Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 2K-423/2013Teisminio proceso Nr.: 1-52-1-00761-2008-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7;2.4.2.1;2.6.8 (S)

2013 m. lapkričio 12 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. Č. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) bauda. Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė – 25 MGL (3250 Lt) bauda.

Iš D. Č. priteista 30 000 Lt IĮ „R. T. spaustuvė“ turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. nutartis, kuria nuteistosios D. Č. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Č. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d., būdama IĮ „T. spaustuvė“ vyr. buhaltere, apgaulingai tvarkė įmonės apskaitą, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnį (vyriausiasis buhalteris atsako už buhalterinių įrašų teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku), 12 straipsnį (visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais), 16 straipsnį (ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose), 2000 m. vasario mėn. 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 19 punktą (jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai pagal orderį neišmokėti), būtent:

netvarkė buhalterinės apskaitos registrų;

Didžiojoje knygoje, perkeldama likučius iš 2008 m. sausio 31 d. (debeto suma – 765 286,24 Lt, kredito suma – 765 286,24 Lt) į 2008 m. vasario 1 d., surašė neteisingus duomenis (debeto suma – 817 798,03 Lt, kredito suma – 817 798,03 Lt) 52 511,79 Lt sumai, nepagrįsdama jų dokumentais;

Didžiojoje knygoje 2008 m. vasario mėn. buhalterinės balansinės sąskaitos Nr. 48 „avansiniai“ 2008 m. vasario 1 d. likutį nurodė 164 977,19 Lt, tačiau R. T. avansinėje apyskaitoje nurodė 187 477,19 Lt, t. y. 22 500 Lt didesnį nei Didžiojoje knygoje, ir įrašų nepagrindė dokumentais;

2007 m. balandžio mėn. R. T. buhalterinėje apyskaitoje Nr. 48 „avansiniai“ nepagrįstai buhalterinės balansinės sąskaitos grafoje „gryni pinigai“ 2007 m. balandžio 18 d. įrašiusi 1 200 Lt, padidino R. T. avansinės apyskaitos balandžio mėn. pajamas ir likutį, nes ši suma buvo pervesta Alytaus apskrities VMI;

materialiai atskaitingo asmens R. T. avanso apyskaitoje įrašė, kad 2008 m. vasario mėn. jis iš kasos gavo 9 000 Lt, tačiau nurodytu metu iš kasos tokia suma neišmokėta, taip vasario mėn. avanso apyskaitoje nepagrįstai padidino pajamas ir likutį 9 000 Lt be operaciją pagrindžiančio dokumento;

2007 m. kovo 7 d. pagamino netikrą dokumentą – kasos išlaidų orderį Nr. 4, surašydama duomenis, kad iš kasos išmokėta 15 000 Lt R. T. papildyti įmonės atsiskaitomą sąskaitą AB SEB Vilniaus banke ir jį pasirašydama, taip pat suklastojo įrašą tikrame dokumente – kasos knygoje, įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie 15 000 Lt išmokėjimą, bei šiuos dokumentus panaudojo įmonės apskaitoje, pateisindama fiktyvų pinigų išmokėjimą (apskaitoje nėra šios pinigų sumos įnešimą į banko sąskaitą patvirtinančių dokumentų, o iš banko dokumentų matyti, kad sąskaita papildyta iš R. T. asmeninės sąskaitos AB SEB Vilniaus banke);

2007 m. kovo 8 d. pagamino netikrą dokumentą – kasos išlaidų orderį Nr. 5, surašydama fiktyvius duomenis, kad juo iš kasos išmokėta 5 000 Lt R. T. papildyti įmonės atsiskaitomąją sąskaitą AB Šiaulių banke ir jį pasirašydama, taip pat suklastojo tikrą dokumentą – kasos knygą, įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie 5 000 Lt išmokėjimą, bei šiuos dokumentus panaudojo įmonės apskaitoje, pateisindama fiktyvų pinigų išmokėjimą (apskaitoje nėra šios pinigų sumos įnešimą į banko sąskaitą patvirtinančių dokumentų, o iš banko dokumentų matyti, kad sąskaita papildyta iš R. T. asmeninės sąskaitos AB SEB Vilniaus banke);

2008 m. kovo 27 d. pagamino netikrą dokumentą – kasos išlaidų orderį Nr. 8, surašydama fiktyvius duomenis, kad juo iš kasos išmokėta 10 000 Lt R. T. papildyti įmonės atsiskaitomą sąskaitą Šiaulių banke, ir suklastojo tikrą dokumentą – kasos knygą, įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie 10 000 Lt išmokėjimą, bei šiuos duomenis panaudojo įmonės apskaitoje, pateisindama fiktyvų pinigų išmokėjimą (apskaitoje nėra šios pinigų sumos įnešimą į banko sąskaitą patvirtinančių dokumentų, o iš banko dokumentų matyti, kad sąskaita papildyta iš R. T. asmeninės sąskaitos AB Šiaulių banke).

Dėl nurodytų D. Č. veiksmų, nesant buhalterinės apskaitos registrų, Didžiojoje knygoje nustačius likučių neatitikimų juos perkeliant, atskaitingo asmens R. T. avanso apyskaitose esant neatitikimams su kasos knyga, nustatytu pajamų ir kartu likučio padidinimu be pagrindžiančių dokumentų, nesant visas finansines operacijas pagrindžiančių dokumentų arba juose nesant atsakingų asmenų parašų, suklastojus dalį apskaitos dokumentų, negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, D. Č. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, eidama IĮ „T. spaustuvė“ vyr. buhalterės pareigas ir būdama atsakinga už kasininkės pareigas, laisvai disponuodama įmonės kasoje esančiais pinigais per laikotarpį nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2008 m. kovo 27 d. iš IĮ „T. spaustuvė“ kasos pasisavino jai patikėtą svetimą – IĮ „T. spaustuvė“ turtą – 30 000 Lt ir padarė įmonei turtinę žalą, būtent:

2007 m. kovo 7 d. surašiusi fiktyvų kasos išlaidų orderį Nr. 4, kuriame nurodė, kad iš kasos išmokėta 15 000 Lt R. T. papildyti įmonės atsiskaitomą sąskaitą AB SEB Vilniaus banke, šių pinigų R. T. neperdavė ir juos pasisavino paimdama iš kasos;

2007 m. kovo 8 d. surašiusi fiktyvų kasos išlaidų orderį Nr. 5, kuriame nurodė, kad iš kasos išmokėta 5 000 Lt R. T. papildyti įmonės atsiskaitomą sąskaitą AB Šiaulių banke, šių pinigų R. T. nemokėjo ir iš kasos pasisavino;

2008 m. kovo 27 d. surašiusi fiktyvų kasos išlaidų orderį Nr. 8, kuriame nurodė, kad iš kasos išmokėta 10 000 Lt R. T. papildyti įmonės atsiskaitomą sąskaitą AB Šiaulių banke, šių pinigų R. T. nemokėjo ir iš kasos pasisavino.

Kasaciniu skundu nuteistosios D. Č. gynėjas prašo pananaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą D. Č. nutraukti nurodydamas, kad šių teismų sprendimai yra nepagrįsti, teismai padarė esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnio 3, 4 dalis. Išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka iš naujo, buvo pakankamas pagrindas išvadai, jog nuteistosios D. Č. apeliacinis skundas turi būti patenkintas ir ji turi būti išteisinta, nesant jos veikoje nusikalstamos veikos sudėties. Bylos procese nuteistoji nuosekliai parodė, kad ji nepadarė jokių nusikalstamų veikų, o šią baudžiamąją bylą jai nepagrįstai inspiravo IĮ „T. spaustuvė“ savininkas R. T. dėl to, jog D. Č. ir jos sutuoktinis (taip pat buvęs šios įmonės darbuotoju) anksčiau bandė civilinio proceso tvarka ginti įmonės pažeistas jų darbines teises. Tokio civilinio proceso buvimo faktą patvirtina byloje esantys „Taikos sutarties“ ir „Susitarimo prie 2009 m. spalio 5 d. taikos sutarties“ nuorašai. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina, kad D. Č. veikoje būtų nusikaltimo sudėtis, todėl ją nuteisus, po to atmetus jos apeliacinį skundą, buvo pažeistos Baudžiamojo kodekso nuostatos.

Be to, teigiama, kad D. Č. nepagrįstai apkaltinta dėl tariamo apskaitos registrų nevedimo. 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apskaitos registras yra ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, parengta remiantis apskaitos dokumentais, kurioje apibendrinti jų duomenys; pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnį apskaitos dokumentas yra popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Kasatorius nurodo, kad visi registrai buvo vedami, taip pat ir Didžioji knyga (tai atspindi revizijos aktas), kuri sudaroma iš registrų – suvestinių, o specialisto išvadose bei parodymuose ne kartą minėta suvestinė ir yra apskaitos registrai. Be to, liudytoja A. B. parodė, kad įmonėje elektroninė registrų versija buvo. Juos buvo galima naudoti nepriklausomai nuo to, ar yra buhalterinė programa (nė vienas įstatymas nenumato privalomo buhalterinės programos naudojimo įmonės apskaitai). Visi Didžiosios knygos likučiai buvo perkelti teisingai, o teismui atsisakius prie bylos prijungti su šiuo kaltinimu susijusius papildomus buhalterinius dokumentus, D. Č. buvo užkirsta teisė įrodyti savo nekaltumą. Įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais aktais, kurie, atliekant reviziją, buvo ignoruoti. Revizija atlikta atmestinai: iš specialisto išvados matyti, jog revizijai buvo pateikti ne visi registrai, todėl, atliekant reviziją, specialistė privalėjo išsireikalauti iš įmonės vadovo reikalingus dokumentus.

D. Č. nepagrįstai inkriminuotas materialiai atskaitingo asmens R. T. pajamų padidinimas 9 000 Lt 2008 m. vasario mėn. avanso apyskaitoje. Specialisto išvados 2.2 punkte nurodyta, kad R. T. 2008 m. vasario mėn. iš kasos gavo 4 000 Lt, o 2.3 punkte – kad 2008 m. vasario mėn. gavo 5 000 Lt. Šioje dalyje įžvelgtina specialisto nekompetencija – nesugebėjimas prie 4 000 Lt pridėti 5 000 Lt ir gauti 9 000 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles avansines apyskaitas pildyti turėjo atskaitingas asmuo, t. y. R. T., todėl jis ir yra atsakingas už ataskaitų užpildymo teisingumą. Be to, nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. vasario 29 d. D. Č. nedirbo, nes sirgo, o po ligos buvo kasmetinėse apmokamose atostogose (2008 m. kovo 1 d. – balandžio 3 d.). Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas atmetė kaltinamosios prašymus išreikalauti iš įmonės darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir juos įvertinti, iškviesti liudytojus, atlikti D. Č. parašų ekspertizę bei nustatyti, kokiu būdu nedarbo laikotarpiu ant įmonės dokumentų atsirado jos parašai.

Kaltinime pagal BK 183 straipsnio 1 dalį nepaneigti nuteistosios argumentai apie tai, jog individualios įmonės savininkas gali atlikti pinigų sukeitimą, t. y. iš įmonės kasos gauti pinigus grynais įnešti į banką, o sąskaitą papildyti iš savo asmeninės sąskaitos. Kasatoriaus teigimu, 2007 m. kovo 7 d. kasos išlaidų orderis Nr. 4 (15 000 Lt sumai) buvo išrašytas remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo, 36-to verslo apskaitos standarto „Neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinė apskaita ir finansinė atskaitomybė“ pagrindais. Pagal Individualių įmonių įstatymą ir Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kurio turtas neatskirtas nuo įmonininko turto, todėl už įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu, taip pat ir po įmonės likvidavimo. Individualios įmonės savininkas gali atlikti pinigų sukeitimą, t. y. iš įmonės kasos gauti pinigus grynais įnešti į banką, o sąskaitą papildyti iš savo asmeninės sąskaitos. Tuo R. T. ir naudojosi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (2009 m. rugsėjo 25 d.) R. T. pripažino, kad 2007 m. gruodžio 5 d. pinigų sukeitimo būdu iš įmonės kasos gavo 12 000 Lt ir šią sumą pervedė iš savo asmeninės atsiskaitomosios sąskaitos banke. Tokia pati operacija buvo atlikta ir 2008 m. kovo 14 d. su 4 000 Lt suma. Operacija su piniginių lėšų sukeitimu įmanoma tik individualioje įmonėje dėl jos neribotos atsakomybės. Buhalterijoje tai atsispindi vienu dvejybiniu įrašu, kuris Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 7 punkte apibūdinamas kaip ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo būdas, kai kiekvienos ūkinės operacijos arba kiekvieno ūkinio įvykio vertė įrašoma į sąskaitos (sąskaitų) debetą, o jai lygi suma – į kitos sąskaitos (sąskaitų) kreditą. Šio įstatymo 6 straipsnio 3 punktas numato, kad ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą, daro dvejybinį įrašą. Priešingu atveju, jei buhalterijoje būtų ši operacija fiksuojama kaip sąskaitos papildymas savininko lėšomis, būtų fiksuojamos kitos balansinės eilutės. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, revizorei nepateikus tiriamo laikotarpio Didžiosios knygos išrašų, D. Č. buvo užkirstas kelias teismui įrodyti, kad 2007 m. kovo 7 d. 15 000 Lt, 2007 m. kovo 8 d. 5 000 Lt ir 2008 m. kovo 27 d. 10 000 Lt yra atspindėti įmonės buhalterijoje ir kad savininkas pasinaudojo jam įstatymu suteita galimybe sukeisti pinigus. Specialistas dėl minėtų reikalavimų jokios patikrinimo išvados nepateikė, nenustatė, kokiu būdu likučiai nesutampa, kur yra klaida ir kieno ji padaryta.

Specialistės A. A. aiškino, kad 2007 m. kovo 7 d. buvo išmokėta 15 000 Lt R. T. papildyti AB SEB Vilniaus banke atsiskaitomąją sąskaitą. Kadangi nėra gavėjo parašo, pagal kasos nutarimą pinigai laikomi neišmokėtais. Tie pinigai buvo išmokėti savininkui. Ji tikrinusi jo asmenines sąskaitas ir jis buvo papildęs savo asmeninius pinigus. Pats IĮ savininkas R. T., šioje byloje surinktų duomenų verčiamas, buvo pripažinęs, jog jis atlikinėjo minėtojo pobūdžio pinigų sukeitimą (nors proceso pradžioje tai ir neigė).

Teismo nuosprendis buvo priimtas remiantis abejotinais ir prieštaringais R. T. parodymais iš pradžių apie tai, jog iš įmonės dingo 55 000 Lt, o po to, kad 25 000 Lt „atsirado“. Iš D. Č. pradžioje reikalauta grąžinti 55 000 Lt, po to suma sumažėjo perpus – iki 30 000 Lt. Atsakingas už savo turtą savininkas metus laiko „nepastebėjo“ pagal apyvartas milžiniškos sumos dingimo, nežinojo tikslios iš savo įmonės pasiimtos pinigų sumos. Esant pakankamai nedidelei R. T. įmonės veiklos apimčiai, šios įmonės savininkas negalėjo nepastebėti tokios apimties, kaip inkriminuota nuteistajai, piniginių lėšų trūkumo.

Visi pirmiau nurodyti argumentai buvo išdėstyti ir apeliacinės instancijos teismui, tačiau jis jų neišnagrinėjo arba išnagrinėjo nepakankamai, atmetė deklaratyviais teiginiais, dėl to padarė neteisingas išvadas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200/2012 nurodė, jog iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad joje nėra motyvuotų išvadų dėl nuteistosios D. Č. tokių esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su specialistų išvadų pagrįstumu, A. T. parodymų prieštaringumu dėl pasisavintos pinigų sumos, su tuo, kad ji nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo, todėl nebuvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kasatoriaus teigimu, iš naujo nagrinėjant ir sprendžiant šią bylą apeliacine tvarka, turėjo būti įvertinti minėtoje kasacinėje nutartyje išdėstyti nurodymai, kaip tai nustatyta BPK 386 straipsnio 2 dalyje. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistoji akcentavo, kad įmonės dokumentai yra suklastoti visai ne toje dalyje, dėl kurios ji kaltinama. Ji nurodė įmonės teismui pateiktuose dokumentuose aptikusi, kad atskiruose dokumentuose už ją pasirašęs kitas asmuo. Kasatorius nurodo prašęs apeliacinės instancijos teismo tuos dokumentus prijungti prie šios bylos ir išnagrinėti, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė tai padaryti. Tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo nuteistosios apeliacinį skundą, taip padarydamas esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies normų pažeidimus – nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo argumentų. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka ir priimti teisingą nuosprendį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistosios gynėjo kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti motyvuodamas, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami abiejų instancijų teismų sprendimai, nepadaryta. Nors kasacinis skundas yra pakankamai didelės apimties, jame iš esmės ginčijamos vienokios ar kitokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, bandoma nurodyti, kaip vertinti byloje surinktus įrodymus, specialisto pateiktą išvadą, pakartotinai abejojama specialisto kompetencija teikiant išvadas dėl byloje surinktų duomenų, keliami klausimai, į kuriuos, nuteistosios gynėjo manymu, neatsakė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ekspertai ir teismai, kartu nurodant galimus Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus, įvardijant juos kaip esminius. Šie kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, be to, faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir plačiau nesvarstytinas.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai aprašyti nuteistosios veiksmai ir argumentuota, kodėl jie atitinka visus nusikaltimų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje, požymius. Apeliacinės instancijos teismas, taisydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje padarytą klaidą, pažymėjo, kad aprašant, už kokių nusikalstamų veikų padarymą buvo teisiama D. Č., nurodyta, jog ji pasisavino jai patikėtą didelės vertės turtą – 30 000 Lt, tačiau BK 190 straipsnyje nustatyta, kad 183 straipsnio prasme didelės vertės turtas yra tada, kai jo vertė viršija 250 MGL sumą. Šiuo atveju D. Č. pasisavinta įmonei priklausanti 30 000 Lt suma neviršija 250 MGL (32 500 Lt) dydžio sumos, todėl iš skundžiamo nuosprendžio pašalintas didelės vertės turto požymis. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad toks nuosprendžio trūkumas nelaikytinas esminiu ir D. Č. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

Nuteistosios kaltė padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, nustatyta teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir teismų sprendimuose aptartais įrodymais, kuriuos teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų. D. Č. kaltė jai inkriminuotų nusikaltimų padarymu grindžiama nuosekliais ir iš esmės neprieštaringais liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, specialisto išvada, įmonėje „T. spaustuvė“ atlikto dokumentinio patikrinimo išvada, rašytiniais įmonės dokumentais bei kita medžiaga, faktiniais duomenimis, kurie yra surinkti byloje. Atsiliepime teigiama, kad nuteistosios gynėjas kasaciniame skunde nenurodo, kokių konkrečių apeliacinio skundo argumentų teismas neišnagrinėjo, o kritikuoja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytas išvadas. Prokuroras pažymi, kad tai, jog, kasatoriaus nuomone, surinktus byloje įrodymus derėtų vertinti kitaip, nėra pagrindas teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio ar 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausio Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktu – apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas tik tuo atveju, jei nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių skundo prašymų ar argumentų. Prokuroro teigimu, šiuo atveju teismas pasisakė dėl visų D. Č. apeliacinio skundo argumentų, tai darė tinkamai ir išsamiai.

Civilinio ieškovo IĮ „T. spaustuvė“ atstovas R. T. atsiliepimu į nuteistosios D. Č. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti motyvuodamas, kad kasatorius klaidina teismą teigdamas, jog D. Č. jokių nusikalstamų veikų nepadarė, o šią baudžiamąją bylą inspiravo R. T. . Nuteistoji įmonėje dirbo vyriausiąja buhaltere nuo 2003 m. birželio 2 d. iki 2008 m. kovo 31 d. Ją pakeitusi vyriausioji buhalterė A. B. pastebėjo buhalterijos neatitikimus bei trūkumus, taip pat ir grynųjų pinigų trūkumą kasoje, o atliktas įmonės buhalterijos būklės auditas šiuos teiginius patvirtino. Apie tai buvo pranešta Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taigi, tik pradėjus ikiteisminius tyrimus, nuteistoji inspiravo civilines bylas teisme, o ne atvirkščiai, kaip nurodyta kasaciniame skunde. „Taikos sutartis“ ir „Susitarimas prie 2009 m. spalio 5 d. taikos sutarties“ nuteistosios teiginio dėl baudžiamos bylos inspiravimo nepatvirtina, o patvirtina tik tai, kad dėl V. ir D. Č. interesų buvo sudaryta taikos sutartis su joje esančiomis sąlygomis. Įmonė nebuvo piktavališka ir nebuvo prieš susitaikymą, tačiau tai turėjo būti padaryta Baudžiamojo kodekse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, bet dėl nežinomų priežasčių nuteistoji atsisakė atlyginti įmonei padarytą žalą, todėl šios baudžiamos bylos ikiteisminiame tyrime susitaikymas neįvyko.

Kaltinamasis aktas, pagal kurį D. Č. buvo teisiama, grindžiamas 30 000 Lt žala, R. T. aiškinimai dėl įmonei padarytos žalos apimties šioje byloje buvo nekintami ir nuoseklūs. 2007 m. dar nebuvo sunkmetis, o įmonės veikla nėra tokia menka, kaip tai nori pateikti nuteistosios gynėjas, apyvartoje buvo didelės pinigų sumos: pas tiekėjus ir skolininkus. D. Č. šią aplinkybę žinojo, teikė R. T. klaidingą informaciją apie įmonės finansinę padėtį bei apyvartinei veiklai reikalingas lėšas ir puikiai tuo pasinaudojo, sudarydama fiktyvius kasos išlaidų orderius. Taip pat bylos duomenys (įmonės kasos dokumentai su juose esančiais parašais, teisme apklausti liudytojai) patvirtina aplinkybę, jog D. Č. buvo kasininkė ir tvarkė grynuosius pinigus, buvusius kasoje ir paimtus iš banko. Liudytoja A. B. nurodė, kad perimant kasą joje buvo pinigų likučiai, be to, byloje yra AB SEB banko dokumentai apie tai, kad pagal 2007 m. balandžio 17 d., 2007 m. birželio 22 d. ir 2007 m. liepos 27 d. čekius nuteistoji D. Č. iš banko gavo grynaisiais 2 500, 3 000 ir 3 000 Lt.

Specialistės išvados, jos bei A. B. parodymai, jog įmonėje tiriamuoju laikotarpiu nebuvo vesti registrai ir nebuvo sudaryta Didžioji knyga, paneigia kasatoriaus teiginius, jog specialisto išvadose nurodomos suvestinės, kuriose yra apibendrinantys duomenys, yra apskaitos registrai. Liudytoja A. B., tapusi įmonės vyriausiąja buhaltere, neperėmė iš nuteistosios jokių registrų, taip pat ir elektroninės jų formos. Apskaitos registrų, pagal kuriuos turi būti sudaroma Didžioji knyga, nebuvo, todėl pačiai nuteistajai dirbant vyriausiąja buhaltere nebuvo įmanoma teisingai sudaryti įmonės Didžiosios knygos. Specialistės išvados pagrįstos pirminiais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais ir tik pagal juose esančius duomenis buvo padarytos išvados apie buhalterinės apskaitos būklę ir piniginius trūkumus, jos atitinka faktinę buhalterinės apskaitos būklę įmonėje ir yra teisingos.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad specialistės išvadose nepasisakyta apie Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 3 punkte numatytą dvejybinį ūkinių operacijų ir įvykių registravimo būdą. Specialistė pagal pirminius įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus nustatė, kad konkretūs dvejybiniai įrašai, kurie (esant netvarkingai buhalterijai) rasti, neatitinka faktinės padėties ir yra padidinti. Nors skunde daug dėmesio skiriama versijai apie „pinigų sukeitimą“, teigiant, jog R. T., būdamas įmonės savininkas, naudojosi teise sukeisti pinigus, tačiau kasatorius nepaaiškina, kam reikalingas toks „pinigų sukeitimas“, dėl kokios priežasties įmonės savininkas turėtų „sukeisti“ iš esmės savus pinigus. Be to, R. T. teigimu, nuteistoji pinigų pagal 2007 m. kovo 7 d. (15 000 Lt), 2007 m. kovo 8 d. (5 5000 Lt) ir pagal 2008 m. kovo 27 d. (10 000 Lt) kasos išlaidų orderius jam neperdavė, taigi jis neturėjo galimybės padaryti „pinigų sukeitimo“, o įmonės atsiskaitomąją sąskaitą apyvartinėmis lėšomis nurodytomis dienomis pildė banko pavedimais iš asmeninės sąskaitos, o ne grynais pinigais. Nuteistoji, dirbdama vyriausiąja buhaltere, turėjo internetinį priėjimą prie įmonės sąskaitų, nes darydavo atsiskaitymo pavedimus tiekėjams, todėl žinojo, kada buvo papildyta įmonės sąskaita iš savininko R. T. asmeninės sąskaitos. Turėdama šią informaciją, ji sudarydavo fiktyvius įmonės kasos išlaidų orderius, siekdama įteisinti jau pasisavintus arba ketinamus pasisavinti įmonės grynuosius pinigus, surenkamus kasoje. 2009 m. spalio 6 d. apklausoje D. Č. gerai suprato, kuo yra įtariama, ir dėl jai pareikšto įtarimo prisipažino kalta. Ji nurodė tai, kas iš esmės teigiama ir atsiliepime t. y. kad minėtus kasos išlaidų orderius dėl atitinkamų sumų išmokėjimo R. T. surašė klaidingai, taip pat klaidingai įrašė kasos knygoje šiuos duomenis bei duomenis apie šių sumų išmokėjimą ir dokumentus panaudojo įmonės apskaitoje. Nuteistoji paaiškino, kad šiuos pinigus paėmė iš įmonės kasos ir panaudojo savo reikmėms, taip pat pripažino neteisingų duomenų pateikimą įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose bei apgaulingą buhalterijos vedimą. Šiuos parodymus D. Č. davė pagal ikiteisminio tyrimo reikalavimų nuostatas ir dalyvaujant jos gynėjui.

Laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. jis R. T. pasirašė daugybę įvairių įmonės dokumentų: sąskaitų faktūrų, mokėjimo pavedimų, žiniaraščių bei kitų įmonės veiklos ir finansinių dokumentų, tačiau nuteistoji nepaaiškino, kodėl jam nebuvo pateikti pasirašyti minėti kasos išlaidų orderiai. Apie jų buvimą jis sužinojęs tik po nuteistosios atleidimo iš darbo, pradėjus įmonėje vyriausiąja buhaltere dirbti A. B. Nei nagrinėjant bylą teisme, nei pateiktame kasaciniame skunde nuteistoji nepaaiškino, kokiomis aplinkybėmis šie kasos išlaidų orderiai buvo sudaryti, kodėl jie nebuvo pateikti pasirašyti R. T., taip pat, kodėl, pvz., nuteistoji nepranešė Alytaus vyriausiajam policijos komisariatui, kad R. T., „paėmęs“ kasos pinigus, nepasirašo kasos išlaidų orderiuose.

Neaišku, kokių buhalterinių dokumentų nuteistoji pasigedo, kasaciniame skunde teigiant, jog prie bylos nebuvo pateikiami atitinkamo laikotarpio su keliamais kaltinimais susiję buhalteriniai dokumentai. Nuteistosios pageidavimu į teismo posėdį buvo pristatyti visi tiriamojo laikotarpio įmonės dokumentai, jie buvo apžiūrimi, nagrinėjami, dėl juose esančių duomenų reiškiamos nuomonės. Dokumentų apžiūros ir jų nagrinėjimo metu paprastai dalyvaudavo ir specialistė, atlikusi įmonės buhalterinių dokumentų patikrinimą bei davusi išvadą. Teismas netgi skyrė nuteistajai ir jos gynėjui laiką susipažinti su pateiktais įmonės dokumentais. Ikiteisminio tyrimo metu specialistei atliekant įmonės buhalterinės veiklos dokumentų patikrinimą buvo pateikiami visi jos reikalauti dokumentai išskyrus apskaitos registrus, nes nuteistoji jų nevedė. Tai specialistė nurodė ir išvadoje. Nuteistajai dirbant įmonėje ir jos sudaryti visi dokumentai buvo pateikti ir jais D. Č. galėjo gintis. Konkrečių ją teisinančių dokumentų trūkumo nuteistoji nenurodė nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nei kasaciniame skunde.

Kasatoriaus keliamos abejonės, jog nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. balandžio 3 d. D. Č. nedirbo (sirgo ir buvo atostogose), todėl esą neaišku, kokiu būdu nedarbo laikotarpiu ant įmonės dokumentų atsirado jos parašai, yra gynybos priemonė. Bylos nagrinėjimo metu tai buvo svarstoma, specialistė teismui paaiškino, kad yra praktika, kai įmonėje dirba vienas buhalteris, jis, susirgęs ar esantis atostogose, nekeičiamas, buhalterinius dokumentus sutvarko grįžęs į darbą arba vieną kitą dieną atvykęs atostogų metu. Atostogų ir ligos metu kartą per savaitę nuteistoji atvykdavo tvarkyti buhalterijos, ant dokumentų tikrai nuteistosios parašai.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, tikrino visus apeliacinio skundo motyvus, tenkino visus nuteistosios prašymus dėl dokumentų pateikimo, susipažinimo su jais, kvietė ir apklausė visus jos nurodytus liudytojus. Kauno apygardos teismas įvykdė visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje išdėstytus nurodymus ir pašalino visus ankstesnius nagrinėjimo trūkumus.

Kasaciniame skunde nuteistosios D. Č. gynėjas nurodo, kad teismų sprendimai nepagrįsti, nuteistoji turėjo būti išteisinta, nes jos veikoje nėra jai inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių, kad buhalterinė apskaita buvo vedama tinkamai, taip pat kad nuteistoji įmonės pinigų nepasisavino, juos perdavė savininkui, kuris pasinaudojo pinigų sukeitimo galimybe; pats R. T., duodamas parodymus, pripažino, jog tokias operacijas atlikdavo ir anksčiau. Teismai, neatsižvelgę į tai, jog nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistoji apskritai nedirbo (sirgo, buvo atostogose). Pažymėtina, kad kasatorius ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, atliktą įrodymų vertinimą ir pateikia savo išvadas dėl jų. Tačiau nagrinėjant bylą kasacine tvarka, įrodymai nėra vertinami, faktinės aplinkybės nenustatinėjamos, o byla patikrinama tik teisės taikymo aspektu.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, tačiau teismas šių įstatyme įtvirtintų reikalavimų nesilaikė. Pažymėtina, kad, patikrinus šią bylą kasacine tvarka, nėra pagrindo sutikti su nuteistosios gynėjo argumentais, jog iš naujo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo laikytasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje išdėstytų nurodymų, taip pažeidžiant BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kitų byloje esančių šio teismo procesinių dokumentų matyti, kad teismas pakartotinai nagrinėdamas apeliacinį skundą jį išnagrinėjo išsamiai, įvykdė visus kasacinio teismo nutartyje išdėstytus nurodymus, pašalino klaidas, padarytas ankstesnio apeliacinio proceso metu ir BPK normų (BPK 386 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies), tarp jų ir BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė, sprendime išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo.

Kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai vertindami įrodymus BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl D. Č. kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Tokios teismų išvados pagrįstos teismo posėdžio metu tiesiogiai ištirtais ir aptartais liudytojų parodymais, atlikto finansinių dokumentų patikrinimo išvada, specialisto išvada, kitais byloje esančiais dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė liudytoją A. B., specialistę A. A., gynybos prašymu apklausė liudytojus E. G. ir L. S. bei papildomai išreikalavo įmonės kitus buhalterinės apskaitos dokumentus. Todėl kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai atliktas įrodymų tyrimas, taip pat nepagrįsti. Teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir padarė išvadas, kurios pagrįstos ištirtų bei įverintų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai atsakė, kodėl remiasi 2008 m. spalio 20 d. specialisto išvada, dėl kurios patikimumo nuteistoji išsakė abejonių. Teismas aptarė, kaip buvo tikrinamas šio dokumento patikimumas, kokie duomenys ją patvirtina. Kasaciniame skunde neigiant D. Č. kaltę dėl jai inkriminuoto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nurodoma, kad buhalterinės apskaitos registrai buvo vedami, o specialisto išvadoje minimos suvestinės ir yra apskaitos registrai. Šiuos kasatoriaus argumentus paneigia teismų ištirti ir įvertinti bylos duomenys. Patikrinusi IĮ „R. T. spaustuvė“ buhalterinę apskaitą specialistė pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad įmonėje registrų nėra, Didžioji knyga nėra patvirtinta ją sudariusio asmens parašu, perkeliant likučius yra neatitikimų. Šias savo išvadas specialistė patvirtino apklausta teismo posėdžiuose, nurodė prašiusi buhalterės pateikti registrus, bet ši tokių dokumentų įmonėje nerado. D. Č. išėjus iš darbo IĮ „T. spaustuvė“, į buhalterės pareigas priimta A. B. taip pat teisme ne kartą nurodė, kad, tvarkydama dokumentus, jokių registrų nerado, tiktai pirminių dokumentų registravimo suvestines. Klausimas, ar minėtos suvestinės yra registrai, buvo keliamas ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Į šį klausimą tiek specialistė, tiek liudytoja A. B. atsakė kategoriškai neigiamai. Teismai neturėjo pagrindo abejoti šių liudytojų, turinčių patirties ir specialių žinių buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje, parodymais. Specialisto išvadose motyvuotai nurodoma, kad dėl visų konstatuotų buhalterinės apskaitos pažeidimų (nebuvo vedami buhalterinės apskaitos registrai, Didžiojoje knygoje nustatyti neatitikimai, įrašyti neteisingi duomenys, dalis įrašų nepagrįsti dokumentais, atskaitingo asmens R. T. avanso apskaitoje nustatyti neatitikimai su kasos knyga, išdidintos pajamos ir likučiai be juos pagrindžiančių dokumentų, į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukti gavėjo nepasirašyti kasos išlaidų orderiai) nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės (IĮ „T. spaustuvė“) veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai atmetė nuteistosios argumentus, kad už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą turi atsakyti įmonės vadovas. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Byloje nustatyta, kad pagal savo buhalterės-kasininkės pareigas įmonėje buhalterinę apskaitą tvarkė nuteistoji D. Č.. Ji būdama atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, sąmoningai pažeisdama teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus apgaulingai ją tvarkė. Tuo tarpu įmonės vadovas R. T. įmonės buhalterinės apskaitos visai netvarkė.

Kasacinio skundo argumentai, kad nuteistoji iš įmonės kasos 30 000 Lt nepasisavino, kad įmonės grynaisiais pinigais ji nedisponavo, kad pagal kasos išlaidų orderius įmonės savininkas R. T. grynuosius pinigus iš įmonės kasos gavo, nepagrįsti. Liudytojų, nukentėjusiojo R. T. parodymais, specialisto išvada ir parodymais, banko išrašais, kasos išlaidų orderiais ir kitais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad D. Č. disponavo IĮ „T. spaustuvė“ grynaisiais pinigais, atliko buhalterės ir kasininkės pareigas, surašė tris fiktyvius orderius Nr. 4, 5, 8, kuriuose nėra gavėjo parašų, pinigus iš kasos paėmė, tačiau jų R. T. neperdavė. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir padarė pagrįstą išvadą dėl D. Č. kaltės pasisavinus įmonės 30 000 Lt.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą, tirdamas bei vertindamas byloje esančius įrodymus BPK normų nepažeidė. Taip pat pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai – D. Č. veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistosios D. Č. gynėjo kasacinį skundą – keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistosios D. Č. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą.