Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir paskirta 35 MGL (1 318 Eur) dydžio piniginė bauda, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą paskirtai baudai sumokėti.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie SAM ieškinys tenkintas visiškai. Priteista solidariai iš kaltinamųjų T. Š. ir M. S. trisdešimt šeši eurai 21 ct (36,21 Eur) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie SAM naudai.

Nuosprendžiu taip pat nuteisti T. Š. ir L. P., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis ir nepilnametis kaltinamasis T. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, 2015 m. gegužės 30 d. apie 2 val. 16 min. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, veikdami bendrininkų grupėje su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais – iš chuliganiškų paskatų, tyčia sudavė mažiausiai devynis smūgius kumščiu ir kojomis V. B. į įvairias kūno vietas, padarydami poodines kraujosruvas nugaroje, dešiniame peties sąnaryje, krūtinėje, kairiame dilbyje su odos nubrozdinimais, dešiniame dilbyje, smakro kairėje pusėje-pasmakrėje-pažandyje, dešinio kelio sąnaryje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, peties, dešinio kelio sąnaryje, dešinės plaštakos sumušimą, bei tyčia sudavė mažiausiai du smūgius A. B. į įvairias kūno vietas, padarydami poodines kraujosruvas dešiniame žaste, lūpų kampe-apatinės lūpos kairėje pusėje, nubrozdinimą apatinėje lūpoje, tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiųjų V. B. ir A. B. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šakių rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad M. S. kaltas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir baustinas.M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2017 m. sausio 19 d. Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl 35 MGL (1318,00 Eur) dydžio piniginės baudos paskyrimo, nustatant 6 mėnesių baudos sumokėjimo terminą ir nuosprendį dalyje dėl 36,21 Eur priteisimo iš M. S. (solidariai su T. Š.), sumokant civiliniam ieškovui, Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM. Išteisinti M. S., kaip neatlikus nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje.Skunde M. S. nurodė, kad byloje surinktų ir ištirtų duomenų visuma, galima neginčijamai nustatyti tik vienintelį faktą, kad jis 2015 m. gegužės 30 d. buvo klube „(duomenys neskelbtini)”, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ir tam tikru laiku, apie 2 valandą nakties metu buvo palikęs klubo patalpas, kaip ir daugelis kitų klube buvusių asmenų. Nuteistojo nuomone, likusios faktinės aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu liko neatskleistos ir neįrodytos, liudininkų parodymai skiriasi, nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems, nepagrįsti kitais įrodymais. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusysis V. B. parodo, kad konfliktų iniciatorius buvo T. Š., konfliktas įvyko dviem etapais, antrame etape dalyvavo nenustatytas asmenų skaičius. Jis smūgius sudavė konflikto pabaigoje A. B. koja į nugarą. Liudytojas Ž. K. savo parodymuose teigia, kad V. B., besiginčijant prie laiptų, muštynes iniciavo M. S. iš pasalų be priežasties suduodamas smūgius koja V. B. į nugarą, po ko kilo masinės muštynės. Šie liudininko parodymai prieštarauja nukentėjusiojo A. B. parodymams - neatitinka konflikto aplinkybių. Liudytoja J. D. savo parodymuose teigė, kad tarpusavyje konfliktavo T. Š. ir V. B., o prasidėjus masinėms muštynėms, jos nuomone, jis laikė T. Š., siekdamas neleisti pastarajam suduoti smūgių V. B.. Jos teigimu, apeliantui nepavykus nulaikyti T. Š., pastarasis ranka sudavė smūgį į galvą V. B. ir po to V. B. užpuolė būrys vaikinų, kurie pastarąjį mušė ir spardė. Šios liudytojos parodymai nepatvirtina jo kaltės. Liudytojas A. D. parodė, kad konflikto iniciatoriumi buvo T. Š., o M. S. asmenybę atpažino tik iš panašių rūbų, kuriuos jis vilkėjo tą vakarą, nors M. S. pažinojęs iš anksčiau. Kaip smurtinius veiksmus A. D. įvardino nuteistojo vieno smūgio sudavimą A. B.. Po ko jo teigimu pastarasis pasišalino iš įvykio vietos. Pažymėtina, kad A. D. įvardina, kad smūgius sudavė ne tik M. S., bet ir M. Š., tačiau nežiūrint į tai, baudžiamojoje byloje kaltinamas tik jis, o M. Š. veiksmai nevertinami, nežiūrint į tai, kad, vertinant liudininkų parodymus bendrai, teismas pasisako, kad smūgius sudavė T. Š., L. P. ir M. S.. Taip pat atkreipiamas dėmesys į smūgio sudavimo laiką, vietą ir skaičių - A. D. parodymuose įvardintas tik vienas smūgis A. B. į veido sritį bei liudininkas savo parodymuose teigia, kad šią situaciją matė aiškiai. Tačiau ikiteisminio tyrimo nėra nustatyta aiški smūgio sudavimo vieta (konkreti veido sritis). Ši aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo neatskleista, nors yra svarbi, vertinant, kad pačiose muštynėse dalyvavo ne tik trys asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir visas būrys tyrimo nenustatytų asmenų. Ši aplinkybė taip pat svarbi ir kitų aplinkybių kontekste – iš teismo medicinos specialisto išvados G 167/15(10) matyti, kad A. B. sužalojimai yra atlikti dviem smūgiais, vienu iš jų sužalojus žastą, o kitu apatinės lūpos kairę pusę. Lyg ir liudininkas A. D. matė, kad jis sudavė vieną smūgį į galvos sitį, tačiau tai nėra įvardinta, kaip smūgis į apatinės lūpos kairę pusę, nėra įvardinta ar smūgis buvo atliktas dešine koja ar ne. Šie parodymai tiesiogiai prieštarauja pačio A. B. parodymams, kad jam nuteistasis sudavė smūgį koja į nugarą, o po to iš karto įspyrė V. B. į galvos sritį, o A. D. parodo, kad jis sudavė vieną smūgį į galvą ir iš karto pasišalino. A. D. parodymai gali neatitikti tiesos, kadangi pastarasis savo parodymus grindžia prielaidomis, neva muštynėse dalyvavusius asmenis atpažįsta iš rūbų, todėl jo parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja pačių nukentėjusiųjų parodymams, bei neatitinka teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 167/15 (10), todėl negali būti vertinami, kaip įrodantys jo nusikalstamos veikos atlikimą. Liudytoja E. Ž. parodė, kad jis muštynėse nedalyvavo, todėl jos parodymai yra nesietini su jo kaltės įrodymais.Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 167/15(10) apibūdina nukentėjusiojo A. B. patirtus sužalojimus bei juos įvardina, kaip kraujosruvą dešiniame žaste bei nubrozdinimą apatinės lūpos kairėje pusėje, kilusį dviejų smūgių sudavimo pasėkoje. Vertinant pačio nukentėjusio parodymus, jis į minėtas vietas smūgių nesudavė, todėl liudininkų parodymai bei teismo medicinos specialisto išvados negali būti laikomi įrodymais baudžiamosios teisės prasme (BPK 20 straipsnis), kadangi nepatvirtina ir nepaneigia nei vienos aplinkybės sietinos su jo nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje atlikimu. Liudininkų parodymais nustatyta, kad smūgius į sužalotas vietas sudavė T. Š..Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 168/15(10) apibūdina nukentėjusiojo V. B. patirtus sužalojimus, bei juos įvardina, kaip kraujosruvą nugaros dešinio peties sąnaryje, kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairiame dilbyje, dešiniame dilbyje, smakro kairės pusės pasmakrėje - pažandėje, dešinio kelio sąnaryje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, peties, dešinio kelio sąnaryje, dešinės plaštakos sumušimą. Sužalojimus įvardina atsiradus 9 smūgių pasėkoje. Liudininkas A. B. parodo, kad konflikto pabaigoje, jis sudavė smūgį koja į galvą, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatyta smūgio aplinkybių, kurios sukurtų priežastinį ryšį, kaip privalomą nusikaltimo sudėties objektyvinės pusės elementą. Teismo medicinos ekspertų išvadose nurodytas galvos sužalojimas nesietinas su A. B. parodymuose nurodytais apelianto veiksmais. Pažymėtina, kad liudininkė J. D. aiškiai nurodo, kad smūgį į galvą sudavė T. Š., bei po šio smūgio sudavimo, V. B., apie dvi minutes į įvairias kūno vietas mušė nenustatytas kiekis asmenų, kuris įvardinamas labai didelis. Apeliantas teigia, kad liudytojas A. D. taip pat patvirtina, jog V. B. smūgius į galvą sudavė T. Š. bei nenustatytas skaičius muštynėse dalyvavusių asmenų. Tai patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta objektyvių jo kaltės įrodymų nusikalstamos veikos V. B. atžvilgiu. Tik aiškiai nustačius šias įvykio aplinkybes, jas privalu sulyginti su teismo medicinos eksperto išvadose nurodytais sužalojimais bei nustatyti ar tai buvo apelianto veikos pasekmė, ar kitų kaltinamųjų, ar tyrimo nenustatytų asmenų.Apibendrinant nukentėjusiųjų A. B. ir V. B., liudytojų Ž. K., J. D., A. D. ir kt. parodymus, matyti, kad šie įrodymai kardinaliai prieštarauja vieni kitiems, nesukuria aiškios priežastinio ryšio grandinės su pasekmėmis, nurodytomis teismo medicinos eksperto išvadose. Nuteistasis pažymi, kad trijų nuteistųjų vaidmuo įvykyje buvo skirtingas, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo proceso metu, apkaltinamajame teismo nuosprendyje kiekvieno iš teisiamųjų veika ir pasekmės nebuvo individualizuojamos kiekvieno iš nukentėjusiųjų atžvilgiu. Nesant aiškiam priežastiniam ryšiui bei esant liudininkų parodymų prieštaravimams, aplinkybės, remiantis in dubio pro reo principu, turėjo būti vertinamos, ne kaip įrodančios kaltę, bet atvirkščiai.Nuteistasis taip pat nesutinka su akivaizdžiai neteisingu teismo nuosprendžiu paskirtos baudos dydžiu. Pakirta 35 MGL (1318,00 Eur) dydžio piniginė bauda, jo nuomone, yra neadekvati, bei parinkta neatsižvelgiant į teisiamo individą. Teismas 1318,00 Eur dydžio baudą įpareigojo sumokėti 6 mėnesių laikotarpiu, tad, matematiškai skaičiuojant, jam reiks mokėti po 220,00 Eur dydžio įmoką. Byloje pateikti duomenys apie tai, kad jis, bylos nagrinėjimo metu įsidarbino bei gauna minimalų atlyginimą. CPK 736 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog nuo LR Vyriausybės nustatytos minimalaus mėnesinio atlyginimo išmokoms galima nuskaičiuoti ne daugiau nei 20%, kas duotu atveju sudarytų 76,00 Eur, kas apytiksliai tris kartus mažesnė suma, nei teismo nustatytas mėnesinis įpareigojimas. Dėl savo jauno amžiaus ir mokslų, nesenai pradėjęs dirbti pirmame savo darbe, bei dėl trumpo laikotarpio nespėjo sukaupti materialinių atsargų, leidžiančių įvykdyti šį teismo paskirtą įpareigojimą. Šios nuobaudos dydis yra aiškiai neadekvatus, paskirtas neindividualizuojant kaltinamojo asmenybės, todėl aiškiai neatitinka bausmei skirtų uždavinių. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 301 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl M. S. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka nuteistojo M. S. lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad įvykio vieta - Šakių mieste, parduotuvės „Iki“ automobilių stovėjimo aikštelėje, prie naktinio klubo „Zebra“, kur tą vakarą buvo daug žmonių, atitinka viešosios vietos apibūdinimą. Teisingai apylinkės teismo nuosprendyje nurodoma ir tai, kad apeliantas kartu su T. Š. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, smurtavo prieš nukentėjusiuosius. Jie veikdami bendrai, tyčia sudavė mažiausiai devynis smūgius kumščiu ir kojomis V. B. į įvairias kūno vietas , bei tyčia sudavė mažiausiai du smūgius A. B. į įvairias kūno vietas, tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiųjų V. B. ir A. B. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Kaip minėta esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra ne tik neteisėti veiksmai, bet ir sukelti padariniai. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010).Nuteistasis M. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė, kad jis įvykio metu konfliktuojančių asmenų nematė. Prie V. B. priėjo tada, kai jis gulėjo pievutėje, o ant pastarojo buvo užgulęs A. B.. Nė vieno smūgio nukentėjusiesiems nesudavė. Matė kaip T. Š. susistumdė, tiksliau, girdėjo jo balsą ir atpažino, nematė, neatsimena, kad T. Š. būtų susimušęs. Gal tyrėjai ne taip jo parodymus užrašė apie tai, ar T. Š. mušėsi. Tokius nuteistojo teiginius, paneigia nukentėjusiojo A. B. parodymai. Nurodė, kad T. Š. ir brolis V. B. susiginčijo, tačiau tuo metu jokių smūgių dar nesudavė. Tik vėliau T. Š. atėjo maždaug su 16 žmonių ir pasiūlė eiti išsiaiškinti. Būtent tada T. Š. trenkė broliui V. B.. Jis griebė brolį už parankės ir vedėsi toliau, tačiau jį ir brolį pradėjo spardyti ir konflikto pabaigoje matė, kad M. S. spyrė jam į nugarą, o broliui, kai jau gulėjo ant žemės, į galvą. Tuo metu buvo apsikabinęs brolį ir atsisukęs pažiūrėjo į M. S. pusę. Iki šio įvykio M. S. nebuvo matęs, tik vėliau atpažino iš veido. Kitų įvykio metu šalia stovėjusių asmenų jis nepažinojo. M. S. ir L. P. buvo atvykę pas juos į namus, kalbėjo su motina, prašė pakeisti parodymus (3 t., b. l. 94-97, 192-193). Nukentėjusysis V. B. patvirtino buvus konfliktą, tačiau dėl veiksmų intensyvumo jo atžvilgiu bei tai, kad buvo praradęs sąmonę, detaliau aplinkybių nurodyti negalėjo. Liudytojas A. D. patvirtino matęs, kaip prie nukentėjusiųjų priėjo neblaivus T. Š. ir pradėjo kabinėtis prie V. B., sakydamas „einam vienas ant vieno“. V. B. atsistojo ir nuėjo kartu su T. Š. toliau nuo laiptų, kartu su jais nuėjo ir T. Š. draugai, kurių iš viso buvo kažkur apie 10-15. Pažinojo M. S. ir dar kelis vaikinus. Jam atrodo, jog V. B. pastūmė M. S., V. B. nugriuvo ir tada vaikinai ėmė spardyti nukentėjusį gulintį ant žemės. Po to M. S. spyrė A. B. į nugarą. Matė gulintį V. B. ir jį apglėbusį brolį A. B., kai priėjęs M. S. spyrė koja šiam į veidą. Atvykus policijai M. S. apsimetė, kad nieko nedarė. Vėliau teisminio nagrinėjimo metu liudytojas keitė parodymus ir davė palankius nuteistiesiems (1 t., b. l. 124-126). Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytam nepilnamečio liudytojo A. D. parodymų vertinimui. Aplinkybių, kad liudytojas A. D. būtų turėjęs pagrindą ikiteisminio tyrimo metu apkalbėti M. S., nenustatyta. Liudytojas Ž. K. patvirtino matęs, kaip M. S. trenkė V. B. ir tik po to šį puolė kiti ratuku stovėję asmenys. Jam atrodė, kad M. S. V. B. spyrė į nugarą. Spyris buvo iš pasalų, kadangi V. B. suklupo (3 tomas, b. l. 142-143). Liudytoja J. D. parodė, kad V. B. gulėjo be sąmonės ant žolės netoli laiptų, parduotuvės kampo. Šalia jo buvo sumuštas jo brolis A. B.. Kai kurie juos mušę asmenys atvažiavus policijai nebėgo. Kad M. S. spardė brolius B. matė jos brolis A. D., kuris jai apie tai vėliau papasakojo (1 t., b. l. 129). Liudytoja patvirtino įstatymo nustatyta tvarka posėdžio metu perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu jos duotus parodymus, kad prie V. B. kviesdamas išsiaiškinti priėjo ne tik T. Š., tačiau ir M. S., kuris nuėjo kartu su visais paskui T. Š. ir V. B..

12. Todėl vertinant įrodymų visumą akivaizdu, kad M. S. veiksmai buvo smurtiniai ir sąlygojo pasekmių atsiradimą, už ką jis kartu su bendrininkais pagrįstai pirmos instancijos teismo ir nuteistas.

13. Nuteistasis M. S. savo kaltę apeliaciniame skunde ginčija remdamasis ir teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. G 168/15(10) ir Nr. G 167/15(10), kuriose nėra nurodyta sužalojimų, kuriuos jis turėjo padaryti, nes kaip teigia nukentėjusysis A. B., jis spyręs koja į galvą.

14. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka. Specialistų išvadomis nustatyta, kad V. B. buvo padarytos poodinės kraujosruvos nugaroje, dešiniame peties sąnaryje, krūtinėje, kairiame dilbyje su odos nubrozdinimais, dešiniame dilbyje, smakro kairėje pusėje-pasmakrėje-pažandyje, dešinio kelio sąnaryje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje, peties, dešinio kelio sąnaryje, dešinės plaštakos sumušimas, o A. B.- poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, lūpų kampe-apatinės lūpos kairėje pusėje, nubrozdinimas apatinėje lūpoje. Šios išvados rodo, kad abiem nukentėjusiesiems buvo padarytos kraujosruvos. Todėl skundo argumentai, kad nėra užsifiksavę sužalojimų tose vietose kaip nurodo nukentėjusieji, nepaneigia jų sumušimo fakto. Be to, kaip matyti iš liudytojo A. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kad M. S. mušė tiek A. B., tiek V. B.. J. D. apklausiama patvirtino, kad jos brolis A. D. geriausiai matė muštynes ir apie tai gali papasakoti. Ž. K. taip pat teigė matęs kaip M. S. spyrė V. B. į nugarą. Taigi, visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, kad nustatytus sužalojimus nukentėjusiems padarė M. S. bendrais veiksmais, veikdamas kartu su T. Š. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Veikos bendrumas lemia bendrus padarinius, bendrą žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistieji veikė bendrais veiksmais, suvokdami, jog nusikaltimą daro kartu, taip pritardami vienas kito elgesiui, todėl už kilusias pasekmes privalo atsakyti bendrai.

15. Nuteistasis M. S. savo apeliaciniame skunde taip pat teigė, jog A. D. savo parodymuose įvardino, kad smūgius sudavė ne tik M. S., bet ir M. Š., tačiau baudžiamojoje byloje kaltinamas tik jis, o M. Š. veiksmai nevertinami. Dėl šio skundo argumento teisėjų kolegija pažymi, jog BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš bylos duomenų – kaltinamojo akto ir teismo nutarties bylą perduoti nagrinėti teisimajame posėdyje, kaltinimai pateikti ir byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje trijų asmenų – M. S., T. Š., L. P. atžvilgiu, todėl tiek pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, neturi jokio teisinio pagrindo spręsti apie asmens veiksmus ar jo kaltę, kurio veika ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įvertinta baudžiamojo įstatymo nuostatomis, todėl šis nuteistojo M. S. apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

16. Teismas, parinkdamas M. S. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, BK 54, 61 straipsniuose numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei taisyklių nepažeidė, įvertino nusikaltimo sunkumą, pobūdį bei pavojingumą visuomenei, kaltinamojo asmenybę. Kaip numatyta BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda iki 500 MGL dydžio. Nagrinėjamu atveju įvertinta, kad M. S. nusikalto pirmą kartą, nusikaltimas padarytas esant tiesioginei tyčiai, iš chuliganiškų paskatų, nusikaltimas baigtas, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgta, kad M. S. neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, dirba, bylos duomenimis charakterizuojamas teigiamai, todėl pagrįstai parinko vieną švelniausių, straipsnio sankcijoje numatytų bausmių – baudą, nustatant žymiai mažesnį dydį nei straipsnio sankcijoje numatytos baudos vidurkis, nes tokia bausmė visiškai atitinka jos paskirtį – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Paskirtoji bausmė yra logiškas ir natūralus teisės pažeidimo rezultatas, numatytas įstatyme, įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, o ne asmens, įvykdžiusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu ir paskirtosios bausmės atlikimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad įvertinus įvykdytą nusikalstamą veiką bei sumažinus M. S. paskirtąją baudą, sudarant kuo patogesnes sąlygas ją sumokėti, tuo lengvinant jo teisinę padėtį, nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

17. Įvertinus šiuos aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad M. S. kaltė ir jo tyčiniai veiksmai pirmosios instancijos teismo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti tinkamai, o apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, todėl Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 19 nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmetamas.

18. Nagrinėjant skundą apeliacinėje instancijoje iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam M. S. apeliacinėje instancijoje, nurodant, jog tarnyba turėjo 57,90 Eur išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnis 1 dalis). Ši nuostata reiškia, jog įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi, šioje byloje, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo M. S. netenkinamas, juolab, kad teismo posėdžio dieną atvyko ir nuteistąjį M. S. gynė advokatas A. Verpečinskas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.