Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. G. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-8364-797/2024 pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui V. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

6. Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

Ieškovės (apeliantės) atskirasis skundas netenkintinas.

7. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta ieškovės ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atsisakyti priimti, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

8. Viena iš pagrindinių asmens teisių, užtikrinančių kitų galimų teisių apsaugą bei gynybą nuo jų galimo pažeidimo, yra asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Civiliniame procese teisę kreiptis į teismą įtvirtina CPK 5 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau minėta nuostata suponuoja ir tai, kad ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktuose nustatytų procesinių reikalavimų.

9. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš sąlygų siekiant tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Tai lemia, jog teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) aiškintis, ar asmuo teisę kreiptis į teismą įgyvendina tinkamai, inter alia (be kita ko), ar konkreti byla teisminga atitinkamam teismui. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

10. Pagal bendrąją teismingumo taisyklę (CPK 29 straipsnis) ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą. CPK 30 straipsnyje yra įtvirtintos alternatyvaus teritorinio teismingumo taisyklės, t. y. išvardyti atvejai, kai ieškovas turi teisę pasirinkti vieną iš galimų teismų. Šios alternatyvaus teismingumo taisyklės suteikia ieškovui teisę pasirinkti konkretų teismą, kad jis galėtų ekonomiškiau ir operatyviau įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

11. Byloje nustatyta, kad ieškovė J. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. V. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovas šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, o jo gyvenamosios vietos adresas – (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad pagal Gyventojų registro duomenis atsakovo gyvenamoji vieta nuo 2023-10-26 deklaruota (duomenys neskelbtini); ieškinyje nurodyta, jog atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad Šiauliuose nėra nei faktinės, nei deklaruotos atsakovo gyvenamosios vietos, todėl vertino, kad ieškinys yra neteismingas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams.

12. Atskirajame skunde ieškovė akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 29 straipsnio ir 30 straipsnio 1, 5, 6 dalių normas, todėl neteisėtai ir nepagrįstai ieškinį atsisakė priimti.

13. Kaip jau minėta, pagal bendrąją teismingumo taisyklę ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 straipsnis). Ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą (CPK 30 straipsnio 1 dalis).

14. Fizinio asmens gyvenamosios vietos samprata įtvirtinta CK 2.16 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Šiuo atveju ieškovei atsakovo gyvenamoji vieta buvo žinoma, ieškovė ieškinyje nurodė konkretų atsakovo gyvenamosios vietos adresą. Taip pat ieškovė nurodė, jog atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę (į bylą pateikti Šiaulių apygardos teismo 2022-04-04 nuosprendis bei Lietuvos apeliacinio teismo 2022-12-07 nutartis). Kaip nustatyta pagal Gyventojų registro duomenis, atsakovo gyvenamoji vieta nuo 2023-10-26 deklaruota (duomenys neskelbtini).

15. Pagal CK 2.17 straipsnio 1 dalį nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Šiuo atveju, atsižvelgiant į minėtus civilinės bylos duomenis, darytina išvada, jog atsakovo nuo 2023 m. išviešinta gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini).

16. Remiantis kasacinio teismo praktika, gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, kuris negali būti absoliutinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011), tačiau viešajame registre asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-152/2011).

17. Taigi šiuo atveju atsakovui nuo 2023 m. deklaravus ir išviešinus savo gyvenamąją vietą ir ieškovei nurodžius, jog atsakovas atlieka laisvės atėmimo bausmę, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra nežinoma ar atsakovo faktinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini).

18. Alternatyvus teismingumas nustatomas bylose, kuriose ypač reikšmingos ieškovo teisės bei interesai (pavyzdžiui, išlaikymo, žalos, atlyginimo bylos, darbuotojų ieškiniai ir kt.), todėl ieškovui taikomos lengvatos, kad jam būtų patogiau įgyvendinti teisę kreiptis teisminės gynybos. CPK 30 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog ieškinys dėl atlyginimo žalos, padarytos sužalojant fizinio asmens sveikatą, taip pat atimant gyvybę, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą arba žalos padarymo vietą. Ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti pareiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą (buveinę) arba žalos padarymo vietą (CPK 30 straipsnio 6 dalis).

19. Įvertinęs ieškovės ieškinio dalyką ir pagrindą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šiuo atveju vadovautis CPK 30 straipsnio 5 ar 6 dalimis nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį ne dėl atlyginimo žalos, padarytos sužalojant jos sveikatą ar pan., o prašo atlyginti neturtinę žalą, ieškovės patirtą dėl atsakovo veiksmų ieškovės dukros atžvilgiu, tad CPK 30 straipsnio 5 dalis šiuo atveju netaikytina. CPK 30 straipsnio 6 dalyje nustatyta lengvata ieškovui, esančiam kreditoriumi, dėl žalos, padarytos turtui, atlyginimo; ši taisyklė yra susijusi ir išplaukianti iš žalos, padarytos turtui, atlyginimo prievolės (delikto) ir ja ginami kreditoriaus interesai dėl žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-1075/2019). Nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo nesusijęs su žala, padaryta jos turtui, todėl CPK 30 straipsnio 6 dalis taip pat netaikytina.

20. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju ieškinys neteismingas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams, todėl jį priimti atsisakyta pagrįstai.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai vadovavosi ir taikė teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.