Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2017 m. spalio 17 d. Atsakovei atstovaujanti Pravieniškių PN-AK atsiliepime teigė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į pataisos namus, domėtis teisės aktais, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos, ir prašė pareiškėjo reikalavimams atlyginti žalą taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, t. y. taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2017 m. balandžio 22 d. (b. l. 8-9).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015).

Pareiškėjas, galimai laikytas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2016 m. vasario 15 d., kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą buvo išsiųstas 2020 m. balandžio 22 d. (b. l. 3), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, tad pareiškėjas praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Pareiškėjas nurodė, jog jis įgijęs tik vidurinį išsilavinimą, teisinio išsilavinimo neturi, todėl anksčiau nežinojo, kaip surašyti skundą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau tokia savo teise nesinaudojo (byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą). Pareiškėjas ieškinio senaties termino eigos metu turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73–75, 102 straipsniai), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 73–75 straipsniai, 99 straipsnio 1 dalis), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 100 straipsnio 1 dalis), gauti teisinę pagalbą (BVK 101 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 73–75 straipsniai, 94 straipsnis), kurie pareiškėjo prašymu galėjo rinkti informaciją, ir kitas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2017 m. balandžio 22 d. Dėl šios priežasties atsakovės atstovo Pravieniškių PN-AK prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2017 m. balandžio 22 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 23 d. iki 2017 m. spalio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl gyvenamųjų patalpų ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu numatyta teisės aktuose.

Dėl poilsio kambario.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo įrengti poilsio kambariai.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose kiekvienam būriui įrengiamas laisvalaikio kambarys. Pravieniškių PN-AK pripažino, kad Pirmojo sektoriaus 15 būriui laisvalaikio kambarys nebuvo įrengtas. Atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, kad dėl gyvenamųjų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti laisvalaikio kambarius kiekvienam būriui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neproporcingai mažai buvo įrengta sanitarinių mazgų.

Eksploatavimo taisyklės 5.7 punkte numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal šių taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos numatė, kad praustuvė įrengiama 1 vnt. ne daugiau kaip 10 asmenų ir unitazas įrengiamas 1 vnt. ne daugiau kaip 12 asmenų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 15 būryje, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir neatliko nuobaudų kamerų tipo patalpose, be to savo skunde nenurodo, jog 15 būrio sanitariniu mazgu naudotųsi didesnis skaičius nuteistųjų nei leidžiama pagal teisės aktus, tai yra nekvestionuoja, jog ginčo laikotarpiu 15 būrio sanitariniame mazge buvo įrengta 8 praustuvės, 6 unitazai (b. l. 16-17) bei nuo 2017 m. balandžio 23 d. pareiškėjas kartu su kitais 52 nuteistaisiais 15 būryje, naudojosi 8 praustuvėmis ir 6 unitazais (53 / 8 = 6,625 ir 53 / 6 = 8,83), iš ko matyti, kad viena praustuve naudojosi daugiau kaip šeši nuteistieji ir vienu unitazu naudojosi daugiau kaip aštuoni nuteistieji, o nuo 2017 m. spalio 17 d. nuteistųjų buvo 48 (48 / 8 = 6 ir 48 / 6 = 8), iš ko matyti, kad viena praustuve naudojosi šeši nuteistieji ir vienu unitazu naudojosi aštuoni nuteistieji. Atsakovės atstovo pateikti duomenys byloje surinktais įrodymais nėra paneigti, todėl teismas jais vadovaujasi ir konstatuoja, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko minėtose normose nustatytus reikalavimus.

Dėl skalbinių džiovinimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje būdavo drėgni rankšluosčiai ir nebūdavo kur jų džiovinti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo įrengtas radijo taškas.

Eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte reglamentuota, jog kamerose įrengiamas radijo taškas, ir Eksploatavimo taisyklių 13.10. punkte reglamentuota, jog drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuose kambariuose įrengiamas radijo taškas, daugiau radijo taškų įrengimas nuteistųjų gyvenamosiose patalpose nenumatytas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko parastos grupės sąlygomis ir buvo laikomas 15 būrio 2 brigados gyvenamosiose patalpose, be to savo skunde nenurodo, jog 15 būrio 2 brigados gyvenamojoje patalpoje jam buvo būtinas radijo taškas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neįrengto radijo taško kreipėsi su skundais ar prašymais į administraciją, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl radijo taško neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti

Dėl laiptų būklės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2 sektoriuje laiptai buvo avarinės būklės.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 2 sektoriuje laiptai tvarkingi, lygus, danga neišlūžusi, padas neduobėtas, įrengti turėklai. Įstaigoje laiptai remontuojami pagal poreikį. Pareiškėjas dėl laiptų būklės su skundais ar prašymais nesikreipė į administraciją. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl laiptų avarinės būklės atmestini kaip neįrodyti.