- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-19
- Bylos Nr.
- 2-1703-413/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01765-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- T. S., A. J.
- Trečiasis asmuo
- notarei R, A. Š.
- Ieškovas
- M. Š.
- Kategorijos
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. Š. ieškinį atsakovams T. S. ir A. J., tretieji asmenys A. Š. ir notarė R. L., dėl sandorių pakeitimo ir pripažinimo negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė M. Š. 2013 m. vasario 4 d. kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydama:
1) pakeisti 2004 m. gruodžio 31 d. paskolos sutarties, notarinio reg. Nr. 1-RL-8559, sudarytos tarp paskolos davėjų T. S. ir A. J., iš vienos pusės, ir paskolos gavėjų M. Š. ir A. Š., iš kitos pusės, 1 punktą, nurodant, kad ieškovė M. Š. ir trečiasis asmuo A. Š. šeimos poreikių tenkinimui pasiskolino iš atsakovų T. S. 115 000 Lt, o iš A. J. 150 000 Lt, iš viso: 265 000 Lt;
2) pakeisti 2004 m. gruodžio 31 d. hipotekos lakšto, ind. kodas 02/1/2005/0000103, 6 punktą, nurodant, kad prievolės dydis yra 265 000 Lt;
3) pakeisti 2004 m. gruodžio 31 d. paskolos sutarties, notarinio reg. Nr. 1-RL-8559, 4 punktą, nurodant, kad už prievolės neįvykdymą arba netinkamą jos įvykdymą, skolininkai įsipareigoja mokėti 0,02 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo paskolintos sumos;
4) pripažinti negaliojančia 2008 m. kovo 28 d. paskolos sutartį, notarinio reg. Nr. 1849, sudarytą tarp paskolos davėjų T. S. ir A. J., iš vienos pusės, ir paskolos gavėjų M. Š. ir A. Š., iš kitos pusės;
5) pripažinti negaliojančiu 2008 m. kovo 28 d. hipotekos lakštą, ind. kodas 02120080005098, prievolei pagal 2008 m. kovo 28 d. paskolos sutartį užtikrinti;
6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovės 1 ir 2 reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad pagal 2004 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartį ieškovė 2011 m. liepos 27 d. mokėjimo pavedimu grąžino atsakovui T. S. 10 000 Lt, tačiau atsakovai, kreipdamiesi į teismą dėl priverstinė skolos išieškojimo, pareiškė jai 275 000 Lt dydžio reikalavimą, taigi į prašomą išieškoti 275 000 Lt sumą be pagrindo neįskaitė grąžintos 10 000 Lt paskolos dalies. Be to, 2004 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartimi už prievolės pažeidimą buvo nustatyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai, kurie, ieškovės nuomone, yra akivaizdžiai per dideli, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Ieškinio 4 ir 5 reikalavimus ieškovė grindžia tuo, kad ginčijamą 2008 m. kovo 28 d. paskolos sutartį (atitinkamai ir 2008 m. kovo 28 d. hipotekos lakštą, ind. kodas 02120080005098) ieškovė pasirašė suklydimo ir atsakovų grasinimo įtakoje. Realiai pagal šią sutartį ieškovė ir trečiasis asmuo A. Š. paskolos sutartyje nurodytos 198 000 Lt sumos negavo, atsakovai šių pinigų neperdavė, o tariamas sandoris buvo sudarytas vien dėl to, kad atsakovai, paskaičiavę netesybas pagal pirmąją 2004 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartį, privertė ieškovę ir A. Š. pasirašyti antrąją, t. y. 2008 m. kovo 28 d. paskolos sutartį. Todėl ši sutartis ir 2008 m. kovo 28 d. hipotekos lakštas, kaip išvestinis sandoris, turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovai T. S., ir A. J. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad paskolos sutartys buvo sudarytos pagal visus teisinius reikalavimus, be jokios prievartos, notarų biure, patvirtintos notaro ir skolininkų parašais, užregistruotos centriniame hipotekos skyriuje. Ieškovė pasirašė, kad pinigų sumas gavo. Sutartyse numatyti delspinigiai ne pasipelnymo tikslu, o kaip skolos grąžinimo laiku garantas. Skola negrąžinama jau 9 metai. Sutartyse sulygtos netesybos yra skolininkų suderinta valia. M. Š. grąžino 10 000 Lt, nors žadėjo grąžinti 35 000 Lt, bet savo pažado netesėjo. Pagal paskolos sutartį Nr. l-RL-8559 atsakovai paskaičiavo tik 0,2 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną (kaip netesybas už 180 dienų, kas sudaro 71 280 Lt), o ne 0,3 proc., kaip numatyta paskolos sutartyje, kas sudarytų 106 920 Lt.
Trečiasis asmuo notarė R. L. prašė bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė šiuo argumentus:
1. 2004 m. gruodžio 31 d. notarė patvirtino sutartį Nr. 1-RL-8559, sudarytą tarp paskolos davėjų (atsakovų byloje) T. S., A. J. ir paskolos gavėjų M. Š. ir trečiojo asmens A. Š.. Pagal šios paskolos sutarties 1 punkto nuostatą paskolos gavėjai pasiskolino 275 000 Lt iš paskolos davėjų: iš T. S. – 125 00 Lt, o iš A. J. - 150 000 Lt. Sutartimi šalys susitarė, kad paskola suteikiama be palūkanų, už prievolės neįvykdymą arba netinkamą jos vykdymą skolininkai įsipareigojo mokėti 0,2 procentų dydžio delspinigius į dieną už kiekvieną uždelstą dieną nuo paskolintos sumos. Sutarties sąlygas šalys buvo susitarusios iki sutarties sudarymo, šalių sutartos iš aukščiau paminėtos paskolos sąlygos buvo išdėstytos 2004 m. gruodžio 31 d. sutartyje Nr. l-RL-8559 ir šalys laisva valia sudarė šią sutartį. Jokie ikisutartiniai santykiai tarp šalių notarei nebuvo ir nėra žinomi. Sutarties 1 punkte nurodytą pinigų sumą (275 000 Lt) paskolos gavėjai yra gavę iš paskolos davėjų, nes įvykusį pinigų gavimo faktą patvirtina sutarties 1 punktas bei sutarties sudarymo dienos, t. y. 2004 m. gruodžio 31 d., įrašas po notarės tvirtinimo žyma po sutarties tekstu. Šios sutarties ir joje įtvirtintų faktų ieškovė neginčija, kas leidžia teigti, kad sutartyje nurodytus faktus ieškovė pripažįsta. Tai patvirtina ir tas faktas, kad ieškinio teiginiu, jog pagal minėtąją sutartį yra sugrąžinti 10 000 Lt, ieškovė tik patvirtina būtent 2004 m. gruodžio 31 d. paskolos sutarties 1 punkte nurodytų sąlygų vykdymą. Ieškovė su trečiuoju asmeniu A. Š. yra gavę iš atsakovų visą 275 000 Lt paskolos sumą, todėl ieškovės ir trečiojo asmens sugrąžinimas 10 000 Lt paskolos nėra ir negali būti pagrindu keisti sutarties 1 punkto. Toks pakeitimas neatitiktų 2004 m. gruodžio 31 d. įvykusio tikrojo pinigų (275 000 Lt) paskolinimo fakto. Kadangi piniginių prievolių pagal sutartį įvykdymas užtikrintas šalių sudaryta nekilnojamojo daikto hipoteka, ką patvirtina hipotekos lakštas, nesant teisinio pagrindo keisti sutarties, nėra teisinio pagrindo keisti ir nuo paskolos sutarties neatsiejamo hipotekos lakšto (identifikavimo kodas 0212005000103) 6 punkto nuostatos.
2. Sutarties 4 punktas patvirtina, kad laisva valia sudarydami paskolos sutarti ieškovė M. Š. ir tretysis asmuo A. Š. už prievolės neįvykdymą arba netinkamą jos vykdymą įsipareigojo mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius į dieną už kiekvieną uždelstą dieną nuo paskolintos sumos. Šalys, sudarydamos paskolos sutartį, yra laisvos susitarti dėl delspinigių dydžio. Manydama, kad šis dydis per didelis, ieškovė turi teisę jį ginčyti.
3. 2008 m. kovo 28 d. paskolos sutartimi ieškovė M. Š. ir tretysis asmuo A. Š. šeimos poreikiams pasiskolino 198 000 Lt iš atsakovų T. S. 90 000 Lt, A. J. - 108 000 Lt. Sutartyje paskolos gavėjų ranka padarytas įrašas „2008-03-28 Mes, M. Š. ir A. Š. vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis tūkstančius litų gavom (parašas, parašas)“. Sudarydamos ginčijamą sutartį šalys išreiškė savo laisvą valią. Abejonių dėl sutarties šalių valios nė viena iš sutarties šalių nesukėlė, neišsakė kokių nors faktų, kurie būtų galėję lemti sandorio nesudarymą. Šalys privalo elgtis sąžiningai ne tik viena kitos, bet ir visų kitų, tame tarpe notaro atžvilgiu. Kadangi notarei nebuvo atskleistos jokios kitokios nei sutartyje nurodytos sutarties sudarymo aplinkybės ar kokios nors kitokios priežastys, juo labiau aplinkybės, kad šalys siektų įforminti netikrą faktą. Tai, kad ieškovė teigia faktiškai minėtos pinigų sumos negavusi, nors neneigia sudariusi 2008 m. kovo 28 d. paskolos sutartį ir neginčija po sutartimi padaryto įrašo apie visos pinigų sumos gavimą, rodo tik tai, kad ieškovė tiesiog bando išvengti piniginės prievolės pagal sutartį vykdymo arba, jeigu ieškovė leistinais įrodymais įrodytų, kad faktiškai pinigų iš atsakovų negavo, jos ir kitų sutarties šalių nesąžiningumą notarės atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2008 m. kovo 28 d. paskolos sutarčių sudarymo yra praėję jau daug laiko, pinigų perdavimo notarų biure fakto pagal konkrečią sutartį notarė nepamena, todėl tokio fakto negali nei patvirtinti nei paneigti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas
Bylos duomenimis, 2004 m. gruodžio 31 d. šalys sudarė paskolos sutartį, notarinio reg. Nr. 1-RL-8559, pagal kurią atsakovai T. S. ir A. J. paskolino ieškovei M. Š. ir A. Š. 275 000 Lt, iš kurių T. S. paskolino 125 000 Lt, A. J. paskolino 150 000 Lt. Paskolos gavėjai įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2005 m. gruodžio 31 d., o šį sutarties terminą pažeidus – mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Prievolei užtikrinti, paskolos gavėjai 2004 m. gruodžio 31 d. hipotekos lakštu įkeitė jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir gyvenamąjį namą), esatį Kaune (1 t., b. l. 37-40).
Be to, minėtos sutarties šalys 2008 m. kovo 28 d. sudarė dar vieną paskolos sutartį, notarinio reg. Nr. 1849, pagal kurią paskolos gavėjams M. Š. ir A. Š. paskolos davėjai paskolino: T. S. - 90 000 Lt, A. J. – 108 000 Lt, iš viso: 198 000 Lt. Abejos paskolos sutartys yra neatlygintinės, suteiktos be sutartinių palūkanų. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto.
Dėl 2004 m. gruodžio 31 d. paskolos sutarties sąlygų pakeitimo ir delspinigių dydžio sumažinimo
Byloje nėra šalių ginčo, kad pagal 2004 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartį, notarinio reg. Nr. 1-RL-8559, atsakovai paskolino, o ieškovė gavo 275 000 Lt, kad nei visa paskola, nei jos dalis iki sutartyje nustatyto termino pabaigos nebuvo grąžinta. Atsakovei sumokėjus pagal minėtą sutartį dalį, tai yra 10 000 Lt, skolos jau pasibaigus sutarties terminui (2011 m. liepos 27 d. mokėjimo pavedimu grąžinus atsakovui T. S. 10 000 Lt), nėra teisinio pagrindo keisti (modifikuoti) atsakovės nurodomą sutarties punktą, ir sumažinti paskolos sumą iki 265 000 Lt (CK 6.154 str. 1 d., 6.159 str.). Pažymėtina, kad atsakovai neginčija, kad paskolos dalį 10 000 Lt ieškovė grąžino, todėl grąžintos paskolos dalies įskaitymo klausimas gali būti aktualus vykdant išieškojimą, tačiau negali būti pagrindu sutarties sąlygos keitimui. Pripažinus ieškovės reikalavimą dėl sutarties pakeitimo nepagrįstu, atmestinas reikalavimas ir dėl šalutinės prievolės - hipotekos lakšto, pakeitimo.
Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Ieškovė nurodo, kad sutartyje šalių sulygtos 0,2 proc. dydžio netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neprotingos ir neatitinka kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos. Su tokiais argumentais teismas nesutinka. Ieškovė pagrįstai teigia, kad netesybos gali būti mažinamos jeigu jos neprotingai didelės arba jeigu įvykdyta dalis prievolės. Tačiau pažymėtina ir tai, kad sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, todėl teismas, vertindamas netesybų dydį ir jo atitiktį CK 6.73 straipsnio 2 daliai ir 6.258 straipsnio 3 daliai, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas. Kilus sutarties šalių ginčui dėl netesybų dydžio atitikties protingumo reikalavimams, vertintina ne sutarties sudarymo metu, o ginčo metu esanti situacija. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė paskolos negrąžina daugiau kaip 7 metus, sutartis neatlygintinė, suteikta be palūkanų (sutarties 2 p.), grąžinta tik nedidėlė 10 000 Lt jos dalis ir tai padaryta neužilgo iki priverstinio skolos išieškojimo, kai atsakovai prarado viltį susigrąžinti skolą gera valia. Pažymėtina, kad ieškovė, pasirašydama sutartį, pretenzijų dėl delspinigių dydžio nereiškė (notarės ir atsakovų paaiškinimai), su juo sutiko ir į teismą dėl jų sumažinimo kreipėsi tik pradėjus priverstinius skolos išieškojimo veiksmus iš jos turto. Taigi yra pagrindas išvadai, kad 2004 m. gruodžio 31 d. paskolos sutartyje sulygtos netesybos buvo šalių laisvos valios išraiška (CK 6.156 str. 1 d.). CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl netesybų išieškojimo, už šį laikotarpį (180 dienų), taikant paskolos sutartyje nustatytą delspinigių dydį, nuo 275 000 Lt paskolos sumos susidaro 99 000 Lt delspinigių. Toks delspinigių dydis, atsižvelgiant į negrąžintos paskolos dydį, laiką ir aplinkybes, teismo nuomone, nėra per didelis, todėl mažinti jį nėra pagrindo (CK 6.73 str. 2 d., CK 6.258 str. 3 d.). Priešingai nei nurodo ieškovė, teismų praktika dėl delspinigių dydžio nėra vienareikšmė, o vėliausios kasacinio teismo nutartys liudija, kad esant panašioms į šią bylą aplinkybėms mažinti delspinigių dydį nėra pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-145/2012; Nr. 3K-3-170/2013).
Dėl 2008 m. kovo 28 d. paskolos sutarties, notarinio reg. Nr. 1849, teisinio vertinimo
Paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda gavėjui pinigus, o gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos sumą ir mokėti palūkanas, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir jų subjektai įgytų teises ir pareigas kartu su šalių susitarimu dėl sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą konstatuota, kad paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis Lietuvos ir Belgijos UAB „ Lenaers ir Co“ v. L. V. byloje Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis J. A. L. v. B. V. byloje Nr. 3K-3-558/2007; kt.).
Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).
Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. kovo 28 d. paskolos sutartis, kaip ir pirmoji sutartis, sudaryta pas notarą. Abu paskolos gavėjai savo parašais patvirtino, kad pinigus iš atsakovų gavo. Apklausta byloje trečiuoju asmeniu notarė R. L. patvirtino, kad šalims buvo išaiškintos sutarties sąlygos, įsitikinta šalių gebėjimais ir valia sudaryti sutartį, nei viena iš šalių jokių pretenzijų nereiškė ir patvirtino, kad su sutarties sąlygomis sutinka. Be to, tą pačią dieną, pas tą pačią notarę, šalys sudarė ir kitą sandorį (hipotekos), pagal kurį paskolos gavėjai, paskolos sandoriui užtikrinti, dar kartą įkeitė tą patį savo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), patvirtindami savo valią parašais ( t. 1, b. l. 46-50). Paskolos gavėjai įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2009 m. sausio 1 d. Ieškinį dėl šios sutarties nuginčijimo ieškovė pareiškė tik 2013 m. vasario 4 d., t. y. praėjus 4 metams po prievolės įvykdymo pabaigos ir tik po to, kai atsakovai kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovė (jos atstovė) negalėjo paaiškinti, kas trukdė ieškovei ginti tariamai pažeistas teises anksčiau, kodėl ieškovė padavė ieškinį tik pradėjus priverstinio skolos išieškojimo procedūras, nenurodė jokių faktų ir nepateikė jokių įrodymų deklaratyviems ieškinio argumentams, kad ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta ieškovės suklydimo ir atsakovų apgaulės bei grasinimo įtakoje, pagrįsti. Nurodomų aplinkybių nepatvirtino ir byloje apklausti ieškovės liudytojai R. M., K. D., D. T. ( t. 1, b.l. 165168).
Remiantis tuo, kas nurodyta, ieškovės reikalavimas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu jos nurodomais pagrindais ir motyvais atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str., 185 str.). Atmetus šį ieškovės reikalavimą, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas – pripažinti negaliojančia 2008 m. kovo 28 d. hipotekos sutartį (lakštą).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovo ieškinį atmetus, valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos atlyginamos pagal CPK 79, 88, 93, 96, straipsnių taisykles. Sumokėjus 644 Lt žyminį mokestį, likusios 4 816 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimas ieškovei buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo (t. 1, b .l. 118). Ieškinį atmetus, paminėtos 4 816 Lt išlaidos ir 43,61 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, iš viso: 4 859,61 Lt, priteistinos iš ieškovės (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-270 straipsniais, teisėjas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti valstybei iš ieškovės M. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 4859,61 Lt (keturis tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis litus 61 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.