- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-28
- Bylos Nr.
- 1A-633-315-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00316-2011-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Jurgita Mačionytė, Pavelas Frolovas
- Nuteistasis
- E. K.
Teisėja A. Valinskienė Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00316-2011-8 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6
2012 m. birželio 28 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 straipsnį ir nuteista 10 (dešimties) minimalaus gyvenimo lygio dydžio (1300 Lt) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. K. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji 2011 m. kovo 24 d. Vilniaus apygardos teismo, esančio Gedimino pr. 40/1, Vilniuje, koridoriuje, prie posėdžio salės Nr. 6, nagrinėjamos bylos, kurioje ji kaltinama dėl teroro akto, pertraukos metu, duodama žurnalistams interviu, viešai žodžiu užgauliai pažemino savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – ikiteisminį tyrimą atlikusį ir prokuroro funkcijas vykdžiusį Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą J. L. bei valstybinį kaltinimą palaikantį Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą M. D., pavadindama pastaruosius menkinančiais jų kaip valstybės tarnautojų autoritetą, garbę ir orumą žodžiais: „prokuroras, mano manymu, yra...vykdo nusikaltimus..., kaip jie gali žudyti žmones... L. ir D. yra nusikaltėliai“, tokiu būdu J. L. ir M. D. įžeidė.
Šalies argumentai
Nuteistoji E. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad žodžius „prokuroras, mano manymu, yra...vykdo nusikaltimus... L. ir D. yra nusikaltėliai“ pasakė būdama labai sukrėsta ir sudėtingos emocinės būklės, t.y. tiesiogiai įtakota teismo posėdžio metu svarstomo klausimo. Teigia, kad minėtus žodžius pasakė ne siekdama pažeminti asmeniškai prokurorų J. L. ir M. D. garbę, orumą ar sumenkinti jų autoritetą, o tai buvo tiesiog emociškai išreikšta jos pozicija apie jai pareikštus kaltinimus byloje dėl teroro akto. Apeliantės manymu, tai buvo tik abstraktūs išsireiškimai apie prieš ją vykdomą baudžiamąjį persekiojimą dėl teroro akto. Be to, žodis „nusikaltėlis“ buvo pavartotas ne teisine prasme, bet šnekamąja, kaip epitetas apie asmenį, kuris prasilenkia su žmogiškumo normomis. Galima teigti, kad nepamatuotas žiniasklaidos dėmesys savitai išprovokavo apeliantę emociškai neapgalvotiems pasisakymams. Kita vertus, reikia įvertinti ir bylos, kurioje ji kaltinama dėl teroro akto, sudėtingumą bei reikšmę visuomenei ir šalies teisės sistemai. Prokurorų J. L. ir M. D. veiksmai siekiant jos atžvilgiu taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą išprovokavo ir privertė išsakyti minėtus žodžius. Be to, apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ji buvo stresinėje situacijoje, kuri impulsyviai įtakojo jos veiksmus, tačiau nustatė, kad ji veikė staiga susiformavusia tiesiogine tyčia.
Nuteistoji taip pat nurodo, kad LR Visuomenės informavimo įstatyme numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija taip pat gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Iš bylos duomenų bei nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad ji, įvertinusi procesinį sprendimą, t.y. suėmimo taikymą, galėjo savo pasisakymais prokuroro M. D. veiksmus siekiant ją įkalinti iš naujo, vertinti kaip susijusius su įstatymų pažeidimais. Nurodo, kad minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl suėmimo skyrimo aukštesnio teismo buvo panaikinta. Šiuo atveju apeliantės kritikuoti asmenys – prokurorai, kurie pagal savo pareigas ir įgaliojimus privalo atskleisti įstatymų pažeidimus, juo labiau patys nepriekaištingai laikytis įstatymų, todėl tokio asmens poelgių vertinimo kriterijai pagrįstai aukštesni, o veiklos skaidrumo reikalavimai visiškai suprantami. Svarbu įvertinti ir jos poziciją baudžiamojoje byloje Nr. 1-96/2011, kurioje ji kaltinama dėl teroro akto. Nuteistoji pažymi, kad ji nepripažįsta jai pateiktų kaltinimų, yra įsitikinusi, kad byla ir jos duomenys galėjo būti klastojami. Nepasitikėjimą J. L. ir priešiškumą M. D. atžvilgiu lemia tai, jog pirmasis atliko ikiteisminį tyrimą byloje dėl teroro akto, o antrasis palaiko valstybinį kaltinimą minėtoje byloje.
Skunde taip pat nurodoma, kad buvo pasakyti žodžiai „mano manymu“. Ši aplinkybė rodo, jog tai buvo ne galimas prokurorų įžeidimas ar siekimas juos įžeisti bei noras jiems sutrukdyti atlikti pareigas, o kaltinamo asmens baudžiamosios bylos ir kaltinamosios atžvilgiu atliekamų procesinių veiksmų, susijusių su procesinių prievartos priemonių vertinimas, neturint jokios tyčios įžeisti juos, pažeminti jų garbę ar orumą. Įvertinus baudžiamosios bylos Nr. 1-96/2011 sudėtingumą, joje pateiktų kaltinimų sunkumą, itin sunkios ir griežtos bausmės grėsmę, darytina išvada, kad apeliantė inkriminuojamos veikos padarymo metu buvo emociškai paveikta, susijaudinusi, netgi pažeminta kaltinimą palaikančio prokuroro dėl pareiškimo, kuriuo bandoma ją įkaltinti, todėl teismo išvada, jog ji veikusi staiga susiformavusia tiesiogine tyčia, yra nepagrįsta.
Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal LR BK 290 str. atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Ši nusikalstama veika padaroma aktyviais veiksmais, tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad tokiu elgesiu žemina savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, ir nori taip elgtis.
Iš byloje surinktų įrodymų neginčijamai nustatyta, to neginčija apeliantė, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusysis J. L. dalyvaudamas 2011m. kovo 24 d. Vilniaus apygardos teismo posėdyje, kur buvo nagrinėjamas prokuroro M. D. pareiškimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo įtariamajai E. K., vykdė savo kaip valstybės tarnautojo pareigas.
Apylinkės teismas, tą nustatęs, taip pat pagrįstai pripažino, kad E. K., vykdant nukentėjusiajam J. L. aukščiau nurodytas prokuroro funkcijas nagrinėjamos teroro bylos pertraukos metu, žodžiu įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją – duodama žurnalistams interviu, viešai žodžiu užgauliai pažemino savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – ikiteisminį tyrimą atlikusį ir prokuroro funkcijas vykdžiusį Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą J. L., viešai išvadindama jį menkinančiais jo, kaip valstybės pareigūno autoritetą, garbę ir orumą žodžiais – „prokuroras, mano manymu, yra...vykdo nusikaltimus..., kaip jie gali žudyti žmones... L. ir D. yra nusikaltėliai“, bei tokiu būdu užgauliai šiuos valstybės tarnautojus dėl jų atliekamos veiklos pažemino.
Tą savo detaliais ir nuosekliais parodymais patvirtino tiek nukentėjusysis J. L., tiek prokuroras M. D., kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis juos įžeidė nuteistoji E. K., išvadinusi juos aukščiau nurodytais jo kaip valstybės pareigūno autoritetą, garbę ir orumą įžeidžiančiais žodžiais. Kolegija mano, kad apylinkės teismas, iš esmės apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas nukentėjusiųjų J. L. bei M. D. parodymais, padarė pagrįstą išvadą dėl jų parodymų teisingumo ir tinkamai įvertino juos kaip tinkamą ir teisėtą įrodymų šaltinį. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusieji dėl kažkokių būtų siekę apkalbėti nuteistąją E. K. ir neteisingai ją apkaltinti. Be to, jų parodymus patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai: liudytojo A. G. parodymai bei vaizdo įrašai, pateikti kompaktinėse plokštelėse. Kaip matyti iš A. G. parodymų, jis nurodė, kad dirba „LNK“ televizijos žiniose žurnalistu. Aukščiau minėto įvykio dieną, 2011-03-24 jis ruošė reportažą iš Vilniaus apygardos teismo, kuriame buvo nagrinėjama taip vadinama „terorizmo“ byla. E. K. po posėdžio atsakinėjo į žurnalistų klausimus ir pavadino prokurorus „nusikaltėliais“. Tai buvo nufilmuota, o vėliau parengtas ir parodytas reportažas apie tai viešai. Ikiteisminio tyrimo metu A. G. parodymai iš esmės buvo analogiški. Vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip E. K. duodama interviu pasako, kad „prokuroras, mano manymu, yra...vykdo nusikaltimus..., kaip jie gali žudyti žmones... L. ir D. yra nusikaltėliai“.
Nors apeliantė nurodo, kad minėtus žodžius pasakė ne siekdama pažeminti asmeniškai prokurorų J. L. ir M. D. garbę, orumą ar sumenkinti jų autoritetą, o tai buvo tiesiog emociškai išreikšta jos pozicija apie jai pareikštus kaltinimus byloje dėl teroro akto, šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nei prokuroras J. L., nei M. D. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažinti kalti padarę nusikalstamas veikas, jų atžvilgiu taip pat nėra ir nebuvo pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai, be to, nėra duomenų ir apie kaltinimus privataus kaltinimo bylose ar procesinius pažeidimus baudžiamojoje byloje, kurioje E. K. kaltinama pagal BK 250 str. Pritartina apeliacinio skundo argumentui, jog prokuroro, kaip valstybės tarnautojų, poelgių vertinimo kriterijai pagrįstai aukštesni, o veiklos skaidrumo reikalavimai visiškai suprantami, tačiau tai nereiškia, jog prokurorai gali būti įžeidinėjami bei nepagrįstais teiginiais siekiama pažeminti jų garbę, orumą ar autoritetą. Taip pat pažymėtina, kad nuteistosios emocinė būsena įvykio metu nėra aplinkybė, kuri pašalintų baudžiamąją atsakomybę ar padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, tenkinti nuteistosios E. K. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra jokio objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistosios E. K. apeliacinį skundą atmesti.