Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2011-03-22 nuosprendžio, kuriuo H. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Patenkinus civilinį ieškinį, iš nuteistojo H. M. nukentėjusiojo A. M. naudai priteista 200 litų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. M. nuteistas už svetimo turto vagystę iš saugomos teritorijos, o būtent :

jis 2010 m. birželio 22 d. naktį, apie 5.30 val., įsibrovė į namo, esančio Burbiškių gt. 5A,Vilniuje, aptvertą (saugomą) teritoriją, iš kur slaptai pagrobė ir automobiliu išsivežė nukentėjusiajam A. M. priklausančią metalinę dėžę, 200 litų vertės, tuo padarė nukentėjusiajam 200 litų turtinę žalą.

H. M. 2011-04-11 apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011-03-22 nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistojo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis vienas išlaiko šeimą, turi mažametį vaiką ir prižiūri sunkiai sergančia motiną.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Nuteistojo H. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Apylinkės teismas tinkamai kvalifikavo H. M. padarytą nusikalstamą veiką pagal LR BK 178 str. 2 d. H. M., veikdamas tiesiogine tyčia, t.y. suvokdamas pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdamas pagrobti svetimą turtą iš saugomos teritorijos, slaptai pagrobė A. M. priklausančią metalinę dėžę – seifą – 200 Lt vertės, t.y. tokiu būdu padarė apysunkį (BK 11 str. 4 d.) baigtą nusikaltimą.

Nuteistojo kaltė įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais, pats nuteistasis H. M. savo kaltės neginčija.

Kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, įvertinęs: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kad nėra H. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat nuteistojo asmenybę – anksčiau teistas 16 kartų už panašaus pobūdžio nusikaltimus, nedirba, naują nusikaltimą padarė, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, kas rodo, jog jis nedaro teigiamų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai, vadovaudamasis LR BK 56 str. nuostatomis, paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, kuri, kolegijos nuomone, būdama ženkliai mažesnė už baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta.

Nuteistojo skunde nurodyti argumentai, kad jis vienas išlaiko šeimą, turi mažametį vaiką ir prižiūri sunkiai sergančia motiną yra reikšmingi, apylinkės teismas į juos atsižvelgė paskirdamas H. M. bausmę, artimą sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies minimumui.

Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad dar labiau švelninti H. M. paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo H. M. apeliacinį skundą atmesti.