Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-61-651/2016

Teisėja Nijolė Šimkienė Teisminio proceso Nr. 1-43-1-00044-2014-6

2016 m. kovo 24 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. N. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. L. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 str. 2 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

R. N. civilinis ieškinys atmestas ir iš R. N. D. L. priteista 300 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. buvo kaltinama tuo, kad per visuomenės informavimo priemones, t. y. per internetą, socialiniame tinklalapyje „Facebook“, tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie nukentėjusįjį R. N., tuo jį viešai pažemindama, pakirsdama jo reputaciją, sumenkindama žmonių pasitikėjimą juo, būtent: 2014 m. balandžio 2 d. 15. 23 val. internetinėje svetainėje www.facebook.com parašė ir paskleidė tokio turinio tikrovės neatitinkantį komentarą: „...aš turiu versiją... bet kaip išsiaiškinti.... prieš 6 metus jis turėjo žiaurų konfliktą su tokiu taksistu, ir D. pasakė man, kad žinočiau, jei jam kas atsitiks... tas taksistas jam pasakė ateis laikas aš su tavim susidorosiu, pakišiu po velėna, kad tavęs niekada niekas nerastų... o kaip tik į tą vietą kur jis buvo, tas taksistas buvo atvažiavęs...kaip man ištirti tą faktą ... ir ekstrasensų 3-jų pasisakymai sutampa, ir aš jau tuo 100 procentų tikiu, netikiu šilutiškių profesionalumu, nes vien tai, kad kreipiausi į policiją šeštadienį pareiškimo nepriėmė, pasakė išsipagirios ir grįš... sekmadienį kai kreipiausi, kad surastų pagal IMEI pasakė pati radai pati ir ieškok“ ir 2014 m. balandžio 4 d. 3.58 val. toje pačioje internetinėje svetainėje parašė tokio turinio komentarą: „susitikusi ir apklaususi D. draugus, klausiau ar jis turėjo priešų, visi vienareikšmiškai patvirtino, kad taksistas R. pravarde D. (duomenys neskelbtini), apie tai žinojo net visa (duomenys neskelbtini), kad jų santykiai buvo be galo įtemti. Ir aš prisiminiau, kai man D. pasakė, jei man kada nors kas nors atsitiks, žinok kad jis taksistas R. D. pasakęs - ateis ta diena kai aš su tavim vis tiek susidorosiu ir pakišiu po velėną taip kad niekas nerastų niekada. O jis suktas be galo, nei vienas (duomenys neskelbtini) nepasakė gero žodžio apie jį, tai buvo visų siaubas.“ Dėl šių veiksmų D. L. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama nusikaltimo padarymu pagal BK 154 straipsnį 2 dalį.

Išteisintoji D. L. teismo posėdžio metu prašė atmesti apeliacinį skundą.

Išteisintosios D. L. gynėjas advokatas P. Jablonskas teismo posėdžio metu taip pat prašė atmesti apeliacinį skundą. Nurodė, kad nusikalstama veika, numatyta BK 154 str. 2 d., turi būti padaryta tyčia, kuri šioje byloje neįrodyta. Kadangi nėra įrodyti visi būtini nusikalstamos veikos požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino D. L..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nukentėjusysis nesutinka su teismo įrodymų vertinimu. Teigia, kad teismas neteisingai traktavo byloje nustatytas aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad D. L. išsakė tik savo nuomonę, įsitikinimus. Apelianto teigimu, D. L. apie R. N. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir nepagrįstai kaltino jį žmogžudyste.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas atskleidė BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 154 str. 2 d. dispozicija, ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad D. L. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu situacijos vertinimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime pažymėjo, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti; naudojimasis ja yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti ribojama pagal įstatymą, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti kitų asmenų garbę ir teises. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, be kita ko, ir nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui – šmeižimą (BK 154 straipsnis).

Kaip matyti, D. L. R. N. kaltina tuo, jog ji viešoje erdvėje paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį pažemino. Apelianto teigimu, D. L. socialiniame tinkle www.facebook.com išsakė ne savo nuomonę, o nurodė faktus, kurie neatitinka tikrovės, t. y. savo pasisakymais apkaltino jį žmogžudyste, t. y. tai nurodė kaip faktą, o ne nuomonę.

Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, neužtenka vien nustatyti, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-32-699/2016 ir kt.).

Nustatyta, kad D. L. socialiniame tinkle Facebook 2014-04-02 15.23 val. paskleidė tokio pobūdžio informaciją: „aš turiu versiją... bet kaip išsiaiškinti.... prieš 6 metus jis turėjo žiaurų konfliktą su tokiu taksistu, ir D. pasakė man, kad žinočiau, jei jam kas atsitiks... tas taksistas jam pasakė ateis laikas aš su tavim susidorosiu, pakišiu po velėna, kad tavęs niekada niekas nerastų... o kaip tik į tą vietą kur jis buvo, tas taksistas buvo atvažiavęs...kaip man ištirti tą faktą ... ir ekstrasensų 3-jų pasisakymai sutampa, ir aš jau tuo 100 procentų tikiu, netikiu šilutiškių profesionalumu, nes vien tai, kad kreipiausi į policiją šeštadienį pareiškimo nepriėmė, pasakė išsipagirios ir grįš... sekmadienį kai kreipiausi, kad surastų pagal IMEI pasakė pati radai pati ir ieškok“ ir 2014-04-04 3.58 val. toje pačioje internetinėje svetainėje parašė tokio turinio komentarą: „susitikusi ir apklaususi D. draugus, klausiau ar jis turėjo priešų, visi vienareikšmiškai patvirtino, kad taksistas R. pravarde D. (duomenys neskelbtini), apie tai žinojo net visa (duomenys neskelbtini), kad jų santykiai buvo be galo įtemti. Ir aš prisiminiau, kai man D. pasakė, jei man kada nors kas nors atsitiks, žinok kad jis taksistas R. D. pasakęs - ateis ta diena kai aš su tavim vis tiek susidorosiu ir pakišiu po velėną taip kad niekas nerastų niekada. O jis suktas be galo, nei vienas (duomenys neskelbtini) nepasakė gero žodžio apie jį, tai buvo visų siaubas.“

Apelianto teigimu, D. L. išsakytas faktas, kad jis nužudė jos vyrą, neatitinka tikrovės ir tai patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiaga. Iš D. L. pasisakymų matyti, kad ji, gavusi informaciją iš kitų asmenų, iškėlė tik galimą versiją apie jos vyro dingimą. Be to, išteisintoji aiškiai nenurodė, kad būtent R. N. yra žmogžudys, kaip teigia nukentėjusysis. Buvo iškelta tik versija, kurią po to pateikė ir tyrėjams, tiriantiems jos vyro dingimo aplinkybes, ir dėl to R. N. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas. Kadangi nebuvo aiškiai įvardyta, kad būtent R. N. nužudė D. L. vyrą, todėl vertinti, ar konkrečiai tokia informacija atitinka tikrovę ar ne, nėra pagrindo. Iš vertinamų išteisinamosios parašytų pasisakymų aiškiai matyti, kad buvo pateikta tik galima versija ir perpasakotos aplinkybės, kurias ji sužinojo iš kitų asmenų. Nors byloje nėra duomenų, ar perpasakotos aplinkybės atitinka tikrovę, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tai nesudaro pagrindo teigti, jog D. L. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kaip minėta, D. L. aiškiai neišdėstė fakto, kad būtent R. N. prisidėjo prie jos vyro dingimo, todėl tokių pasisakymų negalima vertinti kaip aiškiai nurodytų faktų apie tam tikrų aplinkybių buvimą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad D. L. išsakė tik savo nuomonę, įsitikinimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad D. L. išsakyti tokią subjektyvią nuomonę turėjo pakankamą faktinį pagrindą. D. L. patikėjo savo vyro ir jo buvusių draugų pasakojimais apie jos vyro ir R. N. konfliktiškus santykius. Jais netikėti ji neturėjo jokio pagrindo. Be to, pats R. N. pripažino, jog yra turėjęs konfliktą su jos vyru, kad tą dieną buvo įvykio vietoje. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad D. L. perpasakojo kitų asmenų jai išsakytus faktus, kuriais ji tikėjo, todėl tokiai subjektyviai nuomonei negali būti taikomas tiesos ir tikslumo kriterijai.

Aplinkybę, kad išteisintoji tikėjo savo nurodyta versija apie vyro dingimą, patvirtina jos pateikimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie galimas nusikalstamos veikos padarymo versijas nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas.

Šmeižimas yra išimtinai tyčinis nusikaltimas, todėl be fakto, jog apie asmenį buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina asmens garbę ir orumą, yra būtina nustatyti ir tai, jog asmuo, skleisdamas šią informaciją, suvokia, kad tokia informacija neatitinka tikrovės ir žemina asmenį, tačiau net ir tai suvokdamas vis tiek siekia tokią informaciją paskleisti ir tai padaro.

Siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius: veikos pavojingumą, padarinius, priežastinį ryšį bei kaltę.

Kaip minėta, nusikalstama veika turi būti padaryta tiesiogine tyčia. Tyčia pasireiškia asmens suvokimu, jog jis reiškia ne savo nuomonę, o informaciją, kurią galima objektyviai patikrinti, suvokia, jog tokia informacija, kokiu turiniu asmuo ją reiškia, patikrinus nepasitvirtintų, t. y. ji yra melaginga ir neatitinkanti tikrovės ir pažemintų asmens garbę bei orumą ir galėtų pakirsti pasitikėjimą šiuo asmeniu, ir netgi tai suvokdamas jis vis tiek tokią informaciją paskleidžia.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstytos išvados dėl to, kad D. L. veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia skleisti informaciją, kuri žemintų R. N. garbę ir orumą. Teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika, kad taikant BK 154 straipsnį būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. L. neturėjo tikslo apšmeižti R. N.. Tokią išvadą suponuoja ir tai, kad išteisinamoji apie savo iškeltą versiją informavo ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Vadinasi, ji buvo įsitikinusi tokios informacijos teisingumu ir visų pirma turėjo tikslą apginti, jos manymu, pažeistas teises, o ne apšmeižti kitą asmenį. Šiuo atveju matyti, kad išteisinamoji, socialiniame tinklapyje www.facebook.com parašydama informaciją, susijusią su nukentėjusiuoju, nesuvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, nesuprato, jog žemina žmogaus garbę ir orumą, ir to nesiekė. D. L., gavusi informaciją iš savo jau mirusio vyro, jo draugų, neturėjo pagrindo ja netikėti, todėl turėjo pakankamą faktinį pagrindą susidaryti nuomonę ir reikšti savo subjektyvią jai žinomų aplinkybių vertinimą, taigi tikslo ir tyčios apšmeižti kitą asmenį ji neturėjo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintoji D. L. nepadarė veikos, turinčios BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimo požymių.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusysis teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė civilinį ieškinį. Nesutinka su pirmosios instancijos teismu, jog byloje neįrodyta, kad jis patyrė neturtinę žalą.

BK 303 str. 5 d. numatyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamuoju atveju buvo konstatuota, kad D. L. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., sudėties požymių.

Iš skundžiamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad apylinkės teismas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. N. pareikštą civilinį ieškinį atmetė. Tačiau BK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą. Ir šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad šioje byloje yra netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas, todėl yra pagrindas dėl netinkamo civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015-11-18 nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, jį paliekant nenagrinėtą (BPK 328 str. 4 d.). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, kolegija nevertina apelianto argumentų dėl civilinio ieškinio pagrįstumo. Pažymėtina, kad nukentėjusysis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Dėl proceso išlaidų

Išteisintosios advokatas P. Jablonskas apeliacinės instancijos teismui posėdžio metu pateikė mokėjimo nurodymo kopiją, iš kurios matyti, kad D. L. už teisines paslaugas apeliacinio proceso metu sumokėjo 200 Eur.

BPK 105 straipsnio 6 dalis numato, kad teismas, išteisindamas kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas D. L. privataus kaltinimo byloje buvo pradėtas pagal R. N. pareiškimą, todėl atitinkamai išteisintoji turėjo gintis nuo jai pareikštų kaltinimų ir dėl to patyrė išlaidų, mokėdama už advokato paslaugas. Sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas. Šiuo atveju privataus kaltintojo R. N. apeliacinis skundas atmestas, jo kaltinimai nepasitvirtino, todėl išteisintosios patirtas išlaidas kolegija pripažįsta pagrįstomis proceso išlaidomis, kurias privalo atlyginti R. N. (BPK 106 str. 2 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. L. atstovas gynėjas advokatas P. Jablonskas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris truko trumpai, apie 15 min. Atsiliepimo į nukentėjusiojo apeliacinį skundą išteisintoji nepateikė. Nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Kolegija, atsižvelgusi į nurodytus motyvus bei įvertinusi bylos sudėtingumą, apimtį, teisinės pagalbos būtinumo pagrindą, daro išvadą, kad prašomos priteisti proceso išlaidos yra per didelės, todėl ši suma mažintina iki 100 Eur. Esant šioms aplinkybėms, iš privataus kaltintojo R. N. priteistina išteisintajai D. L. 100 Eur jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Byloje gauta Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma apie tai, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. L., išlaidos iš viso sudarė 40,53 Eur. Šias išlaidas prašo priteisti iš kaltinamosios D. L.. Nurodyta, kad advokatė A. M. suteikė antrinę pagalbą D. L.. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, advokatė A. M. nedalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, D. L. vardu, kuri baudžiamojoje byloje išteisinta, nesurašė jokio procesinio dokumento, todėl tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymą dėl teisinių pagalbos išlaidų priteisimo iš D. L., nėra pagrindo.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl D. L. išteisinimo, todėl nukentėjusiojo R. N. apeliacinio skundo argumentais naikinti išteisinamojo Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio ir D. L. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio keistina nurodant, kad civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas civilinis ieškinys, pakeisti ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. N. civilinį ieškinį, pareikštą D. L. dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, palikti nenagrinėtą.

Iš nukentėjusiojo R. N. išteisintajai D. L. priteisti 100 Eur proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.