- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-07
- Bylos Nr.
- A-492-428-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01352-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas, Virginija Volskienė (pran.)
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro
- Pareiškėjas
- V. V.
- Trečiasis asmuo
- N. R.-V.
- Kategorijos
- 12.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo N. R.-V.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. V. 2011 m. gegužės 15 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 1–3), kuriuo prašė panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) 2012 m. balandžio 25 d. atsisakymą Nr. (1.1.31.)s-1807 nagrinėti jo 2012 m. balandžio 2 d. prašymą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pateiktą prašymą.
Skunde paaiškino, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise jam ir N. R.-V. priklauso butas, adresu: Tilto g. (duomenys neskelbtini), Vilnius, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), ir garažas, adresu: Tilto g. (duomenys neskelbtini), Vilnius, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Garažas). Teigė, kad pagal statinio unikalaus numerio paieškos rezultatus Buto mokestinė vertė (nustatyta 2011 m. sausio 1 d.) sudaro 1 059 000 Lt. Atlikęs vidutinės rinkos vertės paiešką, nustatė, kad 2012 m. sausio 1 d. šio objekto vidutinė rinkos vertė buvo perskaičiuota ir nustatyta 951 000 Lt. Prasidėjus 2012 mokestiniams metams statinio mokestinė vertė patikslinta nebuvo ir yra net 108 000 Lt didesnė, nei 2012 m. sausio 1 d. nustatyta vidutinė jo rinkos vertė. Garažo mokestinė vertė taip pat nustatyta tik 2011 m. sausio 1 d. ir sudaro 28 200 Lt. Tačiau atlikęs vidutinės rinkos vertės paiešką, pareiškėjas nustatė, kad 2012 m. sausio 1 d. šio objekto vidutinė rinkos vertė – 27 400 Lt. Taigi, prasidėjus 2012 mokestiniams metams, statinio mokestinė vertė patikslinta nebuvo ir yra 800 Lt didesnė. Nurodė, kad vėliausi masinio vertinimo duomenys yra 2012 m. sausio 1 d., todėl mano, kad Buto ir Garažo mokestinė vertė 2012 m. mokestinį laikotarpį nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti yra nustatyta neteisingai, t. y. neatnaujinta pagal vėliausius 2012 m. sausio l d. masinio vertinimo duomenis. Paaiškino, kad kreipėsi į atsakovą, prašydamas, remiantis 2012 m. sausio 1 d. masinio vertinimo duomenimis, ištaisyti buto ir garažo mokestines vertes ir nustatyti jas atitinkamai 951 000 Lt ir 27 400 Lt. Tačiau atsakovas atsisakė nagrinėti skundą, neįsigilinęs, kad pareiškėjas kreipėsi ne pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas) 10 straipsnio 2 dalį, t. y. neprašo turto mokestine verte laikyti vertę, apskaičiuotą pagal individualų vertinimą, o pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (dėl neteisingai nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės) ir grindžia tuo, kad skelbiama nekilnojamojo turto masinio vertinimo būdu nustatyta mokestinė vertė yra nustatyta neteisingai bei neatitinka VĮ Registrų centro apskaičiuotos (masinio vertinimo būdu) turto vidutinės rinkos vertės, kuri taikytina pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą (b. l. 19–20) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjo prašymo pateikimo dieną vėliausiai Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtinti nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentai buvo nuo 2011 m. sausio 1 d. įsigaliojusios vidutinės rinkos vertės, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1K-402 (toliau – ir Įsakymas) ir taikomos nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti. Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusios vidutinės rinkos vertės yra patvirtintos VĮ Registrų centro direktoriaus 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. v-258 „Dėl nekilnojamojo turto masinio vertinimo 2011 metų duomenų ir vietovės pataisos koeficientų pagal turto paskirtį ir vietovę tvirtinimo nuo 2012 m. sausio 1 d.“ ir yra taikomos kitiems teisės aktų nustatytiems atvejams, išskyrus nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo ištaisyti Buto ir Garažo mokestines vertes pagal 2012 m. sausio 1 d. nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentus, kurie yra taikomi kitiems teisės aktų nustatytiems atvejams, o ne mokestinėms vertėms tikslinti, todėl su prašymu turi pateikti individualaus vertinimo ataskaitą. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 (toliau ir – Taisyklės), nustatyta tvarka šiuo atveju pažeista nebuvo, o visos sprendimui priimti reikšmingos aplinkybės buvo išnagrinėtos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino VĮ Registrų centro 2012 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. (1.1.31.)s-1807 ir įpareigojo išnagrinėti pareiškėjo 2012 m. balandžio 2 d. skundą dėl turto mokestinės vertės nustatymo.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 2 d. VĮ Registrų centrui pateikė skundą, kuriuo prašė vadovaujantis 2012 m. sausio 1 d. masinio vertinimo duomenimis ištaisyti buto ir garažo mokestines vertes ir nustatyti jas atitinkamai 951 000 Lt ir 27 400 Lt. VĮ Registrų centras 2012 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (1.1.31.)s-1807 informavo, kad pateiktas prašymas negali būti ir nebus nagrinėjamas dėl to, kad, teikiant tokį prašymą, kartu reikia pateikti individualaus turto vertinimo ataskaitą. Pareiškėjas skunde teigia, kad skundą atsakovui teikė vadovaudamasis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi (dėl neteisingai nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės), ir grindė tuo, kad skelbiama nekilnojamojo turto masinio vertinimo būdu nustatyta mokestinė vertė yra nustatyta neteisingai bei neatitinka valstybės įmonės Registrų centro apskaičiuotos (masinio vertinimo būdu) turto vidutinės rinkos vertės, kuri taikytina pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prašo ištaisyti Buto ir Garažo mokestines vertes pagal 2012 m. sausio 1 d. nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentus, kurie yra taikomi kitiems teisės aktų nustatytiems atvejams, o ne mokestinėms vertėms tikslinti, todėl su prašymu pareiškėjas turi pateikti individualaus vertinimo ataskaitą. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, VĮ Registrų centrui yra pavesta nagrinėti dvejopo pobūdžio skundus bei prašymus dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo: 1) skundus dėl nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės; 2) prašymus dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę. Teismas padarė išvadą, kad bylos medžiaga patvirtina ir pareiškėjo atstovė per teismo posėdį paaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjas pateikė atsakovui skundą dėl anksčiau tam tikru administraciniu sprendimu nustatytos masinio vertinimo nekilnojamojo turto vertės dydžio nuginčijimo, o ne prašymą apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestinę vertę leisti naudoti individualiu vertinimo būdu nustatytą vertę. Teismas vertino, kad tokį pareiškėjo skundą atsakovas turėjo nagrinėti pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, o ne prašyti pateikti turto individualaus vertinimo ataskaitą. Teismas akcentavo, kad tai patvirtina ir pareiškėjo 2012 m. balandžio 2 d. skundo atsakovui turinys. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovo 2012 m. balandžio 25 d. atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
III.
Atsakovas VĮ Registrų centras padavė apeliacinį skundą (b. l. 47–49), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
Atsiliepimas
1. Pakartojo atsiliepime į skundą nurodytą argumentą, jog pareiškėjo nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti galioja Įsakymu patvirtintos nekilnojamojo turto mokestinės vertės ir jos galios iki nebus patvirtinti nauji nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentai, skirti nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti, bet ne ilgiau kaip 5 metus. (Nekilnojamojo turto mokesčio įsakymo 9 straipsnio 3 dalis), nes tai yra vėliausias Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintas nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentas.
2. Pakartojo atsiliepime į skundą nurodytą argumentą, jog pareiškėjas painioja nekilnojamojo turto vertes, skirtas nekilnojamajam turtui apmokestinti ir skirtas kitoms valstybės ekonominėms reikmėms nustatyti. Statinių masinio vertinimo rezultatai, kurie nustato vidutines rinkos vertes ir kasmet patvirtinami VĮ Registrų centro direktoriaus įsakymu (nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusios vidutinės rinkos vertės yra patvirtintos VĮ Registrų centro direktoriaus 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. v-258 „Dėl nekilnojamojo turto masinio vertinimo 2011 metų duomenų ir vietovės pataisos koeficientų pagal turto paskirtį ir vietovę įtvirtinimo nuo 2012 m. sausio 1 d.“), taikomi sprendimams dėl socialinės paramos teikimo mažas pajamas gaunančioms šeimoms, paveldimo turto apmokestinimo vertei apskaičiuoti, skiriant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir kt.
3. Atkreipdamas dėmesį į skundo sąvoką pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalį teigia, kad pareiškėjas kreipdamasis pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį turėjo nurodyti, kokį teisės aktą pažeidė atsakovas ir kaip tai atsiliepė pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Tuo tarpu, pareiškėjas prašė ištaisyti buto bei garažo mokestinę vertę pagal 2012 m. sausio 1 d. masinio vertinimo duomenis.
4. Pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro išraše visada nurodoma aktuali nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, nekilnojamojo turto kadastre ir registre kaupiami aktualūs duomenys, todėl anuliuoti nustatytų verčių ir atstatyti buvusias vertes nėra galimybės.
5. Tvirtina, jog jei pareiškėjas nesutinka su VĮ Registrų centro nustatyta masinio vertinimo verte, jis turi per įstatyme nustatytą terminą pateikti prašymą su kartu su individualaus nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita.
Pareiškėjas V. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55–58) su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovo argumentai dėl pareiškėjo pateikto skundo atmetimo motyvų nesusiję su ginčo dalyku, nes atsakovas ne atmetė pareiškėjo jam pateiktą skundą, o atsisakė jį nagrinėti ir teismas įpareigojo atsakovą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės, nenurodydamas koks sprendimas dėl jo turėtų būti priimtas.
Teigia, kad atsakovas išsamiai neišnagrinėjo tos aplinkybės, jog pareiškėjas pateikė skundą pagal Nekilnojamo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1, o ne 2 dalį. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, nusprendęs, jog pareiškėjo prašymas nepakankamai ar netinkamai pagrįstas turėjo jį atmesti ir tokiu būdu sudaryti pareiškėjui galimybę tokį sprendimą apskųsti. Atsakovas nepriimdamas jokio sprendimo, o atsisakydamas skundą nagrinėti, nebaigė administracinės procedūros, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje.
Nesutinka, kad savo skunde atsakovui nenurodė, kuri įstatymo norma buvo pažeista, nes skunde buvo pažymėjęs, jog jo nuosavybės – buto ir garažo – vertė 2012 metų mokestinio laikotarpio nekilnojamojo turto mokesčiui apskaičiuoti yra nustatyta neteisingai, t. y. ne pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, skunde atsakovui nurodė, kad dėl neatnaujintų mokestinės vertės duomenų jam priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 28 200 Lt didesnė, o tai turi reikšmės apskaičiuojant jo mokėtiną nekilnojamojo turto mokestį, tokiu būdu nurodė, kaip yra pažeidžiamos jo teisės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos dalyką sudaro viešojo administravimo subjekto – Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tvarkančios įmonės pareiga išnagrinėti asmens skundą dėl turto mokestinės vertės nustatymo Viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka ir pateikti atsakymą (administracinės procedūros sprendimą), atitinkantį minėto įstatymo reikalavimus.
Pareiškėjas ir suinteresuotasis asmuo kreipėsi į turto vertintoją VĮ Registrų centrą 2012 m. balandžio 2 d. su skundu dėl turto mokestinės vertės nustatymo, kurį grindė Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir prašė nustatyti jiems priklausančio nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę pagal vėliausius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintus nekilnojamojo turto masinio vertinimo dokumentus – t. y. atliktus 2012 m. sausio 1 d. (b. l. 22).
Atsakovas 2012 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (1.1.31)s-1807, kuris ginčijamas šioje byloje, nurodė, kad pareiškėjo prašymas neatitinka Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nėra teisiškai pagrįstas, todėl nebus nagrinėjamas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nustatyta tvarka.
Pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl turto mokestinės vertės nustatymo.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, kuriuo nustatyta nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarka (1 str.), apibrėždamas turtą vertinantį subjektą, nurodo, kad tai yra turtą vertinanti įmonė, tvarkanti Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą (2 str. 12 p.). Šiuo įstatymu jai pavesta funkcija – vertinti nekilnojamąjį turtą, vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ne rečiau kaip kas 5 metai (9 str.).
Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą tvarkanti įmonė – VĮ Registrų centras yra įsteigta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 742, jai yra pavestos funkcijos įgyvendinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymą; tvarkyti žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastrą (inventorizaciją) ir registrą; įstatymų nustatyta tvarka vykdyti žemės ir kito nekilnojamojo turto teisinę registraciją; analizuoti nekilnojamojo turto rinką ir įstatymų nustatyta tvarka organizuoti nekilnojamojo turto vertinimą, rengti duomenis nekilnojamojo turto apmokestinimui; kurti žemės ir kito nekilnojamojo turto informacinę sistemą; teikti valstybės institucijoms ir kitiems vartotojams duomenis apie nekilnojamąjį turtą, jo vertę ir teisinę padėtį, teikti kitas paslaugas; vykdant nustatytas funkcijas, rengti metodiką, instrukcijas, standartus ir kitus norminius dokumentus, reglamentuojančius žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastrą bei registrą; užtikrinti Teisingumo ministerijos – Juridinių asmenų registro tvarkytojos funkcijų įgyvendinimą vykdant įstatymų nustatyta tvarka juridinių asmenų registravimą; kurti Juridinių asmenų registro ir kitas su šiuo registru susijusias informacines sistemas; teikti valstybės institucijoms ir kitiems vartotojams duomenis apie juridinius asmenis; tvarkyti Lietuvos Respublikos adresų registrą (Nutarimo 4 p.).
Tokia VĮ Registrų centro kompetencija pagrindžia jos funkcijų pobūdį, laikytiną viešuoju administravimu – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, kuri pasireiškia administracinių sprendimų priėmimu, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrole, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimu, viešųjų paslaugų teikimo administravimu (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 p.). Realizuodama savo kompetenciją, pati įmonė veikia kaip viešojo administravimo subjektas (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 4 p.), tai reiškia, kad savo veikloje privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymu, jame nustatytais principais ir taisyklėmis bei laikytis nustatytų procedūrų, jei jos nėra nustatytos specialiais Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą reglamentuojančiais teisės aktais.
Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnis reglamentuoja skundų ir prašymų dėl nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės nagrinėjimą. Pareiškėjas teigė, kad į turto vertintoją jis kreipėsi šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuris numato, kad mokesčio mokėtojų skundai dėl turto vertintojo nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės pateikiami turto vertintojui per tris mėnesius nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo; šiuos skundus turto vertintojas išnagrinėja ir sprendimą priima per du mėnesius nuo skundo gavimo dienos; turto vertintojo sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Nei Nekilnojamojo turto įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 patvirtintos nekilnojamojo turto vertinimo taisyklės daugiau nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų skundų nagrinėjimo procedūros nedetalizuoja, taigi, turi būti vadovaujamasi Viešojo administravimo įstatyme nustatytais principais, taisyklėmis ir procedūromis.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir suinteresuotojo asmens atsakovui pateiktas skundas buvo pagrindas pradėti administracinę procedūrą pagal Viešojo administravimo įstatymą (21 str. 1 d. 1 p.). Administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 19 str. 1 d.). Pareiškėjas savo teisių pažeidimu įvardijo galimai netinkamą jam priklausančio nekilnojamojo turto mokestinės (vidutinės rinkos) vertės nustatymą, nurodė kreipimosi teisinį pagrindą – Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį. Viešojo administravimo subjektas, gavęs asmens skundą, privalo surinkti administracinei procedūrai pradėti reikalingą informaciją, pagal įgaliojimus priimti skundą ir jį nagrinėti (Viešojo administravimo įstatymo 22 str. 2 d., 23 str. 1 d.). Skundų nagrinėjimo tvarka nustatyta Viešojo administravimo įstatymo 24–32 straipsniuose, procedūra baigiama pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo, atlikusio administracinę procedūrą, teikimu priimti sprendimą. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 33, 34 str.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde neteikė argumentų, kuriais paneigtų pareiškėjo teiginius bei teismo sprendimo išvadas apie tai, kad 2012 m. balandžio 2 d. skunde dėl turto mokestinės vertės nustatymo nurodytos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas apskritai nebuvo nagrinėjami, t. y. jokia administracinė procedūra nebuvo pradėta, todėl laikytina, kad sprendimas dėl skundo nebuvo priimtas. Atsakovo tiek pirmosios instancijos teismui nurodyti argumentai dėl ginčo esmės, tiek pakartoti apeliaciniame skunde negali būti vertinami, jie nėra šios administracinės bylos dalykas, jų nagrinėjimas reikštų administracinės procedūros sprendimo vertinimą, kuris nebuvo priimtas de facto, ir apribotų pareiškėjo galimybę įgyvendinti savo teises visa apimtimi tiek materialiąsias, numatytas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme, tiek procesines, numatytas Viešojo administravimo įstatyme, bei reikštų asmens fundamentalios konstitucinės teisės į teisingą teismą pažeidimą. Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro ir jos ribas apibrėžia viešojo administravimo subjekto pareiga užtikrinti pagal kompetenciją pareiškėjo teisę į tinkamą skundo nagrinėjimo procedūrą.
Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas VĮ Registrų centras nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo kompetencijai priskirtą asmens skundą dėl nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pagrindu, remdamasi anksčiau aptartais argumentais, apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui teikti argumentus dėl nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo, kurie nebuvo vertinami šioje byloje, priimant administracinės procedūros sprendimą išnagrinėjus pareiškėjo ir suinteresuotojo asmens skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.