Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Astos Radzevičienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarojo tipo akcinės bendrovės ,,VIK-KAR“ (įregistruotos Ukrainos Respublikoje) prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų 2025 m. gegužės 30 d. sprendimą, suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Greda“ (arbitražo byla Nr. 445/2024).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas pareiškėjos uždarojo tipo akcinės bendrovės ,,VIK-KAR“ prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų 2025 m. gegužės 30 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai priteistas iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Greda“ 32 600 Eur avansinis mokėjimas, 15 894,56 Eur nuostolių atlyginimas, 3 236,35 Eur išlaidos, susijusios su arbitražo mokesčio sumokėjimu (arbitražo byla Nr. 445/2024).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

4. Iš bylos duomenų nustatyta, kad teismas įteikė suinteresuotam asmeniui UAB „Greda“ procesinius dokumentus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Suinteresuotam asmeniui nepasinaudojus teise pateikti atsiliepimą, ši byla išnagrinėta pagal pareiškėjos pateiktus duomenis.

5. Pagal CPK 809 straipsnio 1 dalį, užsienio valstybių arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti sprendimą. Užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 metų Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas (toliau – KAĮ) (CPK 810 straipsnio 6 dalis).

6. KAĮ 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo nuostatas.

7. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės, prisijungdamos prie 1958 m. Niujorko konvencijos, be kita ko, įsipareigojo gerbti šalių sudaromus arbitražinius susitarimus (1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnis) bei užsienio arbitražų priimamus sprendimus (1958 m. Niujorko konvencijos III–V straipsniai). Sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, teismo atliekamas teisinis vertinimas pradedamas nuo prezumpcijos, jog atitinkamai arbitražinis susitarimas yra galiojantis, o arbitražo sprendimas – vykdytinas. Minėtos prezumpcijos gali būti paneigiamos 1958 m. Niujorko konvencijoje įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2017, 27 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-823/2024, 26 punktas). Taigi, užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Sprendžiant dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 straipsnio 4 dalis, 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis).

8. Teismas, spręsdamas, ar prašomas panaikinti arbitražo teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos, nes arbitražo teismo sprendimo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011; 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015). Taigi, teismas, nagrinėjantis skundą dėl arbitražo teismo sprendimo, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Eco Swiss China Time Ltd, C-126/97) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-687/2018, 69 punktas).

9. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo – pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija.

10. Suinteresuotas asmuo nustatytu terminu atsiliepimo į pareiškėjos prašymą nepateikė, nesirėmė ir neįrodinėjo 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje įtvirtintų užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų, todėl teismas jų netikrina ir dėl jų nepasisako.

11. Pagal 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalį, arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, skirtingai, nei 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai, pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio (savo iniciatyva), t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi. Toks patikrinimas turi būti atliekamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės aspektais.

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Tarptautinio komercinio arbitražo teismas prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų išsprendė šalių ginčą, kilusį iš pareiškėjos ir suinteresuoto asmens 2023 m. kovo 8 d. tarptautinės prekių tiekimo sutarties. Teisėjų kolegija nenustatė, kad išspręsto ginčo objektas – sumokėto avanso, nuostolių atlyginimo priteisimas – pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalėtų būti arbitražo nagrinėjimo dalykas.

13. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintos sąvokos „viešoji tvarka“ nurodė, kad ji turėtų būti suprantama ir aiškinama siauriau – kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti laikomas pakankamu pagrindu atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-969/2019, 25, 26 punktai).

14. Byloje nėra duomenų, kad arbitražo teismas būtų pažeidęs fundamentalius sąžiningo proceso principus ar imperatyviąsias teisės normas, kuriose įtvirtinti pagrindiniai ir visuotinai pripažinti teisės principai ar aplinkybių, jog šalių arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu, o, pripažinus ir leidus vykdyti pirmiau nurodytą arbitražo teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje, atsirastų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka teisiniai padariniai. Teisėjų kolegija nenustatė 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtintų užsienio arbitražo nepripažinimo pagrindų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmiau nurodyto užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

15. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų 2025 m. gegužės 30 d. sprendimo, todėl pareiškėjos prašymą tenkina.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809 straipsnio 1 dalimi, 811¹ straipsniu, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu, 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo III straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

patenkinti pareiškėjos Ukrainos uždarojo tipo akcinės bendrovės ,,VIK-KAR“ prašymą.

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražo teismo prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų 2025 m. gegužės 30 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai uždarojo tipo akcinei bendrovei „VIK-KAR“ (juridinio asmens kodas 38342587) priteistas iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Greda“ (juridinio asmens kodas 300130420) 32 600 Eur avansinis mokėjimas, 15 894,56 Eur nuostolių atlyginimas, 3 236,35 Eur išlaidos, susijusios su arbitražo mokesčio sumokėjimu (arbitražo byla Nr. 445/2024).

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.