- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-13
- Bylos Nr.
- AN2-105-951/2024
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ilona Jakubėnienė
- Advokatai
- Virgilijus Januška
- Kategorijos
- 7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ilona Jakubėnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Institucija) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. I. Š. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2024-03-19 nutarimu 1 500 Eur bauda buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji, būdama UAB „V“ barmene – padavėja, 2023-09-07 įsakymu Nr. 20 atliekanti direktoriaus funkcijas, darbuotojo atžvilgiu būdama darbdaviu, pažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 2 dalies, 3 dalies bei Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrovės veiklos vykdymo vietoje, esančioje viešojo maitinimo įstaigoje „S“ (adresu (duomenys neskelbtini)), 2023-09-09 E. S. leido dirbti baro vadove, apie jos įdarbinimą nepranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prieš vieną darbo dieną.
Šalies argumentai
2. Nesutikdamas su šiuo Institucijos nutarimu, I. Š. atstovas advokatas Virgilijus Januška Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Institucijos 2024 m. kovo 19 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo I. Š. atžvilgiu nutraukti.
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi netenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. Š. atstovo advokato Virgilijaus Januškos skundas ir Institucijos 2024 m. kovo 19 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Šalies argumentai
4. Nesutikdamas su šia apylinkės teismo nutartimi, I. Š. atstovas advokatas Virgilijus Januška pateikė skundą Šiaulių apygardos teismui, kurio prašė panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – panaikinti Institucijos 2024 m. kovo 19 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną dėl ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo I. Š. atžvilgiu nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
5. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. liepos 17 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartį ir I. Š. atstovo advokato Virgilijaus Januškos skundą su administracinio nusižengimo byla perdavė iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti Institucijos 2024 m. kovo 19 d. nutarimą ir netenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. Š. atstovo advokato Virgilijaus Januškos skundo yra priimtas nepašalinus prieštaravimų (t. y. neapklausus pačios E. S. kaip liudytojos, nes jos Institucijai duotas paaiškinimas prieštarauja 2020-07-01 paslaugų teikimo sutarčiai Nr. 20-02, sudarytai tarp UAB „V“ ir UAB „P“, bei E. S. darbo sutarčiai su UAB „P“, administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Š. atstovo pirmosios instancijos teisme duotiems paaiškinimams; bei konstatavus, jog paslaugų sutartis neatitinka civilinės sutarties požymių, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių dėl to, kad nei pačioje paslaugų teikimo sutartyje nėra numatyta, nei į bylą nėra pateikta duomenų apie tai, kokiu pagrindu UAB „P“ darbuotojai teikia klientų aptarnavimo ir darbo su kasos aparatu paslaugas UAB „V“ – pagal pavedimą ar kitu pagrindu, įvertinant ir tai, jog pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. Š. atstovo advokato skundo nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus E. S. turėjo nedarbingumą, tačiau iš jo buvo atšaukta), teismui nevykdžius pareigos veikti aktyviai renkant duomenis ir įrodymus.
6. Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimu buvo patenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. Š. atstovo advokato Virgilijaus Januškos skundas ir Institucijos 2024 m. kovo 19 d. nutarimas, kuriuo I. Š. nubausta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, panaikintas bei administracinio nusižengimo teisena I. Š. atžvilgiu nutraukta. Nutarime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nėra I. Š. kaltės dėl jai inkriminuoto nusižengimo padarymo įrodymų ir jos veikoje nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, požymių.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Šiaulių apygardos teismui pateiktu skundu Institucija prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimą ir palikti galioti ne teismo tvarka priimtą Institucijos 2024 m. kovo 19 d. nutarimą.
7.1. Teigia, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (2024 m. liepos 4 d. nutartis byloje Nr. 2AT-34-654/2024) „tais atvejais, kai darbuotojai paskiriami laikinai dirbti įmonėse darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant, darbo teisinių santykių reguliavimas, įtvirtintas DK, nustato vienintelę darbo sutartinių santykių formą - laikinojo darbo sutartį, pagal ją darbuotojas (laikinasis darbuotojas) ir darbdavys (laikinojo įdarbinimo įmonė) susitaria, kad laikinasis darbuotojas tam tikrą laiką įsipareigoja atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (laikinojo darbo naudotojo) naudai ir būdamas jam pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti (DK 72 straipsnio 1 dalis); be kita ko, laikinojo darbo sutarties šalis, kaip darbdavė, gali būti tik šio kodekso 72¹ straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkanti laikinojo įdarbinimo įmonė, kuri įrašyta į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą; jog teisinių pagrindų plėsti įdarbinimo, kai darbuotojas tam tikrą laiką įsipareigoja atlikti darbo veiklą savo darbdavio nurodyto asmens naudai ir pastarajam būdamas pavaldus, formas, atsižvelgiant į įmonių grupės (atskirų juridinių asmenų) organizacinį modelį, pasidalijant veiklos sritis bendram tikslui pasiekti, nėra“.
7.2. Nurodo, kad būtent I. Š., 2023-09-09 atlikdama „V“ direktoriaus funkcijas, UAB „P“ darbuotoją E. S. pakvietė dirbti UAB „V“ naudai „S.“ barmene-padavėja, ir tuo metu E. S. atliko darbo veiklą savo darbdavio nurodyto asmens naudai bei būdama pavaldi pastarajai, t. y. I. Š.. Taigi, 2023-09-09 E. S. pakluso I. Š., kuri atliko „V“ direktorės funkcijas. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartyje pasisakoma, jog, „laikinajam įdarbinimui yra būdinga tai, kad laikinasis darbuotojas tam tikrą laiką įsipareigoja atlikti darbo veiklą laikinojo darbo naudotojo, o ne laikinojo įdarbinimo įmonės naudai ir būdamas jam pavaldus“. Apeliantas skunde teigia, kad būtent tokie santykiai ir užfiksuoti tarp UAB „P“ darbuotojos E. S. ir UAB „V“ laikinai direktorės funkcijas vykdančios I. Š..
7.3. Teigia, jog apylinkės teismas neįprastai interpretavo faktą, jog būtent po 2023-09-09 atlikto faktinio tikrinimo, 2023-09-11 su E. S. buvo sudaryta darbo sutartis ir apie jos įdarbinimą 2023-09-11 pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Taip pat teigia, kad nutarime labai dviprasmiškai nurodoma, jog „Tai, kad nuo 2023-09-11 UAB „V“ sudarė darbo sutartį su E. S., neįrodo, jog I. Š. suprato leidusi dirbti E. S. nelegaliai, nes teisme I. Š. paaiškino, kad darbo sutartis buvo sudaryta iš pasimetimo, pasitarus su buhaltere, jog ateityje nekiltų abejonių dėl E. S. darbo legalumo“. Toks nutarimo argumentas iš esmės leidžia daryti priešingą išvadą, nei padarė teismas, o būtent, kad I. Š. jai inkriminuotą nusižengimą padarė netiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, jog dėl jos veikimo gali atsirasti ANK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. Š. atstovas advokatas Virgilijus Januška prašo atmesti Institucijos apeliacinį skundą.
8.1. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo sprendžiamas klausimas dėl ANK 96 straipsnio 4 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymo (Darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimo), pagal šią normą asmuo administracine tvarka nubaustas dėl to, kad jis DK nustatyta tvarka nedeklaravo laikinojo įdarbinimo vykdomos veiklos, taip pažeisdamas DK 72 straipsnio 1 dalį ir 72¹ straipsnio 2 dalį, tačiau nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės už nelegalų darbą. Pažymėtina, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, atlikdamas įmonių vadovo pareigas, nekomandiravo E. S. atlikti darbo funkcijų, UAB ,,P“ pagal 2020-06-25 paslaugų teikimo sutartį turėjo teisę teikti UAB ,,V“ paslaugas, įskaitant padavėjų-barmenų paslaugas, aptarnaujant „S.“ lankytojus, įskaitant darbą su kasos aparatu. Nurodo, kad abi įmonės veikia tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), taip pat abiejų įmonių vadovė yra administracinėn atsakomybėn patraukto asmens mama - V. Š., o akcininkas tėtis - V. Š.. Taip pat nurodo, jog UAB ,,P“ nuo 2018-06-01 dirbo E. S.. Dėl to atstovas teigia, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog E. S. viešojo maitinimo įstaigoje ,,S“ dirbo nesudariusi darbo sutarties. Teigia, kad minėta darbuotoja, dirbdama UAB ,,P“ pagal nurodytą paslaugų teikimo sutartį, galėjo teikti padavėjų- barmenų paslaugas, aptarnaujant „S.“ lankytojus, įskaitant darbą su kasos aparatu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teisme I. Š. nurodė, jog E. S. nuo 2018-06-01 dirbant UAB ,,P“, tikrinant valstybinėms institucijoms (Valstybinei darbo inspekcijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai), niekada nekilo klausimų dėl E. S. darbo santykių.
8.2. Taip pat atstovas nurodo, jog apeliaciniame skunde cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, nenurodoma, kad minėti išaiškinimai dėl paslaugų sutarčių sudarymo ir vykdymo yra susiję su susiklosčiusiais laikinojo įdarbinimo teisiniais santykiais, ir visiškai nėra susiję su nelegaliu darbu. Pažymi, kad I. Š. kaltinama ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymu, tuo tarpu apeliaciniame skunde teikiami išaiškinimai dėl ANK 96 straipsnyje numatytos veikos padarymo, dėl kurios administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nebuvo kaltinamas, ir jis nuo tokio kaltinimo nesigynė. Teigia, jog tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje nurodoma, kad nelegaliu darbu kėsinamasi į asmens teisę pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims. Nurodo, jog šiuo pažeidimu kėsinamasi į valstybės ir visuomenės interesus užtikrinti, kad visi asmenys įstatymų nustatytu būdu galėtų pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, taip pat užtikrinti, jog būtų mokami mokesčiai, kuriuos mokėti pareiga atsiranda iš darbo sutarties fakto. Teigia, kad šiuo atveju E. S. nuo 2018-06-01 dirbo UAB ,,P“, kuri pagal 2020-06-25 paslaugų teikimo sutartį teikė UAB ,,V“ paslaugas, įskaitant padavėjų-barmenų paslaugas, aptarnaujant „S.“ lankytojus, įskaitant darbą su kasos aparatu. Kitaip tariant, E. S., kaip UAB ,,P“ darbuotojai, teikiant paslaugas UAB ,,V“, nebuvo pažeisti minėti gėriai, t. y. ji galėjo pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, taip pat buvo mokami mokesčiai. Akcentuotina ir tai, jog tam pačiam asmeniui esant tiek UAB ,,P“, tiek UAB ,,V“ akcininku ir vadovu, iš esmės negalėjo ir nebuvo išvengta mokesčių mokėjimo. Atstovas nurodo, kad apeliaciniame skunde akcentuojama, jog, atlikus 2023-09-09 operatyvų patikrinimą, E. S. buvo įdarbinta 2023-09-11 (pirmadienis) UAB ,,V“. Pažymi, kad Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, nenurodo, jog E. S. ir toliau liko dirbti UAB ,,P“ 0,5 etato ir UAB ,,V“ įdarbinta 0,5 etato, iš esmės reikalaujant Institucijai, taip pat, pasitarus su buhaltere, tam, kad ateityje nekiltų abejonių. Tačiau jokiu būdu tai nesuteikia pagrindo teigti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo suprato, jog E. S. dirbo nelegaliai, nes tokio pobūdžio darbą atliko 5 metus, ir nei vienai institucijai nebuvo kilę klausimų dėl darbo legalumo.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
Apeliacinis skundas tenkinamas.
9. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti apylinkės teismo nutarimą, kuriuo administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį I. Š. nutraukta, nesant jos veiksmuose administracinio nusižengimo sudėties, ir palikti galioti Institucijos 2024 m. kovo 19 d. nutarimą, kuriuo I. Š. nubausta už nelegalų darbą. Taigi, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
9.1. ANK 569 straipsnyje nustatyta, jog teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jei teismų sprendimai yra pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-27-942/2020, 2AT-16-489/2023).
10. Institucijos 2024 m. kovo 19 d. nutarimu I. Š. buvo pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, o skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu administracinio nusižengimo teisena jai nutraukta. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime konkrečiai nenurodė ANK 565¹ straipsnyje įtvirtintos aplinkybės, dėl kurios administracinio nusižengimo teisena negalima ir kurios pagrindu administracinio nusižengimo teisena I. Š. nutraukta, tačiau iš pirmosios instancijos teismo argumentų dėl administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo matyti, kad administracinio nusižengimo teisena, pradėta I. Š. atžvilgiu, pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį nutraukta ANK 565¹ straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu - padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių.
10.1. Institucija apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutarimą panaikinti ir palikti galioti Institucijos priimtą nutarimą, kuriuo I. Š. pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.
10.2. Pagal ANK atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka nustatytus visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis).
10.3. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nelegalaus darbo turinys neįtvirtintas, ANK 95 straipsnio 1 dalies teisės normos dispozicija yra blanketinė, nukreipiančioji – nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo sudėties, požymiai atskleidžiami kituose teisės aktuose. Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu ir (arba) nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Imperatyvus reikalavimas sudaryti darbo sutartį raštu ir apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki nustatytos darbo pradžios įtvirtintas ir DK 42 straipsnio 2 dalyje ir 43 straipsnio 1 dalyje, kuriose reglamentuojamos nuostatos darbo sutarties sudarymui ir darbo sutarties formai.
10.4. Darbo sutartis – darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai (DK 32 straipsnio 1 ir 2 dalys). Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 33 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 34 straipsnį kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį per mėnesį (mėnesio algą) ar už darbo valandą (valandinį atlygį) ir jis negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą ar minimalųjį valandinį atlygį. Darbdavys ir darbuotojas taip pat susitaria dėl darbovietės, kurioje savo darbo funkciją atliks darbuotojas. Darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nėra nuolatinė, darbuotojo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus.
10.5. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad darbo sutartis turi esminių požymių, kurie ją skiria nuo kitų sutarčių. Pirma, tai, jog darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Antra, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-575-3332/2009, N-575-454/2012, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020).
10.6. Teismų praktikoje nurodyta, kad tam, jog būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo realiai pradėjo dirbti: 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos: asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-25-942-2018, 2AT-27-942/2020). Kartu nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos kontekste pažymėtina, kad tai, jog darbdavys su dirbančiuoju susitarė, kad už darbą nebus mokama, arba faktiškai už darbą yra nemokama, nepaneigia darbo santykių tarp jų buvimo. Nustatant atlygintinumo faktą, nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, jog dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Atlygintinumas gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, galima konstatuoti, kad dirbamas atlygintinas darbas, įvertinant darbo pobūdį, jo trukmę ir pan. Tai, jog byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą, ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-575-2068/2011, N-575-3202/2011). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jeigu asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią, pabrėžiama, jog faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-87-895/2015).
11. Byloje nustatyta, kad 2023 m. rugsėjo 9 d. Institucijos atlikto operatyvaus patikrinimo metu patikrinus UAB „V“ veiklos vykdymo vietoje esančią viešojo maitinimo įstaigą „S“, adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog E. S. aptarnavo baro klientus - priėmė klientų užsakymą, iš klientų gavo pinigus, gautus pinigus apskaitė EKA, išduodama prieščekį ir EKA kvitą. Taigi, esminis klausimas, į kurį reikia atsakyti, sprendžiant dėl I. Š. atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, yra tas, ar E. S. darbas, aptarnaujant klientus viešojo maitinimo įstaigoje „S“, yra laikytinas nelegaliu darbu.
11.1. Paaiškinimuose E. S. ir I. Š. pripažino, kad E. S. dirbo, nes bare buvo daug užsakymų (administracinė byla Nr. ROIK (duomenys neskelbtini), l. 18, 19; b. l. 84-85). E. S. teigė, kad I. Š. (jos dukterėčia) paprašė pagalbos, nes bare buvo daug užsakymų, ir ji sutiko padėti, už tai joks užmokestis jai nemokamas, ji pati sutiko padėti savanoriškai. Analogiškas aplinkybes 2023-09-09 paaiškinime nurodė ir I. Š.. Iš 2018-05-30 darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog E. S. nuo 2018-06-01 dirba barmene-padavėja UAB P“ (b. l. 9-12). Be to, iš bylos duomenų matyti ir tai, kad E. S. UAB „V“ buvo įdarbinta tik 2023-09-11, t. y. po 2023-09-09 bare atlikto operatyvaus patikrinimo. Nors I. Š. atstovas advokatas Virgilijus Januška pirmosios instancijos teismui pateikė 2020-07-01 tarp UAB „V“ ir UAB „P“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6-7), pagal kurią sutarties vykdytojas UAB „P“ sutarties užsakovui UAB „V“ pagal poreikį įsipareigojo atlikti šias paslaugas: IT specialisto paslaugas, patalpų ir teritorijos tvarkymo-valymo paslaugas, ūkio ir inventoriaus priežiūros paslaugas, darbo grafikų sudarymą, darbuotojų pirminio instruktažo suteikimą įdarbinant darbuotojus, darbo sutarčių rengimą, pakeitimų pildymą, raštvedybos paslaugas, padavėjų-barmenų paslaugas aptarnaujant „S.“ lankytojus, įskaitant darbą su kasos aparatu. Įvertinus liudytojos E. S. bei administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Š. rašytinius paaiškinimus, pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, 2018-05-30 darbo sutarties turinį, 2020-07-01 paslaugų teikimo sutartį, darytina išvada, kad E. S. įvykio metu atliekamas darbas turi tęstinumo požymių, t. y. tiek liudytoja E. S., tiek ir administracinėn atsakomybėn patraukta I. Š. patvirtino, jog E. S. bare dirbo ne pirmą kartą, nagrinėjamo įvykio situacija rodo, jog E. S. buvo pavaldi I. Š., tuo metu UAB „V“ atliekančiai direktorės pareigas, darbas buvo atliekamas ne UAB „P“ naudai, o UAB „V“ naudai, 2023-09-09 faktų fiksavimo pažyma rodo, kad įvykio metu E. S. vilkėjo juodos spalvos marškinėlius su „S.“ logotipu, buvo užsidėjusi prijuostę. Dėl to, esant pavaldumo ir darbo tęstinumo požymiams, įvertinus tai, kad E. S. atlikto patikrinimo metu atliko ne jai skirtą užduotį, o vykdė konkrečią darbo funkciją, tarp E. S. ir I. Š. buvo susiklostę ne civiliniai santykiai pagal 2020-07-01 paslaugų teikimo sutartį, o darbo teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja DK nuostatos. Tokias aplinkybes patvirtina ir E. S. bei I. Š. veiksmai operatyvaus patikrinimo metu ir po jo atlikimo, t. y. E. S. skubus pasišalinimas iš darbo vietos po operatyvinį patikrinimą atlikusių pareigūnų prisistatymo, E. S. ir I. Š. 2023-09-09 rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, jog I. Š. paprašius pagalbos, E. S. savanoriškai, be jokio užmokesčio sutiko padėti, po atlikto patikrinimo, t. y. 2023-09-11, įvykęs E. S. įdarbinimas UAB „V“.
11.2. Be to, E. S. įvykio metu atliekamą darbą vertinti kaip laikino pobūdžio darbą nėra pagrindo, nes tokiu atveju pagal DK 72 straipsnį turi būti sudaroma laikinojo darbo sutartis, pagal kurią darbuotojas (laikinasis darbuotojas) ir darbdavys (laikinojo įdarbinimo įmonė) susitaria, kad laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (laikinojo darbo naudotojo) naudai ir būti jam pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti (DK 72 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad laikinojo darbo sutarties šalis, kaip darbdavė, gali būti tik šio kodekso 72¹ straipsnyje nustatytus kriterijus atitinkanti laikinojo įdarbinimo įmonė, kuri įrašyta į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą. Šiuo gi atveju, pagal Valstybinės darbo inspekcijos oficialiame interneto puslapyje (https://vdi.lrv.lt/lt/darbo-santykiai/laikinasis-idarbinimas/?lang=lt) skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, nei UAB „P“, nei UAB „V“ į šį sąrašą nėra įrašytos kaip įmonės, teikiančios laikiną įdarbinimą. Kas reiškia, jog nagrinėjamu atveju negali būti taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios laikinąjį įdarbinimą.
11.3. Atsižvelgiant į tai, kad tarp E. S., kaip darbuotojos, ir I. Š., kaip darbdavės, buvo susiklostę teisiniai darbiniai, o ne civiliniai santykiai, jog laikinojo įdarbinimo požymių nenustatyta, daroma išvada, kad administracinėn atsakomybėn patraukta I. Š., atlikdama UAB „V“ direktorės pareigas, 2023-09-09 leisdama darbuotojai E. S. dirbti maitinimo įstaigoje „S“ su ja nesudariusi darbo sutarties ir apie jos įdarbinimą nepranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prieš vieną darbo dieną iki nustatytos darbo pradžios, jai leido dirbti nelegaliai ir taip pažeidė DK 42 straipsnio 2, 3 dalių, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Nors apeliaciniame skunde Institucijos atstovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024-07-04 nutartyje pateiktu laikino įdarbinimo sutarties nuostatų aiškinimu, analizuojant ANK 96 straipsnyje numatytą nusižengimą, o šiuo atveju byloje nagrinėjamas ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, tačiau pažymėtina, jog šioje kasacinio teismo nutartyje tik pateiktas išaiškinimas dėl laikinojo pobūdžio darbų ir tai neįtakoja I. Š. surašyto kaltinimo ir jos nubaudimo pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, todėl atstovo advokato Virgilijaus Januškos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai, susiję su I. Š. gynyba dėl jai pareikšto kaltinimo, yra nepagrįsti.
11.4. Nors tiek UAB „P“, tiek UAB „V“ veikia tuo pačiu adresu, jų vadovai ir akcininkai yra V. ir V. Š. (b. l. 106-108), t. y. administracinėn atsakomybėn patraukto asmens tėvai, kad E. S. yra I. Š. teta (E. S. ir I. Š. paaiškinimai), jog E. S. bare dirbo ne pirmą kartą, ir anksčiau barą tikrinusios institucijos pažeidimų nenustatė, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad tiriamo įvykio metu E. S. dirbo nelegaliai.
11.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime taip pat nurodė, jog nenustatyta I. Š. kaltė. Ši apylinkės teismo išvada yra nepagrįsta, nes I. Š. pripažino, kad būtent ji pati iškvietė dirbti E. S., paaiškėjus pažeidimui, jog E. S. maitinimo įstaigoje „S“ dirbo nelegaliai, 2023-09-11 E. S. oficialiai įdarbino UAB „V“. Tokios aplinkybės patvirtina, kad I. Š., 2023-09-09 leisdama dirbti E. S. maitinimo įstaigoje „S“, suprato, jog tokiu elgesiu nusižengė įstatymams. Dėl to jos veiksmuose yra nustatytas ir subjektyviąją pusę apibūdinantis požymis.
12. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tarp I. Š. ir E. S. susiklosčiusius darbo teisinius santykius vertino kaip civilinius santykius, atsiradusius pagal 2020-07-01 paslaugų teikimo sutartį, kaip ir nepagrįstai I. Š. neteisėtą elgesį teisino tuo, kad ji direktorės pareigas ėjo tik laikinai, dėl to galėjusi nežinoti tam tikrų aplinkybių, todėl nepagrįstai administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį I. Š. atžvilgiu nutraukė nesant jos veiksmuose šio administracinio nusižengimo požymių. Dėl to skundžiamas apylinkės teismo nutarimas naikinamas ir paliekamas galioti Institucijos 2024 m. kovo 19 d. nutarimas, kuriuo I. Š. pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta minimali ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta juridinio asmens vadovui ar kitam atsakingam asmeniui skiriama bauda.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimą ir palikti galioti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2024 m. kovo 19 d. nutarimą.
Nutartis neskundžiama.