Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. M. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria kaltinamajam V. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. balandžio 19 d.

Teisėjas, susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-350/2015 kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 1 dalyje, tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su D. N. ir D. Č., iš anksto susitarę ir siekdami, kad nukentėjusioji J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, melagingai žadant jai gerai apmokamą darbą dirbant prie daržovių, žinant, kad nukentėjusioji yra vaikas, pasinaudojant jos pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, psichiniu sutrikimu, depresiniu elgesio sutrikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, verbavo, laikė nelaisvėje, gabeno ir perleido vaiką – septyniolikos metų J. K..

Be to, V. M. 2010 m. rudenį (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad V. J. yra septyniolikos metų amžiaus vaikas, siekdamas, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusios pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, įgimtu intelekto defektu – lengvu protiniu atsilikimu, verbavo nukentėjusiąją V. J. vykti dirbti į užsienio valstybę, leisdamas jai suprasti, kad ji turės dirbti prostitute, tačiau nukentėjusioji vykti atsisakė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka 2011 m. liepos 7 d. V. M. buvo sulaikytas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi paskyrė V. M. kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams. Vėlesnėmis teismo nutartimis V. M. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi V. M. kardomosios priemonės suėmimo terminas nebepratęstas. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi V. M. buvo paskirta kardomoji priemonė namų areštas bei dokumentų – Lietuvos Respublikos piliečio paso ir asmens tapatybės kortelės paėmimas. Kaltinamajam pažeidus kardomosios priemonės namų arešto sąlygas ir be pateisinamos priežasties neatvykus į teisiamąjį posėdį, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi V. M. paskirta kardomoji priemonė namų areštas buvo pakeista į griežtesnę – suėmimą. Vykdant Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartį, 2015 m. sausio 19 d. V. M. buvo sulaikytas. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė suėmimas palikti galioti ir nustatytas suėmimo terminas 3 mėnesiams – iki 2015 m. balandžio 19 d.

Teismo posėdyje prokurorė prašė kaltinamojo V. M. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo V. M. skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam V. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119, 121, 122, 127 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Panevėžio apygardos teismas kaltinamajam V. M. suėmimo terminą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Apeliacinio teismo nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai, jie nėra išnykę.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl, skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog V. M. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra nukentėjusiųjų (J. K., V. J.), liudytojų (J. K., V. K., R. K. ir kt.) parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, kratos protokolai, ekspertų išvados, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.

V. M. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 157 straipsnio 1 dalyje, padarymu, už kurį įstatymas numato tik realią ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę. Pagal formuojamą teismų praktiką nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė pripažintina ta aplinkybe, kuria remiantis galima daryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, ir šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, jog asmeniui būtų skirtas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Vien tik kaltinimas labai sunkių nusikaltimų padarymu bei gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, kai kitos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Nagrinėjamu atveju yra ir kitų aplinkybių, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad V. M. kaltinamas padaręs labai sunkius nusikaltimus, o įstatymų leidėjas už tokių nusikalstamų veikų padarymą yra nustatęs tik su laisvės atėmimu susijusią itin griežtą bausmę; kaltinamasis anksčiau yra teistas ir nors teistumas išnykęs, ši aplinkybė jį charakterizuoja kaip asmenį, linkusį nusikalsti; kaltinamasis linkęs pažeisti nustatytas elgesio taisykles – jis yra baustas Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje; kaltinamasis pažeidė jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės – namų arešto sąlygas, neatvyko į teismo posėdį. Apeliacinis teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindo daryti išvadą, jog kaltinamasis, siekdamas išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam V. M. suėmimo terminą byloje yra. Apeliacinis teismas pažymi, kad apelianto skunde nurodomos aplinkybės, jog jis dirbo, pats yra įkūręs įmonę, moka mokesčius valstybei, nepaneigia padarytos išvados, jog kaltinamasis V. M. gali bėgti (slėptis) nuo teismo.

Apeliacinis teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo nuomone, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese bei netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme (BPK 122 str. 7 d.).

Pažymėtina, kad suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas V. M., pobūdį ir sunkumą, šiuo metu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Apeliacinis teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, todėl nėra teisinių pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamą Panevėžio apygardos teismo nutartį.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam V. M. suėmimo terminą trims mėnesiams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, toks teismo sprendimas neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai.

Dėl išdėstytų motyvų skundžiama nutartis pripažįstama teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo V. M. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.