Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-05-08 · Civilinė byla Nr. 2-857/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-08
Bylos Nr.
2-857/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Artūras Driukas
Suinteresuotas asmuo
Š. A.
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-857/2014Procesinio sprendimo kategorijos: 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Š. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarties, kuria likviduojamos viešosios įstaigos „Anbikrijus“ bankrotas pripažintas tyčiniu, priimtos bankrutavusios viešosios įstaigos „Anbikrijus“ bankroto byloje Nr. B2-217-372/2013.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. birželio 16 d. nutartimi VšĮ „Anbikrijus“ iškėlė bankroto bylą, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi buvo palikta nepakeista.

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. kovo 1 d. nutartimi pripažino VšĮ „Anbikrijus“ likviduojama dėl bankroto.

LVšĮ „Anbikrijus“ bankroto administratorius teismui pateikė prašymą pripažinti LVšĮ „Anbikrijus” bankrotą tyčiniu. Jo teigimu buvęs įmonės vadovas vengė perduoti bankroto administratoriui dokumentus ir turtą, todėl kreditorių pavedimu jis kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą. Šis tyrimas buvo pradėtas, šiuo metu Šiaulių apygardos teisme jau yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje VšĮ „Anbikrijus“ pripažinta civiliniu ieškovu, pateikusiu 400 000 Lt civilinį ieškinį. Bankroto administratorius nurodė, kad buvęs vadovas tyčia iššvaistė įmonės turtą, pablogindamas įmonės turtinę padėtį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartimi pripažino LVšĮ „Anbikrijus“ bankrotą tyčiniu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad keliant bankroto bylą, įmonė jokio registruotino turto neturėjo. Teismas rėmėsi kaltinamuoju aktu iš kurio matyti, kad 2010 m. vasario 20 d. Kasos išlaidų orderiu Nr.10-53 ir 2010 m. sausio 30 d. Kasos išlaidų orderiu Nr.20-102 A. Z. paskolino 400 000 Lt, negavęs dalininkų sutikimo. Būdamas įmonės vadovu, Š. A., kaip atskaitingas asmuo, per kelis kartus kasos pajamų orderiais pasiėmė 177 000 Lt. Teismas nurodė, kad bankroto byloje pats Š. A. pripažino, kad įmonėje buvo du debitoriai – jis pats (207 000 Lt) ir A. Z. (400 000 Lt). Teismas vertino, kad tai iš esmės ir buvo įmonės turtas, kadangi būtent šiomis lėšomis buvo galima atsiskaityti su kreditoriais. Nė viena iš šių sumų į įmonės sąskaitas nebuvo grąžintos. Teismas nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. sausio 8 d. įsakymu iš Š. A. buvo nutarta išieškoti 207 000 Lt skolą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos ir 1 285 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ši debitorinė skola buvo pardavinėjama iš varžytynių, tačiau jose niekas nedalyvavo. Teismas nurodė, kad, prieš keliant bankroto bylą, Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) nustatė, jog VšĮ „Anbikrijus“ nuosekliai nuo 2007 m. gegužės 1 d. nemokėjo mokesčių valstybei arba juos mokėjo tik iš dalies ir jos mokestinė nepriemoka 2011 m. balandžio 5 d. sudarė 170 624,39 Lt. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sprendė, kad pats paskolos suteikimas A. Z. rodo, jog įmonė buvo kryptingai vedama prie bankroto, o jos lėšos naudojamos ne kreditorių interesų apsaugai. Mirus A. Z., jo teisių ir pareigų paveldėtoja yra įmonės vadovo sutuoktinė K. A., todėl pats lėšų paskolinimas artimam giminaičiui leidžia abejoti sandorio sąžiningumu. Teismas nurodė, kad jei Š. A. būtų nesudaręs paskolos sutarties, o 400 000 Lt panaudojęs įmonės arba kreditorių interesams, įmonei nebūtų buvę pagrindo kelti bankroto bylą. Tokią išvadą teismas padarė, įvertinęs Š. A. pateiktą 2011 m. gegužės 31 d. balansą.

Teismas pripažino, kad bankroto administratoriui žinomas tik vienas sandoris, kurį sudarė VšĮ „Anbikrijus“ vadovas Š. A. ir A. Z., tačiau suteikus bankroto administratoriui galimybę išanalizuoti galimus kitus įmonės sandorius, jis galėtų juos įvertinti. Teismas pripažino, kad tokia galimybė administratoriui buvo apribota, kadangi buvęs įmonės vadovas vengė jam perduoti dokumentus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo Š. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, atmetant pareiškėjo LVšĮ „Anbikrijus“ bankroto administratoriaus prašymą pripažinti LVšĮ „Anbikrijus“ bankrotą tyčiniu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad paskolos suteikimu A. Z. įmonė buvo kryptingai vedama prie bankroto, o jos lėšos naudojamos ne kreditorių interesų apsaugai. Teismas neatsižvelgė, kad suteikus A. Z. paskolą, įmonės skola sudarė tik 36,77 proc. įmonės turto.

2. Š. A. atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla, kurioje sprendžiami klausimai dėl paskolos dokumentų suklastojimo, todėl civilinėje byloje vadovaujantis įrodymais, kurie nėra ištirti baudžiamojoje byloje, negalima teigti faktų, kuriais būtų motyvuojama nutartis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į suinteresuoto asmens Š. A. atskirąjį skundą LVšĮ „Anbikrijus“ bankroto administratorius prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti. Bankroto administratorius sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir nurodo, kad Š. A., veikdamas ir neteisėtai perduodamas įmonės lėšas suprato, jog dėl jo veiksmų bus neįmanoma visiškai atsiskaityti su kreditoriais, t. y. siekė apgaule įgyti lėšas. Piniginės lėšos buvo tyčia iššvaistytos ir dėl to įmonės kreditoriai patyrė didelę žalą. Todėl tokie Š. A. veiksmai sudaro teisinį pagrindą konstatuoti įmonės sąmoningą vedimą prie bankroto tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 pakeitus ĮBĮ, nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai, susiję ir su tyčiniu bankrotu. LVšĮ „Anbikrijus“ bankroto administratoriaus pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu Šiaulių apygardos teisme gautas 2014 m. sausio 21 d., t. y. jau galiojant naujai ĮBĮ redakcijai.

Aktualioje ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalies redakcijoje nurodyta, kad teismas, gavęs kreditoriaus (kreditorių) arba administratoriaus prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, apie gautą prašymą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos praneša kitiems įmonės kreditoriams ir administratoriui (jeigu prašymą pateikė ne administratorius). Pranešime teismas nurodo, kad kreditoriai ir administratorius per teismo nustatytą, ne trumpesnį kaip 14 ir ne ilgesnį kaip 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos, terminą turi teisę pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės šio straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui ir bankroto pripažinimui tyčiniu. Kol nėra išnagrinėtas prašymas pripažinti bankrotą tyčiniu, negali būti atliekami šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodyti patikrinimai. Teismas gali šioje dalyje nurodytą pranešimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo pripažinti bankrotą tyčiniu gavimo dienos pateikti administratoriui (neatsižvelgiant į tai, ar prašymą pateikė kreditorius (kreditoriai) ar administratorius) ir pavesti jam ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo teismo pranešimo gavimo dienos pranešti kreditoriams apie teismo gautą prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu ir kreditorių teisę pateikti teismui šioje dalyje nurodytą informaciją per teismo nustatytą terminą. Teismas, gavęs prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos prašymo kopiją ir kitus prie prašymo pridėtus dokumentus persiunčia netekusiems įgaliojimų įmonės valdymo organams ir kitiems šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, kurie gali būti pripažinti kaltais dėl tyčinio bankroto.

Kaip matyti iš bylos medžiagos Šiaulių apygardos teismas laikėsi minėtų įstatymo reikalavimų ir 2014 m. sausio 23 d. nutartimi pavedė LVšĮ „Anbikrijus“ bankroto administratoriui per 7 darbo dienas nuo minėtos nutarties gavimo pranešti kreditoriams apie teisme gautą prašymą dėl LVšĮ „Anbikrijus“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismas suteikė kreditoriams teisę per 15 dienų nuo minėtos nutarties įteikimo dienos pateikti teismui jiems žinomą informaciją, galinčią turėti įtakos tyčinio bankroto požymių nustatymui bei įpareigojo bankroto administratorių pateikti teismui įrodymus, kad kreditoriams yra pranešta apie prašymo priėmimą. Teismas taip pat išsiuntė buvusiam LVšĮ „Anbikrijus“ vadovui Š. A. bankroto administratoriaus prašymo ir jo priedų kopijas. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi įstatyme nustatytos procedūros esant pareikštam pareiškimui dėl tyčinio bankroto.

LVšĮ „Anbikrijus“ kreditorius VMI prie LR Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą (b. l. 33-34) į bankroto administratoriaus pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir prašė LVŠĮ „Anbikrijus“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Bombos filmai“ v. UAB ,,Laisvės kino teatras“, bylos Nr. 3K-3-680/2004). Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic Building Fund“, bylos Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic Building Fund“, bylos Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 pakeitus Įmonių bankroto įstatymą, nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ pakeitimai, susiję ir su tyčinio bankroto samprata. Aktualioje ĮBĮ 2 straipsnio12 dalies redakcijoje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal BUAB „Seltas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad, vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės ir buvo remiamasi teismų praktikoje. Įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais.

Kaip matyti iš Šiaulių apskrities VMI ieškinio (b. l. 55-56) dėl bankroto bylos iškėlimo VšĮ „Anbikrijus“, pagal 2009 metų VšĮ „Anbikrijus“ pateiktą balansą įmonės turto buvo už 663 407 Lt (tame skaičiuje atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys –581854 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 577893 Lt. Taigi jau 2009 metais VšĮ „Anbikrijus“ įsipareigojimai sudarė 87,1 % įstaigos turto, kas tik patvirtina faktą, kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai ženkliai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Todėl laikytina, kad jau 2009 metais įmonė turėjo problemų dėl atsiskaitymo su kreditoriais. Bylos duomenimis, mokestinė nepriemoka Šiaulių AVMI jau buvo susidariusi 2007 metais ir kas metai vis didėjo. Byloje pateiktas 2011 m. birželio 13 d. Šiaulių apskrities VMI ir VšĮ „Anbikrijus“ vadovo Š. A. pasirašytas susitaikymo protokolas (b. l. 70-71) patvirtina, kad dėl Š. A. nusikalstamos veikos VšĮ „Anbikrijus“ į valstybės biudžetą nesumokėjo 103 433,65 Lt deklaruotų mokesčių. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m.birželio 13 d. nuosprendžiu Š. A. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla nutraukta minėto susitaikymo protokolo pagrindu. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 27 d. nutartimi (b. l. 72-76) Š. A. ir jo gynėjo apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m.birželio 13 d. nuosprendžio atmetė.

Bylos duomenys patvirtina, kad Š. A., nepaisydamas vis didėjančios skolos Šiaulių AVMI bei kitiems įmonės kreditoriams pasiėmė iš kasos grynais pinigais 207 000 Lt. Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. sausio 8 d. įsakymu (b. l. 44) iš Š. A. priteisė LVšĮ „Anbikrijus“ naudai 207 000 Lt, tačiau byloje nėra duomenų, kad skolininkas šią skolą būtų sumokėjęs. Š. A., neatsižvelgdamas į blogą įmonės finansinę padėtį, įsiskolinimus kreditoriams, 2010 m. vasario 20 d. Kasos išlaidų orderiu Nr.10-53 ir 2010 m. sausio 30 d. Kasos išlaidų orderiu Nr.20-102 artimais svainystės ryšiais susijusiam asmeniui A. Z. (sutuoktinės tėvui), negavęs dalininkų sutikimo paskolino 400 000 Lt. Teismo vertinimu, nurodyti veiksmai patvirtina, kad įmonės vadovas siekė gauti asmeninės naudos ir tokiu būdu pažeidė pareigą juridinio asmens atžvilgiu elgtis sąžiningai ir lojaliai (CK 2.87 str.). Teismas daro išvadą, kad įmonės vadovas minėtais veiksmais pažeidė visų kreditorių, tame tarpe ir valstybės bei jos valdomų fondų interesus, kai tuo tarpu rūpestingas ir apdairus vadovas pirmiausia būtų atsiskaitęs su įmonės kreditoriais ir tik po to laisvas lėšas naudojęs kitiems įmonės tikslams bei tolesnei veiklai vykdyti. Įmonės vadovo veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį, t. y. įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pripažintina, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi (b. l. 48), atsižvelgdamas, kad LVšĮ „Anbikrijus“ vadovas Š. A. nevykdo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. teismo nutartimi nustatyto įpareigojimo įmonės bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą bei dokumentus, skyrė Š. A. 1 000 Lt baudą. Buvusio LVšĮ „Anbikrijus“ vadovo Š. A. vengimą perduoti bankroto administratoriui turtą pagal finansinę atskaitomybę patvirtina ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis (b. l. 49-50), kuria teismas skyrė LVšĮ „Anbikrijus“ vadovui Š. A. 1 400 Lt baudą už antstolio reikalavimų perduoti bankroto administratoriui turtą pagal finansinę atskaitomybę nevykdymą. LVšĮ „Anbikrijus“ vadovui Š. A. neperdavus bankroto administratoriui svarbių dokumentų – įstatų, įmonės steigimo sutarties, visų kasos dokumentų, įmonės spaudų, sudarytus sandorius patvirtinančių dokumentų, bankroto administratorius negalėjo vykdyti savo pareigų ir ginti kreditorių interesų. Nepavykus išreikalauti iš buvusio įmonės vadovo įmonės dokumentų ir turto, bankroto administratorius kreipėsi į teismą su prašymu apriboti buvusiam įmonės LVšĮ „Anbikrijus“ vadovui Š. A. teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus organo nariu. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi tenkino bankroto administratoriaus prašymą ir apribojo Š. A. teisę 3 metus eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi (b. l. 66) Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį paliko nepakeistą ir konstatavo, kad Š. A. tyčia ir sąmoningai neperdavė bankroto administratoriui turto ir dokumentų, vilkina bankroto procesą, pažeidžia bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, kreditorių teises ir teisėtus interesus, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, nepažeisdamas įstatymo normų bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų apribojo apeliantui teisę 3 metus eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Teismo vertinimu, buvusio įmonės vadovo veiksmai neperduodant bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto iš esmės atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį, t. y. kad dėl netinkamai tvarkomos buhalterinės apkaitos negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai LVšĮ „Anbikrijus“ bankrotą pripažino tyčiniu ir šią išvadą padarė remdamasis aplinkybių visuma, o ne tik paskolos suteikimo faktu A. Z..

Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad Š. A. atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla, kurioje sprendžiami klausimai dėl paskolos dokumentų suklastojimo, todėl civilinėje byloje vadovaujantis įrodymais, kurie nėra ištirti baudžiamojoje byloje, negalima teigti faktų, kuriais būtų motyvuojama nutartis. Su šiuo apelianto argumentu sutikti negalima, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso teisės ir civilinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Artūras Driukas