- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-20
- Bylos Nr.
- 2A-71-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01758-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Konstantinas Gurinas, Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrola“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „SCANDAGRA“
- Trečiasis asmuo
- A. L.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko ir Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrola“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2114-803/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SCANDAGRA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrola“, trečiasis asmuo A. L., dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „SCANDAGRA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Agrola“ (šiuo metu bankrutuojanti) 45 574,01 Eur skolą, 4 863,79 Eur delspinigių, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 649 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakove 2015 m. birželio 8 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. AL-15/012 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė 2015 m. birželio–liepos mėnesiais pardavė atsakovei prekių, skirtų žemės ūkio produkcijai auginti, už 63 642,94 Eur. Kadangi atsakovė nustatytu terminu už prekes neatsiskaitė, buvo skaičiuojamos Sutartyje nustatytos palūkanos ir delspinigiai. Dalis susidariusios skolos (13 785,42 Eur) buvo įskaityta, be to, buvo susigrąžinta prekių už 6 969,60 Eur. Ieškovės teigimu, atsakovė liko skolinga 45 574,01 Eur ir turi sumokėti 4 863,79 Eur delspinigių. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, prašydama pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovei iš atsakovės 43 732,90 Eur skolą, jos sumokėjimą išdėstant per 36 mėnesius, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, o kitą ieškinio dalį atmesti, be to, įsiteisėjus sprendimui, panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė nurodė, kad ji su ieškove pateiktos Sutarties nėra sudariusi, jos sąlygos atsakovei iki šiol nebuvo žinomos, kadangi Sutartis pasirašyta tik ieškovės atstovų, todėl preliminariame teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, jog ieškovės pateikta Sutartis pagrindžia ieškinio reikalavimus. Reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ieškovė grindžia niekinės ir negaliojančios Sutarties 3.2 punktu, kadangi atsakovė Sutarties nepasirašė, ji neprisiėmė įsipareigojimo mokėti ieškovei palūkanas. Kadangi šalys raštu nesusitarė dėl netesybų ir konkretaus jų dydžio, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.72 straipsnis, Sutarties 5.2 punkte nurodyti delspinigiai negalėjo būti priteisti. Atsakovė prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo grindė sunkia finansine padėtimi, dėl kurios ji negali iš karto sumokėti visos 43 732,90 Eur skolos. Trečiasis asmuo A. L. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad jokia rašytinė sutartis dėl laidavimo už atsakovės prievoles niekada nebuvo sudaryta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 14 d. galutiniu sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovės UAB „Agrola“ ieškovės UAB „SCANDAGRA“ naudai 1 073,88 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų; priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 12,18 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakove sudarė Sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes, kurių specifikacija, kiekis ir kainos nurodomos pirkėjo pateikiamame prekių užsakyme, o atsakovė įsipareigojo prekes priimti ir už jas sumokėti. Teismas nurodė, kad pagal šalių pasirašytą 2015 m. gruodžio 8 d. skolos suderinimo aktą atsakovės skola ieškovei 2015 m. lapkričio 30 d. buvo 64 780,15 Eur, 13 785,42 Eur tapusavio įsiskolinimų buvo įskaityti atsakovei pristačius ieškovei 30,424 tonų rapsų, pagal 2016 m. sausio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą AGR serija Nr. 0012 ieškovė susigrąžino iš atsakovės prekių už 6 969,60 Eur. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, viena vertus, įrodinėja Sutarties neegzistavimo aplinkybę, kita vertus, pripažįsta egzistuojančią skolą ir prašo jos mokėjimą išdėstyti. Teismo vertinimu, atsakovės įsiskolinimą ieškovei patvirtina minėtas šalių pasirašytas 2015 m. gruodžio 8 d. skolos suderinimo aktas, kurio atsakovė neginčija, be to, atsakovė neįrodinėja atsiskaitymo su ieškove fakto bei aplinkybės, kad prašomos priteisti skolos dydis apskaičiuotas nepagrįstai. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis CK 6.38, 6.63, 6.200 straipsniais, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 45 574,01 Eur skolą yra pagrįstas. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad tarp šalių nesusiklostė sutartiniai santykiai pagal Sutartį ir kad dėl to neturėtų būti taikomas Sutarties 3.2 punktas, įtvirtinantis atsakovės pareigą mokėti palūkanas. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė pasirašė 2015 m. gruodžio 8 d. skolos suderinimo aktą, kuriame PVM sąskaitų faktūrų išrašymo pagrindu nurodyta Sutartis, neginčijo 2015 m. gruodžio 17 d. priminime nurodytos aplinkybės, jog paslaugos suteiktos pagal Sutartį. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog egzistavo pagal Sutartį tarp šalių susiklostę sutartiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 183 straipsnis), todėl atsakovė turi pareigą mokėti ieškovės pagal Sutarties 3.2 punktą apskaičiuotas palūkanas. Nustatęs, kad į 2015 m. gruodžio 8 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą yra įtrauktos ir sąskaitos dėl palūkanų mokėjimo, teismas nurodė, jog pagrįstai iš atsakovės kartu su skola priteista ir palūkanų suma (CK 6.205 straipsnis). Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo nepriteisti apskaičiuotų delspinigių, nes buvo konstatuotas sutartinių santykių pagal Sutartį egzistavimas. Teismas nurodė, kad delspinigiai priteistini, nes atsakovė nevykdė prievolės atsiskaityti su ieškove. Teismas nenustatė kliūčių priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu teismas konstatavo, kad pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį atsakovė turi pareigą valstybei sumokėti 12,18 Eur procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų, be to, teismas per pusę sumažino ieškovės prašytas priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidas – iki 1 073,88 Eur. Teismas nenustatė pagrindo tenkinti atsakovės prašymą išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Agrola“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. preliminarų sprendimą pakeisti: ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti ieškovei iš atsakovės 43 732,90 Eur skolą, jos sumokėjimą išdėstant per 36 mėnesius, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmesti; priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovės pateiktos Sutarties sudarymas nėra įrodytas. Atsakovė byloje neginčijo, kad ji iš ieškovės pirko prekes, kad skola buvo suderinta 2015 m. gruodžio 8 d. skolos suderinimo aktu ir kad atsakovės skola ieškovei už prekes pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. SCAT00450, SCAT00488, SCAT00496, SCAT00523 yra 43 732,90 Eur, tačiau aplinkybė, jog atsakovė pripažįsta skolą, nepatvirtina, kad UAB „Agrola“ sudarė su ieškove jos teismui pateiktą Sutartį joje nurodytomis sąlygomis. Tai, kad Sutartis yra paminėta skolos suderinimo akte, visiškai nereiškia, jog būtent ieškovės teismui pateiktos Sutarties projekto sąlygos buvo šalių sutartos. Skolos suderinimo aktas buvo parengtas ieškovės, jame ieškovė, nepaisydama to, kad tarp šalių Sutartis faktiškai nebuvo sudaryta, įrašė Sutartį. Vien tai, kad atsakovės atstovas šį aktą pasirašė, nereiškia, jog kartu jis akceptavo jam nežinomos ir nematytos Sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad atsakovės atstovas nėra pasirašęs Sutarties, ji pasirašyta tik ieškovės atstovų, todėl akivaizdu, jog Sutartis buvo parengta ieškovės, o atsakovei Sutarties sąlygos iki bylos inicijavimo nebuvo žinomos, jos su atsakove nebuvo suderintos. Ieškovė elgiasi nesąžiningai ir sąmoningai klaidina teismą, nes kartu su ieškiniu pateikė Sutartį, kurios šalimis nurodytos ieškovė ir atsakovė, o vėliau pakeitė savo poziciją, nurodydama, kad buvo sudarytos dvi sutartys, ir pateikė teismui praktiškai analogišką Sutartį, kurioje papildomai laiduotuoju nurodytas trečiasis asmuo A. L.. Tokia nenuosekli ieškovės pozicija ir net dvi ieškovės savavališkai surašytos bei kitos šalies nepasirašytos sutartys teismui turėjo sukelti pagrįstas abejones ne tik dėl tokių sutarčių egzistavimo, jų sąlygų realumo, tačiau ir to, ar atsakovė yra akceptavusi tokias sutartis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl to visiškai nepasisakė ir to neįvertino, nors turėjo konstatuoti, kad ieškovės pateikta Sutartis, kuria ji grindžia ieškinį, nebuvo šalių sudaryta, nebuvo šalių susitarimo dėl joje nurodytų sąlygų, todėl toks ieškovės pateiktas dokumentas nepagrindžia ieškinio reikalavimų dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo (CK 6.154 straipsnio 2 dalis, 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.159 straipsnis). Ieškovės vienašališkai išrašytos sąskaitos dėl palūkanų mokėjimo, tarp šalių nesant susitarimo dėl jų mokėjimo, nėra ir negali būti pagrindu reikalauti iš atsakovės priteisti palūkanas – 1 841,11 Eur. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas delspinigius, netinkamai taikė CK 6.71 straipsnio 1 dalį ir 6.72 straipsnį, nes šalys nebuvo raštu susitarusios nei dėl netesybų, nei dėl konkretaus jų dydžio.Tam, kad būtų panaikintos abejonės dėl sunkios atsakovės finansinės padėties ir kad būtų įrodyta, jog pagrindas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą nėra išnykęs, turėtų būti įvertintas naujas įrodymas – atsakovės 2016 m. gruodžio 31 d. balansas. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „SCANDAGRA“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ginčo prekės faktiškai buvo pristatytos trečiajam asmeniui, tačiau po jų pristatymo atsakovė perėmė trečiajam asmeniui tekusią mokėjimo už prekes prievolę. Ieškovė sutiko perkelti trečiojo asmens skolą atsakovei su sąlyga, kad prievolės įvykdymas bus užtikrintas trečiojo asmens laidavimu. Pagal CK 1.73 straipsnio 2 dalį tam, kad sandoris būtų laikomas sudarytas rašytine forma, nėra būtina, jog būtų surašomas vienas dokumentas su šalių parašais. Šalims užtenka apsikeisti atskirais dokumentais ir tokiu atveju taip pat yra pripažįstama, kad sandoris buvo sudarytas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2011; Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-108-440/2014). Sutartis, įskaitant laidavimo sutartį, buvo sudaryta raštu, šalims apsikeičiant atskirais dokumentais, todėl atsakovė turi prievolę sumokėti Sutartyje nustatytas palūkanas ir delspinigius. Šiuo atveju tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo buvo susipažinę su Sutarties nuostatomis, nes ieškovės atstovai vežė Sutartį jiems susipažinti, Sutartis taip pat buvo siųsta elektroniniu paštu. Atsakovė, pasirašydama 2015 m. gruodžio 8 d. skolos suderinimo akte, kuriame yra aiški nuoroda į Sutartį, patvirtino Sutarties sudarymo faktą. Į šį atsakovės atstovo pasirašytą skolos suderinimo aktą taip pat įtrauktos ir 5 sąskaitos dėl Sutartyje nustatytų palūkanų mokėjimo (SCI20164, SCI20774, SCI21359, SCI21723, SCI21998), tai įrodo, kad atsakovė sutiko su Sutarties sąlygomis, įskaitant palūkanų mokėjimą. Atsakovės įsipareigojimai pagal PVM sąskaitas faktūras SCI20164, SCI20774, SCI21359, SCI21723 pasibaigė 2016 m. sausio 15 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktu Nr. 34, pasirašydama šį aktą, atsakovė dar kartą patvirtino sutikimą su Sutarties sąlygomis. Atsakovės, kuriai, kaip verslininkei, keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai, argumentai apie Sutarties nesudarymą ir jos sąlygų nežinojimą akivaizdžiai prieštarauja faktinėms ginčo aplinkybėms. Prašymas dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo prieštarauja ieškovės interesams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant atsakovės UAB „Agrola“ apeliacinio skundo ribų. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, susiję su ieškovės nuomone dėl trečiojo asmens A. L. sutikimo laiduoti už apeliantės prievoles, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šios aplinkybės nebuvo analizuotos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (b. l. 138–139).
Dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo
Apeliantė nei prieštaravimuose dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, nei apeliaciniame skunde neginčija tarp jos ir ieškovės susiklosčiusių sutartinių pirkimo–pardavimo teisinių santykių egzistavimo ir iš jų atsiradusios apeliantės pareigos sumokėti ieškovei 43 732,90 Eur skolą už iš jos nusipirktas prekes (skolos dydį patvirtina 2015 m. gruodžio 8 d. skolos suderinimo akto ir 2016 m. sausio 15 d. bei 2016 m. sausio 22 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų duomenys (b. l. 9, 21–22)). Tačiau tiek prieštaravimuose dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo, tiek ir apeliaciniame skunde apeliantė ginčija savo pareigą mokėti ieškovei Sutartyje nustatytas palūkanas ir delspinigius tuo aspektu, kad jokia rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, nes ant Sutarties nėra apeliantės atstovo parašo. Taigi, apeliantės teigimu, šalys nėra susitarusios dėl palūkanų ir delspinigių mokėjimo. Sutarties, kaip rašytinės formos sandorio, sudarymo (nesudarymo) fakto nustatytas yra teisiškai reikšmingas dėl to, kad visų pirma būtent Sutarties sąlygomis (3.2 ir 5.2 punktais) ieškovė grindžia apeliantės pareigą mokėti palūkanas ir delspinigius, dėl kurių, kaip minėta, ir kilo ginčas apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš apeliantės ieškovei buvo priteista ne tik 43 732,90 Eur skola, tačiau ir palūkanos (1 841,11 Eur), ir delspinigiai (4 863,79 Eur), nes sprendė, kad sutartinių santykių tarp šalių pagal Sutartį egzistavimas yra įrodytas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kuri padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės (CK 6.311 straipsnis). Sandoriai, taigi ir sutartys, įskaitant pirkimo–pardavimo sutartis, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.73 straipsnio 2 dalį rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Kai sutartis sudaroma ne rašytine forma ir dėl to nėra raštu išdėstyto sutarties teksto, sutarties sąlygų aiškinimas tampa sudėtingesnis, kadangi, šalims skirtingai aiškinant ketinimus, nėra galimybės remtis sutarties tekstu ir tenka daugiausia kliautis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018).Nėra abejonių, kad ieškovės pateiktas dokumentas (Sutartis) yra pasirašytas tik vienos iš sandorio šalių – ieškovės atstovų, apeliantės atstovo (-ų) parašo ant Sutarties nėra (b. l. 7–8). Aplinkybė, kad Sutartis yra paminėta 2015 m. gruodžio 8 d. skolos suderinimo akte, pati savaime nereiškia, jog apeliantės direktorius, jį pasirašydamas, akceptavo konkrečias Sutarties sąlygas dėl palūkanų bei delspinigių mokėjimo (Sutarties 3.2 ir 5.2 punktus) ir dėl to turi jas vykdyti. 2016 m. sausio 15 d. bei 2016 m. sausio 22 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktų pasirašymas taip pat negali būti prilyginamas rašytinės Sutarties sudarymui, nes šiuose aktuose nei Sutartis, nei konkrečios jos sąlygos, susijusios su palūkanų ir delspinigių mokėjimu, nėra nurodytos. Ieškovė šioje byloje tvirtina, kad Sutartis, kurioje yra aptartas palūkanų ir delspinigių mokėjimas, buvo sudaryta šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Tokiam rašytinės sutarties sudarymo būdui patvirtinti būtina nustatyti, kad sutarties šalių apsikeitimas atskirais dokumentais iš tikrųjų įvyko. Ieškovės nurodomoje 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2011 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad valstybinio žemės sklypo nuomininkai pateikė nuomotojui rašytinius prašymus pakeisti valstybinės žemės nuomos sutartis, o nuomotojas išleido atitinkamus rašytinius įsakymus, sprendė, jog dėl to nėra pagrindo teigti, kad nuomos sutartis buvo pakeista vienasmeniu administraciniu aktu ir (arba) kad jos pakeitimas neatitinka rašytinės formos reikalavimo, t. y. šioje byloje buvo nustatyta abiejų šalių suderinta valia.Nagrinėjamu atveju ieškovė, kuriai teko pareiga įrodyti Sutarties, kurios sąlygomis ji grindė ieškinį, sudarymą, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių Sutarties sudarymą apsikeitimo atskirais dokumentais būdu, nes nėra jokio dokumento, kurį apeliantė būtų pateikusi ieškovei kaip Sutarties (rašytinio sandorio) sudarymo patvirtinimą. Nors ieškovė deklaratyviai teigia, kad jos atstovai vežė Sutartį susipažinti atsakovės atstovams, tačiau nedetalizuoja, kas, kada ir kokiems atsakovės atstovams vežė Sutartį susipažinti, kaip toks susipažinimas ir atitinkamai apeliantės sutikimas su Sutarties sąlygomis buvo įformintas. Jeigu iš tikrųjų Sutartis buvo vežama apeliantės atstovams, neaišku, kodėl Sutartis nebuvo jų pasirašyta. Ieškovė taip pat teigia, kad Sutartis buvo siųsta elektroniniu paštu. Byloje yra pateikti įrodymai tik apie tarp ieškovės ir trečiojo asmens elektroniniu paštu vykusį susirašinėjimą, tačiau trečiasis asmuo nėra apeliantės atstovas, todėl šis susirašinėjimas negali patvirtinti ir nepatvirtina Sutarties tarp ieškovės ir apeliantės sudarymo. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės pateiktos Sutarties sudarymo faktas nėra įrodytas, todėl ieškinio reikalavimai dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo negali būti kildinami iš Sutarties sąlygų. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad ieškovės pateiktos rašytinės Sutarties sudarymas nėra įrodytas, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir apeliantės atstovų pasirašytas 2015 m. gruodžio 8 d. skolos suderinimo aktas, į kurį be sąskaitų už prekes buvo įtrauktos ir 5 sąskaitos dėl palūkanų mokėjimo (SCI20164, SCI20774, SCI21359, SCI21723, SCI21998), patvirtina, jog apeliantė pripažino savo pareigą sumokėti ieškovei šiame skolų suderinimo akte nurodytas sumas, įskaitant šiame akte nurodytas konkrečias palūkanas. Apeliantė netgi yra iš dalies įvykdžiusi šią savo pareigą, nes 2016 m. sausio 15 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktu Nr. 34 buvo įskaityti šalių tarpusavio reikalavimai, be kita ko, pagal 4 iš 5 skolos suderinimo akte nurodytas sąskaitas dėl palūkanų mokėjimo – SCI20164, SCI20774, SCI21359, SCI21723. Taigi liko neapmokėtos tik sąskaitoje SCI21998 nurodytos palūkanos – 292,23 Eur. Savo pareigos mokėti kitas ieškovės vienašališkai apskaičiuotas palūkanas, nurodytas skolos susidarymo išraše (b. l. 17–18), apeliantė nėra pripažinusi. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo iš apeliantės ieškovės naudai priteisti tik dalį palūkanų, t. y. sąskaitoje SCI21998 nurodytas palūkanas (292,23 Eur), o priteisti kitas palūkanas nebuvo pagrindo.Sutiktina su apeliantės pozicija, kad nebuvo pagrindo priteisti iš apeliantės ieškovės naudai jos apskaičiuotus delspinigius (b. l. 10), nes šalys nebuvo raštu susitarusios dėl delspinigių mokėjimo, kaip to reikalauja CK 6.71 straipsnio 1 dalis ir 6.72 straipsnis. Be to, apeliantė jokiame savo pasirašytame dokumente nėra pripažinusi pareigos mokėti delspinigius ar konkrečių ieškovės apskaičiuotų delspinigių. Ieškovė delspinigius skaičiavo vienašališkai pagal Sutartį, kuri nebuvo su apeliante sudaryta. Kadangi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl delspinigių priteisimo, rėmėsi klaidinga išvada dėl Sutarties sudarymo, nepagrįstai tenkino ieškinio reikalavimą priteisti pagal Sutarties 5.2 punktą skaičiuotus delspinigius.
Dėl procesinės bylos baigties
Dėl anksčiau išdėstytų argumentų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. preliminarus sprendimas, kuriuo ieškinys buvo tenkintas, pakeičiamas, ieškinį tenkinant iš dalies, t. y. iš apeliantės ieškovės naudai priteisiant 43 732,90 Eur skolą ir 292,23 Eur palūkanų, o ieškinio reikalavimą priteisti delspinigius atmetant. Nors apeliantė neginčija procesinių palūkanų priteisimo, tačiau atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, t. y. į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi apeliantei buvo iškelta bankroto byla ir kad ši teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 14 d., procesinės palūkanos skaičiuotinos už priteistą sumą (44 025,13 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 15 d.) būtent iki teismo nutarties, kuria apeliantei buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo – 2017 m. rugsėjo 14 d. (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-276-469/2015). Priteistinas procesinių palūkanų dydis – 2 641,51 Eur.
Dėl naujo įrodymo pridėjimo ir teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo
CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimą. Apeliantė apeliaciniame skunde prašo pridėti naują įrodymą – atsakovės 2016 m. gruodžio 31 d. balansą, kuriuo grindžia savo prašymą išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, kurio pirmosios instancijos teismas netenkino. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad po apeliacinio skundo padavimo apeliantės teisinis statusas pasikeitė, ji dabar yra bankrutuojanti įmonė, nes jai dėl nemokumo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla (ši teismo nutartis įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 14 d.). Nors teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą išdėstyti (CPK 284 straipsnio 1 dalis), tačiau kreditorių reikalavimai po to, kai įmonei yra iškeliama bankroto byla, yra tenkinami specialia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nepasisako dėl teismo sprendimo įvykdymo (ne)išdėstymo, nes šis aspektas tapo nebeaktualus, ir nepriima su tuo susijusio apeliantės pateikto naujo įrodymo. Iš apeliantės priteistos sumos išmokėjimo UAB „SCANDAGRA“ naudai galimybės paaiškės UAB „Agrola“ bankroto procedūrų metu.
Dėl bylinėjimo išlaidų
Ieškovė šioje byloje pareiškė reikalavimą priteisti iš apeliantės iš viso 50 437,80 Eur. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, priteisė ieškovei iš apeliantės už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį (649 Eur), sprendė, kad dėl bylos nesudėtingumo yra pagrindas per pusę sumažinti ieškovės patirtas atstovavimo išlaidas (2 147,75 / 2 = 1 073,88), taip pat priteisė iš apeliantės į valstybės biudžetą 12,18 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, ieškovės reikalavimas tenkinamas iš dalies ir jai iš apeliantės priteisiama iš viso 44 025,13 Eur. Kadangi tenkinti 87 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į bylos baigtį, pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Iš apeliantės ieškovės naudai priteistina 564,63 Eur (649 x 0,87) žyminio mokesčio už ieškinį išlaidų, 934,28 Eur (1 073,88 x 0,87) atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų, t. y. iš viso ieškovei iš apeliantės priteistina 1 498,91 Eur (564,63 + 934,28) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistina 10,60 Eur (12,18 x 0,87) bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės šios išlaidos nepriteisiamos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“). Šios išlaidos priteisiamos iš apeliantės bankroto administravimui skirtų lėšų.Apeliacinės instancijos teisme ginčas buvo kilęs tik dėl 6 704,90 Eur sumos, nes 43 732,90 Eur skolos priteisimo apeliantė neginčijo. Šioje nutartyje konstatuota, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nes pirmosios instancijos teismas turėjo iš apeliantės ieškovės naudai priteisti tik dalį palūkanų (292,23 Eur), o reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmesti. Kadangi tenkinti 96 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, iš ieškovės apeliantės naudai priteistina 144,96 Eur (151 x 0,96) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
Atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, t. y. į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi apeliantei buvo iškelta bankroto byla, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis išnyko, todėl yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi apeliantei taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. galutinį sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. preliminarų sprendimą.
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SCANDAGRA“ ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Agrola“ (j. a. k. 303289036; Klaipėdos g. 25-5, Priekulės m., Klaipėdos r. sav.) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SCANDAGRA“ (j. a. k. 300539043; Biochemikų g. 6, Kėdainiai) naudai 43 732,90 Eur (keturiasdešimt tris tūkstančius septynis šimtus trisdešimt du eurus 90 ct) skolos, 292,23 Eur (du šimtus devyniasdešimt du eurus 23 ct) palūkanų ir 2 641,51 Eur (du tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt vieną eurą 51 ct) procesinių palūkanų.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Agrola“ (j. a. k. 303289036; Klaipėdos g. 25-5, Priekulės m., Klaipėdos r. sav.) bankroto administravimui skirtų lėšų ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SCANDAGRA“ (j. a. k. 300539043; Biochemikų g. 6, Kėdainiai) naudai 1 498,91 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 91 ct) pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Agrola“ (j. a. k. 303289036; Klaipėdos g. 25-5, Priekulės m., Klaipėdos r. sav.) bankroto administravimui skirtų lėšų į valstybės biudžetą 10,60 Eur (dešimt eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų (mokamos į sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752)). Mokėjimo kvitą būtina pateikti teismui“.
Priteisti atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Agrola“ (j. a. k. 303289036; Klaipėdos g. 25-5, Priekulės m., Klaipėdos r. sav.) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SCANDAGRA“ (j. a. k. 300539043; Biochemikų g. 6, Kėdainiai) 144,96 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 96 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.