Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovui E. O. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamo objekto savininko prievolės atsiskaityti už suvartotą elektros energiją nesant sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su elektros energijos tiekėju.

2. Ieškovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo E. O. 1257,41 Eur skolos už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 28,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ tiekė elektros energiją adresu (duomenys neskelbtini). Šis gyvenamasis namas nuosavybės teise nuo 2016-08-18 iki 2017-03-31 priklausė atsakovui E. O.. Minėtą gyvenamąjį namą atsakovas nuosavybės teise įsigijo 2016-07-28 Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. 15 15 2016 07 28 31769/14 pagrindu, kurį 2017-03-29 Pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 2-2615 pardavė V. M. (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas). Faktinės aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2016-08-18 iki 2017-03-31 gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), savininkas buvo atsakovas E. O., ieškovei tapo žinomos tik 2017-04-02, kai naujasis buto savininkas V. M. kreipėsi į ieškovę dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Nors su atsakovu E. O. nebuvo sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis, jam kyla prievolė atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją CK 6.383, 6.388 str., Taisyklių 56.5, 100 punktų ir kitų teisės aktų pagrindu. Paaiškėjus faktinėms aplinkybėms, jog laikotarpiu nuo 2016-08-18 iki 2017-03-31 gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), savininkas buvo atsakovas E. O., buvo paskaičiuotas 1257,41 Eur įsiskolinimas už laikotarpį iki 2017-04-02 pagal tarp atsakovo E. O. ir naujo gyvenamojo namo savininko V. M. Apskaitos prietaisų rodmenų suderinimo akte užfiksuotus elektros apskaitos prietaiso rodmenis: dieninės skalės – 29833 kWh, naktinės skalės – 41640 kWh. Mokėtina suma buvo paskaičiuota įvertinus gautus mokėjimus (paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2016 m. gruodžio 9 d.). Taigi, skola atsakovui yra paskaičiuota pagrįstai iki gyvenamojo namo pardavimo nustatytų elektros apskaitos prietaiso rodmenų. Šiuo principu buvo taikomas nustatytas vidutinis suvartojimas, pagal kurį kas mėnesį paskaičiuojama mokėtina suma, taikant tą mėnesį galiojantį elektros energijos tarifą ir išrašytos sąskaitos pateikiamos vartotojui apmokėjimui. Pažymėtina, kad atsakovui E. O. įsigijus gyvenamąjį namą iš varžytinių, atsakovas dėl naujos elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo į ieškovę nesikreipė ir nepateikė užfiksuotų elektros apskaitos prietaiso rodmenų turto priėmimo momentu. Atsižvelgiant į tai, ieškovės PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos J. J. vardu, kuris gyvenamojo namo savininku buvo iki 2005-04-21. Pažymėtina, kad J. J. gyvenamąjį namą 2005-04-12 Pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė G. D., tačiau naujasis savininkas G. D. rašytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties su ieškove taip pat nesudarė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neturėjo duomenų apie gyvenamojo namo savininkų pasikeitimą iki pat 2017-04-02, J. J. vardu buvo išrašytos ir PVM sąskaitos faktūros 2017-02-28 serija SEN Nr. 263195, 2017-03-31 serija TEN Nr. 034143 ir 2017-04-10 serija TEN Nr. 048006, pagal kurias yra neapmokėta prašoma priteisti skola iš atsakovo. Taigi prašoma priteisti iš atsakovo E. O. skola už elektros energiją yra 1257,41 Eur, susidariusi per laikotarpį nuo 2017-02-01 iki 2017-04-02. Skolos susidarymą ir apskaičiavimą pagrindžia išrašai iš vartotojo duomenų bazės „Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita nuo 2017-02-28 iki 2017-10-10“, ieškovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir Apskaitos prietaisų rodmenų suderinimo aktas, pasirašytas tarp E. O. ir V. M..

3. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo ginčo objekto ((duomenys neskelbtini)) įsigijimo varžytinėse (2016-08-18) iki pardavimo V. M. (2017-03-31) negyveno ir nesinaudojo ginčo objektu ir savo buitinėms (ar kitokioms) reikmėms nenaudojo elektros energijos ginčo objekto adresu. Visą šį laiką nurodytu adresu naudojosi ir jame vartojo elektros energiją ankstesnis savininkas G. D.. Atitinkamai pagal CK 6.384 str. abonentu laikytinas G. D., kuris naudojo elektrą savo buitinėms reikmėms nuo 2005 metų (pagal ieškinio nurodytus duomenis). Vienas iš įrodymų, pagrindžiančių šią atsakovo nurodytą aplinkybę yra ieškovės nurodytas faktas, kad paskutinis mokėjimas už elektrą buvo atliktas 2016 m. gruodžio 9 dieną. Atsakovas nurodo, kad jis niekada nemokėjo už elektros energiją, naudotą adresu (duomenys neskelbtini). Tikėtina kad šį (ir kitus) mokėjimus atliko buvęs savininkas G. D. ar asmenys veikiantys jo pavedimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ iš atsakovo E. O. 1257,41 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1257,41 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-09-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 28,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, jog byloje nustatyta, kad atsakovo nuosavybės teisės į namą įregistravimo pagrindas – 2016-07-28 Turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 15 15 2016 07 28 31769/14, o išregistravimo pagrindas 2017-03-29 Pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2-2615, sudaryta su liudytoju V. M.. Ankstesnis namo savininkas – G. D., namą įsigijęs iš J. J. 2005-04-12 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu Nr. GŠ-3256. Bylos duomenimis sąskaitos buvo išrašomos J. J. vardu, kadangi su juo buvo sudaryta sutartis, atsakovo teigimu name iki išsikėlimo gyveno J. J..

6. Įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, teismas pažymėjo, kad atsakovui namas, kuriam buvo tiekiama elektros energija priklausė daugiau nei pusę metų, iš atsakovo pateikto atsiliepimo matyti, jog jis nurodo, kad ginčo adresu iki 2017 balandžio mėnesio naudojosi buvęs savininkas G. D., daro prielaidas, jog tikėtina, kad mokėjimus atiko buvęs savininkas G. D. ar asmenys veikiantys jo pavedimu. Vis dėlto, vėliau, teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad namu galimai naudojosi ir elektrą vartojo J. J.. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nėra konkrečiai aišku, kas naudojo elektrą name tuo metu, kai namas jau priklausė atsakovui. Taip pat pažymėjo, jog atsakovas į ieškovę nesikreipė, naujos sutarties nesudarė, nenustatinėjo įsipareigojimų ieškovei su buvusiu savininku (ar asmeniu, kuris galimai vartojo elektros energiją), tačiau pasirašė apskaitos prietaisų rodmenų suderinimo aktą su naujuoju savininku. Byloje taip pat nėra įrodymų apie tai, kad buvęs savininkas ar kitas asmuo gyvenęs atsakovui priklausiusiame name, buvo oficialiai iškeldintas.

7. Įvertinęs šias aplinkybes, tai, jog elektros energija buvo tiekiama atsakovui priklausiusiam namui ir už objekte suvartotą elektros energiją neapmokėta, dėl ko susidarė iš viso 1257,41 Eur įsiskolinimas, teismas nurodė, jog yra pagrindas ieškinį tenkinti CK 6.383 str., CK 6.388 str. pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8. Apeliantas (atsakovas E. O.) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gegužės 30 d sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1224-647/2018 ir priimti naują sprendimą: ieškinį E. O. atžvilgiu atmesti visa apimtimi bei iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ priteisti atsakovo E. O. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu tenkinti ieškinį, o tai pat su pagrindiniu sprendimo motyvu, neva „nėra konkrečiai aišku, kas naudojo elektrą name tuo metu, kai namas jau priklausė atsakovui“, nes įrodymų byloje visetas vienareikšmiškai įrodo aplinkybę, kad iki iškraustymo (2017 metų balandžio/ gegužės) name (duomenys neskelbtini), elektrą vartojo J. J., kuris laikytinas elektros vartotoju ir abonentu.

8.1. Nurodo, jog tai, jog elektrą vartojo ir abonentu buvo būtent J. J. patviritna byloje pateikti įrodymai - elektros tiekimo sutartis su J. J. buvo sudaryta 1995-05-01 ir galiojo iki 2017 balandžio, kuomet sutartį dėl elektros tiekimo su ieškovu ESO sudarė V. M.. 2012-11-30, tuo metu, kai ginčo namo savininku jau buvo G. D. (kuris pirkimo-pardavimo sutartimi iš J. J. įsigijo ginčo namą), ESO pakeitė su J. J. sudarytos sutarties sąlygas ir toliau vartotoju laikė J. J.. J. J. deklaruota gyvenamoji vieta iki 2017-05-04 buvo registruota ginčo adresu (duomenys neskelbtini). Iki 2016-12-19 už elektros energiją suvartotą ginčo adresu mokėjo J. J.. Visus mokėjimus tiek laikotarpiu, kai savininkas buvo atsakovas E. O. (2016-08-18 iki 2017-03-31), tiek ir visada anksčiau, mokėjo J. J.. Apeliantas nurodo, jog visos šios aplinkybės jam tapo žinomos tik bylos nagrinėjimo metu, todėl atsiliepime jis buvo nurodęs, jog vartotojas buvo buvęs savininkas G. D..

8.2. Atsakovas E. O. nurodo, jog niekada nebuvo elektros energijos abonentas ir vartotojas ginčo adresu (duomenys neskelbtini), nes jo įrenginiai niekada nebuvo prijungti prie ESO elektros energijos tiekimo tinklų. Visą laikotarpį, kol atsakovas buvo namo savininkas, vartojimo įrenginius prie elektros energijos tinklų buvo prijungęs J. J., kuris buvo sudaręs elektros energijos tiekimo sutartį, deklaravęs gyvenamąją vietą ir mokėjo už sunaudotą elektros energiją.

8.3. Apeliantas teigia, jog ginčo atveju negali būti taikoma ieškinyje nurodytų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau „Taisyklės“) 100 p., numatantis, kad nekilnojamojo turto savininkas atsako už suvartotą energiją, jei nėra sutarties ar neįmanoma nustatyti vartotojo.

8.4. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas neaptarė , kodėl atmeta tam tikrus įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Teismas neaptardamas visų į bylą pateiktų įrodymų padarė esminį proceso pažeidimą, nes tai lėmė nepagrįsto, neteisingo ir neteisėto sprendimo priėmimą. Jei teismas būtų aptaręs (ištyręs) visus įrodymus, būtų priėmęs priešingą sprendimą. Teismas daro išvadą „nėra konkrečiai aišku, kas naudojo elektrą name tuo metu, kai namas jau priklausė atsakovui“, tačiau visiškai neaptaria eilės įrodymų, kurie tokiai išvadai prieštarauja ir vienareikšmiškai nurodo, kad abonentas ir elektros vartotojas buvo J. J..

9. Ieškovė atsiliepimu į skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

9.1. Ieškovė nurodo, jog neneigia aplinkybės, jog elektros energijos vartotoju ginčo objekte laikė J. J. (kuris kaip vartotojas buvo įrašytas ieškovės vartotojų duomenų bazėje nuo 1995 m. gegužės 1 d.), kadangi iki pat 2017 m. balandžio 2 d., kol į ieškovę nesikreipė dabartinis objekto savininkas V. M. dėl elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ieškovė neturėjo duomenų apie gyvenamojo namo savininkų pasikeitimą. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad vartotojas duomenų bazėje pakeičiamas (tuo pačiu nutraukiama galiojusi rašytinė sutartis su buvusiu savininku, jei tokia buvo sudaryta), kai objektą įsigijęs naujas savininkas Taisyklių 48 p. nustatyta tvarka kreipiasi į ieškovę dėl naujos elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, taip pat jei faktai apie objekto savininko pasikeitimą ieškovei paaiškėja kitomis aplinkybėmis, kuomet ieškovė pati inicijuoja naujos sutarties sudarymą.

9.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog atsakovas į ieškovę nesikreipė, naujos sutarties nesudarė, nenustatinėjo įsipareigojimų ieškovei su buvusiu savininku (ar asmeniu, kuris galimai vartojo elektros energiją), tačiau pasirašė apskaitos prietaisų rodmenų suderinimo aktą su naujuoju savininku. Tokiu būdu atsakovas pats pripažino savo prievolę atsiskaityti už suvartotą elektros energiją iki objekto pardavimo dienos.

9.3. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu teikė prieštaringus argumentus dėl faktinio elektros energijos vartotojo objekte, ir teisingai vertino, jog nagrinėjamoje byloje nėra konkrečiai aišku, kas naudojo elektrą objekte tuo metu, kai objektas jau priklausė atsakovui.

9.4. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad elektros energiją Objekte vartojo J. J.. Atsakovo teiginius paneigia byloje pateikti įrodymai, Pirmosios instancijos teismo Sprendime konstatuotos aplinkybės bei Ieškovo paaiškinimai. Pažymėtina, kad rašytinės elektros energijos sutarties, 1995 m. gegužės 1 d. sudarytos su J. J., Ieškovas archyve nerado. Kaip Ieškovas paaiškino savo 2018 m. kovo 13 d. Pirmosios instancijos teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, ši sutartis tarp šalių taip pat galėjo būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais.

9.5. Ieškovė nurodo, jog pagal teismų praktiką nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai ir pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Taisyklių 100 p. nuostata, kuri nustato, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kaip nurodyta sprendime, faktinis elektros energijos vartotojas nėra nustatytas, o byloje nėra įrodymų apie tai, kad buvęs savininkas ar kitas asmuo gyvenęs atsakovui.

9.6. Ieškovė nurodo, jog visiškai nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė, kodėl atmeta tam tikrus įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 3 p.), ir todėl buvo priimtas nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas sprendimas. Priešingai, nei teigia atsakovas, CPK 270 str. neįpareigoja teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje aprašyti kiekvieno teismui pateikto įrodymo. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas aprašė įrodymus, kurie yra neatsiejamai susiję ir reikšmingiausi ginčo dalykui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad elektros energijos vartojimo santykiai yra sutartiniai teisiniai santykiai, susiklostantys energijos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo–pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, ar senajam objekto savininkui – atsakovui tenka pareiga atsiskaityti už objekte suvartotą elektros energiją, taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. vasario 11 d. Nr. 1-38 patvirtintose Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklėse, kurių redakcija galiojo iki 2017 m. balandžio 12 d., t. y. bylai aktualiu laikotarpiu, per kurį susidarė skola už suvartotą elektros energiją.

12. Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1-231 redakcija) (toliau-Taisyklės) 48 punktas numato, jog savininkas, perleidęs objektą, kuriame vartojama elektros energija, kito asmens nuosavybėn per 5 kalendorines dienas nuo objekto nuosavybės teisės perleidimo privalo nutraukti sudarytą sutartį ir iki sutarties nutraukimo dienos pranešti elektros apskaitos prietaisų rodmenis ir kitą galutiniam atsiskaitymui būtiną informaciją ir visiškai atsiskaityti su operatoriumi ir (ar) tiekėju už elektros energiją, jos persiuntimo, kitas su tuo susijusias paslaugas ir reaktyviąją elektros energiją ir informuoti apie sutarties nutraukimą naująjį objekto savininką. Naujasis objekto savininkas privalo per 5 kalendorines dienas nuo buvusio savininko pranešimo gavimo, bet ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo objekto nuosavybės teisės įgijimo, kreiptis į tiekėją ir (ar) operatorių dėl naujų elektros energijos pirkimo–pardavimo ir (ar) elektros energijos persiuntimo sutarčių sudarymo.

13. Šių Taisyklių 98 punkte numatyta, jog tuo atveju, kai objektas yra perleidžiamas kito asmens nuosavybėn, tačiau objektą perleidusio asmens su tiekėju ir (ar) operatoriumi sudarytos sutartys nėra nutrauktos Taisyklių 48 punkte nustatyta tvarka arba buvęs ir naujasis savininkai nėra sudarę rašytinio susitarimo, kurio pagrindu gali būti nustatyti kiekvieno iš nurodytų asmenų įsipareigojimai tiekėjui ir (ar) operatoriui, naujasis objekto savininkas atsako už perleidusio objektą asmens prievolės atsiskaityti su tiekėju ir (ar) operatoriumi už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo bei kitas su tuo susijusias paslaugas įvykdymą.

14. Taisyklių 100 punkte nurodyta, kad tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Ši nuostata skirta reglamentuoti situacijoms, kai nėra sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti. Tokiu atveju už patiektą energiją pareiga atsiskaityti tenka savininkui, neužtikrinusiam, kad jam priklausančiame objekte elektros energija būtų vartojama tik sudarius sutartį su energijos tiekėju.

15. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamu atveju negalima buvo taikyti minėtų Taisyklių 100 p. nuostatų, nes byloje nurodyti duomenys patvirtina, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su J. J.. Visų pirma konstatuotina, jog iš byloje pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, jog buvo sudaryta rašytinė sutartis tarp ieškovės ir J. J.. Pati ieškovė nurodė, jog sutarties nerado ir ji galimai buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Antra, nepaisant to, ar buvo sudaryta sutartis, minėtų Taisyklių 100 p. gali būti taikomas alternatyviai ir tuo atveju, kuomet nėra nustatyta, kas buvo elektros energijos vartotojas ginčo laikotarpiu. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra patikimų įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo aplinkybes, jog ginčo laikotarpiu elektros energijos vartotojas buvo būtent ne jis, o J. J.. Vien tai, jog mokėjimo patvirtinimuose mokant už elektros energiją buvo nurodyta J. J. pavardė bei tai, jog jo gyvenamoji vieta buvo deklaruota ginčo objekto, kuriam ieškovė tiekė elektros energiją, ginčo laikotarpiu, adresu, nesudaro pagrindo teigti, jog būtent jis buvo faktinis elektros energijos vartotojas.

16. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas įsigijęs objektą, kuriam buvo tiekiama elektros energija, į ieškovę nesikreipė ir savo pareigos užtikrinti, jog objekte elektros energija būtų vartojama tik esant sudarytai sutarčiai su energijos tiekėju, nevykdė. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas, kaip turto savininkas, turėjo galimybę imtis veiksmų ir užtikrinti, jog jo turtui nebūtų tiekiama elektros energija, jei jis ja nesinaudojo.

17. Svarbi aplinkybė, kuri patvirtina atsakovo prievolę atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ginčo objektui yra tai, jog perleidęs turtą naujam savininkui V. M., atsakovas pasirašė apskaitos prietaisų rodmenų suderinimo aktą ir jame patvirtino, jog įsipareigoja per 5 kalendorines dienas nuo akto pasirašymo nutraukti su paslaugos teikėjais sudarytas sutartis, visiškai atsiskaityti su jais už suteiktas paslaugas. Tokiu būdu atsakovas pripažino, jog jam buvo žinoma apie sudarytas sutartis ir tiekiamas paslaugas ginčo objektui, ir jis prisiėmė pareigą už paslaugas atsiskaityti.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis niekada nebuvo elektros energijos abonentas ir vartotojas ginčo adresu (duomenys neskelbtini), nes jo įrenginiai niekada nebuvo prijungti prie ieškovės elektros energijos tiekimo tinklų. Šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti ir prieštarauja CK 6.383 str. 2 d., 6.384 str. 1 d. nuostatoms. CK 6.384 str. 1 d. nustato, kad jeigu abonentas yra fizinis asmuo - vartotojas, vartojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Priešingai, nei teigia atsakovas, kilnojamieji daiktai, nagrinėjamu atveju – vartotojo įrenginiai, pereina naujam savininkui su nekilnojamuoju turtu, kadangi jie yra nekilnojamojo turto priklausiniai. Pagal CK 4.13 str. 1 d. antraeiliais daiktais yra laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Taigi, vartotojo vidaus elektros tinklai laikomi antraeiliais daiktais ir objekto priklausiniais, kuriuos pagal CK 4.14 str. 1 d. ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, visi vidaus elektros tinklai, įrengti pagrindinio daikto, t. y. objekto aprūpinimui elektros energija, kurie yra kilnojamieji daiktai, perėjo atsakovui kartu su nekilnojamuoju turtu - objektu. Todėl apelianto argumentai, kad jo įrenginiai niekada nebuvo prijungti prie Ieškovo elektros energijos tinklų, yra nepagrįsti.

19. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neaptarė, kodėl atmeta tam tikrus įrodymus (CPK 270 str. 4 d. 3 p.), ir todėl buvo priimtas nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas sprendimas.

20. CPK 270 str. neįpareigoja teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje aprašyti kiekvieno teismui pateikto įrodymo. Iš ginčijamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie yra neatsiejamai susiję ir reikšmingiausi ginčo dalykui, ir dėl jų pasisakė.

21. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.).

22. Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas, išsamiai ištyręs visus į bylą pateiktus įrodymus bei išaiškinęs ir nustatęs visas faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.