- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-08
- Bylos Nr.
- eI2-8263-631/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04892-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- I. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės, sekretoriaujant L. P.,
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei S. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimus: 2023 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 23S35720; 2023 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 23S35695 ir 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 23S36569; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą; 3) priteisti iš Migracijos departamento bylinėjimosi išlaidas S. I. naudai.
Paaiškina, jog 2023 m. kovo 26 d. Migracijos departamentas pareiškėjo S. I. atžvilgiu priėmė du sprendimus – Nr. 23S35369, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Nr. 23S35695, kuriuo atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat atsakovas raštiškai informavo apie trečio sprendimo priėmimą (2023 m. kovo 27 d. sprendimas Nr. 23S36569), kuriuo atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus ir uždrausti tris metus atvykti į kitas ES valstybes, bei ES nepriklausančias valstybes, kuriose taikomas Šengeno acquis.
Vertina, jog visi trys sprendimai priimti remiantis tuo, kad pareiškėjas atsakė į atsakovo klausimyno klausimą, nurodydamas, kad 2001 – 2014 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Pareiškėjo įsitikinimu, informacijos apie pareiškėjo tarnybą atskleidimas patvirtina pareiškėjo sąžiningumą ir neketinimą nuslėpti informacijos, kuri gali būti panaudota prieš jį patį. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų nesąžiningas ir dėl tam tikrų priežasčių norėtų nuslėpti nuo atsakovo darbo Baltarusijos vidaus reikalų sistemoje faktą, jis šio fakto nebūtų nurodęs. Vertina, jog tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų neatskleidęs savo darbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, tikėtina, kad pareiškėjas nebūtų buvęs pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, todėl pareiškėjo prašymas būtų patenkintas, pareiškėjui būtų pakeistas, o ne panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, jog siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, atsakovas privalėjo įvertinti pareiškėjo individualias vertybines nuostatas, susijusias su jo požiūriu į Baltarusijos politiką, bei Europos Sąjungos vertybes, tačiau iš skundžiamų sprendimų matyti, kad joks individualus pareiškėjo vertybinių nuostatų vertinimas atliktas nebuvo. Pareiškėjas dirbo Lietuvoje tarptautinių krovinių pervežimo vairuotoju apie penkerius metus. Per šį laikotarpį neigiamos informacijos apie pareiškėjo veiklą ir teisės aktų pažeidimus nėra. Tai, pasak pareiškėjo, reiškia, kad jis yra drausmingas, pareigingas ir įstatymų besilaikantis asmuo. Teigia, jog pareiškėjas nustojo dirbti Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje prieš 8 – 9 metus, tai yra, nedirba ten jau ilgą laiką. Vertina, jog akivaizdu, kad asmens požiūris ir vertybinės nuostatos per tokį ilgą laiką galėjo pasikeisti ir faktiškai pasikeitė. Taip pat pažymi ir tai, kad pareiškėjo darbo Baltarusijos vidaus reikalų sistemoje metu, 2009-2010 metais Lietuvos ir Baltarusijos santykiai nebuvo blogi.
Vertina, jog Sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, tačiau atsakovas, neįteikęs 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 23S36569 kopijos, šį įstatymą pažeidė.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog pareiškėjas atvyko į Migracijos departamentą pateikti prie prašymo leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją pas tą patį darbdavį pridėtų dokumentų originalus bei užpildė klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)) nurodė, kad 2001-2014 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. 2023 m. kovo 10 d. Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą Nr. 18-2652, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Taigi, VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas atsižvelgdamas į VSD raštą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) priėmė ginčijamus sprendimus.
Atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2019 m. liepos 12 d. turėjo išduotą nacionalinę vizą. 2019 m. liepos 4 d. užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, kuris 2021 m. balandžio 9 d. pakeistas į leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2023 m. balandžio 9 d. Pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. dirba bendrovėje. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – užsienietis prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad yra vedęs, tačiau apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.
Pažymi, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Atkreipia dėmesį, jog Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Nesutinka, kad VSD išvada yra bendro pobūdžio ar nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Mano, kad ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl laiko, kad sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Pažymi, kad šiuo atveju Baltarusijos ir Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui.
Pabrėžia, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo lojalumas Baltarusijai darbo vidaus reikalų sistemoje metu gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Vertina, jog ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, darbą, bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o ginčijamų sprendimų priėmimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos klausimyną, nurodė, kad nuo 2001 m. iki 2014 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje.
VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Vertina, jog atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas papildomai nurodė, jog buvo atleistas iš tarnybos dėl jo paties netinkamo elgesio, nuo to laiko iki dabar jokių santykių su Baltarusijos institucijomis nepalaiko, todėl vertina, jog yra visiškai nepavojingas Lietuvos Respublikai, bei kartu nurodo, jog pareiškėjo pažiūros nesutampa su Baltarusijoje vykdoma politika. Nurodo, jog dėl darbo specifikos Lietuvoje būna retai, taigi, vien todėl nebūtų įmanoma kelti grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, jog pareiškėjui nėra suprantama, kodėl Migracijos departamentas priėmė tokius sprendimus, juolab, kad jokie patikslinamieji pokalbiai nebuvo vykdyti, atsakovas situacijos nesiekė tikslinti. Pareiškėjas nurodė, jog į klausimą dėl buvusios darbovietės atsakė sąžiningai, nes neturi ko slėpti. Patikslino, jog prieš siekiant dirbti Lietuvoje dar metus Baltarusijoje dirbo transporto įmonėje, kad įgautų patirties, vėliau įsidarbino Lietuvos įmonėje. Papildomai nurodė, jog turi aukštąjį teisinį išsilavinimą. Baltarusijoje gyvena visi pareiškėjo giminaičiai, Lietuvoje artimųjų neturi.
Pareiškėjo atstovas prašė tenkinti skundą jame išdėstytais argumentais, papildydamas, kad atsakovo priimti sprendimai neatitinka taip pat ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų motyvuoti sprendimą ir pareiškėjo atžvilgiu taikomas priemones.
Atsiliepimas
Atsakovo Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimų: 2023 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 23S35720; 2023 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 23S35695 ir 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 23S36569 teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Migracijos departamentas pagal kompetenciją priėmė sprendimą 2023 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 23S35720, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, 2023 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 23S35695, kuriuo nusprendė panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 23S36569, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 5 m. bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 3 m. (toliau – ir ginčijami sprendimai), panaikinimo.
Pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad UAB „ME transportas“ ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)) nurodė, kad 2001 – 2014 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje.
2023 m. kovo 10 d. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą Nr. 18-2652, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumu ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti leisti pakeisti darbdavį. Taip pat vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo C.SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį, duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalį, perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, jog valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2019 m. liepos 12 d. turėjo išduotą nacionalinę vizą. 2019 m. liepos 4 d. užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, kuris 2021 m. balandžio 9 d. pakeistas į leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2023 m. balandžio 9 d. I. S. nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Me transportas“. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – užsienietis prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad yra vedęs, tačiau apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.
Atsižvelgus į pateiktus duomenis, sutiktina su Migracijos departamento vertinimu, jog šie pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikio pobūdžio. Pažymėtina, jog Migracijos departamentas nenustatė ir pats pareiškėjas nenurodo jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Duomenų apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, teismui taip pat nepateikta, kartu teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslino, jog visi jo giminaičiai gyvena Baltarusijoje. Taigi, byloje nepateikta įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti pateisintas pareiškėjo interesas likti gyventi Lietuvoje.
Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Byloje nustatyta, jog VSD raštu Nr. 18-2652 informavo, kad atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Rašte nurodoma, jog I. S. kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad nuo 2001 – 2014 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. VSD vertinimu, pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Atsižvelgęs į rašte išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai apie tokių ryšių turinčio asmens buvimo Lietuvoje galinčią kilti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2001 iki 2014 metų, t. y. pakankamai ilgą laiką dirbo vidaus reikalų sistemoje Baltarusijoje, duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas, remdamasis šia informacija ir kitais VSD pateiktais duomenimis, vadovaudamasis Išvada, pagrįstai vertino pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai ir jos vykdomai agresyviai užsienio politikai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, dirbęs Baltarusijos valstybės vidaus reikalų sistemoje, gali būti ir toliau kontroliuojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų.
Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ pažymima, jog dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje.
Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ir Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.
Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus anksčiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš tarnybos išėjo dar 2014 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir/ar kitose vidaus reikalų, žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tuo labiau, kad pareiškėjas patvirtino grįžinėjantis laisvu nuo darbo laiku į Baltarusiją, kur gyvena jo šeima, artimieji, o su Lietuva jį sieja tik darbo teisiniai santykiai lietuviškoje bendrovėje (transporto firma).
Tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduota viza (nuo 2018-07-18 iki 2019-07-12), jis turi deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniuje, savaime nėra labiau reikšmingos aplinkybės nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti sprendimų neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad pareiškėjui viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus nuolat tęsiamas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Tuo labiau, kad šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.
Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes Migracijos departamentas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo. Teigia, jog atsakovui neįteikus sprendimo Nr. 23S36569 kopijos pareiškėjui, buvo pažeistos VAĮ 10 straipsnio 5 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies normos.
Visų pirma pažymėtina, jog Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės) 20 punkte numatyta, jog jeigu sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nėra priimtas kartu su sprendimu atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka.
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tinkamai, kaip numatyta NAS taisyklėse, t. y. išsiųsdamas pranešimą apie sprendimą, informavo pareiškėją apie ginčijamo sprendimo priėmimą. Pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą su prašymu pateikti jam ginčijamą sprendimą, todėl atsižvelgiant į tai, nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui siųsti ginčijamo sprendimo.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalis nustato, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta ir tarp išvardintų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės yra aptartos pakankamai aiškiai ir detaliai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau kartu Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius ir šeimyninius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti sprendimo Nr. 23S35720, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sprendimo Nr. 23S35695 dėl leidimo laikinai gyventi Nr. 760027621, galiojančio iki 2023 m. birželio 9 d. panaikinimo bei sprendimo Nr. 23S36569, kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo skundas dėl Migracijos departamento sprendimų Nr. 23S35720, Nr. 23S35695 ir Nr. Nr. 23S36569 panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinus tai, jog pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, kartu atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundas netenkinamas, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 –87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 – 134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.