- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-03-17
- Bylos Nr.
- eI3-1657-816/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04897-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jovita Einikienė
- Pareiškėjas
- O. E.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos
- Advokatai
- Gediminas Valantiejus
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. E. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja O. E. su patikslintu skundu kreipiasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2022 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. S-136(7-112/2022) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. liepos 8 d. sprendimą dėl O. E. atleidimo nuo baudų, delspinigių ir (ar) palūkanų Nr. (21.222)500-257 dalyje dėl pareiškėjos atleidimo nuo apskaičiuotų palūkanų pagal 2021 m. gruodžio 23 d. Mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-65832 ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atleisti O. E. nuo visų apskaičiuotų 1534,10 Eur palūkanų, 12,51 Eur padidintų palūkanų ir 41,05 Eur palūkanų delspinigių pagal Sutartį mokėjimo; 2) perduoti MGK iš naujo nagrinėti mokestinį ginčą dalyje dėl pareiškėjos skundo reikalavimo atleisti pareiškėją nuo toliau skaičiuojamų palūkanų pagal Sutartį. Taip pat 2023 m. vasario 27 d. prašymu prašoma priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovės 305 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Paaiškinama, jog O. E. (toliau – ir Pareiškėja) buvo apskaičiuota išieškotina 115 420,73 Eur dydžio mokesčių (PVM mokesčio) skola. Pareiškėja nurodo, jog gavusi VMI pranešimus apie priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, 2021 m. gruodžio mėn. kreipėsi į VMI su pašymu dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo bei mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo. VMI sudarė su pareiškėja mokestinės paskolos sutartį, tačiau pareiškėjai kas ketvirtį buvo nurodoma mokėti kintamo dydžio palūkanas, kurių dydis papildomai perskaičiuojamas kiekvieną ketvirtį atskiru pranešimu. Neturėdama galimybių mokėti šių mokestinės paskolos palūkanų dėl sunkios savo materialinės ir finansinės padėties, pareiškėja kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių su prašymu atleisti nuo jų, tačiau centrinis mokesčių administratorius šį prašymą 2022 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. (21.222) 500-45 atmetė. Pareiškėja pateikė centriniam mokesčių administratoriui savo sunkią materialinę ir finansinę padėtį patvirtinančius naujus įrodymus ir 2022 m. birželio mėn. pakartotinai kreipėsi į VMI dėl atleidimo nuo mokestinės paskolos sutarties palūkanų, tačiau VMI 2022 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (21.222) 500-257 atmetė ir šį pareiškėjos prašymą dėl atleidimo nuo mokestinės paskolos sutarties palūkanų. Pareiškėja pateikė skundą MGK prašydama minėtą ginčijamą VMI sprendimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Pareiškėja laiko, jog VMI netinkamai ir nepagrįstai įvertino pareiškėjos ekonominį (socialinį) statusą bei sunkią materialinę (ekonominę, socialinę) padėtį. MGK konstatavo, kad pareiškėja neįrodė aplinkybių, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti ją nuo apskaičiuotų ir toliau skaičiuojamų palūkanų, padidintų palūkanų ir palūkanų delspinigių pagal 2021 m. gruodžio 23 d. mokestinės paskolos sutartį (toliau – ir MPS).
Vertina, jog MGK 2022 m. spalio 3 d. sprendimu nepagrįstai buvo nuspręsta pareiškėją atleisti tik nuo 50 proc. faktiškai apskaičiuotų palūkanų. Pažymi, jog MGK vertindama pareiškėjos materialinę ir ekonominę padėtį, padarė nepagrįstą išvadą, jog 50 proc. palūkanų mokėjimas yra proporcingas jos teisinėje ir faktinėje situacijoje, kadangi byloje surinkti įrodymai tokios išvados niekaip nepatvirtina. Priešingai, įrodo, jog palūkanų mokėjimas pareiškėjos situacijoje yra apskritai neįmanomas. Teigia, jog MGK 2022 m. spalio 3 d. sprendime apskritai neišsprendė esminio klausimo, dėl kurio nagrinėjamu atveju kilo ginčas tarp mokesčių mokėtojos ir mokesčių administratoriaus ir kurį sprendė atsakovė ginčijamu VMI sprendimu. Pažymi, kad atsakovė nagrinėjo klausimą dėl pareiškėjos atleidimo tiek nuo MPS pagrindu faktiškai apskaičiuotų 1534,10 Eur palūkanų, tiek ir toliau skaičiuojamų palūkanų. MGK 2022 m. spalio 3 d. sprendime pasisakė tik dėl atleidimo nuo 50 proc. apskaičiuotų 1 534,10 Eur palūkanų, 12,51 Eur padidintų palūkanų ir 41,05 Eur palūkanų delspinigių, tačiau apskritai nepasisakė dėl to, ar pareiškėja yra ar nėra atleistina nuo pagal MPS toliau skaičiuojamų palūkanų. Laiko, jog šiuo MGK, priimdama ginčijamą sprendimą, padarė esminį procedūrinį pažeidimą, kadangi šiuo sprendimu ginčijamo VMI sprendimo argumentų, o kartu ir pareiškėjos reikalavimų dalis apskritai liko neišnagrinėta.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, jog jos gaunamos pajamos yra darbo užmokestis, siekia 800 Eur neatskaičius mokesčių, jokių kitų pajamų ji neturi ir negauna bei jokių kitų ekonominių veiklų šiuo metu nevykdo. Pareiškėja neturi kitų asmenų, kurie galėtų dengti šią nepriemokos sumą (palūkanas), kadangi jos turtas nuo 2021 m. vasario mėn. yra atskirtas nuo sutuoktinio turto. Be to, net ir pareiškėjos sutuoktinio gaunamas darbo užmokestis yra tik minimalus, šeima augina ir išlaiko du nepilnamečius vaikus. Jokio kito nekilnojamojo turto, kurį šiuo metu galėtų papildomai realizuoti mokestinės paskolos sutarties palūkanoms padengti, mokesčių mokėtoja neturi, kadangi vienintelis jos turimas nekilnojamasis turtas yra jos gyvenamasis (individualus) namas bei su juo susijęs žemės sklypas, kuris kartu yra vienintelė mokesčių mokėtojos, jos sutuoktinio ir vaikų gyvenamoji vieta. Pareiškėjai iš jos gaunamų su darbo santykiais susijusių pajamų sumokėjus jai tenkančią būsto paskolos įmoką, t. y. 325 Eur, lieka gyvenimo išlaidoms dengti (ir nepilnamečių vaikų išlaikymui) tik daugiau nei 250 Eur, iš kurios objektyviai neįmanoma nei dengti MPS Nr. (23.24-08) palūkanų, nei apskritai patenkinti esminių socialinių bei ekonominių pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų poreikių, įskaitant ir maisto poreikius. Tad net ir tuo atveju, jei mokama MGK nurodyta 50 proc., šioms gyvenimo išlaidoms ir vaikų poreikiams tenkinti lieka ~ 100 Eur piniginių lėšų suma, iš kurios bet kuriuo atveju neįmanoma tenkinti pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų gyvenimo poreikių. Tai, kad šios aplinkybės nėra išnykusios ir objektyviai egzistuoja, patvirtina ne tik pareiškėjos prie skundo MGK pridėti įrodymai, bet jau po MGK posėdžio teikti prašymai bei įrodymai dėl MPS pratęsimo. Vertina, jog VMI sprendimu mokesčių administratorius, atsisakydamas atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų ir skaičiuojamų MPS palūkanų, o kartu ir MGK, atleisdama pareiškėją tik nuo 50 proc. apskaičiuotų MPS palūkanų bei apskritai nepasisakydama dėl skaičiuojamų (į ateitį) MPS palūkanų, neteisingai, formaliai įvertino pareiškėjos padėtį, kuri šiai dienai yra išskirtinė dėl susiklosčiusios jos asmeninės socialinės, ekonominės ir finansinės situacijos.
Pažymi, jog niekuomet nesiekė išvengti mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos ar kokiu nors būdu paneigti savo atsakomybę dėl susidariusios mokestinės nepriemokos. Pareiškėja visuomet deda ir dėjo pastangas atsiskaityti su valstybės biudžetu, padengti mokestinę nepriemoką. Taip pat MPS niekuomet net nebuvo nutraukiama ar anuliuojama, nes pareiškėja, pagal savo realias galimybes, visada mokėjo ir moka jos pagrindines įmokas. Daro išvadą, kad pareiškėjos atleidimas tik nuo 50 proc. jai pagal MPS apskaičiuotų palūkanų yra akivaizdžiai neproporcingas susiklosčiusiai situacijai ir iš esmės reiškia tai, kad pareiškėjai toliau nepaliekama galimybių apskritai atsiskaityti su valstybės biudžetu ir patenkinti savo bei savo nepilnamečių vaikų bazinius esminius poreikius, taip pat kad ją siekiama papildomai nubausti.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atsiliepime į patikslintą skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog VĮ „Registrų centras“ 2022 m. sausio 24 d. duomenimis, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), kur deklaruota pareiškėjos gyvenamoji vieta. Pareiškėja 2021 metais gavo (deklaravo Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje) 29 773,04 Eur pajamas, iš jų: 3 723,04 Eur pajamas susijusias su darbo santykiais, 2 900 Eur automobilio pardavimo pajamas ir 23 150 Eur kito nei būstas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas. Iš byloje pateiktos 2021 m. rugsėjo 24 d. darbo sutarties, matyti, kad pareiškėja priimta dirbti (duomenys neskelbtini), o jos gaunamas darbo užmokestis siekia 800 Eur neatskaičius mokesčių. Pareiškėjos turtas pagal 2021 m. vasario 10 d. Vedybų sutartį (povedybinę) yra atskirtas nuo sutuoktinio turto, taip pat kaip ir pareiškėjos prievolės, atsiradusios po šios sutarties sudarymo. Pareiškėja su sutuoktiniu augina 2 nepilnamečius vaikus. Atsakovės vertinimu tai, jog pareiškėja gauna su darbo santykiais susijusias pajamas, turi nekilnojamojo turto, neleidžia teigti, jog pareiškėjos ekonominė (socialinė padėtis) yra beviltiška. Nėra duomenų, jog pareiškėjai būtų reikalinga valstybės pagalba ar parama. Todėl, atsakovės vertinimu, pareiškėją atsisakyta atleisti nuo delspinigių mokėjimo, esant sunkiai ekonominei (socialinei) padėčiai.
VMI pripažįsta, jog pareiškėja geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą, yra sudariusi mokestinės paskolos sutartis, tačiau atsakovės vertinimu, tai savaime nesudaro pagrindo atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Pažymi, kad teismų praktikos suformuotos taisyklės įprastai pripažįstamos sudarančiomis pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją ne nuo visų, o nuo dalies delspinigių (ar baudų) mokėjimo, nes laikomasi pozicijos, jog yra nustatyti mokesčių teisės aktų pažeidimai, todėl atleidžiant mokesčių mokėtoją nuo visų ekonominių sankcijų, jos neatliktų jų skyrimu numatytų tikslų: poveikio konkrečiam mokesčių mokėtojui, bendrosios prevencijos. Vertina, jog dar didesnis nei 50 proc. pareiškėjos atleidimas yra netikslingas, nes nebus pasiekti tikslai, kurių siekiama mokant palūkanas MPS pagrindu.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas iš esmės palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir argumentus. Papildomai nurodė, jog MGK buvo padaryta teisės taikymo klaida, vertinant skaičiuojamas palūkanas į ateitį, nes šioje dalyje nepasisakyta.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Papildomai nurodė, jog objektyviai neįmanoma atleisti nuo dar neapskaičiuotų palūkanų, nes jos dar neegzistuoja, nėra išskirtos, taip pat yra kintamos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl MGK 2022 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. S-136(7-112/2022) bei VMI 2022 m. liepos 8 d. sprendimo dėl O. E. atleidimo nuo baudų, delspinigių ir (ar) palūkanų Nr. (21.222)500-257 dalyje dėl pareiškėjos atleidimo nuo apskaičiuotų palūkanų pagal 2021 m. gruodžio 23 d. Mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-65832 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, jog Panevėžio AVMI atliko pareiškėjos operatyvų patikrinimą (operatyvaus patikrinimo pažyma (42.59Mr) FR1042-308), kurio metu patikrino pareiškėjos vykdomos veiklos teisėtumą, bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus ir gautų pajamų deklaravimą. Pagal atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose išrašus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2020 m. gegužės 22 d. nuolat ir didelėmis sumomis į pareiškėjos sąskaitas buvo įnešami grynieji pinigai, iš viso 583 463 Eur. Pareiškėja raštu paaiškino, kad visi įnešti pinigai gautos pajamos už parduotas prekes – sauskelnes vykdant didmeninę prekybą ir prekybą internete. Nustatyta, kad veiklos vykdymo laikotarpiu pareiškėja iš viso gavo 597 568,70 Eur pajamų (su PVM). Nustatyta, kad veiklai vykdyti iš kitų valstybių narių įsigytų prekių vertė per metus viršijo 14 000 Eur, todėl pareiškėja nuo 2018 m. balandžio 12 d. privalėjo skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM. Konstatuota, kad realiai parduotų prekių pardavimo PVM yra didesnis nei 100 306,88 Eur. Todėl pareiškėjai pasiūlyta per 5 dienas nuo operatyvaus patikrinimo pažymos gavimo dienos pateikti pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino pridėtinės vertės mokesčio apyskaitas (forma FR0608, toliau – ir PVM apyskaita) už 2018–2020 m., patikslinti 2018–2019 m. metines pajamų deklaracijas, deklaruojant visas sąnaudas ir gautas pajamas bei iki 2021 m. gegužės 1 d. deklaruoti 2020 m. gautas pajamas. Nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. kovo 10 d. pateikė PVM apyskaitas už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio mėn. – 2020 m. gegužės mėn., kuriose deklaravo mokėtiną 100 307 Eur PVM sumą. Pareiškėja 2021 m. gruodžio 23 d. pasirašė su VMI MPS Nr. (23.24-08) 327-65832 dėl 115 320,73 Eur (99 706 Eur PVM ir 15 614,73 Eur PVM delspinigių) sumos išdėstymo per laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2026 m. spalio 25 d., palūkanas pradedant mokėti nuo 2021 m. lapkričio 25 d.
Pareiškėja 2022 m. sausio 31 d. pateikė VMI prašymą atleisti nuo palūkanų pagal MPS. VMI išnagrinėjusi pareiškėjos 2021 m. sausio 3 d. pateiktą prašymą 2022 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą Nr. (21.222) 500-45 dėl pareiškėjos atleidimo nuo baudų, delspinigių ir (ar) palūkanų, kuriuo neatleido pareiškėjos nuo apskaičiuotų 392,02 Eur palūkanų ir 0,72 Eur palūkanų delspinigių pagal 2021 m. gruodžio 23 d. MPS Nr. (23.24-08) 327-65832 mokėjimo. 2022 m. sausio 31 d. sprendime konstatuota, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš sąlygų, įtvirtintų Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, todėl negali būti atleista nuo palūkanų mokėjimo šiais pagrindais. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki, todėl jai netaikytinos MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos.
Pareiškėja 2022 m. birželio 6 d. pateikė VMI pakartotinį ir papildomą prašymą atleisti pareiškėją nuo skaičiuojamų (esamų, buvusių ir būsimų) palūkanų pagal MPS (MGK medžiagos 1t., 159-161). VMI išnagrinėjusi pareiškėjos pakartotinį prašymą 2022 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą Nr. (21.222) 500-257 dėl pareiškėjos atleidimo nuo baudų, delspinigių ir (ar) palūkanų, kuriuo neatleido pareiškėjos nuo apskaičiuotų 1534,10 Eur palūkanų ir toliau skaičiuojamų palūkanų pagal MPS, 12,51 Eur padidintų palūkanų ir 41,05 Eur delspinigių pagal 2021 m. gruodžio 23 d. MPS Nr. (23.24-08) 327-65832 mokėjimo. 2022 m. liepos 8 d. sprendime konstatuota, kad pareiškėja neatitinka nė vienos iš sąlygų, įtvirtintų Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, todėl negali būti atleista nuo palūkanų mokėjimo šiais pagrindais. Pažymėta, kad pareiškėja nenurodė iš esmės naujų aplinkybių dėl atleidimo nuo palūkanų taikant MAĮ 100 str. 1 d. 4 p. nuostatas. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis tiek sunki, todėl jai netaikytinos MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos. Pažymėta, kad prievolės bankui, vaikų išlaikymas nėra vien pareiškėjos piniginės prievolės. Aplinkybė, kad pareiškėja įsipareigojo sumokėti MPS išdėstytą mokestinę nepriemoką, nėra išskirtinė, leidžianti pareiškėją atleisti nuo pagrįstai apskaičiuotų palūkanų. Taip pat pažymėta, kad prašymo nagrinėjimo metu nenustatyta išskirtinių aplinkybių, būtinų sprendžiant dėl atleidimo nuo palūkanų remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais.
Pareiškėja nesutikdama su tokiu VMI sprendimu pateikė skundą MGK. MGK išnagrinėjusi pareiškėjos skundą 2022 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. S - 136 (7-112/2022) pakeitė VMI sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų 1 534,10 Eur palūkanų, 12,51 Eur padidintų palūkanų ir 41,05 Eur palūkanų delspinigių pagal 2021 m. gruodžio 23 d. MPS Nr. (23.24-08) 327-65832 mokėjimo.
Pareiškėja, nesutikdama su tokiu MGK sprendimu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Pagal MAĮ 88 straipsnio 6 dalies nuostatas mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) palūkanų, padidintų palūkanų, palūkanų delspinigių ar jų dalies. Šiam atleidimui mutatis mutandis taikomos šio Įstatymo 100 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios atleidimo nuo delspinigių tvarką.
Atleidimo nuo mokesčių mokėtojui apskaičiuotų delspinigių teisiniai pagrindai įtvirtinti MAĮ 100 straipsnyje bei VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintomis „Dėl Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklėmis“ (toliau – ir Taisyklės). MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje bei Taisyklių 7 punkte nurodyta, jog mokesčių mokėtojai atleidžiami nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Aktualioje šiam ginčui MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, jog asmuo gali būti atleidžiamas nuo delspinigių (palūkanų) mokėjimo dėl sunkios socialinės ekonominės padėties. Šis nurodytas atleidimo nuo delspinigių (palūkanų) pagrindas reiškia, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių (palūkanų), kai juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis kaip atleidimo nuo delspinigių pagrindas gali būti taikomas, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Pagal Taisyklių 14 punktą sunkią fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį liudijančios aplinkybės turi būti patvirtintos kompetentingų institucijų išduotais dokumentais. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės siejamos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba jam tokios paramos reikia. Taigi, MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto atleidimo nuo palūkanų pagrindas neatsiejamas nuo MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos taisyklės.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas (nuo 2019-01-01 tai reguliuoja MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2018-06-28 įstatymo Nr. XIII-1329 redakcija) ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi, tačiau vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių; tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., 2010-06-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-807/2010; 2016-01-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-154-438/2016; 2018-01-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-94-261/2018 ir kt.). Pareiga įrodyti galimybę atleisti nuo delspinigių (palūkanų) minėtu MAĮ 100 straipsnyje įtvirtintu pagrindu tenka fiziniam asmeniui (LVAT 2014-04-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-947/2014). Priešingu atveju mokesčių administratoriui suteikta teisė atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių negalėtų ir neturėtų būti realizuota (LVAT 2012-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2345/2012, 2014-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2083/2014).
Pažymėtina, jog LVAT nagrinėdamas mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2343/2011, 2011-09-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-3447/2011, 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-2544/2011, 2011-09-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2144/2011, 2014-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-971/2014). Tačiau akcentuotina, kad atleidimas nuo ekonominių sankcijų mokėjimo yra galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms (pvz., LVAT 2017-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1146-602/2017, 2018-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-144-602/2018, 2020-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3155-968/2020 ir kt.).
Pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų atleista 100 procentų nuo priskaičiuotų ir būsimų pagal MPS palūkanų ir susijusių mokėjimų.
Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2020 m. spalio 27 d. buvo įregistravusi individualią veiklą, t. y. užsakomasis pardavimas paštu ir internetu. Atlikto operatyvaus patikrinimo metu (2021-02-18 surašyta Operatyvaus patikrinimo pažyma (42.59Mr) FR1042-308) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 8 d. iki 2020 m. gegužės 22 d. į pareiškėjos sąskaitas buvo įnešami grynieji pinigai, iš viso 583 463 Eur. Operatyvaus patikrinimo metu vertinta, kad minėta grynųjų pinigų suma yra pareiškėjos gautos pajamos už parduotas prekes – vykdant didmeninę prekybą ir prekybą internetu. Mokesčių administratorius nustatė, kad veiklos vykdymo laikotarpiu pareiškėja iš viso gavo 597 568,70 Eur pajamas (su PVM), iš jų: 2018 m. – 178 295,70 Eur, 2019 m. – 371 635,50 Eur, 2020 m. – 47 637,50 Eur. Kadangi veiklai vykdyti iš kitų valstybių narių įsigytų prekių vertė per metus viršijo 14 000 Eur, Pareiškėja nuo 2018 m. balandžio 12 d. privalėjo skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM. Pareiškėja 2021 m. kovo 10 d. pateikė PVM apyskaitas už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio mėn. – 2020 m. gegužės mėn., kuriose deklaravo mokėtiną 100 307 Eur PVM sumą. VĮ „Registrų centras“ 2022 m. sausio 24 d. duomenimis, pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), kur deklaruota pareiškėjos gyvenamoji vieta. Pareiškėja 2021 metais gavo (deklaravo Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje) 29 773,04 Eur pajamas, iš jų: 3 723,04 Eur pajamas susijusias su darbo santykiais, 2 900 Eur automobilio pardavimo pajamas ir 23 150 Eur kito nei būstas nekilnojamojo turto pardavimo pajamas. Iš byloje pateiktos 2021 m. rugsėjo 24 d. darbo sutarties, pasirašytos tarp pareiškėjos ir (duomenys neskelbtini), matyti, kad pareiškėja priimta dirbti (duomenys neskelbtini), o jos gaunamas darbo užmokestis siekia 800 Eur neatskaičius mokesčių. Pareiškėjos turtas pagal 2021 m. vasario 10 d. sudarytą Vedybų sutartį (povedybinę) yra atskirtas nuo sutuoktinio turto, taip pat kaip ir pareiškėjos prievolės, atsiradusios po šios sutarties sudarymo. Pareiškėja su sutuoktiniu augina 2 nepilnamečius vaikus.
Teismui pareiškėja nepateikė naujų ir VMI bei MGK neįvertintų aplinkybių ar duomenų, tačiau nesutinka su mokesčių administratoriaus Komisijos atliktu jos finansinės, socialinės ir ekonominės padėties vertinimu.
Įvertinus pateiktą į bylą informaciją, sutiktina su MGK išvada, jog pareiškėja neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 4 punkte apibrėžtų kriterijų, kurie įgalina mokesčių mokėtojo socialinę ir ekonominę padėtį pripažinti sunkia, dėl kurios pareiškėja galėtų būti atleista nuo palūkanų, padidintų palūkanų ir palūkanų delspinigių mokėjimo. Nors pareiškėjos teigimu jos yra minimalios, tačiau pareiškėja yra darbingo amžiaus, nepateikė duomenų, kad ji priskirtina atitinkamai socialinei grupei ar kad jai reikalinga valstybės parama, 2021 metais yra gavusi su darbo santykiais susijusių pajamų (3 723,04 Eur), automobilio pardavimo (2 900 Eur) ir kitų pajamų (23 150 Eur). Pareiškėja gauna pastovias su darbo santykiais susijusias pajamas, povedybinė sutartis sudaryta mokestinio patikrinimo metu, nurodomi nepilnamečiai turi abu tėvus. Taip pat sutiktina su atsakovės nuomone, jog, nors pareiškėja geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą, yra sudariusi mokestinės paskolos sutartis, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais.
Pareiškėja teigia, jog MGK 2022 m. spalio 3 d. sprendime apskritai nepasisakyta dėl to, ar pareiškėja yra ar nėra atleistina nuo pagal MPS toliau (į ateitį) skaičiuojamų palūkanų. Laiko, jog tai besąlygiškas pagrindas tokį sprendimą naikinti kaip nemotyvuotą ir nepagrįstą, būtent dalyje dėl klausimo atleisti pareiškėją nuo skaičiuojamų MPS palūkanų nagrinėjimo, kadangi šiuo klausimu pareiškėjos reikalavimas apskritai nebuvo išnagrinėtas. Teismo vertinimu, MGK Sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuota, jog pareiškėja neįrodė aplinkybių egzistuojant teisinės sąlygos atleisti ją nuo apskaičiuotų ir toliau skaičiuojamų palūkanų, padidintų palūkanų ir palūkanų delspinigių pagal 2021 m. gruodžio 23 d. MPS šiuo pagrindu, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. Pažymėtina, jog dar neapskaičiuotos palūkanos savo esme yra šiuo metu nekonkretizuotos ir kintamos, todėl laikytinas aiškus MGK Sprendimo turinys dėl pareiškėjos atleidimo nuo 50 proc. jau apskaičiuotų palūkanų. Mokestinis ginčas galimas dėl konkretizuotų (paskaičiuotų) palūkanų, kadangi nesant konkretizuotų palūkanų ar susijusių mokėjimų dydžio, neįmanomas būtų pareiškėjos padėties sunkumo ekonomine ar socialine prasme įvertinimas. Tokia išvada darytina iš lingvistinio ir sisteminio teisės akto aiškinimo (MAĮ 88 str. 6 dalies ir mokestinių ginčų sampratos, pagal kurią mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą)(MAĮ 2 str. 22 d.). Vertintina, jog 2021 m. gruodžio 23 d. sutartimi Nr. (23.24-08) 327-65832 dėl 115 320,73 Eur (99 706 Eur PVM ir 15 614,73 Eur PVM delspinigių) sumos išdėstytos per laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2026 m. spalio 25 d., todėl pareiškėjos sudėtinga materialinė padėtis gali pasikeisti, kartu jos negalima įvertinti į ateitį. Taip pat sutiktina su VMI atsiliepime išdėstytais argumentais, jog dar didesnis pareiškėjos atleidimas (daugiau nei MGK atleido) yra netikslingas, nes nebus pasiekti tikslai, kurių siekiama mokant palūkanas MPS pagrindu. Be to, pareiškėjai neužkertamas kelias teikti prašymą pakartotiniam situacijos įvertinimui, kaip ir buvo šios administracinės procedūros pagal 2022 m. birželio 6 d. prašymą atveju. Atitinkamai iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja aktyviai naudojasi mokesčių mokėtojos teisėmis ir bendrauja su mokesčių administratoriumi (mokesčių administratoriui pateikti 2022-09-02 ir 2022-10-03 prašymai dėl MPS pakeitimo). Pažymėtina, kad pareiškėjos pateiktas aritmetinis jos gaunamų pajamų ir šeimos išlaidų paskaičiavimas, neįvertinant kitų mokesčių administratoriaus tinkamai nustatytų ir su pareiškėjos ekonomine ir socialine padėtimi susijusių reikšmingų aplinkybių, nėra teisinis pagrindas daugiau nei 50 proc. atleisti ją nuo apskaičiuotų palūkanų, padidintų palūkanų, palūkanų delspinigių pagal MPS mokėjimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 5 dalis apibrėžia, jog administracinis sprendimas yra teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalis nustato, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Įvertinus skunde nurodytus argumentus ir motyvus, skundo nagrinėjimo metu surinktą medžiagą ir teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad MGK 2022 m. spalio 3 d. sprendime Nr. S-136(7-112/2022) bei VMI 2022 m. liepos 8 d. sprendime Nr. (21.222)500-257 dėl pareiškėjos atleidimo nuo apskaičiuotų palūkanų pagal 2021 m. gruodžio 23 d. Mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08) 327-65832 pateikta informacija atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovės išvadomis, taip pat teismas nenustatė, kad atsakovė būtų padariusi esminių procedūrinių pažeidimų. Skundžiami sprendimai yra aiškūs, motyvuoti, pagrįsti ir suprantami. Motyvų išdėstymas yra pakankamas, aiškus ir adekvatus. Nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai, teisinis pagrindas, kuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Taigi teismas daro išvadą, jog MGK ir VMI iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl jie paliekami nepakeisti, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais ar kitais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.). Kadangi pareiškėjos reikalavimas panaikinti MGK sprendimą ir VMI sprendimo dalį netenkinamas, todėl netenkinamas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas perduoti MGK iš naujo nagrinėti mokestinį ginčą dalyje dėl pareiškėjos skundo reikalavimo atleisti pareiškėją nuo toliau skaičiuojamų palūkanų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
atmesti pareiškėjos O. E. skundą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.