- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-04
- Bylos Nr.
- 2A-1889-611/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14519-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
- Atsakovas
- UAB „Baltaz“
- Ieškovas
- AB „SEB lizingas“
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Baltaz“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „Baltaz“ dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 46 230,85 Lt nuostolių, 2 675,35 Lt skolą, 3 647,60 Lt delspinigių, 6 proc. palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas – 394 Lt. Nurodė, kad 2007-09-21 su atsakovu sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-090413 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovas nuosavybės teise įsigijo atsakovui reikalingą turtą bei perdavė jį naudotis finansinės nuomos pagrindu atsakovui iki visiško ir tinkamo sutarties sąlygų įvykdymo. Atsakovas nuo 2008 metų vasario mėnesio savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl Lizingo sutartis buvo nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 21 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Nurodė, kad pateiktas išrašas iš buhalterinės programos nepatvirtina atsakovo įsiskolinimo, o reikalavimui dėl delspinigių yra suėjęs šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Delspinigių dydis turėtų būti 556,44 Lt. Be to, atsakovo manymu, Sutartimi nustatytas 0,1 proc. nuo nesumokėtos įmokos už kiekvieną pradelstą dieną delspinigių dydis nėra protingas. Jis turėtų sudaryti 0,02 proc. Be to, ieškovas automobilį Toyta Hilux MR0HR29G102016895, v/Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė už dvigubai mažesnę kainą nei automobilį Toyta Hilux MR0HR29G40216938, v/Nr. (duomenys neskelbtini), nors abiejų objektų buhalterinė vertė iš esmės nesiskiria. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas yra atsakingas už savo patirtus nuostolius. Ieškovas negali reikalauti ir nuostolių atlyginimo, ir delspinigių. Taip pat atsakovas neprivalo atlyginti patirtų papildomų išlaidų už automobilio plovimą ir tarpininkavimą.
Ieškovas atsiliepime į prieštaravimus nurodė, kad mokėjimų grafike-sąskaitoje nurodytos mokėtinos sumos yra apskaičiuotos naudojant kintamą metinių palūkanų normą. Ieškovas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą dėl senaties, mažina prašomus priteisti delspinigius iki 481,56 Lt ir nesutinka, kad Sutartimi sulygtas jų dydis būtų sumažintas iki 0,02 proc. Ieškovas patyrė 46230,85 Lt nuostolių, nes atsakovas negrąžino turto po sutarties nutraukimo per tris dienas, kaip tai numatyta Sutarties 19.1. punkte. Pirmasis automobilis buvo grąžintas 2008-06-04, o antrasis susigrąžintas – 2009-05-18. Abu automobiliai buvo apgadinti. Antrasis automobilis susigrąžintas krizės laikotarpiu, dėl ko žymiai sumažėjo parduodamo turto kaina. Taigi prie nuostolių padidėjimo prisidėjo pats atsakovas, laiku negrąžinęs automobilių. Ieškovas nesutinka, kad netesybos būtų įskaičiuotos į nuostolius. Lizingo sutartis buvo nutraukta 2008-05-07, todėl ieškovas nuo 2008-05-20 negavo palūkanų, kurias tikėjosi gauti pagal Sutartį. Bendra palūkanų suma būtų buvusi 11 183,20 Lt. Papildomos išlaidos yra susijusios su turto realizavimu, siekiant kuo naudingiau jį parduoti, todėl priteistinos iš atsakovo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė, ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 2 675,35 Lt palūkanų, 481,56 Lt delspinigių, 46 230,85 Lt nuostolių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (49 387,76 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2010-08-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1051,24 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė valstybei iš atsakovo 23,85 Lt išlaidų, iš ieškovo 1,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakovu 2007-09-21 sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr.2007-090413 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovas nuosavybės teise įsigijo 2 automobilius Toyota Hilux ir juos perdavė naudotis atsakovui iki visiško ir tinkamo lizingo sutartyje nurodytų sąlygų įvykdymo. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal Sutartį nevykdė, todėl Sutartis buvo nutraukta nuo 2008-05-07. Duomenų, kad atsakovas būtų apmokėjęs skolą, nėra. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovo pateiktas į bylą palūkanų paskaičiavimas yra neteisingas. Teismas pažymėjo, kad netesybos įskaitomos į nuostolius: netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius. Dėl atliekamos kompensuojamosios funkcijos netesybos negali būti sumažintos tiek, jog taptų mažesnės už nuostolius, atsiradusius dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Teismas, įvertinęs Sutarties nuostatas ir priteistiną delspinigių dydį, atsižvelgęs į tai, kad turtas buvo įsigytas verslo poreikiams tenkinti (todėl atsakovas turi prisiimti ir nepavykusio verslo riziką), bei į tai, jog atsakovas ilgą laiką negrąžino turto (ieškovas pats turėjo vykti pasiimti Toyta Hilux MR0HR29G102016895 automobilį) konstatavo, kad nėra pagrindo mažinti Sutartyje nustatytas netesybas. Be to, atsakovas Sutartimi nustatytą netesybų dydį žinojo. Netesybų dydis yra įprastas šioje verslo srityje. Teismas taip pat konstatavo, kad nutraukus Sutartį dėl atsakovo kaltės, ieškovas, realizavęs turtą, patyrė 45 084,73 Lt nuostolių, ir, nors atsakovas nesutiko su Toyta Hilux MR0HR29G102016895 pardavimo kaina, tačiau įrodymų dėl kitokios automobilio vertės nepateikė, nors teismas jam suteikė galimybę pateikti tokius įrodymus. Teismas įvertino tai, kad turto priėmimo-perdavimo akte yra užfiksuoti perduoto automobilio trūkumai bei tai, kad automobiliai buvo parduodami skirtingu laikotarpiu, todėl būtų neprotinga manyti, jog ieškovas, nežinodamas, ar atsakovas atlygins visus jam dėl Sutarties nutraukimo kilusius nuostolius, parduos turtą mažesne kaina, taip patirdamas dar didesnius nuostolius. Teismas konstatavo, jog ieškovas įrodė nuostolių dydį, atsiradusį dėl turto pardavimo. Be to, pažymėjo, kad aplinkybę, jog automobilio vertinimas buvo atliktas tinkamai, netiesiogiai patvirtina ir tai, jog atsakovas neginčija kito automobilio pardavimo kainos. Be to, kadangi turtas buvo parduodamas tarpininko pagalba, o parduodamas automobilis turi būti švarus, teismas pripažino, kad papildomos išlaidos yra įrodytos ir pagrįstos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neįvertino, kad tiek ieškovo pateiktame suvestinių buhalterinės apskaitos duomenų išraše, tiek PVM sąskaitose–faktūrose yra nurodomos tik nesumokėtos palūkanų sumos, tačiau nėra nurodyta, kokio dydžio palūkanų normą taikant jos yra apskaičiuotos. Be to, nurodytos nesumokėtų palūkanų sumos neatitinka Lizingo sutarties mokėjimų grafikuose–sąskaitose nurodyto palūkanų dydžio, PVM sąskaitos–faktūros išrašytos nesilaikant nurodyto grafiko bei Lizingo sutarties 3.1, 3.3. ir 3.5 p. nustatytos tvarkos. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu ieškovas reikalavo iš atsakovo sumokėti PVM sąskaitose-faktūrose ir išraše nurodyto dydžio palūkanas. Tuo tarpu teismas dėl ieškovo pateiktų įrodymų sprendime nepasisakė, jų sąsajos neįvertino, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovui.
2. PVM sąskaitose-faktūrose, kuriomis remiasi ieškovas, nėra atsakovo atstovo parašų ir ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jos atsakovui buvo išsiųstos ar jam tinkamai įteiktos pagal Lizingo sutarties 20.1 p. sąlygas. Teismas neįvertino, kad 2009-05-18 automobilio priėmimo-perdavimo aktas yra vienašalis, atsakovo atstovas jame nepasirašė, todėl toks dokumentas negali būti laikomas objektyviu automobilių defektų faktą patvirtinančiu įrodymu. Be to, net ir automobilių defektų faktas neįrodo, kad automobilių faktinė pardavimo kaina atitiko jų rinkos vertę, buvusią pardavimo metu. Nepriklausomo turto vertintojo turto vertinimo ataskaitos ieškovas į bylą nepateikė, todėl teismas nuostolių dydį pripažino įrodytu nepagrįstai.
3. Ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, taip pažeisdamas nustatytas proceso šalies pareigas: ieškovo reikalavimas dėl 2 675,35 Lt dydžio įsiskolinimo priteisimo yra neįrodytas, netikslus ir atmestinas. Teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo pareigą atsakovui.
4. Ieškovas neįrodė, kad automobilių Toyota Hilux MR0HR29G102016895 v. n. (duomenys neskelbtini) ir Toyota Hilux MR0HR29G402016938 v. n. (duomenys neskelbtini) faktinė pardavimo kaina atitiko jų rinkos vertę, buvusią pardavimo metu. Sprendimo išvada, kad automobilio vertinimas atliktas tinkamai, kadangi atsakovas neva neginčijo kito automobilio vertinimo kainos, yra visiškai nepagrįsta, kadangi atsakovas dar 2010-11-29 prieštaravimuose teigė, kad nesutinka su abiejų automobilių pardavimo kaina.
5. Ieškovo reikalaujamas nuostolių dydis yra neįrodytas, o atsakovas neturi pareigos atsakyti už nuostolius, kurie tikėtina, ieškovui atsirado dėl jo paties kaltės. Be to, CK 6.73 str. 1 d. nustatyta, kad kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos (t. y. ir delspinigiai) įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Tuo tarpu teismas sprendime į tai neatsižvelgė ir priteisė iš atsakovo tiek nuostolių atlyginimą, tiek netesybas.
6. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo 1 146,12 Lt papildomų ieškovo išlaidų atlyginimą, kurias sudaro tarpininkavimo ir plovimo išlaidos – ieškovas nepateikė argumentų šių išlaidų būtinybę.
7. Kadangi pagrindinis ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas, todėl reikalavimas ir dėl procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų taip pat yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Nepagrįsti apelianto argumentai, nurodant, kad neva nėra pateikta, pagal kokią palūkanų normą buvo skaičiuojamos palūkanos – palūkanų norma nurodyta mokėjimų grafikuose. Be to, mokėjimų grafike mokėtinos sumos apskaičiuotos naudojant kintamą metinių palūkanų normą, perskaičiuojamą kiekvienų metų kovo 15 d. ir rugsėjo 15 d., todėl dalis sąskaitų-faktūrų buvo išrašytos jau perskaičiavus palūkanų normą.
2. Pagal Sutarties 3.5 p. visos pateiktos sąskaitos-faktūros gali būti išrašytos anksčiau nei 3 darbo dienos prieš grafike nurodytą dieną, todėl pateiktos sąskaitos-faktūros yra išankstinės ir atitinka sutarties sąlygas.
3. Sąskaitos nėra pasirašytos atsakovo, nes buvo pateiktos elektroninėmis ryšio priemonėmis, kurios pagal Sutartį laikomos tinkamomis. Apeliantas jas gavo laiku, tinkamai ir turėjo galimybę su jomis susipažinti.
4. Apeliantas neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir nepagrindė savo argumentų dėl palūkanų reikalavimo.
5. Apeliantas nepasirašė antrojo automobilio priėmimo-perdavimo akto, kadangi nebendradarbiavo, tyčiniais veiksmais nenorėjo perduoti ieškovui priklausančio turto. Vienas iš automobilių sugrąžintas tik 2009-05-18, nors lizingo sutartis buvo nutraukta dar 2008-05-07. Visą tą laikotarpį atsakovas nemokėjo nuomos ir automobiliu naudojosi.
6. Nepasirašydamas priėmimo-perdavimo akto apeliantas netinkamai perdavė turtą ieškovui, todėl prisiėmė riziką dėl automobiliui atsiradusios žalos, jam tenka pareiga ją atlyginti.
7. Automobiliai parduoti už kainą, atitikusią tuometinę rinkos padėtį. Antrojo automobilio kaina mažesnė, kadangi jis buvo parduotas ekonominio sunkmečio metu, automobilis perduotas su defektais. Net ir esant automobiliui identiškam, jį parduoti už tą pačią kainą praėjus tam tikram laikotarpiui neįmanoma. Be to, minimų lizinguotų automobilių paklausa mažesnė nei įprastų.
8. Papildomos tarpininkavimo ir automobilio plovimo išlaidos yra pagrįstos ir buvo būtinos siekiant realizuoti automobilį rinkos kaina.
9. Ieškovas pagrįstai reikalauja netesybų ir nuostolių, kadangi netesybos yra tik dalis nuostolių ir kyla iš sutartinių pareigų nevykdymo. Tą patvirtintina ir teismų praktika. Be to, netesybų įskaitymas nėra pagrindas mažinti ar netaikyti nuostolių atlyginimo, kadangi netesybos yra laikomos minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Pagal bylos duomenis ieškovas su atsakovu 2007-09-21 sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr.2007-090413, kurios pagrindu ieškovas nuosavybės teise įsigijo 2 automobilius Toyota Hilux ir juos perdavė naudotis atsakovui iki visiško ir tinkamo minėtoje sutartyje nurodytų sąlygų įvykdymo (b.l. 15-24). Atsakovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, sutartis buvo nutraukta nuo 2008-05-07 (b.l. 25-26), ginčo dėl sutarties nutraukimo fakto ir priežasties byloje nėra.
CK 6.574 str. nustato, kad tuo atveju, kai lizingo sutartis nutraukiama, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Būtent dėl tokių atsakovo atsakomybės ribų, nutraukus lizingo sutartį, susitarė lizingo sutarties šalys (lizingo sutarties – 18.6.4 p.). Taigi sutarties šalys susitarė, kad atsakovui neįvykdžius pareigos sumokėti visus pagal sutartį priklausančius sumokėti mokėjimus (pažeidus sutartį), šios pareigos negali pašalinti lizingo objekto grąžinimas. Tik visiškas atsiskaitymas už naudojimąsi lizingo objektu (sutarties sąlygų tinkamas įvykdymas) yra pagrindas pagrindinei prievolei pasibaigti. Pažymėtina, jog pagal CK 6.574 str. tiek nuostolis dėl turto pardavimo už kainą, mažesnę nei po lizingo sutarties likusi nepadengta turto vertė, tiek papildomos išlaidos, susijusios su turto realizavimu (turto vertinimas, turto tvarkymas, turto pardavimas ir kt. panašaus pobūdžio išlaidos) yra susiję būtent su tuo, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartį.
Nagrinėjamu atveju ieškovas nutraukė finansinio lizingo sutartį nuo 2008-05-07 dėl atsakovo netinkamo sutarties vykdymo, t.y. dėl atsakovo kaltės. Pagal bylos duomenis sutarties nutraukimo dienai automobilio, valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini), nesumokėta vertė sudarė 69 099,67 Lt, o ieškovas šį automobilį pardavė 2009-10-02 už 35 537,19 Lt, automobilio, valst.reg.Nr.(duomenys neskelbtini), nesumokėta vertė sudarė 69522,25 Lt, automobilį ieškovas pardavė 2008-10-30 už 58 000 Lt. Taigi, tarp atsakovo nepadengtos turto vertės ir ieškovo už parduotus automobilius gautos kainos skirtumas 45 084,73 Lt, ši suma yra ieškovo nuostoliai, kuriuos turi padengti atsakovas. Pažymėtina, kad po sutarties nutraukimo atsakovas automobilius turėjo grąžinti per 3 dienas nuo sutarties nutraukimo, tačiau vieną automobilį grąžino 2008-06-04, o kitą ieškovas atsiėmė 2009-05-18 (b.l.103-104). Kadangi antrasis automobilis ieškovo buvo susigrąžintas tik 2009-05-18, o sulig kiekvienais eksploatacijos metais automobilio rinkos vertė krenta, be to, visuotinai žinoma, kad 2009 metais Lietuvoje buvo pats ekonominės krizės įkarštis, todėl logiška, kad antrasis automobilis 2009 metais buvo parduotas gerokai pigiau nei 2008 metais parduotas automobilis, be to, jis turėjo didesnių trūkumų. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, t.y. kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.). Ieškovas byloje pateikė įrodymus apie tai, už kokią kainą pardavė iš atsakovo perimtus automobilius. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovas automobilius pardavė per pigiai, t.y. pigiau nei jų buvo rinkos kaina pardavimo metu, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, nors tokią teisę ir pareigą jam buvo išaiškinęs pirmosios instancijos teismas. Tokių įrodymų nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas neteisingai aiškina įrodinėjimo naštos paskirstymą reglamentuojančias minėtas teisės normas, dėl ko nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad būtent ieškovas turėjo įrodinėti, atsakovui pareiškus nesutikimą su pardavimo kaina, kad automobilius pardavė už protingą kainą. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovas pardavė automobilius už neprotingą kainą, turėjo tai pagrįsti įrodymais, o ne savo samprotavimais. Be to, atsakovui delsus sugrąžinti ieškovui automobilius, jis turi prisiimti dėl tokio pavėluoto grąžinimo ir to pasekoje nukritusios automobilių kainos riziką. Ieškovo pateikti automobilių grąžinimo ieškovui aktai (b.l.103-104) patvirtina automobilių defektus. Atsakovas nurodo, kad 2009-05-18 akto jis nepasirašė, todėl negalima juo vadovautis. Tačiau ieškovas turėjo teisę, atsakovui vengiant grąžinti automobilį ir pasirašyti aktą, surašyti vienašalį priėmimo-pardavimo aktą. Atsakovas nenurodė įrodymų, kurie pagrįstų abejones dėl grąžintų automobilių būklės, o nesant byloje kitokių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktais įrodymais apie sugrąžintų automobilių būklę ir kainą.
Ieškovo patirtos papildomos 1146,12 Lt išlaidos yra susijusios su perimtų iš atsakovo automobilių paruošimu pardavimui ir realizavimu, įskaitant ir tarpininkavimo mokestį, šių išlaidų ieškovas nebūtų patyręs, jeigu atsakovas būtų tinkamai įvykdęs finansinio lizingo sutartį, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė ieškovui iš atsakovo. Atsakovas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su šių išlaidų priteisimu, iš esmės nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo šioje dalyje, nepaneigė teismo padarytų išvadų dėl šių išlaidų būtinumo. Automobilių defektų pašalinimo išlaidas pagal sutarties 19.4 ir 19.5 p., kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, privalo atlyginti atsakovas, be to, ieškovo veikla yra susijusi su finansinio lizingo paslaugų teikimų, o ne su iš skolininkų perimto turto realizavimu, todėl ieškovas turėjo teisę samdyti tokią veiklą vykdančią įmonę ir šias išlaidas įtraukti į savo nuostolius, atlygintinus atsakovo.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pažeidė CPK 185 str., netinkamai įvertino įrodymus, neatsižvelgė, jog sąskaitose-faktūrose nurodyta palūkanų suma nesutampa su mokėjimo grafikuose nurodyta palūkanų suma, sąskaitos pateiktos, pažeidžiant sutarties 3.1, 3.3, 3.5 ir 20.1 p. reikalavimus, ieškovo pateiktuose skaičiavimuose neatsispindi palūkanų norma. Teisėjų kolegija tokius atsakovo argumentus atmeta. Kaip matyti iš byloje esančių mokėjimo grafikų-sąskaitų (b.l.16-17), šiuose grafikuose nurodytos mokėtinų palūkanų sumos yra laikino pobūdžio ir yra nustatytos pagal mokėjimo grafike nustatytą tarpbankinių palūkanų normą ir ieškovo palūkanų maržą, pagal šalių susitarimą palūkanų norma kiekvienų metų kovo 15 d. ir rugsėjo 15 d. yra perskaičiuojama pagal šią dieną galiosiančią LIBOR EUR 6 mėn. reikšmę. Atsiliepime į atsakovo prieštaravimus ieškovas nurodė, pagal kokią palūkanų normą skaičiavo palūkanas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas įrodė ieškinio reikalavimą dalyje dėl palūkanų. Pasikeitus palūkanų normai ir perskaičiavus mokėtinas palūkanas, ieškovo sąskaitose-faktūrose nurodytos palūkanos gali skirtis nuo mokėjimo grafikuose nurodytų palūkanų sumos. Kita vertus, ieškovas realiai reikalauja mažesnės palūkanų sumos nei buvo nurodyta mokėjimo grafikuose. Sutarties 3.1, 3.3 ir 3.5 p. nuostatos, nustatančios atsakovo atliekamų mokėjimų mokėjimo tvarką, nedraudė ieškovui siųsti sąskaitas-faktūras anksčiau mokėjimo grafike nurodytos datos ir anksčiau termino pateiktos sąskaitos neįtakojo atsakovo prievolių vykdymo terminų. Pagal sutarties 20.3 p., kuris laikytinas specialia norma sutarties 20.1 p. atžvilgiu, tinkamu sąskaitų-faktūrų atsakovui įteikimu yra jų išsiuntimas atsakovui elektroniniu paštu ar patalpinant ieškovo paslaugų internetu sistemoje, sutarties 20.1 p. nuostata dėl susirašinėjimo netaikytina sąskaitų-faktūrų įteikimui. Todėl nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas neįrodė sąskaitų-faktūrų atsakovui įteikimo bei kad jam nekilo pareiga apmokėti palūkanas. Atsakovas, ginčydamas ieškovo paskaičiuotas palūkanas, nenurodė argumentų, kodėl ieškovo atlikti paskaičiavimai neteisingi.
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo ieškovui 481,56 Lt delspinigių už laikų nesumokėtas palūkanas, grįsdamas tai CK 6.73 str. 1 d. ir 6.258 str. 2 d. normomis ir teigdamas, kad delspinigiai turėjo būti įskaičiuoti į nuostolių sumą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais atsakovo argumentais. Tiek CK 6.73 str. 1 d., tiek 6.258 str. 2 d. nustato, kad jei nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. CK įtvirtina kompensuojamojo pobūdžio netesybas, tačiau jos negali būti mažinamos tiek, jog taptų mažesnės už nuostolius, atsiradusius dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Teismų praktikoje galioja taisyklė, kad netesybų įskaitymas į nuostolius nesudaro pagrindo visais atvejais mažinti sutartines netesybas iki minimalių ar įrodytų nuostolių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje NR.3K-7-367/2006, 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-503/2007). Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad tiek ieškovo reikalavimas dėl delspinigių, tiek reikalavimas dėl nuostolių yra kildinami iš finansinio lizingo sutarties, tačiau delspinigius ieškovas reikalauja už praleistą palūkanų mokėjimo terminą, o nuostolius - už sutarties nutraukimą prieš terminą ir dėl sutarties pažeidimo ieškovo negautą naudą, kurią jis būtų gavęs, jeigu atsakovas nebūtų pažeidęs sutarties, t.y. reikalauja netesybų ir nuostolių skirtingais teisiniais pagrindais. Be to, netesybų ieškovas reikalauja už termino mokėti palūkanas praleidimą, o tokiu atveju taikytina CK 6.73 str. 1 d. numatyta išimtis, leidžianti neįskaityti delspinigių į nuostolius, atsiradusių dėl prievolės įvykdymo termino pažeidimo. Kita vertus, kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, įstatymas nedraudžia ieškovui reikalauti ir netesybų, ir nuostolių. Nagrinėju atveju, atsižvelgdama į nurodytus motyvus bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepagrįstai reikalauja ieškovo priskaičiuotas 481,56 Lt netesybas (delspinigius) įskaityti į nuostolius.
Patenkinus ieškovo materialinius teisinius reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė ieškovui iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį už ieškinį ir nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo išlaidas, nes šios išlaidos tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla ir dėl jų susidarymo yra kaltas atsakovas (CPK 88 str., 93 str.). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis CK 6.37 str. ir 6.210 str., priteisė ieškovui iš atsakovo procesines palūkanas. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu šioje dalyje, neteisėtumą grindė tik tuo, kad nepagrįstai buvo patenkinti ieškovo materialiniai teisiniai reikalavimai, kitokių argumentų nenurodė. Kadangi ieškinys patenkintas pagrįstai, todėl pagrindo nesutikti su teismo argumentais dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų nėra.
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos teismų praktikos, CPK 329 str. ir 330 str. nurodytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.