Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-12-14 · Administracinė byla Nr. P-63-502/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-12-14
Bylos Nr.
P-63-502/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02627-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
S. F.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P-63-502/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02627-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 80.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-573-822/2016 pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“; 3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 „Dėl sprendimo išieškoti S. F. personalinės įmonės skolą priverstine tvarka vykdymo“; 4) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3685 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“; 5) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (9.8) I-922 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“; 6) priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų VSDFV veiksmų (neveikimo), kuri yra 2 269 495,40 Lt; 7) nustatyti, kad VSDFV laiku neatsakė į jo 2013 m. gegužės 6 d. skundą ir patraukti teisinėn atsakomybėn institucijos vadovus; 8) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo, ar atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) įstatymai, kuriuos VSDFV neteisėtais ir nepagrįstais veiksmais (neveikimu) taiko teisiškai nesureguliuotam konkrečiam atvejui, nevykdančiam ekonominės veiklos ir negaunančiam pajamų valstybės piliečiui, prievarta versdama jį mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas atgaline data su priskaičiuotais delspinigiais; 9) ištirti VSDFV savaip interpretuojamų norminių administracinių aktų teisėtumą.

Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamais aktais reiškia neteisėtus ir nepagrįstus reikalavimus, kuriais pažeidžiamos pareiškėjo prigimtinės teisės ir laisvės bei teisėti interesai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei jos papildomų protokolų nuostatos. VSDFV, nagrinėdama skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. rašto Nr. (7.5) 3-54191, nesilaikė nustatytų skundo nagrinėjimo terminų. Ginčas dėl tų pačių atsakovo reikalavimų nepagrįstumo jau buvo nagrinėjamas teisme ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi išspręstas pareiškėjo naudai. VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai reikalauja privalomojo sveikatos draudimo įmokų, nes jis nevykdė ekonominės veiklos, negavo draudžiamųjų pajamų. Dėl nepagrįsto reikalavimo sumokėti aptariamas įmokas bei dėl iš jo kilusių teisinių procesų, patyrė psichologinę įtampą, kitas neigiamas pasekmes, todėl prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją tai, kad ekonominės veiklos nevykdančiam asmeniui nustatoma pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Atsiliepimas

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas yra individualios įmonės savininkas, kuri yra deklaravusi veiklos laikiną nevykdymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.. Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. privalomojo sveikatos draudimo įmokos nebuvo skaičiuojamos. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, nuo 2010 m. liepos 1 d. individualiai įmonei atsirado prievolė kas mėnesį mokėti 72,00 Lt dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas už įmonės savininką (pareiškėją). Viso pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. apskaičiuota 1 008,00 Lt PSD įmokų ir 51,20 Lt delspinigių. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas yra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, todėl minėtos įmokos už pareiškėjo S. F. individualios įmonės savininką nebeskaičiuojamos. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 2 d. informavo pareiškėją apie šį įsiskolinimą, išaiškino susijusį teisinį reguliavimą ir nurodė sumokėti įsiskolinimą, o neturint galimybių tai atlikti, pasiūlė kreiptis dėl skolos sumokėjimo atidėjimo nustatyta tvarka. Pareiškėjui nustatyta tvarka neapmokėjus įsiskolinimo, VSDFV Vilniaus skyrius inicijavo skolos išieškojimą priverstine tvarka. Visa tai atliko teisės aktų nustatyta tvarka, pagrįstai taikydama ginčo santykius reguliuojančias teisės normas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį, valstybės civilinė atsakomybė kyla esant neteisėtiems veiksmams, asmeniui patyrus žalą. Šiuo atveju atsakovai veikė teisėtai, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė žalą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo S. F. individuali įmonė yra deklaravusi veiklos nevykdymą nuo 2010 m. sausio 1 d. ir pagal teisės aktų reikalavimus nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. turėjo už įmonės savininką kas mėnesį mokėti 9 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo minimalios mėnesinės algos. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. ir 2014 m. sausio 15 d. skundus, 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. (9.8) I-922 konstatavo, kad skundžiamuose sprendimuose VSDFV Vilniaus skyrius detaliai ir teisingai išdėstė informaciją apie pareiškėjo S. F. personalinės įmonės nustatytą skolą bei kokiu pagrindu yra apskaičiuotos privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir delspinigiai. VSDF Valdybos 2014 m. sausio 29 d. sprendime konstatuota, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ginčijami veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjo skundžiami VSDF Valdybos ir VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai atitiko Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir kitų ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimus, buvo teisėti, todėl pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad bylos išsprendimas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisėms ir pareigoms įtakos neturės ir ji neturi teisinio suinteresuotumo sprendžiamoje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo S. F. skundą tenkino iš dalies. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 „Dėl sprendimo išieškoti S. F. personalinės įmonės skolą priverstine tvarka vykdymo“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (9.8) I-3685 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (9.8) I-922 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“. Likusioje dalyje skundą atmetė.

Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2010 m. birželio 30 d. redakcijos nuostatomis, pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamuose sprendimuose be kita ko, vadovavosi 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusių Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Fondo biudžeto taisyklės) redakcija su pakeitimais, priimtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1650, kuri galiojo iki 2012 m. kovo 9 d. Šios Taisyklių redakcijos 48.2 punkte nustatyta, kad individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų ir sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat buvo nustatyta, kad šiame punkte išvardyti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių Taisyklių 48.1–48.3 punktuose numatytais atvejais ar jeigu yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą, t. y., šiuo atveju – pareiškėjui užsiregistravus gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip norinčiam ir galinčiam dirbti tam tikrą darbą ar kitu šiame punkte nurodytuose įstatymuose numatytu būdu.

Iki šių pakeitimų galiojusios Taisyklių redakcijos 48.2 punkte (2010 m. vasario 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad iš esmės visais atvejais individualių įmonių savininkai gali nemokėti PSD įmokų, jeigu jų individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir tai nustatyta tvarka deklaravo: šiame punkte buvo nustatyta, kad individualių įmonių savininkai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas prievolę mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas už individualių įmonių savininkus, priėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimus, kurie įsigaliojo 2010 m. liepos 1 d. Tačiau, kaip buvo minėta, tuos pačius įstatymų leidėjo ketinimus įgyvendinantys Taisyklių pakeitimai buvo priimti vėliau ir įsigaliojo tik 2010 m. lapkričio 24 d. Laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. įstatyme buvo numatyta bendroji nuostata, kad individualių įmonių savininkai privalomai draudžiami sveikatos draudimu, o klausimas dėl atvejų, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo, šiame įstatyme nebuvo aptartas. Tuo pačiu laikotarpiu galiojusių Taisyklių 48.2 punkte (2010 m. vasario 10 d. redakcija) buvo nustatyta išlyga šiai prievolei, kad individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka (Taisyklių 2010 m. vasario 10 d. redakcija). Pareiškėjas šiuos požymius atitiko.

Ši išlyga Taisyklėse buvo pakeista 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusiu Taisyklių pakeitimu 48.2 punktą papildžius nuostata, kad šiame punkte išvardyti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių Taisyklių 48.1–48.3 punktuose numatytais atvejais ar jeigu yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą, t. y., šiuo atveju – pareiškėjui užsiregistravus gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip norinčiam ir galinčiam dirbti tam tikrą darbą ar kitu šiame punkte nurodytuose įstatymuose numatytu būdu. Laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d. galiojusio teisinio reguliavimo neaiškumas, dviprasmiškumas pareiškėjui apsunkino galimybes spręsti, kokių priemonių jis turėtų imtis, kad būtų laikomas sveikatą apsidraudusiu asmeniu.

Žemesnės instancijos teismas

Tai patvirtina ir aplinkybė, kad darbo biržoje bedarbiu pareiškėjas įsiregistravo 2011 m. rugsėjo 20 d. – iš karto po VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dėl ginčijamo įsiskolinimo priėmimo. Tai atlikęs pareiškėjas tapo draudžiamu valstybės lėšomis pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kaip nedirbantis darbingo amžiaus asmuo, užsiregistravęs gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip norintis ir galintis dirbti tam tikrą darbą. Teismas darė išvadą, kad skundžiamais sprendimais pareiškėjui nepagrįstai remiantis 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusia Taisyklių 48.2 punkto redakcija apskaičiuotos privalomo sveikatos draudimo įmokos už laikotarpį iki šios redakcijos įsigaliojimo (2010 m. liepos 1 d.– 2011 m. rugpjūčio 31 d.). Ginčo santykių metu galiojęs reguliavimas buvo neaiškus, dviprasmiškas, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, kuriuo apskaičiuotos mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, naikinamas. Taip pat naikinami pareiškėjo skundžiami sprendimai, kuriais buvo sprendžiami pareiškėjo skundų nagrinėjimo ir sprendimo vykdymo klausimai. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. (7.5)3-54191, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. (7.5) 7-10-62586, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. 3-154315, VSDF Valdybos 2013 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. (9.8) I-3685, VSDF Valdybos 2014 m. sausio 29 d. sprendimas Nr. (9.8) I-922 naikintini.

Teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimus panaikinti skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimus, pareiškėjo teisės yra apginamos tinkamai ir nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ginčo santykių teisinių reguliavimo atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Analogiškai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ištirti norminių teisės aktų teisėtumą. Pareiškėjo reikalavimas patraukti teisinėn atsakomybėn VSDFV vadovus taip pat netenkintinas, kadangi toks reikalavimas neatitinka ABTĮ 88 straipsnyje numatytų galimų priimti pirmosios instancijos teismo sprendimo rūšių, įstatymai nesuteikia teismui įgaliojimų dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių taikyti teisinę atsakomybę.

Pareiškėjo skundo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti bendromis frazėmis apie sveikatos pablogėjimą ir įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą. Byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog būtent dėl šioje byloje skundžiamų administracinių aktų priėmimo pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo tokio intensyvumo, kad būtų laikomas objektyviai sukeliančiu neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasmę, už kurią galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, todėl šio pareiškėjo reikalavimo netenkino.

III.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pateikė apeliacinius skundus, kuriuose nurodė, kad su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniuose skunduose nurodė, kad teismas, pats sau prieštaraudamas, panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, kuriuo apskaičiuotos mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokos už laikotarpį po naujos Fondo biudžeto taisyklių 48.2 punkto redakcijos įsigaliojimo, t. y. po 2010 m. lapkričio 24 d. Mano, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo Socialinio draudimo įstatymu, rėmėsi poįstatyminio akto norma (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Fondo biudžeto taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 48.2 punktu), nustatančia įmokų nemokėjimo sąlygas ir siaurinančia Socialinio draudimo įstatymu nustatytą reglamentavimą. VSDFV Vilniaus skyriaus vertinimu, visos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios individualių įmonių savininkų privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimą nuo 2010 m. liepos 1 d., pareiškėjui turėjo būti žinomos, nes visi teisės aktų pakeitimai bei įsigaliojusios teisės aktų naujos redakcijos buvo skelbiamos įstatymo nustatyta tvarka, be to, informacija apie socialinio draudimo įmokų ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimą nuolat skelbiama viešai, todėl pareiškėjas, būdamas rūpestingas, turėjo visas galimybes dar 2010 metų antroje pusėje imtis priemonių, kad būtų laikomas sveikatą apsidraudusiu asmeniu ir atitinkančiu Fondo biudžeto taisyklių 48.2 punkte numatytas sąlygas. Pareiškėjas aktyvių veiksmų ėmėsi daugiau kaip po metų nuo prievolės mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas atsiradimo, tik 2011 m. rugsėjo 20 d. įsiregistravo darbo biržoje ir tokiu būdu tapo draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis. VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose (2013 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-122/2013).

VSDFV mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d. galiojęs teisinio reguliavimo neaiškumas, dviprasmiškumas pareiškėjui apsunkino galimybę spręsti, kokių priemonių jis turėtų imtis, kad būtų laikomas sveikatą apsidraudusiu asmeniu, nepagrįsta. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1650 pakeitus VSDFV biudžeto taisykles nuo 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusiu 48.2 punktu buvo nustatyta, kad individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų ir sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame punkte išvardyti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių taisyklių 48.1-48.3 punktuose numatytais atvejais arba jeigu yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą. Taigi nuo 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojusiu 48.2 taisyklių punktu buvo tik nustatyti atvejai, kai individualios įmonės savininko privalomojo sveikatos draudimo įmokos galėjo būti nemokamos. Laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. teisinio reguliavimo dėl individualių įmonių savininkų galėjimo nemokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų nebuvimas negali būti laikomas teisinio reguliavimo neaiškumu, dviprasmiškumu. Be to, jau nuo 2010 m. lapkričio 24 d. įsigaliojus taisyklių 48.2 punkto pakeitimams, pareiškėjas iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. neatitiko minėtame punkte nustatytų atvejų, kai individualios įmonės savininko privalomojo sveikatos draudimo įmokos gali būti nemokamos. Socialinio draudimo įstatymo 6 ir 17 straipsnių sisteminė analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje yra įtvirtinta tokia privalomojo sveikatos draudimo sistema, jog visi asmenys, kuriems taikomos Socialinio draudimo įstatymas, yra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu. Privalomasis sveikatos draudimas asmenims yra suteikiamas, jeigu jie, kaip aktyvią ekonominę veiklą vykdantys asmenys moka ir (arba) už juos mokamas privalomojo sveikatos draudimo įmokos arba jie yra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis. Pagal Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 9 dalį asmenys, kurie nepriklauso išvardintiems paminėto įstatymo 17 straipsnio 1-8 dalyse ir nėra drausti valstybės lėšomis, kas mėnesį už save turi mokėti 9 proc. dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo minimaliosios mėnesinės algos. Pagal apeliacine tvarka ginčijamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime pateiktą išaiškinimą yra pažeidžiamas minėtas principas, kadangi nurodoma, jog įmonė privalomojo sveikatos draudimo įmokų galėjo nemokėti, nors individualios įmonės savininkas nebuvo draustas sveikatos draudimu valstybės lėšomis, nevykdė kitos ekonominės veiklos, nuo kurios pagal Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio nuostatas būtų mokėjęs privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir nemokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokų kaip fizinis asmuo.

Atsiliepimas

Pareiškėjas S. F. atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašė juos atmesti ir nurodė, kad atsakovų pateikti apeliaciniai skundai yra nemotyvuoti. Atsiliepime paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą tarp tų pačių šalių, to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėja antrą kartą (dar 2012 m. rugsėjo 25 d. buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis).

VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į VSDFV apeliacinį skundą prašė jį tenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti. Nurodė, kad palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.

VSDFV atsiliepime į VSDFV Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti. Nurodė, kad palaiko VSDFV Vilniaus skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime prašė atsakovų apeliacinius skundus nagrinėti teismo nuožiūra.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu atsakovų apeliacinius skundus tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo S. F. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl individualios įmonės, kuri laikinai nevykdo veiklos, savininko pareigos mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad individualių įmonių savininkai yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir sveikatos draudimu. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 ir 5 dalyje nustatyta, kad individualios įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus, o įmokos turi būti mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. To paties įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudarė individualios įmonės ar ūkinės bendrijos Fondo valdybos su Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka deklaruoto ir su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi bei teritorine valstybine mokesčių inspekcija suderinto dydžio suma, kuri kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga. Šios nuostatos netaikomos, jeigu individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka (2009 m. liepos 22 d. Įstatymo Nr. XI-389 redakcija).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2010 m. birželio 17 d. redakcijos (įsigaliojusios 2010 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad individualių įmonių savininkai ir ūkinių bendrijų tikrieji nariai privalomai draudžiami sveikatos draudimu. To paties įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyti šių įmokų apskaičiavimo principai, pagal kuriuos individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės ar ūkinės bendrijos išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos. Šiame punkte nurodytų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazę sudaro minimalioji mėnesinė alga. Priimant šią įstatymo 4 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakciją, įstatyme buvo numatyta, kad ji galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647, 48² punkte (2010 m. vasario 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad individualių įmonių savininkai socialinio draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Tų pačių Taisyklių 48² punkto (2010 m. lapkričio 17 d. redakcija) nustatyta, kad individualių įmonių savininkai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai socialinio draudimo įmokų ir sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, kai individuali įmonė ar ūkinė bendrija veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiame punkte išvardyti asmenys sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti tik šių Taisyklių 48.1 – 48.3 punktuose numatytais atvejais ar jeigu yra apdrausti pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą. Individuali įmonė ar ūkinė bendrija taip pat laikoma nevykdančia veiklos, jeigu iki 2008 m. gruodžio 31 d. jai buvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas, o visi jos darbuotojai atleisti iš darbo. Taisyklių 48.1 – 48.3 punktuose numatyti atvejai, t. y. jeigu individualios įmonės savininkas gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės ar valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją ir (ar) mokamą pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą (48.1 punktas), gauna šalpos pensiją ar kompensaciją, išskyrus šalpos našlaičių pensiją (48.2 punktas), gauna su socialinio draudimo santykiais susijusią senatvės ar netekto darbingumo pensiją iš Europos Sąjungos valstybės narės, kitos Europos ekonominės erdvės valstybės, Šveicarijos Konfederacijos ar šalies, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl socialinės apsaugos taikymo (48.3 punktas). Taip pat šiame punkte išvardinti asmenys privalomojo sveikatos draudimo įmokų gali nemokėti, jeigu jie yra apdrausti pagal Sveikatos draudimo įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta kad, privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis yra draudžiami darbingo amžiaus asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip norintys ir galintys dirbti tam tikrą darbą.

Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. sausio 1 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, deklaruodamas, jog jo individuali įmonė nevykdys veiklos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas teritorinėje biržoje registruotas kaip bedarbis nuo 2011 m. rugsėjo 20 d.

Teismas, vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, kad pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pagal Valstybinio socialinio drausimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2009 m. liepos 22 d. Įstatymo Nr. XI-389 redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 30 d.) privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėti neturėjo, nes pareiškėjas veiklos laikinai nevykdė ir tai yra deklaravęs Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau pareiškėjui prievolė mokėti individualios įmonės savininko privalomojo sveikatos draudimo įmokas atsirado, įsigaliojus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2010 m. birželio 17 d. redakcijai. Šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad individualios įmonės savininko, taip pat ūkinės bendrijos tikrojo nario socialinio draudimo įmokų bazę sudaro individualios įmonės ar ūkinės bendrijos išsiimama individualios įmonės savininko ar ūkinės bendrijos tikrojo nario asmeniniams poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos. Šiame punkte nurodytų asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokų bazę sudaro minimalioji mėnesinė alga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje esančius rašytinius įrodymus bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. laikinai nevykdančių veiklos individualių įmonių savininkai, neatitinkantys Taisyklių 48² punkte numatytų sąlygų, nedrausti pagal Sveikatos draudimo įstatymą, neregistruoti teritorinėje darbo biržoje kaip bedarbiai, privalėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojas nustatomas remiantis tuo metu galiojančiomis teisės normomis, o mokesčių teisės normos, išplečiančios neapmokestinamų asmenų ratą, atgal negalioja.

V.

Pareiškėjas S. F. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-573-822/2016.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Teigia, kad dėl teismo padarytų ypač šiurkščių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų yra pagrindai atnaujinti procesą. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai aiškino ir taikė bendruosius teisės principus ir imperatyvius įstatymų reikalavimus, apeliacinio skundo klausimus sprendė vienpusiškai, todėl yra pagrindas teigti, kad sprendimas be motyvų. Byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, kadangi pareiškėjas, jeigu būtų buvęs tinkamai informuotas apie posėdį administracinėje byloje, būtų pareiškęs nušalinimą teisėjams S. Ž. ir I. J., taip pat padaryti akivaizdūs materialiosios teisės normų pažeidimai – ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4 punktas, 143 straipsnio, kuriuos teismas neteisingai aiškino ir taikė, dėl to neteisingai išsprendė bylą. Būtent dėl ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4 punkto pažeidimo ir akivaizdžiai neteisėtų veikų pareiškėjo ir jo personalinės įmonės atžvilgiu, kuri veiklos laikinai nevykdė nuo 2010 m. sausio 1 d. ir apie tai buvo savalaikiai informavusi atitinkamas institucijas įstatymų nustatyta tvarka, o jis pats nevykdė aktyvios ekonominės veiklos ir neturėjo jokių apmokestinamųjų pajamų. Atsakovai veikė pažeisdami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė ABTĮ 127 straipsnio nuostatas, aplaidžiai ir formaliai išsprendė jo apeliacinio skundo priėmimo klausimą, tokiu būdu pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 4 punktą, 142 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5 punktą ir 143 straipsnį, kurie sudaro absoliutų sprendimo panaikinimo pagrindą. Dėl teismų (Vilniaus apygardos administracinio ir Lietuvos vyriausiojo administracinio) įvykdytų įstatymų pažeidimų, esminių materialiosios teisės normų pažeidimų, kyla būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą pagal ABTĮ 13 straipsnį.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartyje bei 2016 m. vasario 3 d. sprendime neatsakyta į visus pagrindinius pareiškėjo skundo reikalavimus. Be to teismas nepagrįstai nagrinėjo bylą, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šiuo atveju egzistuoja dvi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo rezoliucinės dalys (2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis ir 2016 m. vasario 3 d. sprendimas), kurios viena kitai priešingos.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat prašo pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų M. P., M. B., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų A. B., A. D., V. R., R. G., R. P., A. S. įstatymais nustatytų įgaliojimų viršijimo, sukčiavimo, žmogaus veiksmų laisvės varžymo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo, šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, valstybei duotos priesaikos sulaužymo ir kt. Prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams M. P., M. B., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams A. B., A. D., V. R., R. G., R. P. ir A. S. dėl akivaizdaus įstatymų pažeidimo, tikrovės faktų ir reikšmingų aplinkybių nepaisymo nagrinėjant pareiškėjo skundus bei priimant nemotyvuotas nutartis, neatidumo ir nerūpestingumo, piktnaudžiavimo, aplaidaus teisėjo pareigų neatlikimo, savavaldžiavimo, šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, valstybei duotos priesaikos sulaužymo, teisėjo vardo pažeminimo, teismo autoriteto sumenkinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Šis prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pradėtas ir nebaigtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 3 d.).

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ XXIII skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, jog nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012; 2016 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-64-261/2016).

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 ir 12 punktais.

Procesas administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų, t. y. tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (2010 m. liepos 16 d. nutartis adm. byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. P143–127/2011).

Įvertinusi LVAT 2016 m. vasario 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-573-822/2016, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, pati savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y., jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pasisakant dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo, nurodoma, be kita ko, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad ginčą nagrinės nepriklausomas ir nešališkas teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota nustačius ABTĮ septintojo skirsnio, reglamentuojančio teismo sudėtį bei nušalinimus, nuostatų pažeidimus, t. y. teismo sudėtis neatitinka įstatymo reikalavimų, teismas buvo šališkas, pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–130/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–241/2010).

Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu grindžiamas tuo, jog pareiškėjo neinformavus apie rengiamą posėdį, jis negalėjo naudotis jam suteiktomis konstitucinėmis ir įstatyme įtvirtintomis teisėmis. Pareiškėjas daug kartų su raštais kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo laikinai einantį pareigas pirmininką I. J., kuris vis neatsakydavo į pareiškėjo klausimus iš esmės, nesiėmė būtinų veiksmų dėl jo raštuose išdėstytų aplinkybių. Nepaisydamas to, jis nagrinėjo bylą apeliacine tvarka, be kita ko, neinformavus pareiškėjo apie rengiamą posėdį, bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijoje buvo ir teisėja S. Ž., kuri jau dalyvavo nagrinėjant administracinę bylą apeliacine tvarka ir 2012 m. rugsėjo 25 d. priimant nutartį. Jeigu pareiškėjui būtų pranešta apie teismo posėdį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos sudėtį, jis būtų pareiškęs nušalinimą I. J. ir S. Ž.. Pareiškėjo teigimu, 2016 m. vasario 3 d. sprendimas priimtas neteisėtai sudarytos teisėjų kolegijos.

Teisėjų kolegija, spęsdama dėl pareiškėjo prašyme nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, susipažino su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. teisėjų kolegijos, susidedančios iš teisėjų A. B. (kolegijos pirmininko), V. U.-M. (pranešėjos) ir S. Ž., nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje byloje pareiškėjas skunde prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (8.5)7-10-54045 „Dėl S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“; panaikinti VSDFV 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (9.8)I-5796 „Dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“ ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, 1 202 858,40 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Šiuo atveju nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“; panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5) 7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“; panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 „Dėl sprendimo išieškoti S. F. personalinės įmonės skolą priverstine tvarka vykdymo“; panaikinti VSDFV 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3685 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“; panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (9.8) I-922 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmų“; priteisti 2 269 495,40 Lt turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų VSDFV veiksmų (neveikimo). Taigi akivaizdu, kad administracinės bylos Nr. A756-2359/2012 ir šios administracinės bylos dalykas skiriasi, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad teisėja S. Ž. jau dalyvavo nagrinėjant pareiškėjo administracinę bylą apeliacine tvarka.

Pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai dėl to, kad jis ne kartą raštu kreipėsi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo laikinai einantį pareigas pirmininką I. J., kuris, pareiškėjo teigimu, neatsakė į jo klausimus iš esmės, nėra pagrindas teigti, kad teisėjas I. J. negalėjo dalyvauti nagrinėjant šią administracinę bylą apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad šiai administracinei bylai nagrinėti teisėjų kolegija buvo sudaryta nepažeidžiant ABTĮ 46 straipsnio nuostatų, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Pareiškėjas nurodo, jog taip pat procesas byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog prašant proceso atnaujinimo minėtu pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimas turi būti akivaizdus, t. y. prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-76/13; 2015 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių argumentų, akivaizdžiai parodančių, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą arba ją akivaizdžiai netinkamai taikė, nenurodė ir įrodymų dėl to nepateikė. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinus prašymo atnaujinti procesą aptariamu pagrindu argumentus. Nors pareiškėjas prašo atnaujinti procesą dėl materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant, tačiau iš pareiškėjo pateikto proceso atnaujinimo prašymo turinio darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialinės teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialinės teisės normų nuostatų interpretavimą. Remiantis pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą argumentais, reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą, tačiau tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Pareiškėjas taip pat siekia atnaujinti procesą byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą pagrindą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis). Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Vadinasi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015 ir kt.) (LVAT 2016 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-41-520/2016). Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nenurodo konkrečių LVAT praktikoje suformuotų taisyklių, kurias pažeidė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-573-822/2016. Taigi ir pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu negali būti tenkinamas.

Įvertinus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos bylos peržiūrėjimą iš esmės, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Tačiau proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Tokių esminių ir akivaizdžių klaidų buvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašyme nurodytų teisėjų veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjo nurodytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, remiantis ABTĮ 109 straipsniu, apie tai pranešti prokurorui nėra pagrindo.

Vertinant pareiškėjo prašymą, adresuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui, teikti prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams M. P., M. B., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams A. B., A. D., V. R., R. G., R. P., A. S. pažymėtina, kad teisėjų drausminės atsakomybės klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesinis klausimas, jis nėra susijęs su pareiškėjo prašymo reikalavimais, todėl teisėjų kolegija plačiau nurodytu klausimu nepasisako.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A-573-822/2016 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-573-822/2016 pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Artūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė