Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-05-18 · Administracinė byla Nr. eI2-5659-631/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-05-18
Bylos Nr.
eI2-5659-631/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02340-2023-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Gitana Butrimaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė
Pareiškėjas
S. F.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-5659-631/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02340-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų G. B. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

S. F. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. vasario 13 d. priimtą sprendimą Nr. 23S15715 (toliau – ir Sprendimas I), kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 23S21183 (toliau – ir Sprendimas II), kuriuo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2026 m. vasario 26 d.; 3) atlyginti visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, jog pareiškėjas yra tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, 2023 m. vasario 8 d. po vykdyto reiso bandė grįžti į Lietuvą ir kirsti Baltarusijos - Lietuvos sieną. Pasienio kontrolės punkte pareiškėjui surašytas daiktų ir dokumentų paėmimo protokolas ir paimtas 2022 m. rugsėjo 15 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tuo pačiu pareiškėjui surašytas atsisakymas leisti atvykti kertant sieną, kuriame nurodoma priežastis – neturi galiojančios vizos ar leidimo gyventi.

Nurodo, jog 2023 m. vasario 16 d. elektroniniu paštu gavo Migracijos departamento Kontrolės skyriaus pranešimą (toliau – ir Pranešimas), kuriame, be kita ko, nurodoma, kad 2023 m. vasario 13 d. priimtas sprendimas Nr. 23S15715, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 13 d. iki 2028 m. vasario 12 d. Pareiškėjo atstovui taip pat pateiktas 2023 m. kovo 1 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. 23S21183, kuriuo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2026 m. vasario 26 d.

Teigia, jog pareiškėjas siekė pasinaudoti savo teise apskųsti Migracijos departamento sprendimus, tačiau iki skundo padavimo jis nebuvo supažindintas su visa faktine ir teisine informacija, kuri buvo pagrindas nepalankiems sprendimams priimti. Vertina, jog Migracijos departamento sprendimai yra priimti pažeidžiant pareiškėjo teises į teisingą administracinės bylos nagrinėjimą. Sprendimo I turinys yra abstraktus, jis yra išdėstytas formaliai ir neatsako į pagrindinį klausimą, kodėl Migracijos departamentas mano, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje staiga pradėjo kelti grėsmę šalies saugumui ar viešajai tvarkai, nors iki šiol pareiškėjas su pertraukomis daugiau kaip 2 metus turėjo leidimą atvykti, gyventi ir dribti Lietuvoje.

Mano, jog Migracijos departamentas netinkamai kvalifikavo bei vertino faktines ir teisines aplinkybes, institucija neįrodė ir nepagrindė taikytos teisės normos sudėties elementų, dėl ko priimti sprendimai yra nemotyvuoti, nepagrįsti ir neteisėti. Laiko, jog institucija, priimdama sprendimus uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nesilaikė suformuotos teismų praktikos, teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, nustatančio bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Mano, jog nagrinėjamu atveju institucija atliko formalų duomenų vertinimą, neišsiaiškino reikšmingų faktinių aplinkybių, esant neaiškumų, nesudarė galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimus. Nurodo, jog konkretaus asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar praeityje įvykusių įvykių subjektyvaus vertinimo pagrindu.

Atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamento nurodytu nagrinėjamu laikotarpiu, kuomet pareiškėjas dirbo Baltarusijos milicijos patruliu Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos tarpusavio santykiai buvo normalūs ir draugiški, šalys palaikė artimus diplomatinius ryšius ir glaudžiai bendradarbiavo įvairiose srityse. Vertina, jog vien tai, kad šiuo metu yra pasikeitusi geopolitinė padėtis ir Baltarusijos Respublikos valdžios režimas tapo priešiškas Lietuvos Respublikos ir kitų demokratinių valstybių atžvilgiu, visiškai nereiškia, kad su tokiais politiniais pokyčiais yra susiję visi tokios valstybės piliečiai ir/ar pritaria tokio radikalaus autoritarinio rėžimo vykdomoms provokacijoms. Taip pat nurodo, jog aplinkybė, kad praeityje pareiškėjas dirbo milicijos patruliu ir kriminalinių tyrimų operatyviniu pareigūnu Baltarusijos Respublikoje, tačiau šiuo metu tokios veiklos nebevykdo ir nėra saistomas įstatyminiais įsipareigojimais ar duotomis priesaikomis, anaiptol nereiškia, kad pareiškėjas praeityje kažkokiu būdu palaikė agresyvią užsienio politiką prieš Lietuvos Respubliką ir/ar gali vykdyti veiksmus, kurie galėtų kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pažymi, jog pareiškėjo ketinimai sieti savo darbinę ir gyvenimišką ateitį su Lietuvos Respublika yra labai rimti, jis didžiuojasi ir gerbia jam suteiktą teisę dirbti, gauti socialines garantijas ir mokėti mokesčius, taip pat gerbia šalį, kuri jam suteikia galimybę gyventi bei dirbti, o socialiniai ir gyvenimiški ryšiai per pastaruosius kelerius metus tik sustiprėjo. Tačiau Migracijos departamentas, priimdamas pareiškėjui nepalankius sprendimus, to visiškai nevertino ir į tai neatsižvelgė. Pareiškėjui nesuprantama, kas pasikeitė ir kodėl buvo priimti jam nepalankūs sprendimai.

Nurodo, jog pareiškėjas yra vedęs, pradedantis kurti šeimą žmogus, jis nėra teistas ir nėra padaręs jokių nusižengimų ar juolab nusikaltimų nei savo gimimo valstybėje, nei Lietuvoje. Atvykęs dirbti ir gyventi į Lietuvą nesusidūrė su teisėsaugos institucijomis ir nevykdė jokios veikos, dėl kurios būtų galima manyti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai.

Nurodo, jog skundžiami sprendimai užkerta kelią pareiškėjui sukurti ilgalaikio ekonominio ir socialinio pobūdžio santykius su Lietuvos valstybe ir visuomene. Institucijos padaryta išvada neturi jokio loginio ar teisinio sąsajumo su konkrečiais faktais ar objektyviai pagrįstais su pareiškėju susijusiais duomenimis. Pareiškėjas savo asmeninius socialinius ir darbinius ryšius betarpiškai sieja su Lietuvos Respublika, nes pastaruosius 2 metus šioje valstybėje dažniausiai būna, čia yra įsidarbinęs, turi gyvenamąją vietą, pažįstamų ir draugų.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog 2022 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį bei užpildė pateiktą klausimyną. Migracijos departamentas, gavęs užpildytą klausimyną, išsiuntė paklausimą Valstybės sienos apsaugos tarnybai, siekdamas išsiaiškinti ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. 2023 m. sausio 12 d. Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) raštą, kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD informavo Migracijos departamentą, jog pareiškėjas pildydamas klausimyną, nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2018 m. dirbo milicininku patrulinėje tarnyboje, nuo 2018 m. iki 2019 m. kriminalinių tyrimų operatyviniu pareigūnu Baltarusijos Respublikoje. Įvertinus VSD pateiktą informaciją apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ir kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes Migracijos departamentas priėmė sprendimą pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi iki 2026 m. vasario 26 d.

Pažymi, jog pareiškėjas teikia skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir skundžia pareiškėjo atžvilgiu priimtus Migracijos departamento sprendimus, t. y. individualius administracinius teisės aktus, o ne teikia skundą administracinio nusižengimo byloje, todėl pareiškėjo skundo teiginiai apie tai, kad jo veiksmuose nėra administracinio nusižengimo sudėties požymių yra nepagrįsti. Taip pat mano, jog ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nes juose yra pateikti faktai, pagrindžiantys išvadas, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pagrįstai priimti ginčijami sprendimai. Taip pat pažymi, jog užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuotas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

Vertina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.

Teigia, jog pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, laiko, kad surinkta pakankamai duomenų, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento vertinimu, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Pažymi, jog Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

Vertina, kad ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl laiko, kad sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Dar daugiau, iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą, todėl galima teigti, kad Migracijos departamentas vadovavosi ne tik VSD pateiktomis išvadomis, tačiau atliko ir savarankišką pareiškėjo atvejo tyrimą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2019 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje.

VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Pažymi, jog Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujas žvalgybines galimybes – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.

Vertina, jog surinkta pakankamai duomenų apie tai, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, jo interesas atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad iki sprendimų priėmimo pareiškėjas teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. 23S15715, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių bei Migracijos departamento sprendimo Nr. 23S21183, kuriuo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2026 m. vasario 26 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį bei užpildė Migracijos departamento pateiktą klausimyną. Migracijos departamentas gavęs užpildytą klausimyną išsiuntė paklausimą Valstybės sienos apsaugos tarnybai, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

2023 m. sausio 12 d. Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. 18-396, kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2018 m. dirbo milicininku patrulinėje tarnyboje, nuo 2018 m. iki 2019 m. kriminalinių tyrimų operatyviniu pareigūnu Baltarusijos Respublikoje.

VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Taigi, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Migracijos departamentas, įvertinęs VSD pateiktą informaciją apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ir kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes, priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2026 m. vasario 26 d.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento sprendimais, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu: užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

P. Į. 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo C.SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalį, perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.

Žemesnės instancijos teismas

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Ž. T. Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza darbo pagrindu Nr. 004418815, galiojusi nuo 2021 m. gegužės 17 d. iki 2022 m. gegužės 6 d. Leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu Nr. 760182914, galiojantis nuo 2022 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d., panaikintas 2023 m. vasario 7 d. Iš SODRA informacinės sistemos duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2021 m. spalio 14 d. iki 2022 m. spalio 16 d. buvo įdarbintas UAB „Borus“, nuo 2022 m. spalio 17 d. dirbo UAB „Fajus“.

Atsižvelgus į pateiktus duomenis, sutiktina su Migracijos departamento vertinimu, jog šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio. Pažymėtina, jog Migracijos departamentas nenustatė ir pats pareiškėjas nenurodo jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, teismui taip pat nepateikta. Taigi, byloje nepateikta įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti pateisintas pareiškėjo interesas likti gyventi Lietuvoje.

Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Byloje nustatyta, jog VSD raštu Nr. 18-396 informavo, kad atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2018 m. dirbo milicininku patrulinėje tarnyboje, nuo 2018 m. iki 2019 m. kriminalinių tyrimų operatyviniu pareigūnu Baltarusijos Respublikoje. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos milicininku patruliu, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjas turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę valstybės saugumui. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas iki 2019 m. dirbo kriminalinių tyrimų operatyviniu pareigūnu Baltarusijoje, duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas, remdamasis šia informacija ir kitais VSD pateiktais duomenimis, pagrįstai vertino pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai ir jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kad pareiškėjas, dirbęs Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnyboje, gali būti ir toliau kontroliuojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų.

Pažymėtina, jog Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką.“

Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje..

Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ir Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo.

Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalis nustato, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta, ir tarp išvardintų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės yra aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius ir šeimyninius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių bei sprendimo, kuriuo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi iki 2026 m. vasario 26 d.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo skundas dėl Departamento sprendimų Nr. 23S15715 ir Nr. 23S21183 panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 –87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 – 134 straipsniais,

nusprendžia:

S. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė