiksuota vykusi diskusija po antro interviu ir ieškovo pasisakymai, daro išvadą, jog ieškovas pasirinko pakankami sudėtingą kalbėjimo būdą, kurio metu iškeldavo klausimus į kuriuos nesulaukęs atsakymo ar gavęs jam netinkantį atsakymą pats atsakydavo, kalbėdavo abstrakčiais teiginiais iš kurių kartais yra sunku suprasti ar tai dėstoma ieškovo ar kitų asmenų, visuomenės nuomonė. Iš ieškovo nurodytų tam tikrų aplinkybių, užduodamų klausimų nėra visiškai aišku ar jis nori išsakyti tam tikrą poziciją, gauti atsakymus į juos, ar taip ketina skatinti ar provokuoja diskusijai. Iš išsakomų teiginių kartais sunku aiškiai suprati apie kuriuos asmenis yra kalbama ir jie gali būti suprantami dviprasmiškai. Pasirinkęs tokią bendravimo formą ieškovas turi ir prisiimti galimas neigiamas pasekmes, kad gali būti neteisingai suprastas ir įvertintas asmenų, kurie dalyvauja tokioje diskusijoje. Pats ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, jog kalbėjo neakademiškai ir žinodamas, jog yra įrašomas, būtų pasirinkęs kitus žodžius. Tokia vykusio pokalbio forma ir išsakyti teiginiai apie sergančius ŽIV asmenis ir / ar narkotikus vartojančius: „Norėjo daugiau malonumų sau, intravertai buvo daugiau, daugiau galbūt galvojo apie save, apie savo malonumus“, „greičiausiai ir tyrimai parodys, kad taip ir yra ne dėl viruso, o dėl to tuoj galvoja, va koks, atsiprašau, narkomanas, koks pederastas ar dar koks nors“, „nu blemba, nu tai pats pavartojai, pats norėjai žaisti ir taip toliau. Ir neįvertinai, kuo tai gresia“, „bet paskui sako: „Tavo pareiga gydyt mane. O tu mokesčių nesumoki ir taip toliau“; „ir neužkretinėtų kitų toliau“, „kaifuoja, enjoy life – be happy“, leidžia teismui daryti išvadą, jog atsakovas turėjo faktinį pagrindą Teiginyje II nurodytai išvadai padaryti apie ieškovo išreikštą neigiamą požiūrį į nuo narkotinių medžiagų priklausomus asmenis ir ŽIV infekuotus asmenis.

Teismui nustačius, jog atsakovas skelbdamas Teiginį II, turėjo tam pakankamą faktinį pagrindą, kitos šalių įrodinėjamos aplinkybes, susijusios su šiuo reikalavimu dėl atsakovo garbės ir orumo žeminimo, laikytini teisiškai nereikšmingais, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl ieškovo ieškinio pagrįstumo.

Anksčiau teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados pagrindžia, jog ieškovo paskelbtas Teiginys I atitiko tikrovę, o Teiginys II turėjo faktinį pagrindą, todėl ieškovo pareikštas ieškinys laikytinas nepagrįstu ir teismo atmetamas.

Atsakovas teismui pateikė įrodymus apie patirtas 2 315,94 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Teismas įvertinęs nagrinėjamos bylos sudėtingumą, atsakovo advokato darbo ir laiko sąnaudas, ir atsižvelgdamas į 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, daro išvadą, jog ieškovo išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos ir įrodytos bei nėra pagrindo jų mažinti.

Kadangi ieškinys yra atmestas, t.y. sprendimas priimtas atsakovo naudai, tai teismas priteisia iš ieškovo atsakovui jo patirtas 2 315,94 Eur bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Netenkinti atsakovo prašymo dėl bylos nutraukimo.

Priteisti iš ieškovo S. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) 2 315,94 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovo D. L., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.