Panevėžio apygardos teismo nutartis

2019-06-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-337/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-28
Bylos Nr.
1A-152-337/2019
Teisminio proceso Nr.
1-41-844-201
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė, Algirdas Gaputis
Nuteistasis
L. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-337/2019Teisminio proceso Nr. 1-41-844-201Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 28 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų E. V. (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Danutės Švitinienės, Algirdo Gapučio,

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,dalyvaujant :prokurorui Ramūnui Pačebutui,nuteistajai L. K.,nuteistosios gynėjui advokatui R. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. (2 veikos) ir už jų padarymą jai paskirtos bausmės:

- pagal BK 260 str. 1 d. (narkotinių medžiagų pardavimas J. F. 2018 m. birželio 11 d. 18 val. 48 min.) – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir vienam mėnesiui.

- pagal BK 260 str. 1 d. (narkotinių medžiagų pardavimas J. F. 2018 m. birželio 11 d. 14 val. 39 min.) – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šiuo nuosprendžiu L. K. skirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnę, ir L. K. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 2 mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į šiuo nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas L. K. laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas.

Iš L. K. nuspręsta konfiskuoti 60,00 eurų, gautų iš nusikalstamos veikos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. nuteista už tai, kad ji 2018 m. birželio 11 d., apie 14 val. 39 min., bute, esančiame Statybininkų g. 4-74, Visagine, už 20,00 Eur pardavė J. F. (J. F. ) narkotines medžiagas - heroiną, kurio masė yra 0,0005 g., metadoną, kurio masė yra 0,0016 g., ir karfentanilį, kurio masė yra 0,000098 g.

Taip pat L. K., nuteista už tai, kad ji 2018 m. birželio 11 d. apie 18 val. 48 min. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) už 40,00 Eur pardavė J. F. narkotines medžiagas - heroiną, kurio masė yra 0,002 g., metadoną, kurio masė yra 0,005 g., ir karfentanilį, kurio masė yra 0,000301 g.

Panevėžio apygardos teisme buvo gautas L. K. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma pakeisti skundžiamą Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2019-03-27 nuosprendį ir jos nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 str. 1 d., kvalifikuoti kaip vieną. Taip pat skundu prašoma pritaikyti L. K. atžvilgiu BK 54 str. 3 d. bei 62 str. nuostatas ir jai paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Skunde teigiama, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes. Teigiama, kad L. K. padarė ne dvi, o vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d. Jos padarytas nusikaltimas yra tęstinio pobūdžio. Pažymima, kad tiek J. F., tiek ir L. K. parodymai patvirtina aplinkybę, kad pastaroji J. F. prašomą narkotinių medžiagų kiekį padalino į dvi dalis ir jas pardavė per du kartus, nes taip prašė J. F.. Toliau skunde nurodoma, kad byloje yra pakankamai duomenų, kuriems esant L. K. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas. Nurodoma, kad L. K. nori pradėti dirbti ir užsidirbti, o laisvės atėmimo bausmės atlikimas įkalinimo įstaigoje jai sukels fizines kančias.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė juos bei bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą nuosprendį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. K. tą pačią dieną, t. y. 2018-06-11, tik skirtingu laiku J. F. pardavė narkotines medžiagas. Pirmos instancijos teismas šiuos nuteistosios veiksmus kvalifikavo pagal BK 260 str. 1 d. kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas. Apeliantė su nusikalstamų veikų teisiniu vertinimu nesutinka teigdama, kad buvo padaryta viena tęstinė nusikalstama veika, nes veikos padarytos per trumpą laiko tarpą, narkotinės medžiagos parduotos tam pačiam asmeniui. Nurodoma, kad J. F. iš karto buvo parduotos visos kaltinime nurodytos narkotinės medžiagos, tačiau buvo sutarta, kad jas iš apeliantės minimas asmuo pasiims per kelis kartus. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, jog pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veikų, iš kurių kiekviena, vertinant atskirai, atitinka to paties BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jos visos yra jungiamos bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr., 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007 priimtoje nutartyje pasisakė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nustatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (bendros tyčios); kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad bendrai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir darydamas pirmą veiksmą jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo; kad tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, baudžiamosiose bylose išaiškinta, kad veikos, nurodytos BK 259 ar 260 straipsniuose, vertintinos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, jei tam tikri veiksmai – neteisėtas gaminimas, įgijimas, pardavimas ir kt. – buvo padaryti ne vieną kartą, bet atlikti pagal vieną sumanymą, turint konkretų tikslą, siekiant tam tikro apibrėžto rezultato. Pavyzdžiui, kai pagal susitarimą su pardavėju asmuo vieną kartą nupirktas narkotines ar psichotropines medžiagas iš jo atsiima dalimis ne vienu metu; kai asmuo, sumanęs pasigaminti tam tikrą medžiagų kiekį, jas gamina kelis kartus; kai kartą įgijęs medžiagų, turėdamas tikslą platinti, jas pardavinėja ne vieną kartą, parduodamas dalimis vienam ir tam pačiam asmeniui ar keliems asmenims, ir pan. Jei tyčia padaryti kitą neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis veiką susiformuoja po pirmos veikos padarymo, šios veikos paprastai laikomos savarankiškomis nusikalstamomis veikomis ir kvalifikuojamos atskirai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-109/2013). Taigi, pagrindinis kriterijus, leidžiantis konstatuoti tęstinį nusikalstamos veikos, susijusios su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, pobūdį, yra bendra tyčia ir jos susiformavimo momentas. Sprendžiant apie bendros tyčios buvimą šios kategorijos bylose, be objektyvių duomenų, tokių, kaip laiko tarpai tarp atskirų disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis epizodų; ar medžiagos platinamos tam pačiam asmeniui; ar platinama ta pati medžiagų rūšis, svarbu yra subjektyvūs požymiai – kaip savo veiksmus suvokia kaltininkas, ar jo tyčia kiekvienąkart platinant narkotines ar psichotropines medžiagas formuojasi savarankiškai, ar ne.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes L. K. padarytos veikos, kvalifikuotos pagal BK 260 str. 1 d., pagrįstai vertintos kaip dvi atskiros nusikalstamos veikos (realioji nusikalstamų veikų sutaptis), nes tęstinės veikos požymių nenustatyta. L. K. tyčios turinys, reikšmingas tęstinę nusikalstamą veiką atribojant nuo nusikaltimų daugeto, pirmos instancijos teisme tinkamai analizuotas ir įvertintas. Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad L. K. tą pačią dieną, keturių valandų laikotarpyje J. F. narkotines medžiagas pardavė du kartus. Tačiau ši nustatyta faktinė aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nuteistoji turėjo bendrą tikslą vienu metu įgytas narkotines medžiagas per kelis kartus parduoti vienam ir tam pačiam pirkėjui – J. F.. Vertinant L. K. ir J. F. parodymus ikiteisminio tyrimo bei pirmos instancijos teismo posėdžio metu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jie paneigia L. K. iškeltą versiją, kad jos padarytas veikas sieja viena bendra tyčia. Pažymėtina, kad L. K., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, neigė savo kaltę ir tvirtino, kad ji niekada nepardavė narkotinių medžiagų J. F.. Tikino, kad J. F. jai atnešė pinigus, kuriuos ji jam buvo paskolinusi, t. y. grąžino jai dalį skolos, o apie narkotines medžiagas nebuvo net kalbėta (3 t. 157-158, 164 b. l.). Tuo tarpu J. F., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino faktinę aplinkybę, jog jis įsigijo narkotinių medžiagų iš L. K.. J. F., priešingai nei teigia L. K., pirminiuose savo parodymuose tvirtino, kad narkotines medžiagas jis įsigijo per du kartus. Pirmą kartą įsigijo vienokį kiekį, o tos pačios dienos vakare sugalvojo pakartotinai įsigyti didesnį kiekį narkotinių medžiagų (94 t. 85 – 87 b. l.). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu L. K. jau pilnai prisipažino dėl jai pareikšto kaltinimo, tačiau nurodė, kad J. F. narkotinių medžiagų nepardavė, jam tiesiog jas davė kai jis atėjo pas ją ir atnešė dalį skolos. J. F. pirmos instancijos teismo posėdžio metu pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir analogiškai kaip ir L. K. tikino, kad pastaroji nepardavė, o jis nepirko iš jos narkotinių medžiagų, atidavė jai tik skolą ir pasiėmė narkotines medžiagas. J. F. tvirtino, kad antrą kartą pas L. K. nuėjo taip pat atiduoti dalį skolos ir pasiimti likusias jam duotas narkotines medžiagas. Vertinant tiek L. K., tiek ir J. F. nenuoseklius, tarpusavyje vienas kitam bei kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančius parodymus darytina išvada, kad L. K. padarė dvi atskiras nusikalstamas veikas, nes nuteistosios tyčia dėl kiekvienos iš jų formavosi atskirai.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos padarė pagrįstas išvadas, jog L. K. nusikalstami veiksmai nebuvo jungiami vieno sumanymo ir tikslo (bendros tyčios), todėl vertintini kaip du pavieniai nusikaltimai ir kvalifikuotini kiekvienas atskirai pagal BK 260 str. 1 dalį.

Skunde nurodoma, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog L. K. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir 62 str. nuostatas. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). BK 54 str. 1 d. nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje įtvirtinta, bausmė skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 d. arba 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. BK 54 str. 3 d. nustatytas teisingumo garantijos saugiklis, kurį teismai taiko, kai išskirtinės veikos aplinkybės eliminuoja teismui galimybę nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę. Bausmės teisingumo principas – vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad, taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kurios lemia, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Pažymėtina, kad teisingumo principas reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog L. K. susirado darbą, nori vesti kitokį gyvenimo būdą, būti su savo šeima, taip pat tai, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimas apeliantei būtų fizinė kančia, nelaikytinos išimtinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms esant būtų galima L. K. atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas. Todėl pirmos instancijos teismo išdėstyti motyvai dėl bausmės skyrimo ir išvada, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios patvirtintų, jog sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, yra pagrįsti. L. K. paskirta BK 260 str. 1 d. sankcijoje nustatyta bausmė, kuri yra artima numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistosios L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Evaldas VanagasDanutė ŠvitinienėAlgirdas Gaputis