Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovo advokato Tado Dumbliausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-11773-191/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Jos kaprizai“, S. C. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to nepagrįstai trečdaliu sumažino prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2012-04-08 transporto priemonė „Mercedes Benz (USA) CLK 350 Coupe“, v/n (duomenys neskelbtini), važiuodama keliu Slėnio g. ties pastatu Nr. 50, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią ir įspėjamaisiais ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtą duobę. Ieškovė nustatė, kad per eismo įvykį nepataisomai sugadinta (reikalinga keisti) transporto priemonės priekinė kairės pusės padanga, priekinė dešinės pusės padanga, galinė dešinės pusės padanga, bei sugadinta (reikalinga remontuoti) priekinis kairės pusės lietas diskas, priekinis dešinės pusės lietas diskas ir galinis dešinės pusės lietas diskas. Ieškovė apskaičiavo įvykio metu padarytus nuostolius ir juos kompensavo išmokėdama draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas prašomą priteisti sumą sumažindamas trečdaliu nurodė, kad policijos pareigūnai, po įvykio apžiūrėdami automobilį, nustatė tik transporto priemonės dešinės pusės ratų apgadinimus ir sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad būtent dėl ginčo įvykio buvo apgadintas automobilio kairės pusės priekinis ratas. Teismas taip pat atsižvelgė į vairuotojo netinkamą elgesį ir nerūpestingumą, galimai apgadintu automobiliu važiuojant dar tam tikrą atstumą. Taigi pirmosios instancijos teismas prašomą atlyginti žalą mažino dviem pagrindais: 1) ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą dėl žalos, padarytos transporto priemonės kairės pusės priekiniam ratui; 2) žalą patyrusio asmens neatsargumas prisidėjo prie žalos padidėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu bei su tokiu materialinės teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo mažinimą, taikymu.

Dėl įrodymų vertinimo

Prieš pasisakydamas dėl įrodymų šioje byloje vertinimo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog net ir nustačius, kad kairės pusės priekinės padangos ir ratlankio sugadinimas nebuvo sąlygotas eismo įvykio, atlygintinos žalos dydis negali būti mažinamas vienu trečdaliu. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad į eismo įvykį patekusio automobilio priekinių ir galinių padangų metmenys yra skirtingi, atitinkamai skiriasi ir jų kaina. Priekinės padangos yra pigesnės. Todėl pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog byloje nėra įrodytas kairės pusės priekinio rato apgadinimas, privalėjo konkrečiai apskaičiuoti kiek kainavo būtent su kairės pusės priekinio rato taisymu susijusio išlaidos ir būtent tokia suma sumažinti prašomą atlyginti žalą, o ne abstrakčiai žalą mažinti trečdaliu.

Remiantis CPK 177 straipsnio 1 dalimi įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Todėl teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl eismo įvykio metu padarytų transporto priemonės apgadinimų masto, nepagrįstai išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikė aplinkybei, kad eismo įvykio vietos schemoje bei 2012-04-08 Nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodyta, jog eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobilio dešinės pusės ratai. Pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, 63.5 punktą policijos patruliai, atvykę į eismo įvykio vietą, privalo apžiūrėti transporto priemones, kurios dalyvavo eismo įvykyje, ir aprašyti jų apgadinimus, sudaryti eismo įvykio vietos schemą (63.4 p.). Tačiau tai nesudaro pagrindo laikyti, jog sprendžiant klausimą dėl eismo įvykio metu padarytų apgadinimų masto leistinumo kriterijus atitinka tik policijos pareigūnų parengti dokumentai, kuriuose užfiksuoti transporto priemonės apgadinimai. Pareiga aprašyti matomus transporto priemonėse apgadinimus dar nereiškia, jog būtent policijos pareigūnų kompetencijai yra priskirtinas išsamus eismo įvykio metu padarytų transporto priemonės apgadinimų tyrimas. Eismo įvykio metu patirtas apgadinimų mastas bei žalos dydis gali būti įrodinėjamas visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Nepritartina atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytai pozicijai, jog nustatant transporto priemonei padarytą žalą turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 (toliau tvarka). Atsakovės nurodyta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ginčo transporto priemonei padarytos žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes šiuo atveju taikytinos Draudimo įstatymo ir CK normos bei draudimo sutarties sąlygos. Tvarka yra taikoma tik tais atvejais, kai turto vertinimas yra atliekamas pagal sutartį su užsakovu, t. y. tik išorinėms turto vertinimo reikmėms. Draudimo teisiniuose santykiuose, įvykus eismo įvykiui, draudėjas netampa užsakovu, kuris pagal sutartį reikalauja atlikti turto vertinimą ir už jį moka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-1314/2014). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (toliau TVVPĮ) yra numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVVPĮ 2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kuris apibrėžiamas kaip turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojas (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme, vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.). Taigi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai laikytini vidaus turto arba verslo vertintojais, nes jie atlieka vertinimą draudimo bendrovių funkcijų vykdymo reikmėms. Draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą taip pat ir vertinimą reikalingą apskaičiuoti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui, todėl draudimo bendrovės darbuotojas turi teisę atlikti transporto priemonės apgadinimų vertinimą. Atitinkamai draudimo bendrovės darbuotojo (šiuo atveju transporto žalų vertintojo) transporto priemonės techninės apžiūros aktas atitinka įrodymų leistinimui keliamus reikalavimus ir yra tinkamas įrodymas sprendžiant klausimą dėl eismo įvykio metu padarytų apgadinimo masto. Iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad duobės plotis buvo 1,5 metro, ilgis – 0,9 metro, gylis – 0,1-0,15 metro. Eismo įvykio vietos schema taip pat patvirtina, kad duobė buvo ne kelkraštyje kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o važiuojamojoje kelio dalyje, nuo kelkraščio nutolusi 1 metrą. Atlikus transporto priemonės techninę apžiūrą buvo nustatyta, kad per eismo įvykį nepataisomai sugadinta (reikalinga keisti): transporto priemonės priekinė kairės pusės padanga, priekinė dešinės pusės padanga, galinė dešinės pusės padanga, bei sugadinta (reikalinga remontuoti): priekinis kairės pusės lietas diskas, priekinis dešinės pusės lietas diskas ir galinis dešinės pusės lietas diskas (2012-04-10 transporto priemonės techninės apžiūros aktas). Iš PVM sąskaitų-faktūrų bei prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito matyti, kad buvo pirktos trys padangos už 1730 Lt (su PVM), lyginti ratlankiai už 100 Lt, o už padangų montavimą sumokėta 146 Lt (su PVM). Ieškovė apskaičiavo įvykio metu padarytus nuostolius ir juos kompensavo išmokėdama draudimo išmoką. Į draudimo išmoką PVM neįtrauktas. Ieškovė iš atsakovės prašydama priteisti žalos atlyginimo dydį sumažino iš išmokėtos draudimo išmokos atskaičiavusi padangų nusidėvėjimą pagal dalių nusidėvėjimo aktą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad automobilio „Mercedes Benz (USA) CLK 350 Coupe“ priekinė tarpvežė sudaro 1,497 m, o duobė, kurios plotis 1,5 m buvo viduryje važiuojamosios kelio dalies, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu sprendžia, esant labiau tikėtina, kad transporto priemonės tiek dešinės tiek kairės pusės ratų apgadinimai buvo sąlygoti eismo įvykio, t.y. įvažiavimo į važiuojamojoje kelio dalyje esančią, platesnę nei transporto priemonės tarpvežė ir niekaip nepažymėtą duobę. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių transporto žalų vertintojo akte nustatytus transporto priemonės sugadinimus. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas kairės pusės automobilio ratas pripažintina nepagrįsta, padaryta netinkamai vertinant byloje esančių įrodymų visetą. Be to, net nustačius, jog kairės pusės priekinio rato apgadinimai nėra susiję su eismo įvykiu – tai nesudarytų pagrindo sumažinti prašomą atlyginti žalą. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 dėl techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų (toliau techniniai reikalavimai) yra patvirtinti techniniai motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai, kuriuos privalo atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios motorinės transporto priemonės. Techninių reikalavimų 5.3 punkte nustatyta, jog automobilio tos pačios ašies padangos turi būti to paties tipo (to paties gamintojo arba prekinio ženklo, to paties konstrukcinio tipo, to paties matmenų žymėjimo, tos pačios naudojimo paskirties, tos pačios keliamosios galios indekso, to paties greičio indekso, to paties protektoriaus rašto). Taigi sugadinus priekinę dešinę padangą, privalu pakeisti ir priekinę kairę padangą, net ir tuo atveju, jei pastaroji net nebūtų sugadinta, kadangi transporto priemonės su skirtingomis padangomis ant tos pačios ašies dalyvavimas eisme yra draudžiamas. Šiuo konkrečiu atveju nėra techninės galimybės sukeisti padangas nuo galinės ašies ant priekinės, kadangi pagal į eismo įvykį patekusios transporto priemonės techninius parametrus priekinės ir galinės padangos yra skirtingų matmenų.

Dėl pagrindų mažinti žalos atlyginimą

CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tais atvejais kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į žalą patyrusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą buvo atmestas. CK 6.1013 straipsnis įtvirtina draudėjo pareigą, įvykus draudiminiam įvykiui, imtis jam prieinamų ir protingų priemonių galimai žalai sumažinti. Pagal šio straipsnio 3 dalį draudikas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, jeigu žala atsirado dėl to, kad draudėjas sąmoningai nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių žalai sumažinti ar išvengti. Taigi draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką ir reiškiančiam subrogacinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo už žalos kilimą atsakingam asmeniui, prašomos priteisti žalos dydis gali būti mažinamas dėl žalą patyrusio asmens neatsargumo tik nustačius kaip žalą patyręs asmuo prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo. Nuostolių (žalos) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, todėl turi būti taikomas tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos. Vien asmens neatsargumas, nenustačius, kad toks neatsargumas sąlygojo žalos atsiradimą ar padidėjimą, nesudaro pagrindo žalos atlyginimo mažinimui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino kokią įtaką žalos padidėjimui ar atsiradimui turėjo aplinkybė, kad vairuotas iš karto po eismo įvykio nesustojo, o nuvažiavo dar tam tikrą atstumą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įvažiavus į duobę buvo apgadinti automobilio priekinis ir galinis dešinės pusės ratai, tačiau sprendė, kad transporto priemonės vairuotojas elgėsi netinkamai ir nerūpestingai apgadintu automobiliu nuvažiuodamas dar tam tikrą atstumą ir dėl to vienu trečdaliu sumažino atlygintinos žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad mažindamas žalos dydį dėl paties žalą patyrusio asmens neatsargumo pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl kairės pusės rato apgadinimo, tačiau tuo pačiu sprendė, kad dešinės pusės ratų apgadinimai yra patirti būtent dėl eismo įvykio ir turi būti atlygintini. Skundžiamame sprendime nėra jokių motyvų pagrindžiančių kaip tolesnis transporto priemonės su sugadintomis dešinės pusės padangomis ir sulankstytais ratlankiais eksploatavimas įtakojo kairės pusės priekinės padangos ir ratlankio sugadinimus. Nuo eismo įvykio vietos, t.y. Slėnio g. iki K. Baršausko g. yra apie 2 kilometrų atstumas. Akivaizdu, jog tokio atstumo nuvažiavimas su pažeistomis dešinės pusės padangomis negalėjo turėti jokios įtakos kairės pusės padangos ir atitinkamai to paties rato ratlankio sugadinimui. Padangų sugadinimas nėra toks pobūdžio transporto priemonės sugadinimas, kuris toliau eksploatuojant transporto priemonę turėtų įtakos priešingos pusės automobilio rato sugadinimams. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, jog priekinio kairės pusės disko ir padangos pažeidimai atsirado eksploatuojant automobilį po eismo įvykio. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas prašomą priteisti žalos atlyginimo sumą sumažino nenustatęs tam jokio teisinio pagrindo.

Apibendrinat išdėstytus motyvus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesant teisinio pagrindo sumažino prašomą atlyginti žalos dydį dėl paties žalą patyrusio asmens neatsargumo, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė kairės pusės priekinio rato apgadinimo eismo įvykio metu. Teismui netinkamai pritaikius materialinės teisės normas bei netinkamai vertinus byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista 230,02 Eur žalos atlyginimo pakeistina, ieškovei priteistinos žalos sumą padidinat 98,58 Eur suma iki bendros 328,60 Eur sumos (CPK 330 str.). Padidinus atlygintinos žalos dydį, 12,78 eurais padidintina ir palūkanų, skirtų atlyginti kreditoriaus nuostolius dėl laiku negaunamo žalos atlyginimo suma (CK 6.261 str.). Atitinkamai padidintina ir suma nuo kurios skaičiuotinos procesinės palūkanos, kurios pagal CK 6.37 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas taisykles skaičiuotinos nuo 328,60 Eur sumos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio (DOK-5478), nagrinėjamoje byloje ieškinys patenkintas pilnai, todėl iš atsakovės ieškovei priteista žyminio mokesčio suma padidintina iki 15 Eur. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei priteista išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma nekeistina, kadangi teismas priteisė visas ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (DOK-7717). Ieškovė paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio, kuris patenkinus apeliacinį skundą priteistinas ieškovei iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Ieškovė apeliaciniame skunde yra pareiškusi prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Su apeliaciniu procesu susijusios procesinių dokumentų siuntimo išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šios išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. sprendimą pakeisti. Padidinti iš atsakovės- Kauno miesto savivaldybės (j. k. 111106319) ieškovei- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (j. k. 110051834) priteistą žalos atlyginimą iki 328,60 Eur, palūkanas iki 42,63, žyminį mokestį iki 15 Eur, priteistas 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo 328,60 Eur. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovės- Kauno miesto savivaldybės ieškovei- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.