Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Tamašausko, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-416-454/2014 pagal ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

2008-02-01 ieškovas ir atsakovas sudarė 85 m² negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Naujakurių 31, Kauno m. sav., nuomos sutartį (l t. b. l. 9–11). Sutarties 4.2. punkte nurodyta, kad nuomininkas moka kas mėnesį nuomos mokestį, kurio dydis 1870 Lt. Žodiniu susitarimu nuomos mokestis buvo sumažintas iki 1000 Lt. Ieškovas ieškinyje buvo nurodęs, kad nuomos mokestis buvo sumažintas nuo 2012-01-01 bei 2010-01-01 ( l t. b. l. 1,3). Tuo tarpu atsakovas atsiliepime į ieškinį buvo nurodęs, kad nuomos mokestis buvo sumažintas nuo 2009-01-01 (l t. b. l. 131). Taigi, matyti, kad ieškovas nurodo dvi skirtingas datas, tuo tarpu atsakovas nurodo tik vieną datą. Byloje ieškovas pateikė skolos, delspinigių ir palūkanų paskaičiavimo lentelę 2012-10-15 dienai (2 t. b. l. 99–101), kurioje nurodyta, kad nuomos mokestis skaičiuojamas nuo 2010-01-01 po 1000 Lt. Tuo tarpu, dėl atsakovo teiginio, kad nuomos mokestis buvo sumažintas nuo 2009-01-01, bei dėl pateiktos 2009-01-03(1 t. b. l. 136) prašymo kopijos, teismas nurodo, kad nėra duomenų, jog 2009-01-03 prašymas buvo siunčiamas ieškovui. Tačiau, šiuo atveju nėra paneigtas faktas, kad prašymas nebuvo pateiktas, ieškovui. Tuo labiau, kad atsakovas pats savo iniciatyva raštu kreipdavosi į ieškovą, tiek sprendžiant klausimą dėl nuomos mokesčio, tiek dėl dubliuojamų ir neteisingai išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų už elektros energiją. Taip pat, teismas visiškai neatsižvelgė į atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, kad pats atsakovas buvo nuvykęs pas ieškovą, aiškintis tiek dėl PVM sąskaitų-faktūrų už elektros energiją, tiek dėl prašymo ištaisyti PVM sąskaitas-faktūras už 2009 metų patalpų nuomą. Nuvykus aiškintis atsakovas būdavo informuotas, kad tai elektrikas išvykęs, tai buhalterė išvykus į VMI. Galiausiai atsakovas sutiko aiškinimąsi atidėti vėlesniam laikui, nes nuomotojas stengėsi būti mandagus, teisinosi sunkumais dėl darbuotojų kaitos, laiko stokos ir taip toliau. Ir tik po apsilankymo, PVM sąskaitas-faktūras už patalpų nuomą nuo 2010 sausio mėnesio atsakovas pradėjo gauti tvarkingai.Atsakovo aplinkybės patvirtinamos, kad žodinis susitarimas dėl nuomos mokesčio po 1000 Lt už patalpas galiojo nuo 2009 sausio mėn., kadangi pretenzijų iš nuomotojo nebuvo pareikšta 2010 metais. Jei būtų laikytina, kad žodinis susitarimas pagal išrašytas sąskaitas galiojo nuo 2010-01-01, tai įsiskolinimas būtent už 2009 metus jau buvo 10 440 Lt. Šiuo atveju skaičiuotinas skirtumas 870 Lt x 12 mėn., jei laikoma, kad nuoma pagal neištaisytas PVM sąskaitas-faktūras buvo 1870 Lt, o ne 1000 Lt. Bet kaip ir minėta, jokių pretenzijų ieškovas atsakovui nebuvo pateikęs, todėl neatmestina, kad būtent ieškovas ir laikė, kad nuomos mokestis po 1000 Lt už patalpas galiojo nuo 2009 sausio mėn., tik dėl ieškovo pasiteisinimų - laiko stokos, sunkumų dėl darbuotojų kaitos, PVM sąskaitos-faktūros už nuomos mokestį po 1000 Lt, išrašytos tik nuo 2010-01-01. Siekiant išspręsti bylą teisingai, teismas turi atsižvelgti į bylos visumą, visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, atsižvelgti į šiuos paaiškinimus. Atsakovas neneigia, kad yra neįvykdęs prievolės ieškovui už nuomą, tačiau nesutinka su skolos suma laikotarpyje dėl 2009 metų, kuomet išsiskiria pozicija traktuojant skirtingai susitarimus už nuomos mokestį. Atsakovas pripažįsta, kad yra skolingas 15 863,33 Lt už nuomą ieškovui ir būtent ši suma turėtų būti priteista. Taigi, atsižvelgiant, kas išdėstyta, akivaizdu, kad esminis ginčas yra būtent dėl 10 440 Lt nuomos mokesčio skirtumo už 2009 metus, kuris skaičiuotinas 870 Lt x 12 mėn., jei laikoma, kad nuoma pagal neištaisytas PVM sąskaitas-faktūras buvo 1870 Lt, o ne 1000 Lt kaip laiko atsakovas pagal susitarimą.Atsakovas nesutinka, su priteistu 12009, 71 Lt delspinigių dydžiu, kadangi jis yra neprotingai didelis, atsižvelgiant, kad skola dėl nuomos yra tik perpus mažesnė. Juk Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad nepaisant to, kokiu būdu yra nustatytos netesybos (įstatymo, sutarties ar teismo) teismas turi teisę ir pareigą kontroliuoti ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Pažymėtina, kad teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje ne kartą buvo konstatuota, kad dažnai naudojamas 0,2 % procentas už kiekvieną praleistą dieną delspinigių yra per didelės netesybos. Šiuo atveju netesybų, t.y. delspinigių suma turėjo būti sumažinta, tačiau tai nebuvo padaryta. Taip pat, pažymėtina, kad ieškovas 2013-07-10 dėl reikalavimų patikslinimo (2 tomas b. l. 10), buvo nurodęs, kad „priteisti iš atsakovo A. G. 2 346, 56 Lt dydžio delspinigius UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ naudai. 2 346, 56 Lt dydžio delspinigių reikalavimas tikrai atitiktų protingumo kriterijus bei atlygintų minimalius kreditoriaus nuostolius. Taip pat, nebūtų kreditoriaus pasipelnymo šaltiniu.

Teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovo prašymo kopija, kuria jis įrodinėja aukščiau nurodytą aplinkybę dėl nuomos mokesčio sumažinimo, buvo pateikta Ieškovui. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 metais atsakovui buvo išrašomos ir teikiamos PVM sąskaitos faktūros už patalpų nuomą, nurodant sutartyje sulygtą nuomos mokestį - 1870 Lt. Atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo, jog nurodytu laikotarpiu būtų reiškęs pretenzijas dėl neteisingai skaičiuojamo nuomos mokesčio. Tokią poziciją atsakovas užėmė tik jo atžvilgiu inicijavus teisminį procesą, kas vertintina kaip jo gynybinė pozicija.Nors atsakovas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo parodymus, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovas byloje nėra davęs priesaikos ir pateikęs paaiškinimų, todėl jo atsiliepime nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip įrodomąją reikšmę patvirtinantys parodymai. Nors atsakovas vienu iš apeliacinio skundo argumentų nurodo aplinkybę, kad PVM sąskaitos faktūros už elektros energiją buvo išrašytos praėjus dvejiems metams po sutarties sudarymo, reikėtų pažymėti, kad teismas šią aplinkybę įvertino spręsdamas klausimą dalyje dėl mokesčio už elektros energiją priteisimo, dėl ko toje dalyje ieškinį tenkino tik iš dalies, todėl atsakovas nepagrįstai vėl šį klausimą kelia savo apeliaciniame skunde dalyje dėl nuomos mokesčio priteisimo.Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą, pagrįstai pažymėjo, kad tokio dydžio delspinigiai buvo aptarti šalių sudarytoje nuomos sutartyje, o teisėtai sudaryta ir galiojantis sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Teismas pažymėjo, kad būtent atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl privalo sumokėti tiek skolą, tiek netesybas/palūkanas. Papildomai ieškovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinį skundą bei peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, turėtų įvertinti atsakovo elgesį, kuomet pastarasis nors ir pripažįsta didžiąją dalį skolos, jos geranoriškai nedengia net dalimis, nors ne kartą ieškovo buvo raginamas tai daryti netgi teismo posėdžių metu, todėl teismo priteista delspinigių suma ir protinga, teisinga ir bent iš dalies kompensuojanti dėl prievolės neįvykdymo ieškovo patirtus nuostolius. Pažymėtina, kad atsakovas iki šiol nemokėdamas jokių palūkanų naudojasi ieškovo piniginėmis lėšomis, kurias ieškovas būtų galėjęs investuoti į savo kasdienę veiklą bei gauti iš to papildomų pajamų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas iš esmės neneigia, jog yra skolingas ieškovui už negyvenamųjų patalpų nuomą, tačiau nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl nuomos mokesčio už išnuomotas patalpas ir priteistų delspinigių dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau pasisakys tik dėl šių aplinkybių nustatymo.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas, pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties formai yra taikomos CK 1.71 – 1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos negyvenamųjų patalpų nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys, kurių formą reglamentuojančiame CK 6.478 straipsnyje nustatyta, kad nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus (CK 6.192 str. 4 d.).

Nustatyta, kad 2008-02-01 tarp šalių buvo sudaryta 85 m² negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis (toliau – Nuomos sutartis) (1 t., b. l. 9–11). Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) – mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). Tai yra dvišalis, atlygintinas konsensualinis sandoris. Pagrindinės nuomininko pareigos yra laiku mokėti nuompinigius už naudojimąsi turtu ir naudotis išsinuomotu turtu atsižvelgiant į sutartyje nustatytas sąlygas ir turto paskirtį. Anksčiau minėtos nuomos sutarties 4.2 punkte šalys susitarė, jog atsakovas už patalpų nuomą ieškovui mokės 1870 Lt kas mėnesį, vėliau šalys žodiniu susitarimu nuomos kainą sumažino iki 1000 Lt už mėnesį, tačiau skirtingai nurodo datą, nuo kada ši kaina turėtų būti taikoma. Pažymėtina, kad nuomos sutarties 9.1 punkte šalys buvo susitarę, jog visi šios sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai įsigalioja, kai juos savo parašais patvirtina įgalioti abiejų šalių atstovai. Rašytinio susitarimo dėl nuomos sutarties kainos pakeitimo šalys nesudarė.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas įrodinėja, jog nuomos mokesčio kaina po 1000 Lt už mėnesį turėjo būti pradėta skaičiuoti nuo 2009-01-01, o ieškovas įrodinėja, jog sumažinta kaina buvo pradėta taikyti nuo 2010-01-01. Taigi, šioje byloje yra svarbu nustatyti, nuo kada tiksliai šalys susitarė sumažinti patalpų nuomos kainą iki 1000 Lt, nes nuo to priklauso priteistinos skolos už nuomą suma. Skundžiamame sprendime teismas už patalpų nuomą priteisė 26 303,33 Lt, apeliantas prašo iš jo už patalpų nuomą priteisti 15 863,33 Lt, t.y. 10 440,00 Lt mažiau. Tai reiškia, kad atsakovas už patalpų nuomą po 1000 Lt skaičiuoja nuo 2009-01-01, tuo tarpu ieškovas po 1000 Lt už patalpų nuomą skaičiuoja nuo 2010-01-01, todėl atsakovo prašoma sumažinti suma yra susidaręs skirtumas (870 Lt x 12 mėn.).

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, jog ieškovas ieškinyje dėl nuomos kainos sumažinimo mini dvi skirtingas datas, vienu atveju nurodo, jog nuomos kaina nuo 1870 Lt iki 1000 Lt buvo sumažinta nuo 2012-01-01, kitoje ieškinio vietoje nurodo, jog šia kaina sumažinta nuo 2010-01-01, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas niekur nenurodo, jog kaina iki 1000 Lt buvo sumažinta nuo 2009-01-01.

Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Ieškovas neneigia, kad žodžiu buvo susitarę patalpų nuomos kainą sumažinti iki 1000 Lt nuo 2010-01-01. Šiuos ieškovo argumentus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Ieškovas 2009-12-01 išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2379, kurioje nurodė, jog atsakovas už patalpų nuomą turi sumokėti ieškovui 1870,00 Lt (1 t., b. l. 12), o jau nuo 2010 m. sausio mėnesio ieškovas išrašinėjo atsakovui PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodė, jog atsakovas už patalpų nuomą kas mėnesį turi sumokėti ieškovui po 1000,00 Lt (1 t., b. l. 15–74). Apelianto aiškinimu, patalpų nuomos kaina iki 1000 Lt buvo sumažinta nuo 2009-01-01 ir tai, jo manymu, patvirtina apelianto 2009-01-03 rašytas prašymas ieškovui, kuriame jis prašo ieškovą sumažinti kainą už nuomą dėl krizės (1 t., b. l. 136). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog šį prašymą ieškovui atsakovas išsiuntė, ar kitokiu būdu jam įteikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas neįrodė savo argumentų, kad nuomos kaina iki 1000 Lt buvo sumažinta žodiniu šalių susitarimu nuo 2009-01-01, nes, kaip jau buvo minėta, nėra jokio rašytinio šalių susitarimo dėl nuomos sutarties sąlygų keitimo, o būtent dėl nuomos kainos sumažinimo (CK 6.192 str. 4 d., 6.478 str. 1 d., 6.487 str. 5 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog derybos dėl nuomos kainos sumažinimo tarp šalių vyko, bet tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo 2009-01-03 prašymas buvo išspręstas teigiamai.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apelianto prašymą pakeisti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl priteistos nuomos dydžio, jį sumažinant iki 15 863,33 Lt, apeliaciniame skunde nurodytas argumentais apeliacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo tenkinti, todėl jis kaip nepagrįstas ir neįrodytas atmestinas (CPK 330 str.).

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl priteistų delspinigių dydžio ir prašo teismo sprendimu priteistą delspinigių sumą 12 009,71 Lt sumažinti iki 2346,56 Lt, kadangi būtent tokią sumą ieškovas prašė priteisti iš atsakovo, pateikdamas teismui 2013-07-10 prašymą dėl reikalavimų patikslinimo (2 t., b. l. 10–11).

Nustatyta, kad ieškovas 2013-07-10 pateikė teismui prašymą, kuriame ieškovas tikslino ieškinio reikalavimus ir prašė iš atsakovo priteisti 33 527,29 Lt skolą, 2346,56 Lt delspinigių, 7864,04 Lt kompensuojamųjų palūkanų, 7,75 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.

2008-02-01 nuomos sutarties 6.3 punkte šalys susitarė, jeigu nuomininkas laiku nesumoka šioje sutartyje nustatyto nuomos mokesčio ir neapmoka už elektrą, vandenį, šildymą bei kitas komunalines paslaugas, jis moka delspinigius 0,2 procento nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (1 t., b. l. 10). Pradiniame ieškinyje ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 2615,84 Lt dydžio delspinigius (1 t., b. l.6) pagal pridėtą skaičiavimo išklotinę (1 t., b. l. 79–81). Kaip buvo minėta, vėliau ieškinio reikalavimus patikslino ir prašė iš atsakovo priteisti 2346,56 Lt delspinigių. 2014-09-09 vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pateikė teismui patikslintą skolos paskaičiavimo lentelę, kurioje perskaičiuoti delspinigiai už laikotarpį nuo 2012-04-19 iki 2012-10-15 sudarė 12 009,71 Lt (2 t., b. l. 99–101). Iš šios išklotinės matyti, kad ieškovas delspinigius paskaičiavo nuo visos ieškinyje prašomos priteisti iš atsakovo skolos sumos (33 360,00 Lt). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad į šią išklotinę įtrauktos atsakovo skolos už patalpų nuomą, elektros energiją ir eksploatacines išlaidas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog skola už atsakovo suvartotą ir neapmokėtą elektros energiją yra 5979,91 Lt bei 327,69 Lt įsiskolinimas už eksploatacines išlaidas yra nepagrįstas. Dėl šių sumų priteisimo ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu delspinigiai pagal sutartį po 0,2 % galėtų būti priteisti ne nuo visos ieškovo prašomos priteisti sumos, o nuo neginčijamai teismų nustatytos skolos už nuomą ir suvartotą elektros energiją bendros sumos, šiuo atveju nuo 32 283,24 Lt (26 303,33 Lt + 5979,91 Lt). Taigi, priteistinų delspinigių dydis galėtų būti 11 621,97 Lt (32 283,24 Lt x 0,2 % / 100 % x 180 d.).

Apeliantas savo apeliaciniame skunde prašo iš jo priteistų delspinigių sumą sumažinti iki 2346,56 Lt, kuri nurodyta reikalavimo patikslinime, kadangi pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, teismas turi teisę ir pareigą kontroliuoti ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės.

CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesybos yra vienas prievolių užtikrinimo būdų (CK 6.70 str.). Civilinėje byloje dėl netesybų priteisimo aplinkybės, susijusios su pagrindinės prievolės įvykdymu, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį. Pažymėtina, kad tokiais atvejais įrodinėjimo pareiga, vadovaujantis CK 6.75 straipsnio nuostatomis, priskirta skolininkui: jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas motyvuodamas tuo, kad prievolę įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkamai. Delspinigiai pasižymi tęstinumu, nes jie skaičiuojami už kiekvieną prievolės įvykdymo termino praleidimo laiko tarpą (dieną, savaitę ar mėnesį ir pan.), tačiau delspinigių išieškojimo teismine tvarka atveju reikalavimui dėl netesybų priteisimo pareikšti taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nagrinėjamoje byloje skolininkas, šiuo atveju apeliantas neginčija, jog jis savo prievolės ieškovui neįvykdė. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas netinkamai prievolę vykdė nuo 2009 metų pabaigos, t.y. laiku nemokėjo ieškovui už nuomą ir komunalines paslaugas. Nustatyta, kad patalpų nuomos sutartis tarp šalių nutraukta nuo 2012-04-01, todėl ieškovas, kaip tai numato CK 1.125 str. 5 d. 1 p.) nuo šios dienos už 180 dienų paskaičiavo delspinigius po 0,2 % už kiekvieną pradelstą dieną nuo skolos sumos (Nuomos sutarties 6.3 p.).

Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalys netesybų mokėjimo sąlygą sutarties pažeidimo atveju gali nustatyti užtikrindami bet kokius sutartinius teisinius santykius (CK 6.156 straipsnis). Bendroji taisyklė dėl netesybų mažinimo yra ta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Vienoje kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nes tai, jog sudarydamos sutartį šalys nustato nemažus delspinigius, dar nereiškia prieštaravimo viešajai tvarkai, todėl, sprendžiant dėl priteistų delspinigių dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kokio dydžio delspinigiai pasirinkti šalių valia ir sulygti sutartimi. Tačiau aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti sutartyje nustatytų netesybų dydį, jeigu šalis dėl to pareiškia prašymą. Netesybų žemiausioji mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos visais atvejais turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio.

Apeliantas nenurodo, kokio dydžio netesybas nustatyti, tačiau nurodo konkrečią priteistinų delspinigių sumą – 2346,56 Lt. Kiekvienu konkrečiu atveju tinkamu netesybų dydžiu gali būti pripažintas skirtingas netesybų dydis, todėl neįmanoma nustatyti vienodo, visiems atvejams skirto, netesybų tarifo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu, o tai, ar konkretus netesybų dydis teismo nustatytas pagrįstai, sprendžiama įvertinant, ar teismas nepažeidė įstatymų, kuriuose suformuluoti jų mažinimo atvejai ir kriterijai. Aiškiai per didelėmis netesybomis kasacinio teismo praktikoje pripažįstami 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną, sudarantys 73 proc. per metus, todėl dažnu atveju toks delspinigių dydis teismo mažinamas iki 7,3 proc. per metus, t. y. iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424-452).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo teismo tik įvertinti atsakovo elgesį, kad jis skolą pripažįsta, tačiau geranoriškai jos nedengia, į raginimus nereaguoja, todėl, ieškovo vertinimu, priteista delspinigių suma yra protinga, teisinga ir bent iš dalies kompensuojanti ieškovo patiriamus nuostolius dėl prievolės nevykdymo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas nuostolių, kuriuos jis patyrė dėl to, kad atsakovas jam laiku nesumokėjo skolą už patalpų nuomą ir sunaudotą elektrą, neįrodinėjo.

CK 6.71 - 6.75 straipsniai reglamentuoja netesybas, kurios atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos jokiu būdu negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Tokiu atveju pagal CK 6.210 straipsnį minimalius nuostolius sudarytų ne mažiau kaip 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Tuo tarpu šalių nustatyti delspinigiai 0,2 procentų nuo neapmokėtų prekių sumos už kiekvieną pavėluotą dieną sudaro 73 procentus metinių palūkanų, todėl toks dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir teisingumo principus (CK 1.5 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005).

Atsižvelgus į suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju sutartimi šalių nustatyti 0,2 % dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną yra aiškiai per didelės netesybos, tačiau atsižvelgus į tai, kad apeliantas geranoriškai nedengia įsiskolinimo ieškovui, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, prašomų priteisti delspinigių dydį mažina iki 0,1 % už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną ir tai sudarytų 5810,98 Lt (1682,98 Eur), paskaičiuoti nuo neginčijamos skolos sumos, kurie laikytini minimaliais ieškovo nuostoliai (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas nustatant delspinigių dydį, todėl šioje dalyje atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamo teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovo naudai priteista 12009,71 Lt (3478,25 Eur) delspinigių, keistina ir ši suma mažintina iki 5810,98 Lt (1682,98 Eur) (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 3 p.).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintas 31 %, todėl iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 202,80 Lt (58,73 Eur) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą (93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. G. priteista 12 009,71 Lt (3478,25 Eur) delspinigių ieškovui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir kurie nurodyti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartyje dėl klaidos ištaisymo, pakeisti ir iš atsakovo A. G. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) priteisti 1682,98 Eur (5810,98 Lt) delspinigių ieškovui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (į.k. 300145575, buveinė: (duomenys neskelbtini)).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (į.k. 300145575, buveinė: (duomenys neskelbtini)) 58,73 Eur (penkiasdešimt aštuonis eurus 73 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.