Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-19 · Administracinė byla Nr. I-3088-596/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-07-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-19
Bylos Nr.
I-3088-596/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02090-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
A. L., P. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3088-596/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02090-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjui A. L. ir jo atstovui pagal pavedimą Ričardui Mironovui, pareiškėjui P. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų P. J. ir A. L. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), pareiškėjui P. J. 7 000 Eur ir pareiškėjui A. L. - 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad nėra ir nebuvo supažindinti su laikymo LAVL tvarka ir sąlygomis, suimtųjų ir nuteistųjų ligonių teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe, LAVL pareigūnai pareiškėjams žodžiu neaiškino, jog jų teisės yra pažeidžiamos, todėl, remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124, 1.125 str. 1 d., 1.127 str. 5 d. nuostatomis, prašo teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi jį praleido dėl minėtų priežasčių.

Pažymėjo, kad pareiškėjo P. J. laikotarpiu nuo 2006-10-24 iki 2016-04-22 ir A. L. laikotarpiu nuo 2010-03-03 iki 2016-04-22 laisvės ir teisės buvo periodiškai apribotos, jie LAVL buvo laikomi sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Stacionaro ir kamerų tipo palatos buvo neremontuotos, byrėjo tinkas, lubos pageltusios nuo tabako dūmų, pažeistos pelėsio, grindys nelygios, išmuštos gilių duobių, kamerose buvę baldai buvo netinkami naudoti, sulaužyti ir netvarkingi, ant lovų buvo nepatogu gulėti, išduodamas minkštasis inventorius buvo pažeistas, suplėšytas, netvarkingas ir purvinas, pižama buvo netinkamo dydžio, kamerose buvo prastas vėdinimas, trūko oro, žiemą buvo šalta. Sanitarinis mazgas buvo avarinės būklės, nepakankamai atitvertas, prausyklos netvarkingos, nepatogios ir nešvarios, dušas avarinės būklės, teisė išsimaudyti buvo suteikiama tik kartą per savaitę, pareigūnai bendravo nekorektiškai ir žemino jų orumą. Ginčui aktualiu laikotarpiu jiems nė karto nebuvo suteiktas teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas, dėl to buvo suvaržyta jų judėjimo laisvė ir privatumo ribos. Atkreipia dėmesį į tai, kad kamerų tipo palatose buvo perteklinių baldų, neteisėtai ir netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kuris užėmė 1,4 kv. m, todėl mano, kad 2,8 kv. m turi būti išskaičiuoti iš bendro kameros ploto. Tokiu būdu pareiškėjams teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto.

Kadangi papildoma vėdinimo sistema LAVL neįrengta arba jos nėra, pro langus vėdinti nebuvo galimybės dėl ypatingos pastato konstrukcijos, stacionare arba kamerų tipo palatose buvo drėgna, žiemą ties langu buvo apšerkšniję arba užšalę, ant sienų buvo pelėsis. Pažymėjo, kad pašalinti trūkumai (sienų ir lubų pelėsių naikinimas, sienų ir lubų tinkavimas, balinimas, elektros instaliacijos ir šviestuvų montavimas, ir pan.) neturi ilgalaikio efekto. Dėl susidėvėjusios stogo dangos drėgmė sunkėsi į pastato vidų, LAVL teritorijoje nebuvo neįrengta lietaus kanalizacija, todėl vanduo sunkėsi į rūsio patalpas. Be to, LAVL buvo netinkamai įrengtas apšvietimas, dėl ko suprastėjo jų regėjimas, tai veikė jų psichologinę būseną.

Nurodo, kad tualetas nebuvo tinkamai atitvertas, todėl jautė diskomfortą, kadangi kiti kalinamieji ir pareigūnai galėjo stebėti juos naudojantis sanitariniu mazgu. Kadangi sanitariniai mazgai buvo be durų ir be ventiliacijos, kamerų tipo palatose tvyrojo smarvė.

Pažymėjo, kad taip pat buvo kalinami netinkamose laikino sulaikymo kamerose ir paskirstymo (karantino) patalpose, kurios turėtų būti priskiriamos laikinųjų sulaikymo kamerų patalpoms. Jose nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas (nebuvo nei unitazo, nei praustuvės), jos būdavo perpildytos, nešvarios, smirdančios, tamsios, niūrios, buvo rūkoma, trūko oro, graužė akis, buvo drėgna. Dėl minėtų aplinkybių dažnai kildavo konfliktai su kitais kaliniais. Taip pat buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais. Mano, kad LAVL netinkamai įgyvendino draudimą rūkyti gyvenamosiose patalpose, kadangi LAVL nėra įrengta specialių patalpų rūkantiesiems su tinkamu vėdinimu, buvo parduodamos cigaretės ir tabako gaminiai LAVL parduotuvėje, nebuvo pateikta nei viena drausminė nuobauda, susijusi su rūkymu netinkamoje vietoje.

Pažymėjo, kad LAVL nevykdė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 64 p. nustatytų reikalavimų, todėl LAVL ligoniai buvo priversti rūbus skalbti ir džiovinti palatose. Išskalbti rūbai neišdžiūdavo, o pradėdavo pūti ir pelyti, kamerose kaupėsi drėgmė ir pelėsis.

Gydymas LAVL pareiškėjams sukėlė neigiamas pasekmes jų sveikatai, t. y. gydant vieną ligą, dėl netinkamų sąlygų, atsirasdavo naujos ligos, sienų pelėsis, grybelis ir drėgmė tiesiogiai veikė pareiškėjų sveikatą per kvėpavimo takus (kosulys, dusulys, gerklės perštėjimas ir pan.), sanitarinio mazgo sąlygos pareiškėjams sukėlė didelių nepatogumų, buvo pažeminta jų garbė ir orumas, jautė nepilnavertiškumo jausmą, dėl netinkamų laikino sulaikymo sąlygų patyrė nervinį šoką, orumo pažeminimą, nuovargį, jautėsi išsekę, kamerų tipo palatose buvę tabako dūmai sukėlė nepatogumus ir orumo pažeminimą, konfliktus tarp kitų asmenų. Taip pat pažymėjo, kad LAVL neteisėti veiksmai pareiškėjams sukėlė psichologinį išsekimą, fobiją, kankinimus, dvasinius sukrėtimus, pareiškėjus kankino nemiga, jiems dažnai skaudėjo galvą, pasidarė agresyvūs ir dirglūs. Pareiškėjai, grįsdami skunde išdėstytus argumentus, taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (t. 1, b. l. 142–161).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas A. L. ir jo atstovas bei pareiškėjas P. J. palaikė patikslintą skundą ir prašė jį tenkinti remdamiesi jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė su pareiškėjų patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas P. J. laikotarpiu nuo 2015-10-14 iki 2015-10-21 ir nuo 2015-11-04 iki 2015-11-11 buvo gydomas LAVL. Pareiškėjas A. L. laikotarpiu nuo 2015-04-15 iki 2015-04-17, nuo 2015-08-19 iki 2015-08-26, nuo 2015-09-30 iki 2015-10-07, nuo 2015-11-25 iki 2015-12-02, nuo 2016-02-05 iki 2016-02-10, nuo 2016-04-12 iki 2016-04-14 buvo gydomas LAVL. (t. 2, b. l. 1–6). Atsiliepime į pirminį pareiškėjų skundą nurodė, kad pareiškėjas P. J. laikotarpiu nuo 2006-10-24 iki 2006-10-26, nuo 2007-01-16 iki 2007-01-23, nuo 2008-07-16 iki 2008-07-23, nuo 2008-09-24 iki 2008-10-01, nuo 2009-06-10 iki 2009-06-17, nuo 2011-08-31 iki 2011-09-02, nuo 2012-03-07 iki 2012-03-16, nuo 2012-08-22 iki 2012-08-29, nuo 2013-03-27 iki 2013-04-05, nuo 2013-08-13 iki 2013-08-21, nuo 2013-09-18 iki 2013-09-25, nuo 2015-01-21 iki 2015-01-25 buvo gydomas LAVL. Pareiškėjas A. L. laikotarpiu nuo 2010-03-03 iki 2010-03-17, nuo 2011-04-06 iki 2011-04-08, nuo 2011-04-29 iki 2011-05-04, nuo 2011-06-15 iki 2011-06-22, nuo 2012-07-04 iki 2012-07-11, nuo 2013-07-24 iki 2013-07-31, nuo 2014-03-05 iki 2014-03-07, nuo 2014-08-06 iki 2014-08-22 buvo gydomas LAVL (t. 1, b. l. 42–45).

Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.

Pažymėjo, kad HN 76:2010 ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹ p. nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 m² – LAVL palatose.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios yra nepertraukiamas procesas. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Pažymėjo, kad įstaigos administracija visada stengiasi paskirstyti pacientus atsižvelgiant į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Tik atsiradus galimybei suimtiesiems/nuteistiesiems iš karto užtikrinamas teisės aktuose numatytas plotas. LAVL Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose buvo gydomi pareiškėjai, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl mano, kad minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjams galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, kad analogiškos nuostatos laikosi ir LVAT.

Informuoja, kad vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nuostatomis, kurios nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Paaiškino, kad vadovaujasi Eksploatavimo taisyklių 16.5 p. Visose kamerų tipo palatose bei palatose yra įrengta 1,5 metro sienelė, Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu nepateikė jokių pastabų dėl sienelės neatitikimų numatytiems teisės aktų reikalavimams.

HN 76:2010 21 p. nustato, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau minėta norma, vadovaujantis HN 76:2010 2 p., taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Paaiškino, kad visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai Higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami minimaliausiais terminais. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL pilnai panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos.

Pažymėjo, kad visose kamerų tipo palatose bei palatose oro temperatūra bei santykinė oro drėgme atitinka HN 76:2010 bei HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nustatytus reikalavimus. Dėl skalbinių skalbimo LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. LAVL esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje. Visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale.

Lietuvos higienos norma HN 76:2010, HN 134:2015 ir Lietuvos higienos norma HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio. Čiužiniai, patalynė, pižamos ir kt. atnaujinami ir/ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į Ligoninės finansines galimybes.

Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas yra išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje. Kiekvienoje kameroje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Ligoninės palatose bei kamerų tipo palatose apšvietimas yra įrengtas atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatas.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ši informacija yra iškabinta visose ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pagal LVAT formuojamą praktiką, tokio draudimo įgyvendinimu turi pasirūpinti ligoninė. Įvertinus tai, kad visuotinai yra žinomas draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta ligoninėje, teigia, jog ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Pabrėžia, kad bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Teisės aktai nenustato galimybės skirstyti kamerų į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat nenumato ir specialių rūkymų vietų, kadangi TKĮ draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.

LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (su pakeitimais) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.

Pažymėjo, kad vadovaujantis LAVL direktoriaus 2014-09-26 įsakymo Nr. V-191 „Pacientų priėmimas stacionariam gydymui“ į Ligoninę atvykusiems pacientams, organizuojama jų asmens krata, daiktų patikrinimas bei pristatomi į Priėmimo – skubios pagalbos skyrių pirminei medicininei apžiūrai atlikti. Priėmimo – skubios pagalbos skyriaus budintis gydytojas apžiūri pacientus, įvertina jų sveikatos būklę, suteikia skubią medicininę pagalbą (jei tokia būtina) ir nukreipia juos į atitinkamus gydomuosius skyrius. Kol atliekamos visos būtinos procedūros suimtieji/ nuteistieji laikomi laikino sulaikymo patalpose, kurių plotai 17,60 m² ir 11,90 m². Visas procedūras įstaigos administracija atlikta operatyviai, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų. Statistikos, kiek konkrečiai laikino sulaikymo patalpoje atskiromis dienomis buvo nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL neveda, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.

Pabrėžia, kad laikino sulaikymo patalpa atitinka visus Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 ir HN 134:2015 nustatytus reikalavimus. Atkreipia dėmesį į tai, kad esant suimtųjų/nuteistųjų prašymams, visada yra suteikiama galimybė pasinaudoti tualetu.

LAVL išduoti rūbai yra keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. LAVL pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Taisyklių 258 p. nuostatomis. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimus. Karštas vanduo nuolatos yra tiekiamas tik į dušinės patalpas. LAVL pacientų atvykusių į įstaigą maudymas organizuojamas vadovaujantis LAVL direktoriaus 2015-11-30 įsakymo Nr. V-252, 15 p. nuostatomis. Naujai atvykę į įstaigą pacientai vedami į dušą be jų prašymo.

Paaiškino, kad LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.

Pažymėjo, kad LAVL dirbantys pareigūnai griežtai vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Taisyklių 50 punkto nuostatomis. Pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu. Įžūlus, nemandagus elgesys nėra toleruojamas, todėl identifikavus asmenis, besielgiančius taip bei nustačius tai patvirtinančius faktus, būtų imamasi visų įmanomų priemonių užkirsti kelią tokiam elgesiui.

Sprendžiant pareiškėjų skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjai šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto.

Nurodo, kad kaip matyti iš teismui pateikiamų pareiškėjų medicininių dokumentų, LAVL darbuotojai pareiškėjams suteikė medicininę pagalbą ir išrašant pareiškėjų savijauta pagerėjo ne tik atvykus į LAVL. Nurodo, kad pareiškėjų argumentai, kad buvo kankinami ar buvo žeminamas jų orumas, visiškai neturi pagrindo. Apibūdindami tariamai patirtą žalą, pareiškėjai apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra nepagrįsta (t. 2, b. l. 1–6).

Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjų, atstovo paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas A. L. laikotarpiu nuo 2010-03-03 iki 2010-03-17, nuo 2011-04-06 iki 2011-04-08, nuo 2011-04-29 iki 2011-05-04, nuo 2011-06-15 iki 2011-06-22, nuo 2012-07-04 iki 2012-07-11, nuo 2013-07-24 iki 2013-07-31, nuo 2014-03-05 iki 2014-03-07, nuo 2014-08-06 iki 2014-08-22, nuo 2015-04-15 iki 2015-04-17, nuo 2015-08-19 iki 2015-08-26, nuo 2015-09-30 iki 2015-10-07, nuo 2015-11-25 iki 2015-12-02, nuo 2016-02-05 iki 2016-02-10, nuo 2016-04-12 iki 2016-04-14 buvo gydomas LAVL (t. 1, b. l. 42–45, 46, 58, 60–61, 63–66, t. 2, b. l. 1–6, 106, 108, 110, 112, 114, 116, t. 3, 18, 19–20, 29, 33, 37). Pareiškėjas P. J. laikotarpiu nuo 2006-10-24 iki 2006-10-26, nuo 2007-01-16 iki 2007-01-23, nuo 2008-05-07 iki 2008-05-09, nuo 2008-07-16 iki 2008-07-23, nuo 2008-09-24 iki 2008-10-01, nuo 2009-06-10 iki 2009-06-17, nuo 2011-08-31 iki 2011-09-02, nuo 2012-03-07 iki 2012-03-16, nuo 2012-08-22 iki 2012-08-29, nuo 2013-03-27 iki 2013-04-05, nuo 2013-08-13 iki 2013-08-21, nuo 2013-09-18 iki 2013-09-25, nuo 2015-01-21 iki 2015-01-28, nuo 2015-10-14 iki 2015-10-21, nuo 2015-11-04 iki 2015-11-11 buvo gydomas LAVL (t. 1, b. l. 10–12, 42–45, 47– 57, 59, 62, t. 2, b. l. 1–6, 7, 9, 137–138, t. 3, b. l. 1–9). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LAVL atsiliepime į pirminį pareiškėjų skundą nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-01-21 iki 2015-01-25 pareiškėjas P. J. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje (t. 1, b. l. 42–45), tačiau kaip matyti iš LAVL 2015-01-29 rašto Nr. 7-57 ir gydymo stacionare istorijos Nr. 183-99 išrašo (t. 1, b. l. 10–11, 47), pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-01-21 iki 2015-01-28 buvo gydomas LAVL. Atsižvelgiant į tai, P. J. atžvilgiu bus vertinamas laikotarpis nuo 2015-01-21 iki 2015-01-28.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjams neturtinę žalą, kurią jie patyrė kalint LAVL.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas P. J. prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2006-10-24 iki 2016-04-22, pareiškėjas A. L. – už laikotarpį nuo 2010-03-03 iki 2016-04-22. LAVL pareiškėjų reikalavimams prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (t. 1, b. l. 42-45).

CK 1.124 str. 1 d. nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o 5 d. nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo bylose, LVAT, atsižvelgęs į pažeidimų pobūdį, ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjai reiškia reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų sąlygų už laikotarpį nuo 2006-10-24 iki 2016-04-22, kuomet buvo gydomi LAVL. Skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL pareiškėjų atstovas pagal pavedimą teismui išsiuntė 2015-04-08 (žyma ant voko), todėl pareiškėjai yra praleidę terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2006-10-24 iki 2012-04-07.

Žemesnės instancijos teismas

Remiantis CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjai skunde nurodo, kad jų reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, kadangi LAVL pareigūnai pareiškėjams žodžiu nepaaiškino, jog jų teisės yra pažeidžiamos, nebuvo supažindinti su savo teisėmis ir pareigomis, kaip tai nustato ir reglamentuoja įstatymai. Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos pateisinančiomis delsimą kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad pareiškėjų argumentai, jog nebuvo supažindinti su LAVL vidaus tvarkos taisyklėmis atmetami kaip nepagrįsti, kadangi atsakovės atstovė teismui pateikė dokumentus, kurie patvirtina, jog pareiškėjai buvo supažindinti su LAVL vidaus tvarkos taisyklėmis, įteisintomis pacientų teisėmis ir pareigomis (t. 1, b. l. 72–74, t. 2, b. l. 8, 10, 107, 109, 111, 113, 115, 117). Be to, pareiškėjai skunde nurodė, kad laikomi netinkamomis kalinimo sąlygomis patyrė didelį diskomfortą, jų orumas buvo pažeistas, jautė įtampą, fobiją ir kitus nepatogumus. Visuotinai žinoma, kad pažeistas teises asmuo gali ginti teisme, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos neturėjo galimybės kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl pareiškėjų reikalavimams priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2006-10-24 iki 2016-04-22 taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų senaties terminas.

Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2012-04-08 iki 2016-04-22, kai pareiškėjai buvo kalinami LAVL.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. L. nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2012-07-04 iki 2012-07-11, nuo 2013-07-24 iki 2013-07-31, nuo 2014-03-05 iki 2014-03-07, nuo 2014-08-06 iki 2014-08-22, nuo 2015-04-15 iki 2015-04-17, nuo 2015-08-19 iki 2015-08-26, nuo 2015-09-30 iki 2015-10-07, nuo 2015-11-25 iki 2015-12-02, nuo 2016-02-05 iki 2016-02-10, nuo 2016-04-12 iki 2016-04-14 buvo gydomas LAVL (t. 1, b. l. 42–45, 46, 64–66, t. 2, b. l. 1–6, 106, 108, 110, 112, 114, 116, t. 3, 18, 19–20, 29, 33, 37). Pareiškėjas P. J. nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2012-08-22 iki 2012-08-29, nuo 2013-03-27 iki 2013-04-05, nuo 2013-08-13 iki 2013-08-21, nuo 2013-09-18 iki 2013-09-25, nuo 2015-01-21 iki 2015-01-28, nuo 2015-10-14 iki 2015-10-21, nuo 2015-11-04 iki 2015-11-11 buvo gydomas LAVL (t. 1, b. l. 10–12, 42–45, 47–51, t. 2, b. l. 1–6, 7, 9, 137–138, t. 3, b. l. 8–9). Kiek nurodytais laikotarpiais palatose buvo laikoma asmenų, LAVL duomenų nepateikė. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėjais kamerų tipo palatose laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjų naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas P. J. laikotarpiu nuo 2012-08-22 iki 2012-08-29 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 2 palatoje, kurios plotas 24,92 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,56 m²), nuo 2013-03-27 iki 2013-04-05 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 7 ir 30 palatose, kurios plotas – 7 palatos – 15,51 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 2,58 m²), 30 palatos – 15,45 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 1,93 m²), nuo 2013-08-13 iki 2013-08-21 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 1 palatoje, kurios plotas 32,6 m² ir kurioje yra įrengtos 9 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,62 m²), nuo 2013-09-18 iki 2013-09-28 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 25 palatoje, kurios plotas 21,25 m² ir kurioje yra įrengtos 10 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 1,83 m²), nuo 2015-01-21 iki 2015-01-25 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 17 palatoje, kurios plotas 7,33 m² ir kurioje yra įrengtos 4 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 2,12 m²), nuo 2015-10-14 iki 2015-10-21 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 1 palatoje, kurios plotas 32,6 m² ir kurioje yra įrengtos 10 lovų (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,26 m²), nuo 2015-11-04 iki 2015-11-11 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 29 palatoje, kurios plotas 15,48 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 1,93 m²). Pareiškėjas A. L. laikotarpiu nuo 2012-07-04 iki 2012-07-11 buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 19,8 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 2,82 m²), nuo 2013-07-24 iki 2013-07-31 ir nuo 2014-03-05 iki 2014-03-07 buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje, kurios plotas 22,84 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,8 m²), nuo 2014-08-06 iki 2014-08-22 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 19,8 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,26 m²), nuo 2015-04-15 iki 2015-04-17 buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje, kurios plotas 22,84 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,26 m²), nuo 2015-08-19 iki 2015-08-26 ir nuo 2015-11-25 iki 2015-12-02 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 4 palatoje, kurios plotas 34,06 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 4,25 m²), nuo 2015-09-30 iki 2015-10-07 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 28,49 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 4,74 m²), nuo 2016-02-05 iki 2016-02-10 buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje, kurios plotas 13,5 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,37 m²), nuo 2016-04-12 iki 2016-04-14 buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 19,8 m² ir kurioje yra įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,3 m²). Esant nurodytiems vienam asmeniui tenkančio kamerų tipo palatos plotams, yra pagrindas teigti, kad visais aukščiau nurodytais laikotarpiais pareiškėjams nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui (5,1 m²), t. y. LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjams kilo atitinkamos pasekmės. Pareiškėjų nusiskundimus dėl baldų matmenų ir įrengtų perteklinių baldų kamerose teismas vertina kaip aplinkybę, akivaizdžiai didinančią kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkumą ir todėl kilusio ginčo kontekste vertinamą kaip pareiškėjams palankią, sprendžiant jų reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą.

Atsakovės atsiliepime nurodyti argumentai, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 str. atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėjus teisės aktų nuostatas atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjams.

Pabrėžtina, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 62 p. reikalavimų. Tai patvirtina 2012-06-13, 2012-09-17, 2013-06-06, 2013-09-27, 2013-12-30, 2014-01-31, 2014-09-17, 2015-03-18, 2015-06-22, 2015-09-02, 2015-03-18, 2015-05-29 darbų priėmimo aktai (t. 1, b. l. 75, 77–78, 79, 94, 95, 97, 98, 99, t. 2, b. l. 104, 118, 120–121, 122–124). LAVL buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos centras“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios, kaip matyti iš atliktų darbų aktų, periodiškai atliko buitinių kenkėjų naikinimo darbus (t. 1, b. l. 67–70, 88–90, 104–107, t. 2, b. l. 14–27, 61–64). Vadinasi, pareiškėjų teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų kamerose (byrančio tinko, pageltusių lubų, nelygių grindų, grindyse esančių duobių ir pan.), avarinės sanitarinių įrenginių būklės, neremontuojamų kamerų ir netinkamai atliekamo remonto, pelėsio, netinkamos stogo dangos, atmetami kaip nepagrįsti. Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, ir tai, kad LAVL gali verstis asmens sveikatos priežiūros veikla, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotas Leidimas-Higienos pasas (t. 1, b. l. 93), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011-02-24 išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360 (t. 1, b. l. 92). Be to, LAVL yra tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro (t. 1, b. l. 80–85, 86–87, 108–109, 110–111, 112–114, 115–116, t. 2, b. l. 38–39, 40–41, 53–54, 55–56, 57–60, 125–126), taigi stengiamasi gerinti LAVL laikomų asmenų laikymo sąlygas.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad išduodamas minkštasis inventorius buvo pažeistas, suplėšytas, netvarkingas ir purvinas.

HN 76:2010 63 p. nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 76:2010 66–67 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje HN 134:2015 41–43 p. nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Pažymėtina, kad LAVL atsiliepime nurodė, jog ligoninėje esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose, visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Atkreipė dėmesį į tai, kad HN 76:2010, HN 134:2015 ir HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijos kontrolės reikalavimai“ nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio. Čiužiniai, patalynė, pižamos ir kita atnaujinami ir/ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į LAVL finansines galimybes (t. 2, b. l. 1–6). Netikėti valstybės institucijos nurodomomis aplinkybėmis teismas neturi pagrindo. Be to, kaip matyti iš dezinfekavimo žurnalų, LAVL dezinfekuodavo minkštąjį inventorių (t. 2, b. l. 11–13, 42–52). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjų argumentai, jog LAVL išdavė netinkamą minkštąjį inventorių ir nesilaikė higienos normų, laikytini nepagrįstais.

HN 76:2010 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtina ir HN 134:2015 17 p. Pareiškėjai nekelia ginčo dėl to, kad LAVL nesudarė sąlygų jiems vėdinti kamerų per langus, todėl skundo argumentai dėl didelės drėgmės kamerose, ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo ir prakaito kvapo atmestini.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo, nebuvo tinkamai atskirtas nuo kitų asmenų, esančių kameroje bei priežiūrą vykdančių pareigūnų, pažymėtina, kad pareiškėjai patikslintame skunde iš pradžių teigė, jog sanitariniai mazgai netinkamai atitverti, nors vėliau nurodo, jog sanitarinių mazgų patalpos stacionare ir kamerinio tipo patalpose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios ploto jie atskirti pertvaromis, kaip to reikalauja HN 76:2010. Kadangi pareiškėjai skunde nurodo, kad ginčo nagrinėjamoje byloje dėl sanitarinio mazgo atskyrimo nėra, teismas vertins pareiškėjų argumentus dėl privatumo teisės užtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais.

HN 76:2010 21 p. nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.5 p. nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Iš byloje esančio LAVL II aukšto plano matyti, kad kamerose Nr. 17, 25, 29 (t. 2, b. l. 68–69) prie pat durų yra įrengtas sanitarinis mazgas, šalia jo yra neaukšta sienelė, pridengianti sanitarinį mazgą iš vienos pusės. Nors LAVL atsiliepime patvirtino, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktų reikalavimus, bei iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, jog sanitarinis mazgas yra atskiras neaukšta sienele (t. 2, b. l. 79, 96), teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjų teisių pažeidimu, sukėlusiu jiems neigiamų išgyvenimų, sietinu su LAVL pareigos užtikrinti pareiškėjams teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jų suėmimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjai taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismas turi vertinti ir aplinkybes, ar jiems buvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti dušu, ir ar galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę buvo pakankama. HN 76:2010 68 p. ir HN 134:2015 44 p. nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, kad pareiškėjai skunde nurodė, jog galimybė nusiprausti po dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, todėl tai atitinka HN 76:2010 68 p. Tačiau LVAT administracinėje byloje Nr. A-756-556/2016 pabrėžė, jog iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012-07-10 sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012-03-13 sprendimą Onaca prieš Rumuniją). 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. (žr. 2001-07-24 sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nurodė, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 str. pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 str. pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai skunde nurodė, jog teisė pasinaudoti dušu buvo skiriama per mažai kartų, dėl to juos išbėrė. Pažymėtina, kad pareiškėjai jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Aplinkybės, jog pareiškėjas A. L. turėjo odos sutrikimų nagrinėjamoje byloje neaktualios, kadangi nurodyti sveikatos sutrikimai atsirado ne gydantis LAVL (t. 1, b. l. 16–18, t. 3, b. l. 12–16). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai užtikrinti higieną, nurodytų aplinkybių iš esmės neindividualizavo, ir į tai, kad LAVL užtikrino pareiškėjų teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu (t. 2, b. l. 30–33), teismo vertinimu, negalima pripažinti, jog LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų, jog nagrinėjamoje byloje teismas turi vertinti aplinkybes, ar jiems buvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti dušu, teismas konstatuoja, jog pareiškėjai apsiribojo tik abstrakčiu šių pažeidimų įvardinimu, jų nedetalizavo. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog pareiškėjų laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjai taip pat nurodo, kad visas inventorius netinkamas naudojimui (apie 95%), sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti. Kaip atsiliepime nurodė LAVL, palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas. Pareiškėjai apsiribojo tik šių pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo, kokias konkrečiai pasekmes jiems sukėlė ta aplinkybė, kad lova buvo nepatogi gulėti. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog pareiškėjų laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjai skunde pažymėjo, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas ir temperatūra, laikino sulaikymo kamerose buvo šalta, nebuvo sanitarinio mazgo, trūko oro, buvo tamsu, drėgna. Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-08-01 patikrinimo aktas patvirtina, kad kameroje Nr. 3 (kurioje pareiškėjas A. L. kalėjo iš karto po atlikto patikrinimo, t. y. nuo 2014-08-06) išmatuota dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 reglamentuojamas vertes (t. 1, b. l. 80–85). 2013-07-02 patikrinimo aktas patvirtina, kad laikino sulaikymo kamerose temperatūra, santykinė drėgmė, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, sanitarinis mazgas ir jame esantys įrenginiai buvo švarūs, tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus (t. 1, b. l. 108–109). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-08-03 patikrinimo aktas patvirtina, kad kameroje Nr. 4 (kurioje pareiškėjas A. L. kalėjo iš karto po atlikto patikrinimo, t. y. nuo 2015-08-19) langai atitiko Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 40 p. reikalavimus, kuriame nurodyta, kad palatose turi būti natūralus apšvietimas, dieninis apšvietimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 41:2011 reglamentuojančias vertes (t. 2, b. l. 40–41). Nors Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-08-01 patikrinimo akte buvo nustatyta, kad natūralios apšvietos koeficientas kameroje Nr. 3 neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 reglamentuojamas verčių, teismo vertinimu, nurodyta aplinkybė nepakankama pažeidimui konstatuoti, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl prasto apšvietimo pablogėjo pareiškėjų sveikata. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjų argumentai dėl antisanitarinių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjai skunde taip pat teigia, kad gydymosi laikotarpiu buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais, buvo kalinami kartu su rūkančiais asmenimis, LAVL nepasirūpino dėl draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose, kadangi neįrengė specialių patalpų rūkantiesiems su specialiu vėdinimu, sudarė galimybę pardavinėti cigaretes ir tabako gaminius, nepaskyrė nė vienos drausminės nuobaudos, susijusios su rūkymu netinkamoje vietoje.

Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 1 ir 3 p. draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, LVAT administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012). Įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog LAVL patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti, yra visuotinai žinoma.

Nagrinėjamu atveju LAVL atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL (t. 2, b. l. 1–6). Nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad LAVL informavo LAVL gydomus asmenis apie draudimą rūkyti (t. 1, b. l. 123–127). Taigi, LAVL apie draudimą rūkyti LAVL patalpose informavo tinkamai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 punkto ir 4 d. bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Tačiau, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (LVAT 2013-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013; LVAT 2013-07-16 nutartis Nr. A-822-1396/2013). Byloje nėra duomenų apie pareiškėjų kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis, todėl kritiškai vertintinas pareiškėjų skundo teiginys, kad jie visą laiką buvo verčiami kvėpuoti tabako dūmais. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo A. L. gydymo stacionare istorijos Nr. 1056-162, Nr. 308-41, Nr. 786-120, Nr. 688-143 (t. 1, b. l. 66, t. 2, b. l. 106, 114, 116), pareiškėjas gydymo LAVL laikotarpiu nuo 2014-03-05 iki 2014-03-07, nuo 2015-04-15 iki 2015-04-17, nuo 2016-02-05 iki 2016-02-10, nuo 2016-04-12 iki 2016-04-19 rūkė. Pareiškėjas P. J. taip pat laikotarpiu nuo 2012-08-22 iki 2012-08-29, nuo 2013-03-27 iki 2013-04-05, nuo 2013-08-13 iki 2013-05-21 taip pat rūkė (t. 1, b. l. 49, 50, 51). Pareiškėjai teiginių, jog kartu su jais palatose gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais. Pareiškėjai taip pat neteigė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsi į LAVL administraciją su prašymais pašalinti šį pažeidimą, informuodami, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nesvarbu, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinodama administracija ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų LAVL veiksmų. Taip pat pastebėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-09 įsakymu Nr. V-172, patvirtinto Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomo būtiniausių reikmenų asortimento 12 p. nurodoma: cigaretės, papirosai, tabakas, degtukai, vienkartiniai žiebtuvėliai. Todėl parduotuvėje prekiaujant cigaretėmis ir tabako gaminiais galiojančių teisės aktų normos nepažeidžiamos.

Pareiškėjų argumentai, jog LAVL nesudarė sąlygų nemokamai skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius vertinti kritiškai, kadangi nei HN 76:2010, nei 134:2015 nereglamentuoja, jog tokios paslaugos pareiškėjams turi būti teikiamos nemokamai. Pažymėtina, kad kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, LAVL buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Švaros etalonas“, kuris surinkdavo skalbinius, juos išveždavo, parveždavo ir išskalbdavo (t. 1, b. l. 117–120). Pabrėžtina, jog LAVL atsiliepime pažymėjo, jog pacientų, kurie dėl sunkios sveikatos būklės negali išsiskalbti patys, asmeniniai drabužiai surenkami ir skalbiami centralizuotoje skalbykloje. Pacientai, kurių sveikatos būklė leidžia apsitarnauti patiems, asmeninius rūbus gali išsiskalbti palatoje ar skyriaus plovykloje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nurodytų aplinkybių neginčija, aplinkybės, jog jiems buvo suteikta teisė skalbti rūbus, taip nepaneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų LAVL veiksmų.

Pareiškėjai patirtą žalą sieja ir su netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis LAVL. Pažymėtina, kad pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 1 d. nuostatas, turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Remiantis šio įstatymo 24 str. 8 d., pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi, visų pirma, ginčams dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o visų antra, tokio pobūdžio ginčai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Įvertinęs tai, teismas pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjų manymu netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų palieka nenagrinėtiną, nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, kai dar galima pasinaudoti ta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 105 str. 1 p.). Pareiškėjams išaiškintina, kad nesutikdamas su nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka priimtu sprendimu galės Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Atsižvelgiant į pareiškėjų skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjų bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjai galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jie nebūtų patyrę, jei būtų buvę laikomi teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Pareiškėjai prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinę žalą, t. y. pareiškėjas P. J. prašo priteisti 7 000 Eur, o pareiškėjas A. L. – 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjai neturtinę žalą įvardijo kaip patirtus nepatogumus, garbės ir orumo pažeidimą. Taip pat nurodo, kad dėl neteisėtų LAVL veiksmų patyrė nepilnavertiškumo jausmą, nuovargį, jautėsi psichologiškai išsekę, įgijo fobijų, kankino nemiga, dažnai skaudėjo galvą, pasidarė agresyvūs ir dirglūs. Pažymėtina, kad pareiškėjai jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo LAVL poveikio jų psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Įvertinus pareiškėjų asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus, jokių rimtų susirgimų, kuriems turėtų įtakos laikymo LAVL, nenustatyta (t. 1, b. l. 16–18, 46–51, 64–66, t. 2, b. l. 7, 9, 106, 108, 110, 112, 114, 116, 141–144), o atitinkamais laikotarpiais pareiškėjų būklė netgi pagerėjo. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jų patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jie būtų buvę laikomai kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; EŽTT 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjams LAVL kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. pareiškėjo P. J. atžvilgiu – 59 dienos, pareiškėjo A. L. atžvilgiu – 62 dienos, į tai, kad pareiškėjams nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjai, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, skunde išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais buvo perpildytos, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos LAVL pakenkė pareiškėjų sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjai, darydami nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui P. J. priteisiamas 690 Eur neturtinės žalos dydis, o pareiškėjui A. L. – 720 Eur neturtinės žalos dydis, tai yra pareiškėjui P. J. – už 59 dienas, pareiškėjui A. L.– už 62 dienas, kuomet nebuvo tinkamai užtikrinta jų teisė į kalinimą kamerose, kuriose jiem tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei kaip 5,1 m², ir kuomet pareiškėjams nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 4 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų P. J. ir A. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui P. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimų vietos ligoninės, 690 Eur (šešių šimtų devyniasdešimties eurų) neturtinę žalą.

Priteisti pareiškėjui A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimų vietos ligoninės, 720 Eur (septynių šimtų dvidešimties eurų) neturtinę žalą.

Skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl, pareiškėjų manymu, netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė