Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 7 p. - laisvės atėmimu penkiolikai metų,pagal BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7 p. – laisvės atėmimu aštuoniolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš G. R. priteista 10000 Lt nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei N. J. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. R. nuteistas už tai, kad 1993 m. gegužės 25 d., apie 12 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, įvykio vietoje esant daugiau eismo dalyvių, šaudydamas iš automatinio ginklo - 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automato - nuo R. J. vairuojamo motociklo, kurio identifikaciniai duomenys tyrimo metu nenustatyti, dėl asmeninių paskatų - keršydamas B. J. už jo tariamai atliktus organizacinius veiksmus 1993 m. vasario 3 d. sprogdinimo būdu sužalojant jo, G.R., brolį A. R., iššaudamas ne mažiau kaip septynis šūvius į automobilyje (duomenys neskelbtini), sėdinčius B. J. ir K. J., pataikydamas į K. J. ne mažiau kaip vieną kartą ir tuo padarydamas jam kiauryminius šautinius sužalojimus nugaros ir dešinio žąsto srityse su nugaros smegenų, stuburo, 3 ir 4 dešinės pusės šonkaulio ir dešinio plaučio viršutinės skilties sužalojimu, dėl kurių nukentėjusysis tą pačią dieną 18 val. 17 min. (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė, t. y. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudė K. J..

Taip pat jis nuteistas už tai, kad atlikdamas tuos pačius veiksmus, t. y. 1993 m. gegužės 25 d., apie 12 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, įvykio vietoje esant daugiau eismo dalyvių, šaudydamas iš automatinio ginklo - 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ sistemos automato - nuo R. J. vairuojamo motociklo, kurio identifikaciniai duomenys tyrimo metu nenustatyti, dėl asmeninių paskatų - keršydamas B. J. už jo tariamai atliktus organizacinius veiksmus 1993 m. vasario 3 d. sprogdinimo būdu sužalojant jo, G. R. , brolį A. R. , iššaudamas ne mažiau kaip septynis šūvius į automobilyje (duomenys neskelbtini), sėdinčius B. J. ir K. J., pataikydamas į K. J. ne mažiau kaip vieną kartą, tuo padarydamas jam kiauryminius šautinius sužalojimus nugaros ir dešinio žąsto srityse su nugaros smegenų, stuburo, 3 ir 4 dešinės pusės šonkaulio ir dešinio plaučio viršutinės skilties sužalojimu, dėl kurių nukentėjusysis tą pačią dieną 18 val. 17 min. (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė, bei pataikydamas į B. J. ne mažiau kaip du kartus, tuo padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį šoku dėl patirtos šautinės kairės šlaunies žaizdos su šlaunikaulio skeveldriniu sužalojimu ir kairio dilbio šautinio sužalojimo su alkūnkaulio lūžiu, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pasikėsino nužudyti du žmones: K. J., kuris dėl patirtų sužalojimų mirė, ir B. J., kuriam netaiklūs G. R. šūviai ir laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalba sutrukdė G. R. baigti nusikaltimą dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios.

Teismas nepagrįstai vertino apelianto kaltės nepripažinimą kaip pasirinktą gynybos taktiką, prieštaraujančią kitiems byloje surinktiems įrodymams. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos R. R. parodymais, kurie duoti bendradarbiaujant su teisėsaugos institucijomis bei prieš buvusį sutuoktinį. Teismo teigimu, šiuos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, tačiau apeliantas mano, kad šie įrodymai įvertinti subjektyviai ir vienpusiškai, o padarytos išvados - prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėmis.

Teismas pažeidė BPK 20 str. 1, 4 d. nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos (2006 m. sausio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55/2006). Apeliantas teigia, kad teismas privalėjo atmesti daugelį nuosprendyje aptartų įrodymų, patvirtinti gynybos poziciją pagrindžiančius faktus, nurodyti kodėl prieštaringi įrodymai turi įrodomąją vertę ir nevertinami kaltinamojo naudai.

Nukentėjusysis B. J. nenurodė, jog į jį šovė apeliantas, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi prieštaringais liudytojų L. Ž. ir N. J. parodymais. Liudytojai A. Š. ir V. Š. parodė apie aplinkybes, kurias sužinojo iš kitų asmenų - V. Š. ir V. B.. Liudytojas V. Š. parodė, kad pas apeliantą matė raudoną motociklą, tačiau įvykio vietoje buvo pastebėtas juodas motociklas. Be to, šių asmenų parodymų nepatvirtino nei vienas teisme apklaustas proceso dalyvis. Todėl apeliantas mano, kad liudytojo V. Š. parodymai nepatikimi, nes šis liudytojas yra įtakotas specialiųjų tarnybų pareigūnų bei baimės grįžti į įkalinimo vietą, o liudytojo A. Š. apeliantas nepažįsta.

Teismo išvada, kad apeliantas turėjo ginklą „Kalašnikov“, pagrįsta tik prielaidomis ir pažeidžianti BPK 20 str. 3 d. reikalavimus. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų J. R. ir Ž. R. parodymais apie raudono motociklo „Jawa“ pardavimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių šį sandorį bei sąsajas su apeliantu. Taip pat nėra duomenų apie apelianto tikslą nužudyti nukentėjusįjį B. J., kerštaujant dėl A. R. sužalojimo.

Teismas, vadovaudamasis tik R. R. parodymais, pažeidė BPK 20 ir 183 str. nuostatas, nes liudytojo parodymai, kaip ir kiti įrodymai, turi būti leistini ir teisėti, juos teismas turi patikrinti kitų objektyvių įrodymų visuma. R. R. neneigė įvykdžiusi kitas nusikalstamas veikas ir vartojusi narkotines medžiagas, todėl ji, bendradarbiaudama su policijos pareigūnais, siekia išvengti atsakomybės. Šios liudytojos parodymai yra melagingi, ji kerštauja apeliantui dėl ištuokos su ja bei santuokos su kita moterimi. Apeliantas negalėjo gyventi su R. R. dėl jos neigiamo gyvenimo būdo, nuolatinių konfliktų su apelianto tėvais, bei dėl to, kad ji paliko dukrą. Be to, ji už bendradarbiavimą ar parodymų davimą gauna pinigų. Apelianto nuomone, teismas, neapklausdamas liudytojos G. R. apie šias aplinkybes, pažeidė BPK 7 str. 2 d., 44 str. 5 d., 301 str. 1 d., 44 str., 242 str. 1, 2 d., reikalavimus. Kartu teismas pažeidė lygybės, teisės į tiesioginį bei žodinį bylos nagrinėjimo teisme įtvirtinimo principus. Neturint galimybių užduoti klausimus įslaptintam liudytojui, pažeistos ir BPK183 str. 4 d. nuostatos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė G. R. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu bei nuteisė už nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 str. 2 d. 7 p. ir 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5, 7 p., padarymą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų, dėl G. R. kaltės, veikų juridinio įvertinimo ir bausmės dydžio, nepaneigia.

Apeliantas skunde nurodo, kad nusikaltimų nepadarė ir teismas rėmėsi byloje apklaustų liudytojų nepatikimais parodymais bei kitais surinktais duomenimis, t. y. ginčija nusikalstamų veikų juridinį įvertinimą ir, jo nuomone, netinkamą įrodymų vertinimą bei apeliuoja į tariamus apygardos teisme padarytus BPK pažeidimus.

Taip pat apeliaciniame skunde G. R. teigia, kad nuosprendis pagrįstas nepatikimais liudytojų J. R., Ž. R., Z. Š., L. Ž., N. J., R. R., A. Š., V. Š. bei asmens, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Kolegija tokius skundo argumentus atmeta kaip subjektyvius ir nepagrįstus.

Įstatymų leidėjas BPK 20 str. suformulavo diskrecinę bylą nagrinėjančio teismo teisę spręsti bylos duomenų liečiamumo ir patikimumo klausimus. Tik teismas gali pripažinti, kuriais duomenimis patvirtinamos ar paneigiamos bylai reikšmingos aplinkybės ir kurie duomenys yra reikšmingi sprendžiant kaltės klausimą. Bylos duomenų pripažinimas įrodymais yra loginio proceso rezultatas, kurio metu teismas įvertina byloje surinktų duomenų tarpusavio ryšį ir reikšmę, pripažindamas ar nepripažindamas nusikalstamas veikas įrodytomis.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojai J. R. ir Ž. R. nuosekliai parodė, kad 1993 m. gegužės mėn. A. R. buvo parduotas motociklas „Jawa“, raudonai nudažytu degalų baku (t. 1. b. l. 50-61, 66-67; 3 t. 41-42). Kolegija neturi pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais, kurie visiškai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu A. R. nurodytomis aplinkybėmis apie paminėtos transporto priemonės įsigijimą (t. 1, b. l. 72-73).

Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nustatytos šio motociklo dokumentų suradimo (sodyboje, kurioje G. R. slėpėsi nuo policijos pareigūnų) aplinkybės, patvirtina jo sąsajas su šia transporto priemone (t. 1, b. l. 47). Be to, liudytojas V. Š. parodė, kad paminėtoje sodyboje nuteistasis G. R. kartu su R. J. ruošėsi nusikaltimui – važiuojant nupirktu motociklu „Jawa“, kurio kai kurias detales A. R. perdažė, mokėsi šaudyti „Kalašnikovo“ automatu į medžius ir butelius. Taip pat šis liudytojas nurodė, kad G. R. šio nusikaltimo padarymui buvo pasiruošęs ilgų plaukų peruką, o B. J. nužudymo motyvas – nesutarimai ir pykčiai tarp B. J. ir V. Š., kurio nusikalstamai grupuotei tuo metu priklausė ir pats G. R. (t. 1, b. l. 175-180; t. 3, b. l. 38). Paminėto liudytojai parodymai apie ginklą sutampa su įvykio vietos apžiūros metu gautais duomenimis. Šio procesinio veiksmo atlikimo metu rastos ir paimtos septynios tūtelės ir viena kulka, skirtos „Kalašnikovo“ sistemos automatams, buvo iššautos viename ir tame pačiame ginkle (t. 1, b. l. 8-14; t. 2, b. l. 46-49).

Liudytojas Z. Š. parodė, kad tuoj pat po įvykio B. J. jam sakė, jog jį sužalojo bei K. J. nušovė G. R., važiuodamas motociklu ir šaudydamas iš automato. Po šio įvykio atliekant G. R. paiešką, buvo rasti paminėto motociklo dokumentai bei striukės, kuriomis įvykio metu buvo apsirengęs G. R. ir R. J. (t. 1, b. l. 47, 163-165; t. 2, b. l. 42). Ant šių striukių rasti stibio metalizacijos pėdsakai, kurie, tikėtinai, susidarė šaudant arba jų kontakto su šaunamuoju ginklu metu (t. 2, b. l. 58-60).

Liudytojos N. J. ir L. Ž. patvirtino, kad netrukus po įvykio B. J. joms sakė, jog šaudant iš automato jį sužalojo bei nužudė K. J. būtent G. R. važiuodamas motociklu, vairuojamu R. J.. Taip pat jos nurodė priežastis, dėl kurių tuoj po įvykio policijos pareigūnams jos nenurodė G. R., kaip asmens, sužalojusio B. J. bei nušovusio K. J. (t. 1, b. l. 21-29, 140-143; t. 3, b. l. 35-36, 39-40). Kolegija neturi pagrindo netikėti paminėtų liudytojų nuosekliais parodymais. Priešingai nei teigia apeliantas, šių liudytojų parodymai nei tarpusavyje, nei gretinant juos su kitais byloje surinktais duomenimis, nėra prieštaringi. Be deklaratyvių apelianto teiginių apie šių liudytojų parodymų prieštaringumą, byloje nėra duomenų, kad šios liudytojos nurodė neteisingas įvykio aplinkybes ar gali apkalbėti apeliantą.

Apeliaciniame skunde apeliantas neteisingai nurodo, kad nukentėjusysis B. J. nenurodė jo, G. R. , kaip asmens, šovusio į nukentėjusįjį, pastarąjį sužalojusį bei nušovusį K. J. .

Nukentėjusiojo B. J. apklausų protokoluose, surašytuose 1993 m. gegužės 26 d., 1993 m. gegužės 31 d. ir 1993 m. birželio 17 d., yra užfiksuoti nukentėjusiojo parodymai apie G. R. , pravarde (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 15-16, 18, 19-20). Todėl kolegija sutinka, su apeliacinio skundo teiginiu, kad policijos pareigūnams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios buvo žinomas šias nusikalstamas veikas padaręs asmuo bei, kad nepagrįstai ilgą laiką jam nebuvo pateikti kaltinimai dėl šių nusikalstamų veikų padarymo. Tačiau pažymėtina, kad šios aplinkybės apelianto baudžiamosios atsakomybės nepašalina.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įvykio metu galiojusio 1961 m. BPK 24 str. ir 2000 m. BPK 164 str. nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja, kontroliuoja ir jam vadovauja prokuroras. Todėl nustatinėti šioje byloje ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų kompetenciją, nėra apeliacinės instancijos teismo pareiga.

Nuteistajam nuo pirmosios apklausos buvo užtikrinta teisė į gynybą, kuria jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose aktyviai realizavo. Baigus ikiteisminį tyrimą, nuteistajam buvo suteikta teisė susipažinti su bylos medžiaga ir jis jokių prašymų ar pageidavimų dėl atlikto ikiteisminio tyrimo nepareiškė (t. 2, b. l. 178). Duomenų, kad nuteistasis ir (ar) jo gynėjas negalėjo pasinaudoti BPK III skyriaus penktajame skirsnyje numatytomis teisėmis, byloje nėra. Todėl apeliacinio skundo teiginiai apie pažeistas apelianto teises dėl atlikto ikiteisminio tyrimo atmetami kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs. Iš teisiamojo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad nuteistasis savo teises žinojo, suprato ir jas realizavo (t. 3, b. l. 2, 42, 98-100, 102-106).

Nuteistasis G. R. savo skunde išskirtinai daug dėmesio skiria liudytojos R. R. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu bei apygardos teisme, pateikdamas šios liudytojos charakteristiką.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme liudytoja R. R. išsamiai ir nuosekliai nurodė aplinkybes, susijusias su nusikaltimų padarymu (t. 1, b. l. 83-88, 111-112; t. 3, b. l. 36-38). Šios liudytojos nurodytos nusikaltimo padarymo aplinkybės visiškai sutampa su ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų V. R. ir A. R., teisme apklaustų liudytojų Z. Š., V. R., A.B. ir A. Š. parodymais, įvykio vietos bei A. B. namo apžiūrų metu nustatytais duomenimis, ekspertizių bei specialistų išvadomis (t. 1, b. l. 8-14, 72-73, 128-129, 132-133; t. 2, b. l. 46-49, 51-54, 58-60, 68-69, 90-91; t. 3, b. l. 100-102).

Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo G. R. prašymu apklausta liudytoja R. R. paneigė visas aplinkybes, nurodytas ankstesnėse jos apklausose. Tačiau ji nenurodė jokios įtikinamos savo parodymų pakeitimo priežasties. Vien tik pirmųjų parodymų visiškas neigimas, neduoda pagrindo laikyti jų neteisingais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi liudytojos R. R. parodymais, kurie visiškai sutampa su kitais byloje surinktais duomenimis, ir juos įvertino, nepažeisdamas BPK 20 str. 3 d. nuostatų.

Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu bei apygardos teisme R. R. nurodė tokias aplinkybes (ginklo laikymo ir padėjimo vietas A. B. sodyboje ir bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo B. J. sekimo aplinkybes, kokias darbužiais buvo apsirengę G. R. ir R. J. įvykio dieną, kokie buvo pokalbiai prieš ir po nusikaltimų padarymo ir kt.), kurios negalėjo būti žinomos nei spaudos atstovams, nei policijos darbuotojams, nei pačiai liudytojai, jeigu ji nebūtų jų betarpiškai mačiusi ar girdėjusi. Todėl kolegija netiki liudytojos R. R. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, bei juos atmeta. Skunde išreikšta apelianto subjektyvi nuomonė apie jam nenaudingų parodymų davimo priežastis dar neduoda pagrindo laikyti paminėtus parodymus nepatikimais. Kolegijos nuomone, šiuos parodymus liudytoja davė siekdama palengvinti savo buvusio sutuoktinio nuteistojo G. R. teisinę padėtį.

Kartu atkreiptinas apelianto dėmesys, kad BPK 183 str. 4 d. reglamentuoja liudytojų, kuriems taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, apklausos tvarką garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis. Liudytoja R. R. apygardos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose buvo apklausta tiesiogiai, nuteistasis betarpiškai jai galėjo teikti ir pateikė klausimus. Taigi, šiuo atveju, nėra jokio pagrindo teigti apie paminėto įstatymo pažeidimus.

Apeliantas teisingai nurodo, kad liudytojai A. Š. ir V. Š. apie nusikaltimo aplinkybes sužinojo iš kitų asmenų. Tačiau tai nurodo ir patys liudytojai. Tai, kad šių liudytojų parodymai, vadovaujantis BPK 20 str. 5 d., yra vertinami kaip išvestiniai įrodymai, neduoda jokio pagrindo laikyti jų nepatikimais. Be to, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas paminėto BPK straipsnio reikalavimų ir nesuteikdamas šiems parodymams pirmenybės, juos pagrįstai vertino byloje surinktų duomenų visumos kontekste.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. P. nurodė, kad V. R. jam sakė, jog apklausos metu ji atsakinėjo į pareigūnų jai užduodamus klausimus. Tačiau šis liudytojas nenurodė, kad ji buvo įtakojama duoti vienokius ar kitokius parodymus (t.3, b. l. 103-104). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių liudytojos V. R. atliktą apklausą neva jai esant neblaiviai ir pasirašant neperskaičius protokolo. Todėl atmetami apeliacinio skundo deklaratyvūs teiginiai apie nepatikimus liudytojos V. R. parodymus.

Liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, nurodė, kad įvykio dieną, važiuodamas Muziejaus gatve, Telšiuose, girdėjo automatinio ginklo šūvius, matė motociklu „Jawa“ važiuojantį G. R. ir už savo striukės slepiantį šaunamąjį ginklą. Kartu jis parodė, kad G. R. siekė nukentėjusiojo B. J. mirties, keršydamas už, jo nuomone, B. J. organizuotą A. R. sužalojimą (t. 1, b. l. 118-119; t. 3, b. l. 54).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str. 3 d. d punkte nurodyta, jog kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę į garantiją, jog šis asmuo galės apklausti kaltinimo liudytojus arba kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turi teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Tai reiškia, kad procesinės apsaugos priemonės (liudytojų įslaptinimas), kuriomis užtikrinama apsauga vieniems proceso dalyviams, negali pažeisti kitų proceso dalyvių teisių bei laisvių. Tačiau Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija pripažįsta, jog tam tikrais atvejais liudytojų įslaptinimas nepažeidžia Konvencijos. Europos žmogaus teisių teismas byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus 1997 m. konstatavo, kad liudytojų įslaptinimas pateisinamas tada, kai būtina apsaugoti jų interesus, jei neatimama iš kaltinamojo teisės į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą apskritai.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje nuteistajam G. R. ir jo gynėjui buvo suteikta teisė užduoti klausimus BPK 282 str. nustatyta tvarka apklausiamam liudytojui, tačiau pastarajam nei vienas proceso dalyvis klausimų neturėjo ir nepateikė (t. 3, b. l. 42, 54). Kartu pažymėtina, kad, šiuo atveju, įslaptinto liudytojo parodymai nebuvo vieninteliai ir (ar) lemiami įrodymai, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi, Konvencijos ir (ar) BPK nuostatos, reglamentuojančios įslaptintų liudytojų apklausą, nepažeistos, todėl atmetami nepagrįsti apelianto teiginiai apie lygybės, teisės į tiesioginį bei žodinį bylos naginėjimą teisme principų pažeidimus.

Kolegijos nuomone, baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis G. R. padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus, t. y. skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje, veikdamas pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu pasikėsino nužudyti B. J. ir K. J. bei pastarąjį nužudė. Byloje esantys faktiniai duomenys, pagrindžiantys nuteistojo kaltę, gauti teisėtais būdais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl apeliacinio skundo teiginiai apie apkaltinamojo nuosprendžio grindimą prielaidomis bei abejonėmis, neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvus.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad pagal BK 129 str. 2 d. 7 p. nužudymas kvalifikuojamas kai, siekiama nužudyti asmenį, kaltininkas panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus, bet ir bent vieno kito žmogaus gyvybei. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali. Pavojus kitų žmonių gyvybei paprastai kyla, kai nužudoma sprogdinant, padegant, šaudant, jei šalia nukentėjusiojo esama kitų žmonių, apnuodijant maistą ar vandenį, kurį vartoja ir kiti žmonės, ir pan. Jei veikdamas pavojingu kitų žmonių gyvybei būdu kaltininkas siekė nužudyti du ar daugiau asmenų, bet nužudytas tik vienas, veika kvalifikuojama pagal BK 129 str. 2 d. 7 p bei 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5, 7 p. Būtent tokias faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustatė apygardos teismas. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas nusikalstamų veikų juridinis įvertinimas yra teisingas.

Kartu pažymėtina, kad apeliantas ir jo gynėjas savo teises, numatytas BPK 44 str. 5 d., realizavo, t. y. bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teisme nei karto jokių nušalinimų nepareiškė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą jokiu būdu nerodo priimto sprendimo neteisėtumo ar teismo šališkumo. Kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje 2006 m. sausio 17 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55/2006, suformuotų įrodymų vertinimo reikalavimų pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas tenkino nuteistojo G. R. prašymą ir apklausė liudytoją G.R., gim. (duomenys neskelbtini). Ši liudytoja parodė apie jos ir jos tėvų tarpusavio santykius, jos motinos bendradarbiavimą su policijos pareigūnais bei pareigūnų siūlymą įkalbėti savo tėvą, G. R., nagrinėjamoje byloje duoti parodymus, neva, naudingus pareigūnams. Be to, G. R. nurodė, kad policijos darbuotojai jos motinai mokėjo pinigus.

Byloje iš tiesų yra duomenų, kad liudytojai R. R. buvo taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės. Šios priemonės buvo taikomos ir liudytojai G. R. iki 2005 m. rugpjūčio 10 d., t. y. iki to laiko, kai ji savavališkai ir neįspėjusi motinos bei apsaugą vykdžiusių pareigūnų pasišalino iš suteiktos laikinos saugios gyvenamosios vietos (t. 3, b. l. 176). Tačiau tai, kad R. R. kurį laiką buvo išlaikoma valstybės, jokiu būdu nereiškia, jog pinigai galimai jai buvo mokami už neteisingų parodymų davimą. Tokių duomenų, beje, niekada nenurodė ir pati R. R. . Nuteistasis G. R. niekada nepripažino savo kaltės dėl šių nusikalstamų veikų padarymo, todėl tikslo nepasiekęs siūlymas bandyti įkalbėti G. R. duoti kaltinimui naudingus parodymus, neturi jokios reikšmės sprendžiant apelianto kaltės klausimą. Šie liudytojos G. R. nurodyti faktai taip pat neturi lemiamos įtakos ir patikimumo prasme vertinant R. R. parodymus.

Kartu kolegija pažymi, kad problemas, iškilusias G. R. santykiuose su jos tėvais, turi padėti spręsti Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nes tai nėra apeliacinės instancijos teismo kompetencija.

Atmetamas ir apelianto prašymas taikyti 1961 m. BK 49 str. nuostatas. Įstatymų leidėjas šioje BK normoje nurodė, kad patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties eiga nutrūksta, jeigu, prieš sueinant šiame straipsnyje nurodytiems terminams, asmuo padaro naują nusikaltimą, už kurį pagal įstatymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams. Nuteistasis G. R. yra nuteistas eilę kartų už veikas, padarytas po 1993 m. gegužės 25 d., paskiriant jam didesnes nei dveji metai laisvės atėmimo bausmes. Tai reiškia, kad taikyti G. R. 1961 m. BK 49 str. nuostatas, šiuo atveju, teisinio pagrindo nėra.

BK 41 str. nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia reiškia, tai, kad bausmė būtų adekvati nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Kartu pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, nuteistojo asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos.

Kolegijos nuomone, žemesnės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. R. galutinę aštuoniolikos metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t.y. atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, baustas administracine tvarka, teistas 8 kartus, teistumas neišnykęs), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam G. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežta, neprieštarauja bausmių paskirčiai ir teisingumo principui. Dar labiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Kolegija, nagrinėdama bylą tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, neturi teisės subendrinti bausmes, paskirtas skundžiamu bei ankstesniu nuosprendžiais. Nuosprendžio vykdymo procese tai turi padaryti skundžiamą nuosprendį priėmęs Šiaulių apygardos teismas.

Kartu kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nukentėjusiajai N. J. priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti ir jų dar kartą neaptaria. Šios išvados pagrįstos, teisingos ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nuostatoms bei suformuotai teismų praktikai.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.