Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-12-19 · Civilinė byla Nr. 2A-2339-640/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-19
Bylos Nr.
2A-2339-640/2013
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-01173-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas, Liuda Uckienė
Ieškovas
UAB „Autogika“
Atsakovas
AB „Lietuvos draudimas“
Trečiasis asmuo
R. G., UAB „Ūkio banko lizingas“
Kategorijos
  • 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2339-640/2013Teisminio proceso Nr. 2-03-3-01173-2012-5Procesinio sprendimo kategorija 42.8; 73.2.5.5.; 121.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Liudos Uckienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Autogika“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, tretiesiems asmenims R. G. ir UAB „Ūkio banko lizingas“ dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo trečiojo asmens naudai.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 139.000,00 Lt draudimo išmokos ir 6 procentų dydžio palūkanų priteisimo pagal transporto priemonių KASKO draudimo sąlygas. Nurodė, kad jis su trečiuoju asmeniu UAB „Ūkio banko lizingas“ 2010-12-10 ir 2011-03-03 sudarė lizingo sutartis dėl balninio vilkiko Scania R420 LA ir dėl puspriekabės šaldytuvo Schmitz SKO24 įsigijimo. Abi transporto priemonės buvo apdraustos KASKO draudimu pas atsakovą – draudimo liudijimai serija LD Nr.94185122 ir serija LD Nr.94530687, transporto priemonės buvo apdraustos ir nuo vagystės. 2011-10-29 Alytuje, Ulonų g. iš stovėjimo aikštelės buvo pavogtas vilkikas ir puspriekabė. Į stovėjimo aikštelę vilkiką su puspriekabe parvarė ieškovo darbuotojas – tolimųjų teisių vairuotojas R. G., kuris paliko ją užrakintą, vilkiko dėtuvėje paliko abu – vilkiko ir puspriekabės registracijos liudijimus, savo asmeninius dokumentus, pasą, partnerio asmens tapatybės kortelę, kurie buvo pavogti kartu. Apie vagystę R. G. pastebėjo 2011-10-29 ryte ir pranešė policijai, apie vagystę taip pat pranešta atsakovui. Ikiteisminio tyrimo metu kalti asmenys nebuvo nustatyti. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodė, kad įvykis nedraudiminis, motyvavo tuo, kad pagal draudimo taisykles (8.1.10. p.) nepateiktas transporto priemonės registracijos liudijimas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-02-12 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui UAB „Autogika 111.375,00 Lt draudimo išmoką ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už šią priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme (2012-03-12) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3.067,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad turtas apdraustas nurodant draudiminius įvykius K, V, tai yra apdraustų transportų priemonių sunaikinimas ar sugadinimas dėl bet kokių staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų (K) arba vagystės (V) (Taisyklių 7.1. p.). 2011-10-29 ryte apie 10 val. atėjęs R. G. automobilio nerado, iš karto tą pačią dieną pranešė policijai, draudimui, perdavė abu vilkiko raktelius pareigūnams jie yra ikiteisminio tyrimo byloje. 2012-03-01 nutarimu Alytaus rajono apylinkės prokuratūra sustabdė 2011-10-29 pradėtą ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 178 str. 2 d. požymius, kadangi nusikalstamą veiką padaręs asmuo nenustatytas. Nurodo, kad Taisyklių 13.2.11.10. papunktyje nustatyta draudėjo pareiga atsitikus draudžiamam įvykiui transporto priemonės vagystės atveju per 3 darbo dienas po to, kai pranešimą draudikui apie šį įvykį patvirtino raštu, perduoti jam transporto priemonės registracijos dokumentus, visus užvedimo raktelių komplektus arba oficialiais dokumentais įrodyti jų buvimą ikiteisminio tyrimo institucijoje, išskyrus atvejus, kai transporto priemonės registracijos dokumentai ir (ar) transporto priemonės užvedimo rakteliai, buvo pagrobti plėšimo būdu kartu su transporto priemone. Pažymėjo, kad ginčo šalys 2010 m. buvo sudariusios ir kitą transporto priemonių draudimo sutartį, galiojusią 2010 m. - 2011 m., kurioje ieškovas apdraudė dar du vilkikus ir dvi puspriekabes (b.l. 134-138, 1 tomas), taigi, šalis siejo draudimo teisiniai santykiai pagal kelias sutartis, kurioms taikomos tos pačios rūšies draudimo taisyklės. Draudėjas yra verslo subjektas, ieškovo direktorius B. G. teisme nurodė, kad pervežimų verslu užsiima apie aštuoniolika metų, todėl būdamas atidus ir rūpestingas jis žinojo (turėjo žinoti) įstatymo ir draudimo taisyklių nuostatas, reglamentuojančias draudėjo ir draudiko pareigas, o taip pat tai, kad taisyklės detalizuoja draudimo sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, draudimo rūšies taisyklėse aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžta draudėjo pareiga vagystės atveju perduoti draudikui ar ikiteisminio tyrimo institucijai transporto priemonės dokumentus ir visus užvedimo raktelius ir kad neįvykdžius šios pareigos įvykis gali būti laikomas nedraudžiamuoju arba, kad pagal Taisyklių 11 skyrių tai sudaro sąlygą draudimo išmokos mažinimui arba nemokėjimui, todėl nėra pagrindo laikyti sutarties sąlygos netikėta (siurprizine). Nurodė, kad byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovo automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje su vagystės faktu susietas tiesioginiu priežastiniu ryšiu, ar kad ieškovas prisidėjo prie vagystės organizavimo. Nurodė, kad atsakovas turi pareigą išmokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui, tačiau dėl ieškovo draudimo sutarties pažeidimo, atsižvelgiant į teisminę praktiką ir ieškovo sutarties pažeidimo svarbą, yra pagrindas mažinti draudimo išmoką 25 procentais. Taip pat nurodė, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovo ir trečiojo asmens sudarytose lizingo sutartyje esančios sutarčių sąlygos prieštarauja ar keičia draudimo sutartį ar imperatyvias draudimo įstatymo nuostatas. Nurodė, kad jeigu trečiasis asmuo atsisakė jam sutarties suteiktos teisės, tai šia teise pasinaudoti gali sudaręs sutartį asmuo, išskyrus atvejus, kada tai prieštarauja įstatymams, sutarčiai ar prievolės esmei. Kaip jau minėta, draudimo liudijimuose nurodyta, jog draudimo suma yra transporto priemonių rinkos vertė įvykio dieną. Dėl šios vertės ginčo tarp šalių nekilo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu (b.l. 86-91, 2 tomas) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad draudimo išmokos atsiradimui reikia tam tikrų juridinių faktų sudėties – įvykis turi būti pripažintas draudiminiu ir turi atitikti draudimo sutartyje nustatytų sąlygų visumą, tai reiškia, kad draudimo sutartyje suformuluoto draudžiamojo įvykio faktas yra pakankamas pagrindas atsirasti draudiko prievolei mokėti draudimo išmoką. Taigi, įstatymuose draudžiamasis įvykis yra apibrėžtas kaip vienintelė būtina sąlyga įgyti teisei į draudimo išmoką. Įvykiui nepatenkant į draudžiamųjų įvykių ratą, arba įvykį pripažinus nedraudžiamuoju įvykiu, prievolė mokėti draudimo išmoką tiesiog neatsiranda. Nurodo, kad jeigu draudikui prievolė mokėti draudimo išmoką jau yra atsiradusi, t.y. egzistuoja reikalinga juridinių faktų sudėtis tokiai prievolei atsirasti, tokiu atveju gali būti taikomas Draudimo įstatymo 96 str. Šis straipsnis reglamentuoja atvejus, kai draudikas jau turi pareigą mokėti draudimo išmoką ir reguliuoja šį mokėjimą, nustatydamas draudiko ir draudėjo pareigas bei teises, susijusias su šiuo mokėjimu. Nurodo, kad nedraudžiamojo įvykio atveju draudimo išmoka visais atvejais nemokama (Taisyklių I dalies 1.11 punktas), o draudėjui nevykdant sutartimi nustatytų pareigų ir taip pažeidžiant sutartį, draudikas įgyja teisę taikyti sankciją – atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti. Taip pat nurodo, kad draudikui kyla prievolė mokėti draudimo išmoką pagal draudimo sutartį tik tuo atveju, jeigu atsitikimas yra pripažįstamas draudžiamuoju. Apeliantas daro išvadą, kad draudikui nekilo pareiga mokėti draudimo išmoką, kadangi įvykis yra nedraudžiamasis, dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nustatęs prievolės pažeidimo laipsnį ir įpareigojęs draudiką mokėti draudimo išmoką nedraudžiamojo įvykio atveju, pažeidė materialinės teisės normas. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, o ir pats ieškovas nesirėmė aplinkybe, kad šalys susitarė, jog draudimo išmoka nebus mokama tik nustačius priežastinį ryšį tarp transporto priemonės vagystės, dokumentų nepateikimo ir žalos atsiradimo pagal Draudimo įstatymo 82 str. 7 d. Apeliantas atkreipia teismo dėmesį, kad šioje byloje ginčas vyksta tarp dviejų verslo subjektų, kuriems taikytinos visiškai kitos sutarčių aiškinimo ir vykdymo taisyklės bei sąlygos nei ginčuose tarp rinkos profesionalo ir vartotojo, taigi bylos, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas (c.b. Nr. 3K-3-180/2012), ir nagrinėjamos bylos ratio decidedi iš esmės skiriasi. Taip pat nurodo, kad sutartis, prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, aiškinama tais atvejais, kai konkrečios sutarties nuostatos neapibrėžtos aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. esant abejonių dėl esminių draudimo sutarties sąlygų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu (b.l. 98, 2 tomas) į apeliacinį skundą tretysis asmuo UAB „Ūkio banko lizingas“ su pateiktu skundu nesutinka, trečiojo asmens nuomone teismo sprendime nurodyti motyvai pagrįsti, todėl sprendimas neturi būti naikinamas.

Atsiliepimu (b.l. 102-104, 2 tomas) į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Autogika“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nežiūrint tos aplinkybės, kad abi šalys buvo verslininkai, draudimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu. Sąlyga, pripažįstanti įvykį nedraudiminiu, prieštarauja sąžiningumo kriterijams, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą yra vienašališka, naudinga tik ją parengusiai šaliai, nes nustato neproporcingai didelę draudėjo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą t.y. draudėjui taikoma civilinė atsakomybė neatsižvelgiant į tai, ar jo veiksmai turėjo įtakos neigiamiems padariniams atsirasti. Šiuo atveju transporto priemonės registracijos dokumentų palikimas joje nenulėmė šios vagystės; dokumentų nebuvo matyti iš išorės ir jų buvimas neturėjo įtakos vagystę įvykdžiusių asmenų apsisprendimui automobilį pavogti. Transporto priemonių dokumentai (kartu su asmeniniais dokumentais ir krovinio dokumentais) buvo paslėpti slaptoje dėtuvėje ir užrakinti. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime reiškia, jog šis bus pavogtas. Akivaizdu, kad ieškovas (ar jo darbuotojai) neprisidėjo prie vagystės, todėl atsakomybė už vagystę tenka ją padariusiam asmeniui. Asmeniui, nepadariusiam vagystės ar neprisidėjusiam prie jos padarymo, teisinė sankcija netaikoma. Kitam asmeniui teisinė sankcija gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu jis kuo nors prisidėjo prie vagystės padarymo ar skatino ją padaryti, o tokių įrodymų nėra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektu. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantas ginčija teismo sprendimą nurodydamas, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, pripažindamas įvykį draudžiamuoju ir pagrįsdamas tai netinkamais motyvais, bei netinkamai aiškino draudimo taisyklių nuostatas, nes sprendžiant dėl draudiminio įvykio svarbus faktas, jog transporto priemonės registracijos dokumentai buvo palikti transporto priemonėje, todėl jų negalima buvo pateikti ikiteisminio tyrimo institucijai ir draudikui.

Taip pat apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teismų praktikos taisykles, nes teismas vadovavosi išaiškinimu byloje, kurios faktinės aplinkybės skiriasi, nes sutartį buvo sudarę du verslo subjektai, skirtingai nei nurodytoje byloje.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinėje byloje Nr.3K-3-180/2012 2012-04-18 nutartyje nurodytu išaiškinimu.

Apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo teismo nurodytu išaiškinimu nurodytoje byloje, atmestinas kaip nepagrįstas. Kolegija nurodo, jog faktinės aplinkybės nagrinėjamojoje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinėje byloje Nr.3K-3-180/2012 sutampa, o tai, jog nagrinėjamu atveju draudimo sutartis buvo sudaryta su verslo subjektu, nesudaro pagrindo nesivadovauti Lietuvos Aukščiausiojo teismo išdėstytu išaiškinimu. Lietuvos Aukščiausiasis teismas savo 2012-04-18 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-180/2012 nurodė, jog kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos atlikimas sudaro sąlygas įgyvendinti pagrindinę kasacijos užduotį – užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. Minėtoje byloje kasacinės instancijos teismas pasisakė dėl draudžiamojo įvykio, kai įvyksta automobilio vagystė, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais. Kasacinis teismas neišskyrė, jog minėtų normų aiškinimas ir taikymas galimas tik esant vienai iš santykio šalių – vartotojui, todėl kolegija konstatuoja, jog ir nagrinėjamojoje byloje šiais išaiškinimais pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis ir juos taikyti.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismo nurodyta kasacinio teismo nutartis, kuria buvo vadovautasi, yra pavienė ir nesudaro pagrindo konstatuoti esant suformuotą teismų praktiką. Kaip matyti iš paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties, kasacinis teismas teikdamas išaiškinimą rėmėsi ir ankstesne savo praktika ir jos taikymu bylose, kai pavagiama transporto priemonė su joje paliktais registracijos dokumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olvic“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-649/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. K.Y A. v. AB ,,Lietuvos draudimas” ir kt., bylos Nr. 3K-3-213/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3 K-3-521/2004). Kasacinis teismas nurodė, jog vadovaudamasis formuojama teismų praktika, konstatuotina, kad tokio pobūdžio draudimo taisyklių pažeidimas - automobilio registracijos dokumentų palikimas jame - vertintinas ne kaip pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį.

Vadovaujantis CK 6.987 str. esant šalių sudarytai draudimo sutarčiai, pagrindas vienai šaliai (draudikui) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką yra įvykęs įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo įstatyme nenustatyti konkretūs draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai – pagal įstatymą jie turi būti nustatomi draudimo taisyklėse.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog nagrinėjamu atveju taikytinos Transporto priemonių draudimo taisyklių (toliau-Taisyklės) 11 skyriuje numatytos draudimo išmokos mažinimo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Taisyklių 11 skyriuje nurodytos nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kuomet nevykdomos draudimo sąlygų 13 skyriuje nurodytos pareigos, t.y. taip pat ir 13.2.11.10 papunktyje nustatytos draudėjo pareigos. Būtent Taisyklių 11 skyriuje yra numatyti draudimo išmokos mažinimo ar nemokėjimo atvejai. Tokiu būdu kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įvykio pripažinimą draudžiamuoju, ir pagrįstai nurodė, jog pagal savo parengtas standartines draudimo rūšies taisykles, draudikas turi galimybę pasirinkti – pripažinti įvykį nedraudžiamuoju ar laikyti jį draudžiamuoju, bet dėl draudimo sutarties pažeidimo mažinti draudimo išmoką ar jos visai nemokėti.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog vagystė yra laikoma draudžiamuoju įvykiu. Ginčo dėl to, jog draudiminis įvykis – vagystė - buvo, byloje nėra. Byloje nustatyta, jog nėra duomenų, kad draudėjas būtų prisiėjęs prie vagystės, t.y. iš byloje esančių įrodymų bei ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad įtarimai ieškovo darbuotojams byloje nėra pareikšti. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovo automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje su vagystės faktu susietas tiesioginiu priežastiniu ryšiu, ar kad ieškovas prisidėjo prie vagystės organizavimo. Tokiu būdu, teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog atsakovas negali laikyti vagystės nedraudžiamuoju įvykiu ir turi pareigą išmokėti draudimo išmoką. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju draudimo išmoka turi būti mažinama, nes ieškovas pažeidė draudimo sutartį savo veiksmais, t.y. palikdamas transporto priemonėje jos registracijos dokumentus. Kadangi apeliantas draudimo išmokos mažinimo dydžio bei pačios draudimo išmokos dydžio paskaičiavimo neginčija, kolegija dėl šių aplinkybių nepasisako.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rūta Veniulytė-JankūnienėLiuda UckienėAlvydas Barkauskas