- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-18
- Bylos Nr.
- 2A-1101/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01107-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- I. L.
- Kategorijos
- 44.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4405-590/2013 pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui I. L. dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 199 000 Lt žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė iš atsakovo 2006 m. gegužės 10 d. pirkimo – pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) įsigijo 0,16 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise. Su ieškovei priklausančiu sklypu ribojosi 0,0282 ha laisvas netaisyklingos formos valstybinės žemės plotas, kuriame nėra galimybės suformuoti atskiro, savarankiškai funkcionuojančio, racionalių ribų žemės sklypo (toliau – ginčo sklypas). Ieškovė savo lėšomis parengė žemės sklypo planą, kuris suderintas su Nacionalinės žemės tarnyba bei patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 8 d. įsakymu. Ieškovė taip pat savo lėšomis atliko visus privalomus matavimus bei kitus veiksmus, reikalingus suformuoti ir atitinkamai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ginčo sklypą. 2012 m. lapkričio 30 d. ji kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu leisti įsigyti ginčo sklypą už jo rinkos kainą. Tačiau atsakovas, gavęs informaciją, kad ieškovė suformavo ginčo sklypą, pateikė prašymą jį įsigyti, pažeisdamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) nuostatas atkūrė nuosavybės teisę į ginčo sklypą ir įregistravo jį savo vardu, tuo padarydamas ieškovei žalą. Ieškovės teigimu, yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti tiek deliktinės, tiek sutartinės civilinės atsakomybės pagrindais. Atsakovas, Sutartimi perleidęs nuosavybės teisę į žemės sklypą, kartu perleido visas savo, kaip savininko teises, įskaitant ir teisę prijungti laisvus nenaudojamus ir normaliam komerciniam naudojimui netinkančius valstybinės žemės sklypus prie pagrindinio žemės sklypo. Atsakovas, pažeisdamas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvą, kad nuosavybės teisė gali būti atkurta į ne mažesnį nei 0,04 ha ploto žemės sklypą, įgyvendino savo teisę ir atsikūrė nuosavybės teisę į ginčo sklypą. Todėl atsakovo veiksmai vertintini kaip akivaizdus piktnaudžiavimas civilinėmis teisėmis (CK 1.137 str. 3 d.), taip pat kaip nesąžiningas trukdymas ieškovei pasinaudoti paties atsakovo Sutartimi perleistomis teisėmis į žemės sklypą. Ieškovės teigimu, Sutartyje atsakovas nenumatė jokių apribojimų prisijungti ginčo sklypą, priešingai, aplinkybę, jog yra galimybė žemės sklypą padidinti, pateikė kaip parduodamo žemės sklypo privalumą. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė patirtą žalą sudaro tiesioginiai nuostoliai (turėtos išlaidos), netiesioginiai nuostoliai (prarastos galimybės vertė) ir neturtinė žala. Ieškovė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (nesąžiningo trukdymo įgyvendinti žemės sklypo savininkės teises ir įsigyti ginčo sklypą) patyrė 189 000 Lt netiesioginių nuostolių, pasireiškiančių prarasta galimybe prisijungti įsiterpusį sklypą. Prarastos galimybės nuostoliai šiuo atveju atitinka žemės sklypo, padidinto ginčo sklypu, ir žemės sklypo, nepadidinto įsiterpusiu sklypu, vertės skirtumą, sumažintą įsiterpusio sklypo rinkos verte, todėl prarastos galimybės nuostolių dydis sudaro 189 000 Lt (2 392 000 Lt - 2 085 000 Lt - 118 000 Lt). Ieškovė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų taip pat patyrė ir neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais ir emociniais išgyvenimai, kurią įvertino 10 000 Lt suma. Ieškovės teigimu, egzistuoja akivaizdus faktinis ir teisinis priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 1, b.l. 222-226). Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovo veiksmai yra neteisėti, nes sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į ginčo sklypą priėmė ne atsakovas, o valstybės įgaliota institucija - Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Be to, sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės ne atsakovui, o E. L.. Atsakovo nuosavybės teisė į ginčo sklypą įregistruota ne minėto sprendimo pagrindu, bet paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu. Todėl argumentai, kad atsakovas atsikūrė nuosavybės teises, yra nepagrįsti. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad atkuriant nuosavybės teises į ginčo sklypą buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes nuosavybės teisė buvo atkurta pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje buvusios sklypo savininkės A. Z. teisių paveldėtojams. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nėra numatytas minimalus gražinamo natūra turėtoje vietoje žemės sklypo dydis. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-15/2012. Taigi, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis 0,04 ha, tačiau ši nuostata neprivalo būti taikoma vykdant nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas piktnaudžiavo teise, pasinaudojo ieškove, nuosavybės teises į ginčo sklypą atkūrė gavęs informaciją apie ieškovės ketinimus jį įsigyti. Ieškovė į Vilniaus miesto savivaldybę dėl savo sklypo (duomenys neskelbtini) padidinimo kreipėsi 2011 m. lapkričio 16 d., tačiau atsakovas prašymą grąžinti natūra 2,19 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pateikė 2001 m., o 2012 m. savo prašymą tik pakartojo. Taigi, atsakovas žymiai anksčiau nei ieškovė išreiškė valstybės institucijoms savo interesą dėl laisvos valstybinės žemės įsigijimo. Teismas nurodė, kad atsakovo teisėtas prašymas grąžinti natūra nacionalizuoto žemės sklypo dalį negali būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas teise ir trukdymas kitiems asmenims nusipirkti laisvą valstybinės žemės sklypą. Ieškovės argumentai, kad Sutartyje atsakovas pirkėjams nenurodė jokių apribojimų prisijungti ginčo sklypą, taip pat nepatvirtina atsakovo neteisėtų veiksmų. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypą dar nebuvo priimtas, atsakovas nebuvo sklypo savininku, todėl ir negalėjo nustatyti kokių nors ribojimų įsigyti tuo metu valstybei nuosavybės teise priklausiusį ginčo sklypą. Ieškovės nurodomų aplinkybių, kad atsakovas sudarydamas Sutartį dėl 0,16 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, galimybę įsigyti ginčo sklypą pateikė kaip parduodamo žemės sklypo privalumą, nepatvirtina jokie įrodymai, todėl šios aplinkybės atmestos kaip neįrodytos (CPK 178 str.). Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą. Teismas nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nes civilinė atsakomybė negalima nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų konstatavimas neturėtų įtakos teismo sprendimui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė R. B. (toliau ir – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 1-8). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos atsakovo tiek deliktinei, tiek sutartinei civilinei atsakomybei kilti (CK 1.137 str. 3 d., 6.256 str. 1 d., 6.263 str. 1 d.). Todėl sprendimu ieškinys buvo neteisėtai ir nepagrįstai atmestas, kas sudaro pagrindą sprendimą panaikinti. Apeliantės suformuotas ginčo sklypas atsakovui buvo nereikalingas, nes savarankiškai jis yra netinkamas komerciniam naudojimui (bevertis). Tačiau atsakovas savo poziciją pateikė ir ginčo sklypą šalia apeliantės žemės sklypo nusprendė įsigyti 2013 m. vasario mėnesio pabaigoje – kovo pradžioje, kai gavo informaciją apie ginčo sklypo išpirkimo kainą. Atsakovas neteisėtų veiksmų ėmėsi ne tik apeliantės atžvilgiu, tačiau ir kitų asmenų atžvilgiu, kurie žemės sklypus iš atsakovo įsigijo ginčo teritorijoje. Atsakovo veiksmai, nukreipti į apeliantės lėšomis suformuoto ir atidalinto mažaverčio žemės sklypo įsigijimą, kvalifikuotini kaip sutartinis nesąžiningumas, t.y. nesąžiningas trukdymas apeliantei įgyvendinti Sutartimi įgytas žemės sklypo savininko teises, žemės sklypo vertės mažinimas, taip pat ir piktnaudžiavimas civilinėmis teisėmis (CK 1.137 str. 3 d.). Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 18 d. sprendimas tik įrodo aplinkybę, kad apeliantė galimybės įsigyti ginčo sklypo neteko dėl nesąžiningų ir neteisėtų atsakovo veiksmų. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų apeliantė patyrė 189 000 Lt turtinę žalą, kurią sudaro tiesioginiai nuostoliai (turėtos išlaidos) ir netiesioginiai nuostoliai (prarastos galimybės vertė). Taip pat patyrė ir neturtinę žalą (10 000 Lt), pasireiškusią neigiamais dvasiniais ir emociniais išgyvenimais, kuriuos sąlygojo neteisėti ir nesąžiningi atsakovo veiksmai. Be to, atsakovui užkirtus kelią apeliantei įsigyti ginčo sklypą, buvo pažeisti apeliantės teisėti lūkesčiai, susiformavę Sutarties pagrindu.Nagrinėjamu atveju egzistuoja akivaizdus faktinis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir apeliantės patirtų nuostolių. Būtent atsakovo neteisėti veiksmai sąlygojo apeliantės netiesioginių nuostolių bei neturtinės žalos atsiradimą. Apeliantės teigimu, egzistuoja ir teisinis priežastinis ryšys, nes atsakovas privalėjo netrukdyti jai įgyvendinti jos teises įsigyti ginčo sklypą.
Atsiliepimas
Atsakovas I. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b.l. 23-29). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovas Sutartimi perleido tik nuosavybės teisę į žemės sklypą su visomis jos turinį sudarančiomis teisėmis (CK 4.37 str., 4.38 str.), tačiau neperleido jokių kitų teisių į kitą daiktą (ginčo sklypą), kurio atsakovas nuosavybės teise neturėjo ir kuris apskritai kaip šalia esantis nebuvo pradėtas formuoti ir suformuotas. Atsakovo teigimu, jis Sutarties sudarymo metu nebuvo apeliantei nurodęs jokio Sutartimi parduoto žemės sklypo privalumo ar pan., o apeliantei buvo žinoma apie atsakovo įgyvendinamą nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Be to, apeliantės pateiktas Sutarties aiškinimas akivaizdžiai neatitinka pasirašytos Sutarties turinio, apeliantė pažeidžia reikalavimą aiškinti sutartį sąžiningai (CK 6.193 str.). Apeliantė, įsigydama iš atsakovo žemės sklypą, žinojo ir matė, kad atsakovo nuosavybės teisė į perkamą žemės sklypą yra atsiradusi Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 18 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. L. pagrindu. Minėtame sprendime nurodytas iš viso turėtas žemės plotas sudaro 2,19 ha, o atkurta tik mažoji dalis tos žemės. Atitinkamai apeliantė žinojo ir faktą, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į aplink perkamą žemės sklypą yra pateiktas dar 2001 metais. Atsakovas nuo 2001 m. visą laiką įgyvendino ir kryptingai siekė atkurti nuosavybės teisę į visą pagal įstatymus jam priklausančią žemę šalia Svajonių gatvės, Vilniuje. Apeliantei tai buvo žinoma ir negalėjo būti nežinoma. Atitinkamai tai buvo žinoma ir nuosavybės teisinius santykius įgyvendinančiai Nacionalinei žemės tarnybai, kuri priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus atkurti nuosavybės teises į 0,0282 ha žemės sklypą bei atmesti apeliantės prašymą dėl papildomos žemės įsigijimo.Apeliantė ginčijo Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypą ir 2013 m. kovo 18 d. sprendimą dėl atsisakymo apeliantei šį sklypą parduoti. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3284-580/2013 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendime pažymėjo, kad atsakovas turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūrą, taip pat tai, kad ginčo sklypas neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos ir negali būti prijungiamas prie apeliantės žemės sklypo. Atkuriant nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisės norminiai aktai nenumato minimalaus žemės sklypo dydžio, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Apeliantės reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo kildinimas yra prieštaraujantis žemės reformos tikslams bei suformuluotai teismų praktikai panašiuose santykiuose, todėl yra nepagrįstas bei pareikštas piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Apeliantė nepagrįstai remiasi prarastos galimybės nuostolių institutu teisiniams santykiams jau įvykdytai Sutarčiai, kurios sąlygų pažeidimo ji nenurodo. Be to, apeliantės nuostolių paskaičiavimas prieštarauja nuostolių realumo principui, reiškiančiam, kad nuostoliai turi būti realūs, realiai patirti ir tiksliai įrodyti bei negali būti grindžiami prielaidomis. Apeliantė nepridėjo jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą, taip pat nenurodė, kokiu įstatymu ji, reikalaudama neturtinės žalos atlyginimo, remiasi (CK 6.250 str. 2 d.).Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui ir 2013 m. kovo 18 d. sprendimas dėl atsisakymo parduoti žemės sklypą apeliantei yra tiesioginis rezultatas apeliantės nurodytų tariamų nuostolių. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu yra pripažinęs minėtus sprendimus galiojančiais ir nenustatė, kad atsakovas, pasinaudojęs savo teise į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, būtų piktnaudžiavęs teise.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl vertintinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė ir jos sutuoktinis T. B. Sutarties pagrindu 2006 m. iš atsakovo I. L. įsigijo 0,16 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini). T. B. 2008 m. lapkričio 27 d. Turto dalies dovanojimo sutarties pagrindu ½ dalį žemės sklypo padovanojo savo sutuoktinei (t. 1, b.l. 15-34). Ieškovė 2011 m. lapkričio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybei pateikė prašymą leisti pradėti rengti žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), planą, kurio tikslas padidinti žemės sklypą ne daugiau 6 arais laisvoje valstybinėje žemėje. 2012 m. balandžio 27 d. ieškovė gavo leidimą, parengė planą, kurį 2012 m. spalio 30 d. suderino su Vilniaus miesto savivaldybe (t. 1, b.l. 38-51). Pagal žemės sklypo planą prie ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo buvo planuojama prijungti šalia esantį ginčo sklypą (t. 1, b.l. 48-50). Tuo tikslu Nacionalinei žemės tarnybai ieškovė 2012 m. lapkričio 30 d. pateikė prašymą dėl sklypo pirkimo (t. 1, b.l. 52). Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. kovo 18 d. atsisakė parduoti ieškovei ginčo sklypą, nes buvusios žemės sklypo savininkės A. Z. paveldėtojams buvo atkurtos nuosavybės teisės į toje vietovėje turėtą žemės sklypą (t. 1, b.l. 131). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas patvirtina, kad 2013 m .kovo 13 d. E. L., mirusiai 1996 m. sausio 4 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra ginčo sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 53-54). Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu ginčo sklypas 2013 m. gegužės 16 d. buvo įregistruotas Nekilnojamo turto registre atsakovo I. L. vardu (t. 1, b.l. 35).
Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo netenkintas jos reikalavimas priteisti iš atsakovo 199 000 Lt žalos atlyginimo už sutartinį nesąžiningumą, sutrukdžius apeliantei kaip žemės sklypo įgijėjai pasinaudoti teise prisijungti greta jos sklypo esantį laisvą, nenaudojamą valstybinį ginčo sklypą. Apeliantės manymu, egzistavo visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, remiantis tiek deliktinės (CK 6.263 str. 1 d.), tiek sutartinės (CK 6.256 str. 1 d.) civilinės atsakomybės pagrindais, neatsižvelgiant į tai, kurį teisinį pagrindą teismas parinks.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Civilinė atsakomybė apibrėžta CK 6.245 straipsnio 1 dalyje kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Kaip jau yra nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek sutartinė, tiek deliktinė atsakomybė atsiranda tik esant civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visetui, t.y. turi būti nustatyti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str., kaltė (CK 6.248 str.), žalai ir nuostoliai (CK 6.249 str.).
Apeliantė tvirtina, kad atsakovas Sutarties pagrindu perleido apeliantei visas savo, kaip savininko teises, įskaitant ir teisę prijungti laisvus nenaudojamus ir normaliam komerciniam naudojimui netinkančius valstybinius žemės sklypus prie pagrindinio žemės sklypo. Dėl to, apeliantės teigimu, po Sutarties sudarymo atsirado bendro pobūdžio pareiga netrukdyti apeliantei naudotis įgyta nuosavybės teise ir nesiimti veiksmų, kurie mažina apeliantės įgyto turto (t.y. žemės sklypo) vertę, netrukdyti apeliantei pasinaudoti šalutinėmis su turtu susijusiomis teisėmis, įskaitant ir teise prie įsigyto žemės sklypo prisijungti laisvus ir nenaudojamus valstybinės žemės plotus, kurie yra netinkami komerciniam naudojimui. Apeliantės manymu, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis pažeisdamas tiek sutartinius įsipareigojimus, tiek bendro pobūdžio pareigą, netrukdyti apeliantei įgyvendinti Sutartimi įgytas žemės sklypo savininko teises, perėmė ekonomiškai beverčius ir mažo ploto žemės sklypus, suformuotus ir parengtus prijungimui apeliantės lėšomis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.
Atsakovas Sutartimi perleido apeliantei ir jos sutuoktiniui nuosavybėn 0,1600 ha žemės sklypą (t. 1, b. l. 15). Ši sutartis yra įvykdyta, nuosavybės teisės į žemės sklypą perėjo apeliantei ir jos sutuoktiniui, kuris vėliau šį turtą perleido apeliantei. Nuosavybės teisės turinį sudaro asmens teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 6.37 str.). Duomenų, kad atsakovas kokias nors savo veiksmais trukdė apeliantei naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu byloje nėra. Tuo tarpu apeliantės prarasta galimybė įsigyti greta esantį valstybei priklausantį žemės sklypą negali būti vertinama kaip šalių sudarytos Sutarties pažeidimas, nes gretimas sklypas ne tik nebuvo Sutarties dalykas, tačiau jis Sutarties sudarymo metu net nepriklausė atsakovui. Atsakovui nuosavybės teise nepriklausantis žemės sklypas negalėjo patekti į šalių sudarytos Sutarties turinį ar būti net ir neformaliu pažado pasididinti įgyjamą žemės sklypą objektu. Taigi, apeliantės teisė įsigyti greta esantį valstybinį žemės sklypą nėra Sutarties dalykas, o valstybės vykdomos politikos žemės valdymo srityje - esant tam tikroms teisės normose nustatytoms sąlygoms įgyti laisvą valstybinį žemės sklypą savo nuosavybėn - dalis.
Minėta, apeliantė atsakovo neteisėtus veiksmus taip pat sieja su bendros pareigos netrukdyti jai įgyvendinti savo teisę prisijungti gretimai esantį ginčo sklypą pažeidimu. Juolab, jog ji savo lėšomis suformavo, atidalino ir parengė prijungimui greta esantį laisvą 0,0282 ha ir nenaudojamą valstybinės žemės plotą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui priklausančios teisės atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos jo protėvių valdytą žemę negali būti vertinama kaip bendros pareigos netrukdyti apeliantei įgyvendinti savo teises prisijungti gretima esantį ginčo žemės sklypą pažeidimas, nes tokios pareigos apeliantui nenumato nei įstatymas, nei sutartis. Juolab, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi žemės grąžinimas natūra turi prioritetą ne tik prieš kitus nuosavybės teisės atkūrimo būdus, bet ir prieš kitų asmenų teises išsipirkti besiribojančius žemės sklypus. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų atsisakęs susigrąžinti žemę turėtoje vietoje, priešingai, nuo 2003 m. yra išreiškęs valią atgauti visą galimą žemę natūra turėtoje vietoje ir to aktyviai siekė. Šias aplinkybes patvirtina byloje nustatytos aplinkybės. Sutartis su apeliante buvo sudaryta 2006 m. gegužės 10 d. Apeliantė savo valią įsigyti ginčo sklypą pradėjo įgyvendinti 2011 m. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos duomenų, prašymą grąžinti natūra 2,19 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto valdybai dar 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė E. L.. Jos turto paveldėtojas atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje pateikė 2003 m. kovo 31 d. (t. 1, b. l. 207). Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-587-10/2005, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 17 d. nutartimi paliktas nepakeistas, matyti, kad ginčo sklypas patenka į grąžintinos žemės iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiems savininkams ir jų įpėdiniams kategoriją (t. 1, b. l. 168-184). Pažymėtina, kad šiais sprendimais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas suformuoti žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui. Kadangi atsakovui nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į visą jo protėvių iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 2,19 ha žemės sklypą buvusioje vietoje, atsakovas, teikdamas prašymus Nacionalinei žemės tarnybai, reikalavo atkurti nuosavybės teises į visą likusią pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą priklausančią žemę (t. 1, 143-145). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nuosavybės teisių į nekilnojamą turtą atkūrimas yra griežtai reglamentuotas teisės aktais (Atkūrimo įstatymo ir kt.), kuriuos įgyvendina nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinančios valstybės institucijos. Tai, kad atsakovas pasinaudojo teisės normų jam suteikta teise į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, nerodo jo veiksmų neteisėtumo. Plano parengimas apeliantės iniciatyva ir lėšomis, negalėjo užkirsti kelio nuosavybės teisių atkūrimui. Nuosavybės teisės E. L. buvo atkurtos 2013 m. kovo 13 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu (t. 1, b. l. 53-54). Apeliantė ginčijo šį sprendimą dėl ginčo sklypo nuosavybės teisių atkūrimo ir 2013 m. kovo 18 d. sprendimą dėl atsisakymo apeliantei parduoti ginčo sklypą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 sprendime pripažino, kad ginčo sklypas neatitinka įsiterpusio laisvo valstybinės žemės ploto sąvokos, todėl apeliantės siekis jį įsigyti nėra pagrįstas teisės aktais. Taigi, atsakovui net ir neįgyvendinus savo nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypą, nebūtų pagrindo išvadai, kad jis neabejotinai būtų atitekęs apeliantei. Lietuvos vyriausias administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje pažymėjo, jog „tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 metais padarė klaidą, vertindami ginčo sklypo ypatumus ir laikė jį atitinkančiu įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto kriterijus, leido rengti detalųjį planą bei tokį planą patvirtino, nesuteikia teisės pareiškėjai nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir įsigyti ginčo sklypą be aukciono. Vien detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesukuria pareiškėjai jokių subjektinių teisių į ginčo sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti.“
Išdėstytų aplinkybių pagrindu konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus tiek sutartinės, tiek deliktinės civilinės atsakomybės pagrindais nebuvo teisinio pagrindo. Tuo tarpu nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nebetenka prasmės ir kitų įrodinėjamų civilinės atsakomybės sąlygų analizė, todėl teisėjų kolegija dėl jų taip pat nepasisako.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Todėl jis paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Įrodymų dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme nėra pateikta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.