- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- e2-1566-186/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01493-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vestartus“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Stiebasta“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vestartus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vestartus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stiebasta“ dėl darbų aktų ir PVM sąskaitų faktūrų pripažinimo negaliojančiomis, atliktų darbų kainos sumažinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vestartus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Stiebasta“, prašydama pripažinti negaliojančiais UAB „Stiebasta“ 2015 m. birželio 9 d. atliktų darbų aktą Nr. 2 su PVM sąskaita faktūra Nr. 0004208 ir 2015 m. birželio 12 d. atliktų darbų aktą Nr. 2 su PVM sąskaita faktūra Nr. 0004209; taikyti restituciją ir priteisti ieškovei UAB „Vestartus“ iš atsakovės UAB „Stiebasta“ 242 000 Eur; sumažinti UAB „Stiebasta“ 2016 m. balandžio 16 d. atliktų darbų akte Nr. 2 (F2 ir F3 forma) ir PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0000034 nurodytą darbų kainą iki 12 233,95 Eur; priteisti ieškovei UAB „Vestartus“ iš atsakovės UAB „Stiebasta“ 63 854,84 Eur žalos atlyginimo; priteisti ieškovei UAB „Vestartus“ iš atsakovės UAB „Stiebasta“ 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi ieškovės UAB „Vestartus“ ieškinį atsisakė priimti.
3. Teismas sprendė, kad ieškovė pareikštu ieškiniu siekia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017 peržiūrėjimo, t. y. siekia pakartotinio teisminio proceso tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
4. Teismas nurodė, kad ieškiniu prašomi pripažinti negaliojančiais darbų atlikimo aktai bei PVM sąskaitos faktūros nėra savarankiški sandoriai, todėl dėl jų galiojimo nereikštini atskiri reikalavimai. Šie dokumentai yra tarp šalių susiklosčiusius rangos santykius apibūdinantys įrodymai ir turėjo būti įvertinti civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017, nustatant atsakovės atliktų darbų apimtį bei šalių susitarimo aplinkybes. Pažymėjo, kad nei vienas iš šių dokumentų atskirų teisinių santykių nesukuria. PVM sąskaita faktūra įforminami ne sandoriai, o mokestinę reikšmę turintys veiksmai, o ne civiliniai sandoriai. Atliktų darbų aktu įforminama rangos sutarties eiga, o ne atskiras civilinis sandoris.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškinyje nurodyti argumentai jau buvo pareikšti ankstesnėje byloje ir toje byloje turėjo būti išnagrinėti. Todėl vien tai, kad teismas, ieškovės nuomone, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, nesudaro pagrindo priimtą teismo sprendimą ginčyti atskirame teisminiame procese. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė reikalavimą sumažinti 2016 m. balandžio 16 d. atliktų darbų akte Nr. 2 (F2 ir F3 forma) nurodytų darbų kainą dėl netinkamai atliktų darbų turėjo būti pateiktas nagrinėjant bylą dėl skolos pagal rangos sutartį priteisimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendime yra pasisakyta dėl reikalavimo sumažinti atsiskaitymo dydį pagal Sutartį dėl gerbūvio darbų, o palūkanų priteisimo reikalavimas yra išvestinis.
6. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovės šioje byloje ginčijamus atliktų darbų akus bei PVM sąskaitas faktūras įvertino kaip įrodymus (CPK 177 str. 2 d.), atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, yra pagrindas ieškinį atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Ieškovė UAB „Vestartus“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde ieškovė nurodo tokius esminius argumentus:
7.1. Tam, kad būtų galima konstatuoti ieškinio tapatumą, būtina nustatyti visas sąlygas: kad ginčas yra keliamas tarp tų pačių šalių; dėl to paties dalyko (reikalavimo); tuo pačiu pagrindu (faktinėmis aplinkybėmis). Šiuo gi atveju teismas ieškinio tapatumą konstatavo nustatęs vieną sąlygą – kad sutapo ginčo šalys.
7.2. Nagrinėjamu atveju ieškiniu ginčijamų darbų aktų bei PVM sąskaitų faktūrų galiojimas nepateko į civilinės bylos Nr. e2-1862-852/2017 nagrinėjimo dalyką. Kitoje civilinėje byloje nebuvo pareikštas reikalavimas pripažinti 2015 m. atliktų darbų aktus ar PVM sąskaitas faktūras negaliojančiomis. Pažymi, kad nors ieškovė kitoje civilinėje byloje nurodė, kad ginčijamuose atliktų darbų aktuose nurodė, jog darbų atsakovė neatliko, šios aplinkybės teismas CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negalėjo kvalifikuoti, kaip patvirtinančios ieškinio tapatumą.
7.3. Ieškiniu ieškovė reikalauja taikyti gynybos būdą, kurio taikymo sąlygos (faktinis pagrindas) nebuvo įrodinėjimo ir nagrinėjimo dalyku civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017. Aptariamo ieškinio atveju ieškovė 2015 m. atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas faktūras ginčija CK 1.86 straipsnio pagrindu, tuo tarpu šio straipsnio taikymo pagrindų šalys kitoje byloje neįrodinėjo.
7.4. Civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017 apygardos teismas sprendime aiškiai nurodė, kad 2015 m. birželio 9 d. ir 2015 m. birželio 12 d. atliktų darbų aktuose nurodytų darbų realumo pagrįstumas nepateko į skolos bylos nagrinėjimo dalyką.
7.5. Nėra pagrindo taikyti CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktą ieškinio reikalavimui dėl darbų kainos sumažinimo. Šis reikalavimas grindžiamas aplinkybėmis (kad atlikti darbai neatitiko techninio projekto ir normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų), kurios paaiškėjo po civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017 priimto sprendimo, todėl šios aplinkybės kitoje byloje negalėjo būti įvertintos. Kitoje civilinėje byloje kainą sumažinti buvo prašoma tuo pagrindu, kad atsakovė atliko ne visus 2016 m. balandžio 16 d. atliktų darbų akte Nr. 2 nurodytus darbus.
7.6. Nepagrįstai teismas nurodė, kad ieškinio argumentai dėl netinkamai atsakovės atliktų darbų turėjo būti pareikšti civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017. Akivaizdu, kad teismas nevertino fakto, kad atsakovės įrengtos asfaltbetonio dangos trūkumai nebuvo kitos civilinės bylos dalyku. Be to, tapataus ieškinio instituto taikymas negali būti siejamas su tuo, kokį procesinį veiksmą atitinkama šalis turėjo arba galėjo atlikti.
7.7. Teismas neįvertino, kad CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymas priešpriešinio reikalavimo atžvilgiu nėra galimas net teoriškai.
7.8. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo skundžiama nutartimi buvo atsisakyta priimti apygardos teismui nenurodžius nei vieno CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo motyvo. Dėl šios priežasties yra pagrindas skundžiamą nutartį pripažinti negaliojančia CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Atkreipia dėmesį, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo kitoje civilinėje byloje nebuvo pareikštas, todėl ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas, kitoje civilinėje byloje nebuvo tiriamos ir vertinamos.
7.9. Teismas netinkamai aiškino CK 1.63 straipsnio 1 dalį ir padarė klaidingą išvadą, kad darbų aktai nėra sandoriai. Pažymi, kad ir kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog darbų aktas yra sandoris. Atitinkamai teismų praktika aiškiai patvirtina, kad darbų aktų galiojimas gali būti ginčijamas visais sandorių negaliojimo pagrindais. Reikalavimas dėl PVM sąskaitų faktūrų pripažinimo negaliojančiomis šiuo atveju yra tik šalutinis ir yra nulemtas fakto, kad ieškovės mokėjimo pavedimai (kurie savo esme yra laikytini vienašaliais sandoriais) ieškovei buvo atlikti būtent ginčijamų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu. Nėra pagrindo sutikti su teismu, jog ieškovė pareikštu ieškiniu iš esmės ginčija įrodymus. Be to, vien tai, kad raštu sudarytą šalių sandorį teismas teisminiame procese įvertino kaip įrodymą, neeliminuoja šalių teisės ginčyti sudarytą sandorį CK numatytais sandorių negaliojimo pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacine tvarka sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
9. Iš apeliacine tvarka skundžiamos teismo nutarties motyvuojamosios dalies galima spręsti, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės UAB „Vestartus“ ieškinį atsisakė priimti vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais.
Dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo nagrinėjamu atveju
10. Kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareikštu ieškiniu prašomi pripažinti negaliojančiais 2015 m. birželio mėnesį surašyti darbų atlikimo aktai bei PVM sąskaitos faktūros nėra savarankiški sandoriai, todėl dėl jų galiojimo nereikštini atskiri reikalavimai. Taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškiniu ginčijamus atliktų darbų aktus bei PVM sąskaitas faktūras Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017 įvertino kaip įrodymus (CPK 177 straipsnio 2 dalis), todėl jie pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką negali būti materialinio pobūdžio reikalavimo dalyku atskiroje byloje ir ginčijami CPK nustatyta tvarka. Teismas šią išvadą padarė, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2011, pateiktais išaiškinimais.
11. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017 ieškovė UAB „Stiebasta“ pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Vestartus“ 264 726,70 Eur skolos už atliktus rangos darbus, delspinigius bei metines procesines palūkanas. Reikalavimų pagrįstumą įrodinėjo tuo, kad atlikus 2015 m. birželio 4 d. Sutartyje dėl gerbūvio darbų sutartus darbus buvo surašyti 2016 m. balandžio mėnesio atliktų darbų aktas Nr. 2 ir Pažyma Nr. 2 bei išrašyta 2016 m. balandžio 18 d. PVM sąskaita faktūra Serija STI Nr. 0000034. Šioje byloje UAB „Vestartus“ prievolę apmokėti pagal 2016 m. balandžio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą neigė, nurodydama, kad pagal Sutartį dėl gerbūvio darbų jau buvo atsiskaityta, apmokant 2015 m. birželio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą serija STI Nr. 0004208, išrašytą 87 035,30 Eur sumai, ir 2015 m. birželio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą serija STI Nr. 0004209, išrašytą 154 962,70 Eur sumai. Minėtos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos pagal 2015 m. birželio mėnesį atliktų darbų aktus Nr. F-2 ir F-3. Todėl ieškovė UAB „Stiebasta“ pareikštu ieškiniu siekia pakartotinio apmokėjimo už jau sumokėtus darbus. Neigdama šią aplinkybę, UAB „Stiebasta“ įrodinėjo, kad 2015 m. birželio 9 d. ir 2015 m. birželio 12 d. PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos už sklype esančių pastatų griovimo ir sklypo teritorijos paruošimo statybai darbus pagal žodinį susitarimą, t. y. už kitus nei nurodyta Sutartyje dėl gerbūvio darbų atlikimo darbus. Šiuo gi atveju UAB „Vestartus“ ieškiniu prašo minėtus 2015 m. birželio 9 d. atliktų darbų aktą Nr. 2 (F2 ir F3) su PVM sąskaita faktūra Nr. 0004208 ir 2015 m. birželio 12 d. atliktų darbų aktą Nr. 2 (F2 ir F3 forma) su PVM sąskaita faktūra Nr. 0004209 pripažinti negaliojančiais, vadovaujantis CK 1.80, 1.81 ir 1.86 straipsniuose nurodytais pagrindais, dėstydama tokius pagrindinius motyvus: 2015 m. atlikti darbų aktai bei PVM sąskaitos faktūros buvo surašyti, siekiant gauti iš banko kreditą, t. y. dėl akių, siekiant kitų tikslų; atliktų darbų akte nurodytų darbų UAB „Stiebasta“ neatliko, šiuos darbus atliko kita bendrovė. Taigi, pareikštu ieškiniu UAB „Vestartus“ iš esmės siekia paneigti kitoje civilinėje byloje ieškovės išdėstytą poziciją, kad egzistavo žodinis susitarimas dėl papildomų darbų, ir įrodyti, kad 2015 m. atliktų darbų aktai bei PVM sąskaitos faktūros buvo surašyti ir pasirašyti tik dėl akių (fiktyviai), faktiškai UAB „Stiebasta“ neatlikus juose nurodytų rangos darbų – iš esmės kitais pagrindais, nei buvo atsikertama civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2018. Sprendime pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad byloje nesprendžiama nei dėl 2015 m. birželio mėnesio atliktų darbų aktuose nurodytų atliktų darbų realumo, nei dėl apmokėjimo už tuos darbus pagrįstumo. Taigi, byloje nebuvo vertinamas 2015 m. birželio mėn. atliktų darbų aktuose nurodytų duomenų teisingumas, atitinkamai ar pagrįstai jų pagrindu buvo išrašytos 2015 m. PVM sąskaitos faktūros. Kadangi, kaip minėta, UAB „Stiebasta“ laikėsi pozicijos, jog darbai, nurodyti 2015 m. atliktų darbų aktuose, buvo atlikti žodinio sandorio pagrindu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismu, jog ieškovė negali reikšti reikalavimo pripažinti negaliojančiais 2015 m. gegužės mėn. surašytų atliktų darbų aktų bei pareigos apmokėti jų pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nes tokiu atveju būtų pažeista apeliantės teisė apginti savo pažeistas teises. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas yra įstatyme įtvirtintas rangos sutarties vykdymo dokumentas, abiejų sutarties šalių pasirašomas dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, todėl turi didelę reikšmę vykdant statybos rangos sutartį: jame fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, nuo darbų perdavimo akto pasirašymo momento užsakovui pereina atsitiktinio darbų rezultato žuvimo ar sugedimo rizika; su darbų priėmimo faktu susijęs sumokėjimas rangovui už atliktus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672-313/2015). Apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2011, pateiktą išaiškinimą, nes civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017 priimtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs – jis yra apskųstas apeliacinės instancijos teismui, be to, kaip minėta, teismas kitoje byloje 2015 m. atliktų darbų aktų pagrįstumo nevertino, taigi, ir įrodomosios vertės negalėjo nustatyti. Dėl minėtų priežasčių apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aptariamu atveju ieškovės ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo nagrinėjamu atveju
12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė UAB „Vestartus“ ieškiniu iš esmės siekia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017 peržiūrėjimo, t. y. siekia pakartotinio teisminio proceso tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
13. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Aptariamu atveju akivaizdu, kad pagal UAB „Vestartus“ pareikštą ieškinį šalys sutampa su civilinės bylos Nr. e2-1862-852/2017 ginčo šalimis. Teismas išvadą, jog UAB „Vestartus“ siekia pakartotinio proceso, padarė, nurodydamas tokias aplinkybes: ieškinyje nurodyti argumentai jau buvo pareikšti ankstesnėje byloje ir toje byloje buvo išnagrinėti; ieškovė UAB „Vestartus“ prašo sumažinti 2016 m. balandžio 16 d. atliktų darbų akte Nr. 2 (F2 ir F3 forma) nurodytų darbų kainą dėl netinkamai atliktų darbų, tačiau šį argumentą ji turėjo pateikti nagrinėjant bylą dėl skolos pagal rangos sutartį priteisimo; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendime yra pasisakyta dėl pakartotinai ieškovės reiškiamo reikalavimo sumažinti atsiskaitymo dydį pagal Sutartį dėl gerbūvio darbų.
14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs UAB „Vestartus“ ieškinio turinį, sprendžia, jog ieškinys yra grindžiamas ir tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo vertintos kitoje civilinėje byloje. Kaip jau minėta šios nutarties 11 punkte, 2015 m. birželio 9 d. atliktų darbų akto Nr. 2 (F2 ir F3) su PVM sąskaita faktūra Nr. 0004208 ir 2015 m. birželio 12 d. atliktų darbų akto Nr. 2 (F2 ir F3 forma) su PVM sąskaita faktūra Nr. 0004209 išrašymo pagrįstumą pareikštu ieškiniu UAB „Vestartus“ ginčija CK 1.80, 1.81 ir 1.86 straipsniuose nurodytais pagrindais bei įrodinėdamas, kad minėtuose atliktų darbų aktuose nurodytų darbų UAB „Stiebasta“ neatliko, šiuos darbus atliko kita bendrovė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, kad UAB „Vestartus“ sumažinti 2016 m. balandžio 16 d. atliktų darbų akte Nr. 2 (F2 ir F3 forma) nurodytų darbų kainą prašo naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą dėl skolos priteisimo – t. y. remiasi 2018 m. liepos 3 d. UAB „Statybinių teismo ekspertizių centras“ ekspertinio tyrimo akte Nr. 18-16 nustatytais UAB „Stiebasta“ atliktų darbų trūkumais. Be to, civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017 UAB „Vestartus“ neprašė priteisti (taikyti restituciją) iš UAB „Stiebasta“ pagal 2015 m. PVM sąskaitas faktūras išmokėtas sumas, nereiškė reikalavimo dėl žalos atlyginimo.
15. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog UAB „Vestartus“ ieškinio suformuluotas dalykas ir pagrindas leidžia spręsti apie tai, kad ieškovė pareikštu ieškiniu siekia apginti savo pažeistas teises kitais būdais, nei buvo gintasi civilinėje byloje Nr. e2-1862-852/2017, todėl atsisakyti UAB „Vestartus“ ieškinį remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu nebuvo pagrindo.
16. Šioje nutartyje aptartų motyvų pagrindu apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas ir nepagrįstai atsisakė priimti UAB „Vestartus“ pareikštą ieškinį atsakovei UAB „Stiebasta“. Dėl šios priežasties skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartį panaikinti ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vestartus“ ieškinio, pareikšto atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stiebasta“, priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.