Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalės Burdulienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės, Neringos Venckienės, sekretoriaujant Aistei Raginytei, dalyvaujant ieškovei R. B., jos atstovei advokatei Astai Bilinskienei, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Danutei Štreimikienei viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos) apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovei Alytaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo sudaryti žemės pirkimo - pardavimo sutartį

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų konstatavo, kad ieškovės motina A. Č. ne tik buvo įgijusi teisę pirkti asmeninio ūkio žemę, bet ir tą teisę realizavusi, t. y. įgijo teisę sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį. Teismas, iš 2006-04-26 paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą nustatė, kad ieškovė po motinos A. Č. mirties priėmė paveldimą turtą, kurį sudaro 97,65 investicinių litų sumokėtų už 3,10 ha asmeninio ūkio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausančių palikėjai pagal 2006-04-06 Alytaus apskrities viršininko administracijos Alytaus rajono žemėtvarkos skyriaus pažymą Nr. (1.48)P5-167. Atsižvelgiant į tai bei remiantis iki 2001-08-17 galiojusia Žemės reformos įstatymo 15 str. redakcija, bei palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 metų CK 58 str. 5 d. nuostatomis, teismas sprendė, kad ieškovė R. B., priėmusi motinos palikimą, paveldėjo ir jos teisę sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį.

Be to, vadovaujantis LR Vyriausybės 1998-04-01 nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje" 11 punktu bei Alytaus apskrities viršininko 1998-07-07 įsakymu Nr. 33-395, buvo patvirtinti sąrašai asmenų, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį, pastabose nurodant, kad ieškovės motina A. Č., mirusi. Šio įsakymo priėmimo metu ieškovė nebuvo priėmusi palikimo (nebuvo dar paveldėjusi 97,65 investicinių litų sumokėtų už asmeninio ūkio žemės sklypą). Todėl darytina išvada, kad nebuvo ir žemės naudotoja bei turto paveldėtoja. 2006 m. balandžio 26 d. ieškovei buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, registro Nr. 3831.

Taip pat atsakovė nurodė, kad jeigu iki 2001-08-17 mirė asmuo, kuriam buvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas ir jo įpėdiniai pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją neturėjo teisės privatizuoti mirusiojo asmens asmeninio žemės sklypo, nes nebuvo jo šeimos nariais, asmeninio ūkio žemės sklypo statusas išnyko, nes tokiais atvejais įpėdiniai, kurie nebuvo mirusio asmeninio ūkio naudotojo šeimos nariais, negalėjo privatizuoti asmeninio ūkio žemės, nes tokia žemė mirus jos naudotojui, nebebuvo laikoma asmeninio ūkio žeme. Alytaus apskrities viršininko 2006-05-11 įsakymu Nr. 3 3-Ž-1149 paskelbtame Nemunaičio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ieškovė nebuvo įrašyta į pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, įsigyti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės žemę, mišką ir vandens telkinius Nemunaičio kadastro vietovės, sąrašą.

Ieškovė tik 2009 m. rudenį sužinojo, kad žemę, kurią nupirko motina ir kurią su broliu A. Č. kartu dirba, deklaruoja, ketinama parduoti kitiems asmenims. Tokiu būdu Alytaus apskrities viršininko administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius žemės asmeniniam ūkiui pardavimą, bei paveldėjimo teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. Č. 1991 metais buvo suteiktas 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas (b.l. 10). 1994-11-20 ieškovės motina A. Č. kreipėsi į Nemunaičio apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl žemės išpirkimo (b.l. 12). Jai buvo leista pirkti iš valstybės žemės sklypą (b.l. 13). 1994-12-08 parengtas jo įkainojimo aktas (b.l. 14). Išrašytas 1994-12-26 mokėjimo pranešimas, kad už perkamą žemę reikia sumokėti 97,65 investicinių litų, kuriame esantis 1995-01-25 įrašas patvirtina šių lėšų nurašymą nuo A. Č. investicinės sąskaitos Nr. I-595 (b.l. 15). Iš to darytina išvada, kad A. Č. iki mirties (1997-02-10) ne tik įgijo teisę pirkti asmeninio ūkio žemės sklypą, bet ir šia teise pasinaudojo (ją realizavo), tačiau žemės pardavimo procedūra nebuvo užbaigta dėl pareigūnų ir kitų asmenų, atsakingų už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų būtinų dokumentų parengimą, kaltės. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. Č. savo teisę įsigyti nuosavybėn naudojamą asmeninio ūkio žemę įgyvendino, įgijo ir teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad kvalifikuojant šalių teisinius santykius taikytinos Žemės reformos įstatymo, galiojusio iki 2001 m. rugpjūčio 17 d., 15 straipsnio 6 d. nuostatos. Šio įstatymo atžvilgiu konstatuotina, kad A. Č. mirties (1997-02-10) metu galiojo ne apelianto nurodyta, bet Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d., kurios 16 straipsnio 7 dalis reglamentavo, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina toje vietovėje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) bei patys ar jų šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės, kaip šeimos nario statuso, remiantis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2003-01-15 nutarties Nr. A3-41-03 nuostatomis, nagrinėjamoje byloje teisiškai nereikšmingi. Apeliacinės instancijos teismui ieškovė pateikė 1997-09-10 paveldėjimo teisės liudijimą, kuris patvirtina, kad po savo motinos A. Č. mirties ji paveldėjo jos gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, viralinę, kiemo rūsį ir kiemo įrenginius, esančius motinos naudotoje asmeninio ūkio žemėje Maciūnų kaime, Alytaus raj. Siekdama teisės įsigyti motinos naudotą asmeninio ūkio žemę ieškovė turėjo neturėti toje vietovėje asmeninio ūkio žemės. Byloje dalyvaujantys asmenys neginčija, kad nei pati ieškovė, nei jos šeimos nariai toje vietovėje neturėjo asmeninio ūkio žemės. Ieškovės paaiškinimu bei liudytojų A. Č. ir A. V. parodymais nustatyta, kad ieškovė faktiškai iki motinos mirties bei po jos iki 1997 m. rudens gyveno ginčo namų valdoje. Pagal CK 2.16 str. fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausia gyvena, jeigu gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, kurioje gyvena ilgiausiai. Pagal CK 2.17 str. , sprendžiant dėl gyvenamosios vietos kriterijų, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietovėje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuose registruose, taip pat paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Šiuo atveju spręstina, kad ieškovės nurodyta jos faktinė gyvenamoji vieta buvo toje vietovėje, todėl nepaneigtina jos teisė pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 7 dalį įsigyti motinos A. Č. asmeninio ūkio žemę, už kurią ji sumokėjo.

Ieškovė ieškinį pareiškė laikydama, kad palikėjos A. Č. įgytą turtinę teisę ji paveldėjo ir ši teisė realizuotina pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas, neatsižvelgiant į specialiojo įstatymo nuostatas. Šią nuostatą grindė kasacinio teismo praktika visiškai analogiškoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006). Tuo tarpu apeliantas, nors ir nenurodydamas konkrečios teisminės praktikos, tačiau savo apeliacinį skundą grindė Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2009, kurioje buvo konstatuota, kad kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, dėl teisės įsigyti jo naudotą žemės sklypą turi būti sprendžiama pagal specialiojo įstatymo - Žemės reformos įstatymo nuostatas, kurios galiojo žemės naudotojo mirties dieną. Kaip jau minėta pirmiau, apeliantas savo argumentus grindė nors ir šio įstatymo nuostatomis, bet ne įstatymo redakcija, galiojusia A. Č. mirties dieną.

Pažymėtina, kad suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika gali būti išdėstyta vienoje ar keliose kasacinio teismo nutartyse. Šiuo aspektu kolegija turi pažymėti, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje konstatuota, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Todėl teisėjų kolegija, spręsdama dėl pirmiau paminėtos kasacinio teismo teisminės praktikos, taip pat yra saistoma Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1342-230/2010 nagrinėjant visiškai analogišką bylą sukurtų teisės aiškinimo taisyklių. Pastarojoje byloje buvo konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2009, kurioje buvo priimta 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, yra kitokios faktinės aplinkybės. Joje nebuvo tiesiogiai sprendžiamas klausimas dėl įpėdinio teisės sudaryti asmeninio ūkio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kai mirusiajam buvo suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas, mirusysis sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemės sklypą, tačiau mirė ir jo turtą paveldėjo įpėdinis. Kasacinio teismo šioje byloje padaryta išvada, kad asmeninio ūkio naudotojo teisių ir pareigų turinys turėtų būti nustatomas pagal asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio įstatymo nuostatas, faktiškai yra padaryta jam konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė kito LR Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nuostatas, reglamentavusias pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eilę, kai turėjo būti taikytos šio įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl teisinių pasekmių, atsirandančių mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui. Esminė išvada šioje nutartyje buvo padaryta dėl įstatymų galiojimo jo priėmimo metu susiklosčiusiems santykiams, akcentuojant, kad pagal bendrąjį teisės principą civiliniai įstatymai atgaline tvarka negalioja. LR Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2009 neanalizavo ir nevertino ankstesnės LR Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutarties padarytų išvadų dėl prioriteto bendrosioms paveldėjimo teisės normoms teikimo prieš LR Žemės reformos įstatymo nuostatas, kai yra nustatyta, jog miręs asmeninio ūkio naudotojas prieš mirtį realizavo savo teisę įgyti nuosavybėn asmeninio ūkio žemę ir dėl to įgijo teisę sudaryti šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl nagrinėjamoje byloje kolegija analogiškai sprendžia, kad LR Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2009 tiek pagal faktines bylos aplinkybes, tiek ginčo santykiui taikytinų materialinės teisės normų (LR Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio ar šio įstatymo 16 straipsnio 7 dalies) taikymo požiūriu, tiek padarytų išvadų (dėl civilinių įstatymų galiojimo laiko požiūriu) kaip precedentas šioje byloje netaikytinas, ypač, kai yra nustatytas kitas, labiau šioje byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams tinkantis LR Aukščiausiojo Teismo precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006). Tačiau kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pagal ieškovės pateiktus įrodymus nustatytinos faktinės aplinkybės, kurios yra pagrindu pripažinti ieškovei teisę įsigyti žemės sklypą ir Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-940 redakcija, galiojusi nuo 1995 m. birželio 28 d. iki 1997 m. liepos 22 d.) 16 straipsnio 7 dalies pagrindu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu, todėl jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą