Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal A. T. ir R. T. ieškinį atsakovei D. K. dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo ir įkeldinimo į patalpas, bei D. K. priešieškinį A. T. ir R. T., tretysis asmuo – VĮ Registrų centras, dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo sprendimu nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, nes ji neteko galimybės naudoris vienintele virtuve esančia ginčo gyvename name. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2010-03-30 pažyma Nr. S(R)(1.23)-855 patvirtina, kad ginčo gyvenamas namas yra vieno aukšto su neapšildinta palėpe ir pritaikytas gyventi vienai šeimai. Pagal pateiktą ieškovų reikalavimą, patalpų naudojimas yra negalimas, nes tokia naudojimosi tvarka prieštarautų teisės aktų reikalavimams – nėra reikalingos inžinerinės sistemos, būtinų namo priklausinių bei privalomų pagalbinių patalpų, nėra virtuvės, todėl negali būti užtikrinama higienos, sveikatos ir aplinkos apsauga. Ieškovai šio rašytinio įrodymo nepaneigė, o teismas, siekdamas paneigti šį rašytinį įrodymą, rėmėsi ieškovų paaiškinimais, todėl šiurkščiai pažeidė imperatyvias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teismo išvada, kad inventorizacinėje byloje yra užfiksuota, kad patalpoje pažymėtoje indeksu „1-2“ yra įrengta krosnis, dar nepatvirtina tos aplinkybės, kad šioje patalpoje yra įrengta virtuvė, kuria tariamai naudojasi atsakovė. Teismas, grįsdamas savo sprendimą išimtinai ieškovų paaiškinimais ir atmesdamas byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų paaiškinimus, pažeidžia jos teisę į teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Teismas visiškai nepagrįstai priskyrė naudotis ieškovams namo pastogės (palėpės) patalpomis, esančiomis virš pirmo aukšto patalpų, paskirtų naudotis ieškovams. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (namo rekonstrukcijos projektas, kadastrinių matavimų byla) patvirtina, jog patalpos 1-6, 1-7 niekada kaip atskiros patalpos neegzistavo ir atsakovė jokių patalpų niekada nenaikino, o tik pateikė teismui objektyvius ir teisingus duomenis. Teismas nevertino tos aplinkybės, jog paskirta pastogė yra konstrukcinė stogo dalis, kuri išvis negalėjo būti paskirta ieškovų naudojimui, nes ji neįrengta, neapšiltinta ir visiškai izoliuota, t. y. ieškovai į šias patalpas negali patekti. Pagal gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektą ir Rokiškio rajono savivaldybės administracijos architektūros ir peveldosaugos skyriaus 2010-04-19 pažymą Nr. 115-1 tokių ginčo gyvenamojo namo patalpų antrame aukšte, kurias nurodė teismas savo sprendime nėra. Todėl nėra aišku kokias patalpas teismas priskyrė naudotis ieškovams ir į kokias patalpas įkeldino juos. Teismas visiškai nepasisakė į jos išdėstytus motyvus, kad ieškovai prašo nustatyti naudojimosi tvarką bendrosios dalinės nuosavybės objekto, kuris visas iš esmės buvo pagerintas, t. y. buvo sukurtas iš esmės naujas daiktas, su nauju plotu, nauja verte, nors remiantis CK 4.77 str., bendraturtis, kuris visiškai nedalyvavo daikto pagerinime, negali naudotis kito bendraturčio lėšomis pagerintu daiktu. Nurodo, kad ieškovų reikalavimai ir jos patikslintu priešieškiniu pateikti reikalavimai yra neatsiejamai susiję, todėl šie bendraturčių reikalavimai privalėjo būti nagrinėjami kartu, siekiant išspręsti ginčą iš esmės, tačiau teismas atsisakė priimti patikslintą priešieškinį bei atsisakė sujungti dvi bylas į vieną, kuriomis siekiama įgyvendinti savo kaip bendraturčių teises į tą patį bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Todėl teismas pažeidė pareigą išspręsti ginčą iš esmės, nesudarant ginčo naujų ginčų atsiradimo galimybių. Teismas pažeidė CPK 185 str. 2 d. nustatytą imperatyvų procesinį principą ir byloje pateiktų įrodymų vertinimą atliko subjektyviai, sprendime pasisakydamas išimtinai tik dėl ieškovams palankių rašytinių įrodymų, o jos akcentuotus įrodymus formaliai ignoravo ir jų neminėjo. Teismo formalūs, neapibrėžti ir įrodymais nepagrįsti teiginiai, esantys sprendime, nėra suderinami su CPK 270 str. 4 d. 2 p., 3 p. įstatymų leidėjo keliamais reikalavimais sprendimo turiniui. Teismo sprendimo turinys neabejotinai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, kadangi kiekviena proceso šalis turi teisę į objektyvų ir betarpišką (tiesiogiai ištiriant visus byloje esančius įrodymus) ir pagrįstą teismo priimamą procesinį sprendimą, atitinkantį teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijus. Teismas, atsisakydamas priimti jos patikslintą ieškinį neteisingai vadovavosi CPK 2 str. numatytais procesiniais principais ir neteisėtai didesnę reikšmę suteikė proceso koncentracijos principui. Teismas taip pat turėjo nurodyti kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kokiais įrodymais remiasi, darydami išvadas, o kokius įrodymus atmeta ir kodėl. Motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje, privalo išanalizuoti byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu konstatuoti tam tikras faktines aplinkybes, tačiau šių reikalavimų teismas nesilaikė ir šiurkščiai juos pažeidė. Taip pat pažeidė CPK 21 str. įtvirtintą teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principą. Teismas tik formaliai nurodo rašytinius įrodymus, kuriais remdamasis tenkino ieškovų ieškinį, detaliau savo išvadų nepagrindė, nemotyvavo, tuo pažeidė jos teisę į teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Sprendime visiškai nepasisakė dėl byloje esančių oficialių raštinių įrodymų, turinčių didesnę įrodomąją galią, patvirtinančių, kad ieškovų pateikta naudojimosi ginčo gyvenamuoju namu tvarka negalima, kad ieškovai neįgivendino savo kaip savininko teisių į ginčo gyvenamąjį namą, juo nesirūpino. Daro išvadą, kad teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimus, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 185 str. 1 d., neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovų atstovas prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-04-26 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normą – CK 4.77 str. bei 1964 m. CK 128 str., padarydamas išvadą, kad atsakovė rekonstravo gyvenamąjį namą nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos – neturėdama kitų namo bendraturčių sutikimo. Todėl negalima laikyti, kad jos dalis bendrojoje nuosavybėje padidėjo. Atsakovė žinojo apie kitus namo bendraturčius, tai patvirtina teismo sprendime išsamiai aptarti įrodymai iš to paties teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-581-233/2005, kurios 2005-12-07 sprendimas turi prejudicinę reikšmę. Atsakovė iš esmės deklaratyviai kaltina ieškovus nesirūpinus savo turtu, nepagrįstai didelę reikšmę teikia tam faktui, kad ieškovai savo nuosavybę įregistravo tik 2006-07-19. Teismas teisingai konstatavo, jog nuosavybės teisės neįregistravimas nepanaikina nuosavybės teisės, o tik riboja disponuoti šiuo turtu, todėl nuosavybės teisės paviešinimo momentas nesuteikia apeliantei teisės ignoruoti kitų bendraturčių teises naudojant ir valdant bendrą turtą. Apeliantė nepagrįstai bando įrodyti, jog teismo 2007-12-07 sprendime yra pasisakoma dėl nuosavybės teisės dalių į namą, buvusį iki rekonstrukcijos. Teismas spręsdamas turtinį ginčą, pirmiausia įvertina ar daiktas realiai egzistuoja bylos nagrinėjimo momentu, tačiau ne tai koks jis buvo iki rekonstrukcijos. Mano, kad bylos išsprendimui įtakos neturi ieškovų deklaruotos gyvenamosios vietos. Be to, gyvenamosios vietos deklaravimas nesukuria ir neatima nuosavybės teisės į turtą, ką sprendime ir nurodė teismas. Teismas, nustatydamas naudojimosi patalpomis tvarką, rėmėsi ne tik ieškovų paaiškinimais, bet ir kita bylos medžiaga ir dėl to nustatyta naudojimosi tvarka nepažeidžia apeliantės teisių, nes teismas ištyrė visas šalių nurodytas aplinkybes. Teismas teisingai nustatė, kad name yra dvi virtuvės, kuriose yra įrengtos krosnys, nes name visada gyveno ne mažiau kaip dvi atskiros šeimos. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad palėpės patalpos 2008-10-17 kadastrinių matavimų byloje pažymėtos indeksais „1-6“ ir „1-7“ galėjo būti panaikintos ieškovams nesinaudojant jiems priklausančia turto dalimi. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas, suponuoja ginti ieškovų pažeistas teises nuo neteisėto atsakovės elgesio keičiant name buvusią padėti ir taip siekiant sau norimo rezultato, nes priešingu atveju, tai reikštų apeliantės neteisėto elgesio patenkinimą. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog teismas neteisėtai atsisakė priimti patikslintą priešieškinį ir kad tai sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą. Atsakovė patikslintą priešieškinį teismui pateikė jau pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės, todėl teismas remdamasis CPK 141 str., 143 str. nuostatomis pagrįstai atsisakė jį priimti. Neteisingai nurodoma, kad teismas nepagrįstai atsisakė sujungti dvi civilines bylas į vieną. Civilinė byla Nr. 2-1-504/2010 negalėjo būti prijungiama, nes atsakovės ieškinys nebuvo priimtas nagrinėti. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad teismas pažeidė CPK 185 str. 2 d. nuostatas ir CPK 21 str. įtvirtinus principus, nes apeliaciniame skunde nėra nurodyta kuo šie pažeidimai pasireiškė, kokių duomenų teismas neištyrė bei kokie įrodymai turėjo būti vertinami kitaip. Mano, kad teismas sprendime išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą. Atsakovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes elgėsi nesąžiningai, pažeidžia ieškovų teises ir teisėtus interesus, bei sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str.1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Nagrinėjamojoje byloje ieškovai pareiškė reikalavimus dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo ir jų įkeldinimo į naudojamas patalpas. Nurodė, kad atsakovė nuo 2005 metų pažeidžia jų teises ir neleidžia naudotis priklausančia namo dalimi. Prašė paskirti naudotis patalpas plane pažymėtas indeksais 2-1 (5,00 m² ploto), 2-2 (14,62 m² ploto), 2-3 (10,39 m² ploto) bei palėpės patalpomis, esančiomis virš jų naudojamų patalpų. Atsakovė priešieškiniu prašė pakeisti dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir nustatyti, kad jai priklauso 742/1000 namo dalis, o ieškovams –129/1000 kiekvienam. Dalis prašo keisti dėl to, kad nuo 1997-12-03 iki 2005-07-29 atliko namo rekonstrukcija ir namo plotas padidėjo iki 131,99 m² ploto.

Rokiškio rajono apylinkės teismas, konstatuodamas, kad ji jau 1997-06-09 žinojo apie esamus namo bendrasavininkus, neteisingai vertino byloje esamus įrodymus; neįvertino, kad šį pažymėjimą ji laikė klaidingu, nes ieškovų nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos viešame registre; nepagrįstai taikė CK 4. 77 straipsnio nuostatas, nes nežinodama apie bendrasavininkius, neturėjo pareigos derinti namo rekonstrukcijos darbų su jais; ieškovas nesirūpino nuosavybe daugiau kaip 20 metų, todėl negali pretenduoti į iš esmės sukurtą naują daiktą, nes namas pakeistas iš pagrindų; ieškovai niekada neginčijo namo rekonstrukcijos; nustatyta naudojimosi tvarka pažeidžia jos teises, nes ji neteko galimybės naudotis vienintele virtuve, kurią pati įrengė; nepagrįstai ieškovams paskyrė naudotis palėpės patalpomis 1-6 ir 1-7, nes jos niekada neegzistavo ir ieškovai į šias patalpas negali patekti; nepagrįstai nepriėmė jos patikslinto priešieškinio, todėl privertė reikšti atskirą ieškinį dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo natūra ir kompensacijos priteisimo; padarė kitų procesinių pažeidimų dėl kurių priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Byloje nustatyta, kad šalys yra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendraturtės: ieškovams nuosavybės teise priklauso 41/100 (po 205/1000) šio namo dalis, atsakovei – 59/100. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005-12-07 sprendimu (įsiteisėjo 2006-04-11 Panevėžio apygardos teismui paskelbus nutartį) nustatyta kokiu pagrindu ir laiku šalys įgijo nuosavybės teises į ginčo namą. Apeliantė skundo motyvais siekia peržiūrėti ir savaip interpretuoti ne tik skundžiama 2010-04-26 sprendimą, bet ir įsiteisėjusį Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005-12-07 sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarime Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ išaiškinta, kad: <...ne­be­rei­kia įro­di­nė­ti CPK 182 straips­ny­je iš­var­dy­tų ap­lin­ky­bių: teis­mo pri­pa­žin­tų vi­siems ži­no­mo­mis; nu­sta­ty­tų įsi­tei­sė­ju­siu teis­mo spren­di­mu ki­to­je ci­vi­li­nė­je ar ad­mi­nist­ra­ci­nė­je by­lo­je, ku­rio­je da­ly­va­vo tie pa­tys as­me­nys, iš­sky­rus at­ve­jus, kai teis­mo spren­di­mas su­ke­lia tei­si­nes pa­sek­mes ir ne­da­ly­vau­jan­tiems by­lo­je as­me­nims (pre­ju­di­ci­niai fak­tai)...>. Iš civilinės bylos Nr. 2-581-233/2005 sprendimo matyti, kad teismas konstatavo, jog atsakovė D. K. jau 1997-06-09 žinojo apie ginčo namo bendrasavininkus, ieškovus, ką teismo posėdyje pripažino ir pati atsakovė (t. 3, b. l. 24). Šis sprendimas įsiteisėjęs, todėl peržiūrėti jo bei nustatytų aplinkybių nėra pagrindo.

Be to, iš byloje esančio namo I aukšto plano matyti kad patalpų indeksavimas patvirtina, jog namas turėjo du savininkus (t. 1, b. l. 9). Ieškovai turėjo didesnę dalį (naudojamos patalpos pažymėtos indeksais 2-1, 2-2, 2-3, 2-4, 2-5), o atsakovės tėvas – mažesnes (patalpos pažymėtos indeksais 1-1, 1-2, 1-3). Ieškovai 1988-11-14 pardavė J. Š. (atsakovės tėvui) 34/100 dalis gyvenamojo namo, t. 30,79 m². Kambariai, pažymėti indeksais 2-4 ir 2-5 būtent ir sudaro 30,79 m² ploto. Po 1988-11-14 ieškovai naudojosi patalpomis pažymėtomis indeksais 2-1, 2-2, 2-3. Prašydami nustatyti naudojimosi tvarką, nurodė, kad būtent šiomis patalpomis naudojosi, jas ir palėpę virš jų buvo įsirengę, ką patvirtina byloje esančios nuotraukos, kurių atsakovė neginčijo (t. 1, b. l. 148). Ieškovai neigia, kad atsakovė sukūrė naują daiktą, nes namo rekonstrukcija ji vadina palėpės, virš naudojamų patalpų, įrengimą. Šią aplinkybė patvirtina namo buvusio ir esamo ploto skaičiuotė. Jeigu iki rekonstrukcijos patalpos I aukšte sudarė 90,29 m² ploto, tai po – 88,79 m² ploto, t. y. sumažėjo 1,50 m² (t. 1, b. l. 18-29). Namo II aukšte virš atsakovės I aukšto patalpų įrengtos patalpos 1-5 (17,27 m² ploto) ir 1-4 (25,93 m² ploto), t. y. iš viso 43,20 m² ploto. Vadinasi, namo bendras plotas padidėjo 41,70 m² (43,20 – 1, 50), t. y, būtent atsakovės įrengtų palėpės patalpų plotų (131,99 – 90,29 = 41,70).

Įstatymas reglamentuoja, kad bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruodamas bendrai valdomą daiktą (CK 4.77 straipsnis), bet šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Be šių taisyklių laikymosi, bendraturčiai turi turėti kitų bendraturčių sutikimą padidinti bendrą daiktą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl CK 4. 77 str. nuostatų taikymo. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau ĮĮ) nuostatas bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, at jam įsigaliojus (ĮĮ 34 str.). Pažymėtina, kad analogiška įstatymo norma buvo numatyta ir CK 128 str. (1964 m. red.), t. y. iki naujo CK įsigaliojimo. Nesant ieškovų sutikimo dėl namo rekonstrukcijos, atsakovė negali reikalauti padidinti jos dalį bendrojoje nuosavybėje. Pažymėtina, kad atsakovė klaidingai nurodo, jog iki rekonstrukcijos namas turėjo tik 83,19 m² ploto. Namas turėjo 90,29 m² bendro ploto, 83,19 m² naudingo ploto ir 60,14 m² gyvenamojo ploto (civ. byla Nr. 2-581-233/2005, t. 1, b. l. 87). Atsakovė į bylą pateikė namo planą po rekonstrukcijos iš kurio matyti, kad namo bendras plotas sudaro 131,99 m², naudingas – 122,84 m² ir gyvenamas – 103,03 m². Atsakovė skaičiuoja dalis nuo 83,19 m² naudingo ploto ir nuo 131,99 m² bendro, o turi būti skaičiuojama nuo 90,29 m² (41/100 dalis nuo šio ploto sudaro 37,02 m²) ir nuo 131,99 m² (41/100 dalis sudaro 54,11 m²). Ieškovams naudoti paskirtas plotas sudaro 30,01 m², o kartu su palėpės patalpomis – 41,38 m². Iš to darytina išvada, kad ieškovai nepretenduoja į atsakovės papildomai įsirengtą plotą ir tuo pačiu į nuosavybę. Ieškovams paskirtų patalpų naudojimas nepažeidžia atsakovės teisių, nes kaip jau minėta, namas turėjo du savininkus, iš planų matyti, kad name buvo įrengti ir kitą virtuvę, ir atskiras įėjimas, o jei šiuo metu jų nėra, neatmetama galimybė įsirengti. Šios galimybės nepaneigia atsakovės pateiktos pažymos (t. 2, b. l. 124, t. 3, b. l. 14).

Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė jos patikslinto priešieškinio. Iš bylos matyti, kad patikslinto priešieškinio priėmimas išspręstas neskundžiama nutartimi, todėl šis klausimas negali būti apeliacinio skundo dalyku (t. 2, b. l. 74-75). Apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą, yra deklaratyvus teiginiai, kurie nekeičia Rokiškio rajono apylinkės teismo sprendimo esmės.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė visas svarbias aplinkybes teisingam ginčo išsprendimui, visapusiškai ir objektyviai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d.). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apeliantės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 7 Lt (septynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.