Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-04-20 · Civilinė byla Nr. 2A-418-622/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-09-22Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-20Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-20
Bylos Nr.
2A-418-622/2012
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-06759-2011-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audrius Saulėnas (pirm.), Albina Pupeikienė, Rimvida Zubernienė
Ieškovas
L. S.
Atsakovas
A. S.

Pranešėjas Audrius Saulėnas Civilinė byla Nr. 2A-418-622/2012

Teisėjas Vaclovas Paulikas Proceso Nr. 2-06-3-06759-2011-2
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 75.6; 75.8; 99.9; 121.21
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. balandžio 20 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Audriaus Saulėno, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Rimvidos Zubernienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės L. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui A. S. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą prašydama padalyti santuokos metu įgytą turtą ir pripažinti atsakovui asmeninės nuosavybės teise žemės paskirties žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), keleivinį automobilį „Volkwagen Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o jai priteisti 55 000 Lt piniginę kompensaciją už jos turto dalį, tenkančią atsakovui. Nurodė, kad su atsakovu susituokė 1989-09-15, 1996-09-15 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu jų santuoka buvo nutraukta, ištuoka įregistruota 2010-09-02. 1994-05-21 pirkimo–pardavimo sutartimi jie įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), 2008-03-15 įsigijo keleivinį automobilį „Volkwagen Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Nutraukiant santuoką šalys turto nepasidalijo, todėl ieškovė prašė padalyti santuokoje įgytą turtą ir priteisti jai kompensaciją. Taip pat ieškovė nurodė, jog dalytino žemės sklypo vertė yra 40 000 Lt, tačiau į šią vertę nėra įskaičiuotas sklype stovintis namas, nes jis nėra įregistruotas viešajame registre, tačiau teismas turėtų atsižvelgti į šią aplinkybę. Ieškovė teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog namo statybai buvo naudojamos bendros sutuoktinių lėšos, bet namas yra pastatytas nelegaliai ir jo nebus galima padalyti, yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti už žemės sklypą vietoj jai tenkančios 20 000 Lt kompensacijos priteisti 40 000 Lt piniginę kompensaciją.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-09-22 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalys susituokė 1989-09-15, 1994-05-21 pirkimo–pardavimo sutartimi A. S. įgijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas šios bendrijos narys yra nuo 1989 m. rugpjūčio mėnesio, 1996-09-15 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu šalių santuoka nutraukta, nutraukiant santuoką šalys turto nesidalijo. 1997-06-06 šalys sudarė notarinę santuokos metu įgyto turto pasidalijimo sutartį, ja pasidalijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal kurią A. S. atiteko 54/100 buto dalys, o L. S. 46/100 buto dalys. Automobilis „Volkwagen Sharan“ įgytas 2008-03-15 atsakovo A. S. vardu. Šalių ištuoka įregistruota 2010-09-02. Kadangi pagal santuokos nutraukimo metu galiojusio SŠK 40 straipsnį santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose, teismas laikė, jog ginčo šalių santuoka buvo nutraukta tik 2010-09-02, kai buvo įregistruota ištuoka. Iš rašytinių bylos duomenų teismas nustatė, kad žemės sklypas įgytas 1994-06-08 pirkimo–pardavimo sutartimi santuokos metu, tačiau nuosavybė viešame registre įregistruota atsakovo vardu, ieškovė šiai atsakovo valiai neprieštaravo, į registrą dėl registravimo duomenų pakeitimo nesikreipė, atsakovas šiuo turtu nuolat, nepertraukiamai naudojosi ir jį valdė, įrašo apie tai, jog ginčo sklypas, kuris įregistruotas tik atsakovo vardu, priklausytų šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, Nekilnojamojo turto registre nėra, todėl teismas, vadovaudamasis CK 3.88 str. 3 d., padarė išvadą, jog atsakovas siekė įsigyti turtą tik asmeninės nuosavybės teise ir ieškovės reikalavimą laikyti turtą bendrąja jungtine nuosavybe bei jį padalyti atmetė. Be to, teismas pažymėjo, kad 1997-06-06 šalims sudarius notarinę santuokos metu įgyto turto pasidalijimo sutartį, šalių valia buvo aiškiai išreikšta ir buvo dalijamas tik butas, o visas kitas turtas, tarp jų ir žemės sklypas, abiejų sutuoktinių bendru žodiniu susitarimu atiteko atsakovui. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė nurodė, kad ji retkarčiais atvažiuoja į žemės sklypą, tvarko jame esantį daržą tik atsakovui leidus, niekada neturėjo raktų nuo žemės sklype esančio namo, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji žemės sklypu nuolat, nepertraukiamai naudojosi ir jį valdė kaip bendrą turtą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-22 sprendimą panaikinti, priimti naują – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 3 d. CK 3.88 str. 3 d. normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės įregistravimo taikomos, kai turtas registruotas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 str. 3 d., pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Be to, teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą. Turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta kitaip, todėl sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais paneigti šią prezumciją, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą bei turėjo konstatuoti, kad atsakovas, turintis įrodinėjimo pareigą, neįrodė, jog dalytinas turtas yra jo asmeninė nuosavybė, nors ir viešajame registre neįregistruotas ieškovės ar abiejų sutuoktinių vardais. Be to, teismas neteisingai sprendė, jog šalys 1997-06-06 notarine sutartimi pasidalijo visą santuokos metu įgytą turtą, nes neįvertino sutarties sudarymo aplinkybių. Apeliantė teigia, kad bute iki šiol jie su atsakovu gyvena ir sutartis buvo sudaryta, kad būtų lengviau nustatyti naudojimosi butu tvarką, tačiau sutartimi nebuvo išreikšta aiški valia pasidalyti visą santuokoje įgytą turtą, todėl teismas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad sutartimi buvo nutarta visą likusį turtą palikti išimtinai atsakovui. Taip pat teismas nepagrįstai darė išvadą, kad ji niekada neturėjo nuo žemės sklype esančio statinio durų raktų ir žemės sklypu naudojosi tik atsakovui leidus, nes teismo posėdžio metu buvo paaiškintos visai kitokios nei teismo nustatytos aplinkybės. Buvo paaiškinta, kad sklypu naudojasi nuo jo įsigijimo iki šiol, kad darbuojasi šiltnamyje, augina daržus, prižiūri sodą, todėl bendrauja su atsakovu, o dėl raktų, tai atsakovas buvo palikęs raštelį 2009-08-24, jog pakeista sodo spyna, todėl prašo grąžinti seną raktą. Taigi iki raštelio surašymo ji turėjo raktą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad santuokos nutraukimo momentu galiojo SŠK, kurio nuostatos ir turėtų būtų taikomos ginčo santykiui. SŠK 21 str. numatė, jog turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardų, SŠK 23 str. numatė, kad padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis, tačiau reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Todėl atsakovas teigia, kad terminas reikalavimui dėl žemės padalijimo reikšti baigėsi po trejų metų faktiško santuokos nutraukimo, t. y. 1999 m., o ieškovė neva pažeistą savo teisę gina po 15 metų. Taip pat atsakovas pažymi, kad įvertinus tai, jog į 1997 m. notarinę turto padalijimo sutartį nebuvo įtraukta žemė, ieškovė sutiko, kad jo vardu registruota žemė liktų jam. 15 m. ginčo nebuvimas patvirtina, kad 1997 m. buvo iki galo išspręstas turto pasidalijimo klausimas, todėl 2010 m. skyrybų paviešinimas turto dalyboms negali turėti teisinės reikšmės. Taip pat jam nėra pareigos įrodinėti, jog turtas yra jo asmeninė nuosavybė, nes ne jis yra ginčo iniciatorius. Be to, atsakovas teigia, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja 55 000 Lt sumos, nes sklypo vertė yra 40 000 Lt, todėl preziumuojant, kad turto dalys yra lygios, apeliantės sklypo vertės dalis būtų 20 000 Lt. Dėl automobilio atsakovas pažymi, kad automobilis buvo įgytas 2008 m., santuoka faktiškai buvo nutraukta 1996 m., todėl suprantama, kad automobilis negali būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas susituokė 1989-09-15, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1996-09-15 sprendimu šalių santuoka buvo nutraukta, ištuoka įregistruota 2010-09-02. 1994-05-21 žemės pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas įgijo 0,0592 ha ploto žemės sklypą, esantį sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini). Nutraukiant santuoką 1996-09-15 šalys turto nepasidalijo. 1997-06-06 šalys sudarė notarinę santuokos metu įgyto turto pasidalijimo sutartį, kuria pasidalijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2011-05-25 kreipėsi į teismą prašydama padalyti santuokoje įgytą turtą ir pripažinti atsakovui asmeninės nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), keleivinį automobilį „Volkwagen Sharan“, o jai priteisti 55 000 Lt piniginę kompensaciją už jos turto dalį, tenkančią atsakovui. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį konstatavęs, jog nėra pagrindo prašomą padalyti turtą laikyti bendrąja jungtine nuosavybe.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, jog kai daiktą nuosavybės teise įgyja sutuoktiniai, preziumuojama, kad šis turtas tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Tokia įstatyme nustatyta prezumpcija buvo įtvirtinta SŠK 21 str., toks teisinis reglamentavimas iš esmės nekito ir 2000 m. Civiliniame kodekse. CK 3.88 ir 3.89 straipsniuose detalizuota, koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o koks laikomas asmenine jų nuosavybe. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d. nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepriklausomai nuo turto įgijimo momento – iki ar po šio kodekso įsigaliojimo. Pagal CK 3.87 str. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 str. įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. CK 3.88 str. 3 d. numatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik turto išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 str. 3 d. norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 str. 3 d.), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą). Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas būtent ir vertino šiuos duomenis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas ginčo žemės sklypą faktiškai pradėjo valdyti iki santuokos sudarymo, t. y. 1989 m. rugpjūčio mėn., kai tapo sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ narys. Sudarius ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nuosavybė viešajame registre buvo įregistruota atsakovo vardu, ieškovė tam neprieštaravo, į registrą dėl registravimo duomenų pakeitimo nesikreipė. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, jog atsakovas turtu naudojosi ir valdė jį nuolat, nepertraukiamai, tuo tarpu ieškovė tik kartas nuo karto atvykdavo į sodininkų bendriją, kur užsiimdavo žemės ūkio darbais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, labiau tikėtina, kad žemės sklypą atsakovas įsigijo asmeninės nuosavybės teise, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo pripažinti turtą bendrąja jungtine nuosavybe bei jį dalyti (CPK 177 str., 178 str., 185 str., CK 3.87 str., 3.88 str., 3.89 str.). Be to, iš 1997-06-06 šalių sudarytos notarinės santuokinio turto padalijimo sutarties matyti, kad šalys dalijosi tik santuokos metu įsigytą nekilnojamąjį turtą – butą, žemės sklypas į dalytiną turtą nebuvo įtrauktas, todėl tai taip pat leidžia daryti išvadą, kad šalys pripažino, jog žemės sklypas priklauso atsakovui asmeninės nuosavybės teise. Taip pat labiau tikėtina, jog automobilį „Volkwagen Sharan“ atsakovas įsigijo asmeninės nuosavybės teise, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2008-03-15, t. y. kai faktiškai šalių santuoka jau buvo nutraukta.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas, pateikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Iš prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateiktų duomenų matyti, jog atsakovas prideda advokato kontoros kvito šaknelę 300 Lt ir sąskaitą faktūrą UAB „Lex logica“ 500 Lt, tačiau neprideda nei advokato atstovavimo sutarties, nei teisinių paslaugų sutarties, taip pat neprideda detalios suteiktų paslaugų ataskaitos. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 98 str. 1 d., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi LR CPK 320–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Audrius SaulėnasKolegijos teisėjos Albina PupeikienėRimvida Zubernienė