Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Erika Zablockaja rašytinio proceso tvarka, priimdama sprendimą už akių, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ patikslintą ieškinį atsakovei J. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei teismo procesiniai dokumentai įteikti CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovė nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė, nepateikimo priežasčių nenurodė, todėl ieškovės prašymu priimamas sprendimas už akių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 str. 4 d., 285 str.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis CPK 285 str. 2 d., teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2013-05-15 pradinė kreditorė AB „Swedbank“ ir atsakovė J. S. sudarė fiksuotų įmokų kortelės sutartį Nr. . (duomenys neskelbtini), pagal kurią AB ,,Swedbank“ atsakovei suteikė 3 000 Eur kreditą, o atsakovė įsipareigojo kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius bei kitas sutartyje sulygtas įmokas.

2012-12-06 AB ,,Swedbank“ ir ieškovė UAB ,,Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-12-6162/12-20-79, pagal kurią 2014-01-27 bylų priėmimo-perdavimo aktu Nr. 13 prie minėtos sutarties, AB ,,Swedbank“ perleido visus reikalavimus atsakovės atžvilgiu.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė apie reikalavimo perleidimą ir kreditoriaus pasikeitimą buvo informuota 2015-02-06 pranešimu (CK 6.109 straipsnio 1 dalis).

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Pagal CK 6.245 straipsnio 3 dalį, sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.873 straipsnio 1 dalyje numatyta kredito gavėjo pareiga grąžinti gautą kreditą (kredito sumą) jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Nagrinėjamu atveju susiklosčius sutartiniams teisiniams santykiams, atsakovė turėjo pareigą grąžinti suteiktą kreditą sutartyje nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove. Kadangi atsakovė nesilaikė sutartyje šalių suderintos kredito mokesčio mokėjimo tvarkos, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 986,41 Eur pagrindinės skolos yra pagrįstas ir tenkinamas.

Naujai formuojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti. Kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Vadovaujantis aukščiau nurodytu išaiškinimu ir atsižvelgiant į tai, kad tarp pradinės kreditorės AB ,,Swedbank“ ir atsakovės sudaryta fiksuotų įmokų kortelės sutartis buvo nutraukta 2013-12-24, ieškovės reikalavimas priteisti 1 151,76 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2014-01-27 iki 2020-03-15, t. y. po ginčo sutarties nutraukimo, netenkinamas.

Netenkinus reikalavimo dėl 1 151,76 Eur palūkanų priteisimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl delspinigių priteisimo nuo šios sumos, tad reikalavimas dėl 207,32 Eur palūkanų delspinigių priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškovė taip pat prašo priteisti 185,80 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2019-09-17 iki 2020-03-15. Įvertinus, kad iš esmės atsakovė pažeidė sutartį ir laiku negrąžino suteikto kredito, o šalys buvo susitarusios dėl delspinigių mokėjimo, jie yra priteistini iš atsakovės. Nors ieškovė pateikė delspinigių skaičiavimą, iš jo matyti, kad yra taikoma 0,1 proc. delspinigių norma. Įvertinus, kad šalys sutartimi susitarė dėl 0,05 proc. delspinigių dydžio, ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės 88,77 Eur delspinigių.

Tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). Ši norma yra įstatyminė CK 6.37 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad palūkanos už palūkanas neskaičiuojamos, išimtis. Bendra pinigų suma, kurią privalo grąžinti paskolos gavėjas, tais atvejais, kai paskola laiku negrąžinta, susideda iš šių sumų: paskolos negrąžinta dalis, palūkanos kaip atlyginimas už naudojimąsi pinigais ir palūkanos, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos vadinamosios procesinės palūkanos, nes jas skolininkas moka už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-509/2010).

Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios, gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016, 32 punktas).

Ieškovė prašo priteisti 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 19 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir tai, kad šalys sutartyje susitarė dėl 19 proc. dydžio kompensuojamųjų palūkanų, lygių mokėjimo palūkanų dydžiui, turi būti taikomos ne 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, bet sutartinės – 19 proc. dydžio kompensuojamosios palūkanos, todėl ieškovės prašymas priteisti 19 proc. dydžio sutartinių metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkinamas, o prašymas dėl 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisimo – atmetamas.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 57 Eur dydžio žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, jog teismas tenkino 42,48 procentus ieškovės reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteistina 24,21 Eur (57 Eur x 42,48 proc.) žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014-09-23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei iš šalies priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), todėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, j. a. k. 125164834, iš atsakovės J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 986,41 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 41 ct) skolos, 88,77 Eur (aštuoniasdešimt aštuoni eurai 77 ct) delspinigių, 19 (devyniolikos) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (1 075,18 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-04-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 24,21 Eur (dvidešimt keturis eurus 21 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 str. 2 d. reikalavimus.

Ieškovė per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.