- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-18
- Bylos Nr.
- 1S-130-768/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Pareiškėjas
- E. S.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos E. S., a.k. (duomenys neskelbtini) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2016-02-12 nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015-09-02 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. (duomenys neskelbtini) darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės pavaduotoja E. S. nurodė, kad 2015-05-25 Panevėžio miesto savavaldybės priimamajame buvo gautas VšĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojų 2015-04-28 pranešimas, adresuotas Panevėžio miesto savavaldybės merui, kuriame pateikta tikrovės neatitinkanti ir ją žeminanti informacija. Minėtame pranešime, kurį pasirašė 42 darbuotojai, nurodyta, kad darbuotoja E. S. „neatstovauja ir negina mūsų teisių, tik kiršina ir blogina darbinę ir psichologinę atmosferą darbe. Kelia konfliktines situacijas, skatina nepasitikėjimą bendradarbiais ir įstaigos administracija“.
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė 2016-01-15 nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2016-02-12 nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė netenkino E. S. skundo ir paliko galioti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2016-01-15 nutarimą.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartimi minėtus prokurorių nutarimus paliko galioti, o E. S. skundą dėl jų panaikinimo atmetė. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties sveikatos apsaugos darbuotojų veiksmuose nėra BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, o savo teises, jei jaučiasi apšmeižta, pareiškėja gali ginti civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Skundu pareiškėja E. S. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį, Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2016-01-15 nutarimą ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2016-02-12 nutarimą. Skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas neapklausus visų darbuotojų, pasirašiusių pranešimą, dėl to buvo neišnaudotos visos galimos priemonės nustatyti asmenį, parengusį 2015-04-28 pranešimą su tikrovės neatitinkančia informacija ir skleidusį tikrovės neatitinkančią bei žeminančią informaciją apie jos (pareiškėjos) asmenį darbuotojų ir kitų asmenų tarpe. Mano, kad tik nustačius konkretų asmenį būtų galima vertinti, ar buvo padaryta BK 154 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika. Nenustačius tokio asmens, jai nepaliekama galimybių kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka ir pačiai ginti savo pažeistas teises.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas atmetamas.
Įvertinęs ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą, skundo argumentus, skundžiamos nutarties bei prokurorių nutarimų motyvus, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir atitinkanti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl to, kad 42 VšĮ (duomenys neskelbtini) darbuotojai 2015-04-28 pranešimu kreipėsi į Panevėžio miesto savavaldybės merą nurodydami, kad darbuotoja E. S. „neatstovauja ir negina mūsų teisių, tik kiršina ir blogina darbinę ir psichologinę atmosferą darbe. Kelia konfliktines situacijas, skatina nepasitikėjimą bendradarbiais ir įstaigos administracija“. Pareiškėjos teigimu, tokio turinio pranešimu apie ją buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ir ją žeminanti informacija, t.y. galimai padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 154 str. 1 d.
BK 154 str. apibrėžia šmeižimo, kaip kriminalinio nusikaltimo, požymius. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015 ir kt.).
Visų pirma baudžiamosiose bylose, kuriose sprendžiami BK 154 str. taikymo klausimai, svarbu nustatyti, ar tekste, kuris buvo paviešintas, buvo reiškiama nuomonė apie kitą asmenį, ar dėstomi aiškiai neteisingi faktai, t. y. skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija. Nagrinėjamu atveju matyti, kad 2015-04-28 pranešime yra kalbama apie E. S., kaip (duomenys neskelbtini) darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės pavaduotojos, pareigų, kurių kokybę subjektyviai įvertino (duomenys neskelbtini) darbuotojai, atlikimą. Iš bylos medžiagos aišku, kad dėl skirtingai vertinamos E. S. atliekamų pareigų kokybės proceso šalys turi skirtingas nuomones. Todėl, aukštesniojo teismo vertinimu, tokio pranešimo surašymas ir išsiuntimas nelaikytinas šmeižimu BK 154 str. 1 d. prasme, kadangi išsiųsdami pranešimą darbuotojai siekė ne paskleisti melagingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, o jame tiesiog išdėstė savo neigiamą subjektyvią nuomonę apie E. S., kaip darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės pavaduotoją. Pareiškėja teigia, kad pranešime išdėstyti teiginiai žemina jos garbę ir orumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šie teiginiai nelaikytini galinčiais tiek paniekinti ar pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, taip pat nelaikytini tiek užgauliai, šiurkščiai pažeidžiantys kito asmens orumą, kad tai užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
Nustačius, kad nagrinėjamo turinio pranešimo surašymas ir jo išsiuntimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tame tarpe ir pagal BK 154 str. 1 d., pagrįstai buvo nenustatinėjamas ir konkretus šį pranešimą surašęs asmuo, kadangi tai būtų visiškai netikslinga. Be to pažymėtina, kad nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nebelieka ir pagrindo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, šiuo atveju pareiškėja, būdama įsitikinusi, kad buvo pažeistos jos teisės ir siekdama jas apginti, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Garbės ir orumo gynimą numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str. Kartu atkreiptinas pareiškėjos dėmesys į tai, kad gindamas savo teises civilinio proceso tvarka, pats asmuo savo iniciatyva turi nurodyti deliktą padariusį asmenį, rinkti bei teikti teismui įrodymus, nes civiliniame procese nei prokuroro, nei ikiteisminio tyrimo įstaigų kompetencijai tokių asmenų nustatymas nepriskiriamas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad tiek Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartis, tiek ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2016-01-15 nutarimas bei Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2016-02-12 nutarimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti skunde nurodytais motyvais ir priimti priešingą sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,
nutarė:
atmesti E. S. skundą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.