Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

2017-04-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1-2-416/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2017-04-18
Bylos Nr.
1-2-416/2017
Teisminio proceso Nr.
1-72-1-00018-2013-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Civilinis ieškovas
P. S.
Nukentėjusysis
R. S., N. K., R. Ž.
Kaltinamasis
J. K., R. K.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr.1-2-416/2017Proceso Nr. 1-72-1-00018-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.5.2.1.; 1.2.29.1.1.
MARIJAMPOLĖS RAJONO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 18 d.Marijampolė
Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjas Laimondas Noreika,sekretoriaujant L. B.,dalyvaujant prokurorams O. D. ir D. K.,gynėjui advokatui R. B.,nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui P. S.,nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo P. S. atstovui advokatui A. G.,nukentėjusiesiems R. S., N. K. ir R. Ž.,kaltinamiesiems J. K. ir R. K.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. K., a/k (duomenys neskelbtini) gimęs 1973-07-21 Marijampolėje, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, nedirbantis, nedarbingumo lygis 50 %, gyv. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso(toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, R. K., a/k (duomenys neskelbtini) gimusi 1983-02-11 Marijampolėje, Lietuvos Respublikos pilietė, ištekėjusi, nedirbanti, gyv. (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. suklastojo tikrą dokumentą, kurį laikė ir panaudojo, bei J. K. ir R. K., veikdami bendrai, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: veikdami bendrai, 2012 metų lapkričio – gruodžio mėnesiais, tikslesnis laikas tyrimo nenustatytas, motinai O. D. M. priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), siekiant apgaulės, melagingai sakė nukentėjusiajam P. S. tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad ženkliai mažesnėmis nei rinkos kainomis, aukciono būdu, jis gali nupirkti šešiolika konfiskuotų įvairių markių automobilių ir kad reikia sumokėti iš anksto, t.y. prieš aukcioną, dalį kiekvieno automobilio kainos, kaip aukciono dalyvio mokestį, žadant išduoti pagal kiekvieną, iš anksto P. S. įmokėtą sumą, kvitus. Nukentėjusiajam P. S. patikėjus, 2012 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais, tikslesnis laikas tyrimo nenustatytas, per tris kartus P. S. atidavus J. K. už minėtus automobilius 50 700,00 litų (kas atitinka 14683,74 Eur), iš kurių 10700,00 litų (kas atitinka 3098,93 Eur) priklausė P. S., 14000,00 litų (kas atitinka 4054,68 Eur) priklausė N. K., 14000,00 litų (kas atitinka 4054,68 Eur) priklausė R. S., 12000,00 litų (kas atitinka 3475,44 Eur) priklausė R. Ž., viso 50 700,00 litų (kas atitinka 14683,74 Eur), J. K. bendrininkaujant kartu su R. K., R. K. surašė suklastotus, dalies minėtų pinigų, priėmimo kvitus, kurių Forma patvirtinta LR Finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340, o būtent: eilutėje „prekių/paslaugų pavadinimai, kiekiai, matavimo vienetai, vieneto kaina“ įrašė žodžius „Varžytinių dalyvio mokestis“, eilutėse „Sumokėta suma“ įrašė pinigų sumas žodžiais bei skaitmenimis, bei eilutėje „sumokėjau“ penkiuose kvituose, 600 Lt sumai, 480 Lt sumai, 500 Lt sumai, 650 Lt sumai, 1490 Lt sumai įrašė „N. K.“ ir penkiuose kituose kvituose, 456 Lt sumai, 690 Lt sumai, 670 Lt sumai, 530 Lt sumai, 800 Lt sumai, eilutėje „sumokėjau“ suklastodama įrašė „R. S.“. Minėtus R. K. suklastotus kvitus J. K. perdavė nukentėjusiajam P. S., taip pateisindamas 6866 litų (kas atitinka 1988,53 Eur) gavimą iš P. S., kaip įmoką už perkamus automobilius ir taip, apgaulės būdu, iš nukentėjusiojo P. S. savo ir bendrininkės R. K. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą 50700 litų (kas atitinka 14683,74 Eur).

Apklaustas kaltinamuoju J. K. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad 2012 metų rudenį Kauno turguje sutiko iš matymo pažįstamą Kęstą. Jo pavardės nežino, kur jį galima rasti – taip pat. Jis pasakė, kad turi galimybių aukcione pigiai nupirkti mašinų. Davė jų sąrašą. Tą sąrašą parodė E. B., o pastarasis – P. S.. Šis atvažiavo ir taip jie susipažino. P. S. per kelis kartus jam perdavė 50 700,00 lt automobilių įgijimui. Jis pinigus perdavė sąrašą jam davusiam Kęstui. Gal po mėnesio Kęstas pasakė, kad iškilo kažkokių problemų ir tų automobilių aukcione įgyti nėra jokios galimybės. Kęstas jam grąžino visus pinigus. Apie tai pranešė P. S.. Kaip tik tuo metu pas jį buvo Baltarusijos piliečiai T. ir F. Jie galėdavo parūpinti baltarusiškų kontrabandinių cigarečių. Nors P. S. buvo pareigūnas, bet pats užsiminėjo kontrabanda. Jam keletą kartų yra dėžėmis atvežęs cigarečių. Tai žinodamas, pasiūlė P. S. Kęsto už automobilius grąžintus pinigus perduoti Baltarusijos piliečiams, kad šie už juos pristatytų cigarečių, o jas pardavęs P. S. uždirbtų. Jis pats už tai būtų gavęs procentą. P. S. su tuo sutiko ir liepė už jo pinigus nupirkti cigarečių, juos perduoti baltarusiams. Pats nenorėjo rodytis, nes buvo pareigūnas ir nenorėjo, kad tie užsieniečiai jį matytų. Tokiu būdu, P. S. nurodymu ir sutikimu visus 50700,00 lt perdavė baltarusiams cigarečių nupirkimui. Jie išvažiavo, bet cigarečių nepristatė. Ten kažkas su jų pristatymo „kanalais“ strigo. Dėl to P. S. labai susinervino, pradėjo reikalauti pinigų. Jam būnant Bosnijoje, paskambino P. S. ir prašė pinigų arba jų paėmimą patvirtinančių dokumentų. Todėl paskambino žmonai ir pasakė, kad atvažiuos P. S. ir jam pasirašyti jo atsivežtus dokumentus dėl pinigų, tik pasižiūrėti, kad bendra suma kvituose neviršytų 50 tūkstančių litų. Žmona taip ir padarė. Ji nieko nesuprato, kas vyksta, o tik vykdė jo nurodymus. Apie šias aplinkybes ikiteisminiame tyrime nieko nesakė, nes nenorėjo į visą istoriją velti niekuo nekaltos žmonos. Jau grįžus iš Bosnijos, siūlė P. S. atiduoti dalimis pinigus, bet priimti dalimis jis nesutiko. Kadangi jautėsi kaltas, kad prapuolė pinigai, pasirašė vekselį visai sumai. Civilinį ieškinį, jei nebus realizuotas vekselis, pripažįsta pilnai ir sutinka atlyginti. Tačiau kategoriškai neigia sukčiavęs. Pinigai prapuolė, nes buvo P. S. sutikimu investuoti į rizikingą verslą – cigarečių kontrabandą ir perduoti baltarusiams.

Apklausta kaltinamąja R. K. kalta neprisipažino ir paaiškino, kad supranta kaltinimų esmę, tačiau neigia nusikaltusi. Kiek atsimena, 2012 metų pabaigoje pas juos į namus atvyko P. S. dar su vienu asmeniu. Jie bendravo kambaryje su jos sutuoktiniu J. K.. Jie sėdėjo prie stalo ir kalbėjosi, o ji pati pokalbyje nedalyvavo ir jo turinio bei esmės nežino. Buvo šeimininkė ir vykdė savo pareigą tinkamai priimti svečius. Virė kavą, arbatą, padengė stalą. Kadangi laikas nuo laiko užeidavo į kambarį su gėrimais ir maistu, girdėjo pokalbio nuotrupas, iš kurių suprato, kad jis vyksta apie automobilius ir prekybą jais. Tačiau detalių nežino. Ar tuo metu jos sutuoktinis užsiėmė automobilių prekyba, pasakyti negali, kadangi buvo namų šeimininkė. Rūpinosi mažais vaikais. Per visą laiką P. S. savo namuose matė tris kartus. Tiek kartų jis buvo apsilankęs. Nė vieno iš apsilankymų metu nematė, kad jis būtų jos sutuoktiniui perdavęs kokius nors pinigus. Tik matė, kaip vieną kartą P. S. į jų kiemą atvežė ir J. K. perdavė dvi dėžes cigarečių. Todėl ne tik, kad nedalyvavo jokiame sukčiavime kartu su sutuoktiniu, bet ir net neįtarė, kad gali būti tuo apkaltinti. Pati nematė, bet girdėjo, kad pas jos vyrą turėjo atvažiuoti kažkoks baltarusis dėl kontrabandos ir jie turėjo dėl to susitikti su P. S.. Nors nematė, bet suprato, kad P. S. pinigai už būsimą kontrabandą ir pateko tam rusakalbiui vyro pažįstamam. Apie tai nieko nesakė ikiteisminio tyrimo metu, nes P. S. buvo policijos pareigūnas. Jo bijojo. Jis buvo sakęs, kad su ja susidoros, jai skambinėjo ir grasino. Dėl grasinimų niekam nepranešė ir niekur nesikreipė. Dar žino, kad vyras P. S. dėl tų pinigų yra išdavęs vekselį. Todėl nebuvo jokio sukčiavimo, ji nedalyvavo ir neturi dėl ko prisipažinti. Taip pat jai suprantamas kaltinimas dėl dokumentų klastojimo. Tačiau savo kaltės taip pat nepripažįsta, nes jų neklastojo, o tik padarė ką liepė jai sutuoktinis, nieko apie tai nesuvokdama. Tuo metu jos sutuoktinis buvo išvykęs į užsienį. Jis paskambino ir pasakė, kad atvyks P. S. bei atsiveš lapus, kuriuos reikės užpildyti ir pasirašyti, ką nurodys P. S.. Tačiau reikėjo juos užpildyti taip, kad bendra suma per visus lapus neviršytų 50 tūkstančių litų. Vyro nurodymais pasitikėjo, taip pat pasitikėjo ir P. S., nes žinojo, kad šis yra pareigūnas. Sutuoktinis aiškino, kad tai kažkokie paskoliniai reikalai, liepė nesigilinti, o tik pasirašyti. Atvykus P. S. ir atsivežus tuos lapus, viską įvykdė, kaip liepė sutuoktinis. P. S. diktavo, ką kiekviename reikia rašyti. Jo nepaklausė, kur jis tuos dokumentus dės. Iki ekspertizės neigė juos pildžiusi, nes bijojo pakenkti savo vyrui bei bijojo P. S.. Tikrai žinojo, kad jis pareigūnas, nes savo namų kieme matė jį atvykusį su uniforma. Prašo išteisinti. Nieko nepadarė, todėl ieškinio nepripažįsta.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas P. S. paaiškino, kad 2012 metų lapkričio mėnesį pažįstamas G. Ž. papasakojo, kad yra galimybė aukcione įsigyti konfiskuotų automobilių. Kad jo pažįstamas gali suvesti su reikalingais žmonėmis. Taip buvo supažindintas su R. V.. Šis taip pat garantavo, kad pažįsta žmones, kurie gali padėti dėl to automobilių aukciono, žino, kada ir kur jis vyks. Pasakius, kad tai domina, R. V. pasikvietė E. B.. Šis papasakojo, kad Marijampolėje turi gerą pažįstamą, kuris ir gali sutvarkyti visą reikalą dėl aukciono. Todėl tą pačią dieną su E. B. nuvyko į kažkur prie Marijampolės kaime esančius kaltinamojo namus. Jis liko automobilyje, o E. B. nuėjo į vidų. Ten truko apie valandą laiko. Atnešė iš ten automobilių sąrašą su automobilių markėmis ir kainomis. Tą sąrašą nusifotografavo ir grįžo į namus. Sąrašą parodė kitiems nukentėjusiesiems – R. S., N. K. ir R. Ž.. Jie taip pat susidomėjo sąraše esančiais automobiliais. Jie perdavė pinigus už išsirinktus automobilius. Tada po kelių dienų susisiekė su E. B. ir kartu nuvyko pas J. K. į namus. Ten juos E. B. supažindino. Jam pasisakė, kad yra policijos pareigūnas ir laisvalaikiu užsiima automobiliais. J. K. buvo labai malonus, gyrėsi labai plačiomis pažintimis ir įtaka. Jie bendravo kambaryje. Kartu buvo ir kaltinamoji R. K.. Jis visą pokalbį girdėjo, bet pati į jį nesikišo. Juos vaišino kava. Pokalbio metu J. K. patikino, kad viskas legalu. Automobiliai yra konfiskuoti iš pažeidėjų ir yra Vilniaus ir Varėnos pasienio rinktinėse. Juos parduos aukcione. Kaltinamojo klausė, kaip galima natūroje pamatyti tuos automobilius, į ką buvo atsakyta, kad pirma reikia sumokėti aukciono dalyvio mokestį. Bus išrašyti jo sumokėjimą patvirtinantys kvitai, juose bus kodai, kurių pagalba bus galima prisijungti prie interneto ir viską bus galima pamatyti. Jis kalbėjo labai įtikinamai, todėl juo patikėjo. Perdavė jam dalį pinigų kaip aukciono dalyvių mokestį - 28 000,00 litų už 16 automobilių. Gavęs pinigus, kaltinamasis ėmė siūlyti ir kitus pigius automobilius, vilkikus, bet jis nuo jų atsisakė. Paprašė supildyti pinigų priėmimo kvitus, bet J. K. pasakė, kad kitą kartą juos duos jau užpildytus. Po kelių dienų kaltinamajam nuvežė dar 12 000,00 litų. Juos paėmęs, J. K. vėl siūlė automobilių, kur kas brangesnių. Jais nesusidomėjo. Kvitų ir šį kartą nedavė, žadėjo duoti, kai atveš paskutinę pinigų sumą. Davė operatoriaus „Bitė“ „Labas“ SIM kortelę. Liepė ja naudotis susisiekiant su juo, nes viskas turi būti slapta, kad nesužinotų kiti žmonės, nes visi norės pigių automobilių ir jų nebebus kaip gauti. Nuvežus paskutinę pinigų dalį – 10 700,00 litų, kaltinamajam buvo perduota viso 50 700,00 litų. Perdavus ir paskutinę pinigų dalį, jokie kvitai išduoti nebuvo. Toliau jį įtikinėjo, kad viskas bus gerai, automobiliai bus, nėra jokios apgaulės. Jau važiuodamas namo po šio susitikimo nujautė, kad yra kaltinamojo apgautas. Dar rašė jam žinutes ir skambino, bet ir toliau nebuvo nei mašinų, nei pinigų. Be to, J. K., sužinojęs, kad jis dirba policijoje, pradėjo jo prašyti paslaugų – perduoti nelegalių daiktų į areštinę. Tai darė labai aiškiomis užuominomis. Tačiau jis nuo to kategoriškai atsisakė. Jokių kalbų apie kontrabandines cigaretes su kaltinamuoju nevedė. Jo tikslas buvo automobiliai, o vėliau – tik atgauti iš jo apgaule išviliotus pinigus. Toliau tiesiogiai su J. K. nebendravo, nes jis kažkur dingo. Į skambučius ir žinutes neatsakinėjo. Todėl bendravo su E. B., nes būtent jis suvedė su J. K. ir už jį kaip dalykišką ir sąžiningą žmogų garantavo. E. B. skambindavo ir prašė surasti J. K., bei sužinoti, kada bus grąžinti pinigai. Po kelių tokių pokalbių E. B. jam atvežė aukciono dalyvio kvitus. Tačiau kvitai buvo be privalomų įmonės rekvizitų, juose buvo įrašyta nepilna J. K. perduotų pinigų suma. Kas tuos kvitus surašė, nežino, bet įtarė, kad surašė pats J. K., arba jo sutuoktinė. Susipažinęs su byla, iš ekspertizės dabar jau žino, kad tai padarė R. K.. Gavęs tuos netikrus aukciono dalyvio kvitus, galutinai suvokė, jog buvo J. K. apgautas. Suprato, kad reikės kreiptis į teisėsaugą. Todėl tam, kad apsidraustų ir surinktų pakankamai sukčiavimo įrodymų, su J. K. susitiko Rudaminoje, kur kaltinamasis pasirašė vekselį visai perduotai sumai su įsipareigojimu pinigus grąžinti iki 2012-12-05. Dar ir pasirašydamas vekselį, jis įtikinėjo, kad automobiliai tikrai yra ir galima bus juos įsigyti, tik reikia palaukti dėl kažkokių nenumatytų aplinkybių. Nors netikėjo, kad atgaus pinigus ar įgis automobilius, suėjus vekselyje nurodytam terminui, 2012-12-05 telefonu susisiekė su J. K.. Šis pokalbio metu pareiškė, kad automobilių nebus, pinigų neturi, o jo apskritai nepažįsta. Vekselio įstatymo nustatyta tvarka nerealizavo, kadangi suprato, kad J. K. padarė nusikaltimą – sukčiavimą. Vekselį laikė kaip įrodymą baudžiamajai bylai. Jo pagalba galima įrodyti iš jo apgaule išviliotos sumos dydį. Sužinojus, kad J. K. yra sukčius ir tuo asmeniškai įsitikinus bei tai jam pasakius, prasidėjo iš jo pusės šantažas. Kadangi žinojo, kad yra pareigūnas, J. K. jį pradėjo kaltinti kontrabanda, kad taip pakenkti ir išgąsdinti, kad jis nesikreiptų į teisėsaugą dėl sukčiavimo. Kadangi J. K. vengiant bendravimo ir kažkur dingus, dėl pinigų grąžinimo bendravo su E. B., pastarasis pradėjo rašyti pareiškimus, kad jam grasinama, kad jis buvo sužalotas. Tačiau tai buvo tik priemonės, kad nesikreipti dėl J. K. sukčiavimo. Tie tyrimai pagal E. B. pareiškimus buvo nutraukti. Per visą laikotarpį, kai bendravo su kaltinamuoju dėl automobilių pirkimo, J. K. niekada jam nesakė, kad automobilius suras ar parduos asmuo vardu Kęstas. Apie jokį Kęstą pokalbių metu nebuvo net užsiminta. Pas kaltinamąjį namuose niekada nebuvo sutikęs baltarusio vardu Jurijus ar kokio kito. Su jokiais rusakalbiais žmonėmis ir jokiais klausimai nėra bendravęs. Visų pokalbių metu buvo tik J. K. ir R. K.. Dėl cigarečių gabenimo jis niekada su niekuo nesitarė, pinigus davė J. K. automobilių pirkimui. Savo sutikimo perduoti pinigus tretiesiems asmenims ir kokiems nors kitiems tikslams niekada nedavė. Pas R. K. į namus vienas atvykęs niekada nebuvo. Ji jam varžytinių dalyvio pažymų neperdavė. Jas perdavė atvežęs E. B., ką yra pats patvirtinęs akistatos metu. Kadangi kaltinamajam perdavė 50 700,00 lt., kurių dalis priklausė nukentėjusiesiems R. S., R. Ž. ir N. K., o automobilių negavo, jų pinigų dalį grąžino iš savo lėšų, nes jautėsi dėl pinigų praradimo kaltas. Todėl reiškia civilinį ieškinį dėl visos sumos - ­50 700,00 lt. – ir prašo jį tenkinti solidariai priteisiant iš abiejų kaltinamųjų. Vekselį pateikia teismui saugojimui byloje ir jo nerealizuos.

Nukentėjusysis R. S. paaiškino, kad patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad nukentėjusysis P. S. yra jo pusbrolis, tarpusavio santykiai geri. Dabar jau neatsimena, bet tai buvo 2012 spalio ar lapkričio mėn., P. S. pasiūlė labai palankiomis kainomis įsigyti automobilių. Jis turėjo jų sąrašą su markėmis ir kainomis. Iš to sąrašo išsirinko jam patikusius pagal gamybos metus, markę ir kainą automobilius. Juos ketino paremontuoti ir brangiau parduoti. Reikėjo sumokėti dalį automobilių kainos, todėl P. S. perdavė 10 000 litų ir 4000 litų, viso 14 tūkstančių litų. Pasirinktų iš to sąrašo automobilių markių dabar tiksliai neprisimena. Tų pačių 2012 metų gruodžio mėn. P. S. pasakė, kad tikriausiai bus apgautas, nes kaltinamasis neperduoda žadėtų automobilių. Pareikalavus grąžinti pinigus, jų taip pat neatiduoda. Esant šioms aplinkybėms, patarė P. S. kreiptis į policiją, nes jam buvo perduoti pinigai ir jis kaltinamojo buvo apgautas. Su kaltinamaisiais nebendravo, jų abiejų nėra matęs. Kadangi nukentėjo nuo sukčiavimo, turi teisę reikšti civilinį ieškinį. Kadangi P. S. jam grąžino jo įmokėtus pinigus, nuo teisės reikšti civilinį ieškinį atsisako.

Nukentėjusysis N. K. paaiškino, kad R. S. yra jo geras draugas. Per jį susipažino su P. S.. Iš R. S. sužinojo, kad P. S. kažkur gali gauti pigių automobilių. Todėl nuvyko pas P. S. ir iš jo turėto sąrašo išsirinko 5 automobilius. Juos norėjo paremontuoti ir perparduoti. Kad gali būti apgaulė, nesitikėjo, nes ir jo pažįstami P. S. bei R. S. nurodė, kad iš to sąrašo yra išsirinkę sau automobilius. P. S. aiškino, kad reikia sumokėti dalį automobilių kainos, nes jie bus įgyjami per aukcioną. P. S. per du kartus perdavė 14000 litų. Kokių markių automobilius išsitrinko, dabar jau neatsimena. Pasiūlymas buvo labai patrauklus ir gundantis, nes buvo labai geros automobilių kainos. Viskas vyko 2012 metų spalio ar lapkričio mėnesiais. 2012 metų gruodžio mėn. P. S. jam pranešė, kad žmogus iš Marijampolės, t.y. kaltinamasis, kuris jam ir pasiūlė automobilius ir perdavė jų sąrašą su kainomis, jį apgavo. Nėra nei automobilių, nei pinigų. Nutarė, kad P. S. dėl apgavystės privalo kreiptis į policiją. Nors dėl šio sukčiavimo patyrė 14 000 litų žalą, P. S. jam pinigus grąžino, todėl nuo teisės reikšti civilinį ieškinį atsisako.

Nukentėjusysis R. Ž. paaiškino, kad 2012 rudenį susitiko su geru pažįstamu P. S.. Jis parodė sąrašą automobilių su kainomis. Sakė, kad Marijampolėje yra žmogus, kuris gali padėti tuos automobilius įsigyti, nes jie bus parduodami aukciono būdu ir tas žmogus turi priėjimą. Tie automobiliai iš Vilniaus ir Varėnos pasienio rinktinių, nes yra konfiskuoti. Buvo labai patrauklios kainos, todėl susigundė. Dabar gerai jau neprisimena, bet už keturis ar penkis automobilius perdavė P. S. 12 000 litų sumą. Po kurio laiko pradėjo P. S. klausinėti, kada bus galima automobilius atsiimti, nes pinigai jau buvo perduoti kaltinamajam. Dar kažkiek palaukę, kartu su P. S. nuvyko pas kaltinamąjį į namus Marijampolėje. Namuose juos priėmė kaltinamasis ir jo sutuoktinė - taip pat čia esanti kaltinamoji. Jie sėdėjo kambaryje prie apvalaus stalo. R. K. atnešė arbatos ir kartu su jais sėdėjo prie stalo. Viską girdėjo ir suprato, apie ką kalbama. Tačiau tvirtinti, kad ji ką nors būtų savarankiškai įtakojusi, negali. Pokalbis vyko jiems visiems dalyvaujant apie pusvalandį. Jie domėjosi, kur automobiliai ir kodėl jų taip ilgai nėra. J. K. aiškino, kad reikia dar palaukti ir automobiliai tikrai bus. Liepė jiems nesinervinti. Kartu pokalbį nukreipdavo nuo žadėtų automobilių į kitas temas. Pradėjo aiškinti, kad turi galimybę gauti jiems diplomatinius pasus, pradėjo siūlyti kontrabandinių prekių. Jų tas nedomino. Sutarė, kad bus automobiliai arba grąžinti pinigai. Ir išvažiavo. Pokalbį turėjo girdėti ir kartu su jais kambaryje buvusi R. K.. Išvažiuodamas turėjo tik 50 procentų tikimybę, kad bus arba automobiliai, arba pinigai. Bet viskas pasirodė kažkaip labai nerimta. Gal po savaitė kartu su P. S. nuvyko pas kaltinamąjį dar kartą. Bet vėl nebuvo nei automobilių, nei pinigų. Vėl buvo tik kaltinamojo pažadai. Vėl buvo nukreipiama tema į visokius pasiūlimus, kad yra galimybė gauti nelegalių cigarečių ir panašiai. Bet jo tai nedomino. Jie išvažiavo. Po šio antro vizito suprato, kad yra kaltinamųjų apgautas. Liepė, kad P. S. spręstų šią problemą, nes būtent jam perdavė savo pinigus už automobilius. Po kiek laiko P. S. jam grąžino pinigus, todėl ieškinio nereikš. Mano, kad buvo apgautas, todėl nukentėjo. Žino, kad P. S. iš kaltinamųjų automobilių negavo, taip pat negrąžinta ir visa 50 700,00 Lt. suma, kuri jų visų buvo surinkta ir P. S. perduota kaltinamajam. P. S. jam yra rodęs varžytinių dalyvių kvitus. Sakė, kad juos jam per tarpininką perdavė kaltinamieji. Be to, rodė J. K. pasirašytą vekselį, kuriuo šis įsipareigojo grąžinti visą jau minėtą sumą. Bet liko vis vien apgautas. Kadangi P. S. jam pinigus grąžino, nuo teisės reikšti civilinį ieškinį atsisako.

Liudytojas E. J. paaiškino, kad yra su P. S. pažįstamas. Jie bendrauja ir susitinka. Iš jo sužinojo, kad J. K. jam buvo davęs sąrašą automobilių, kuriuos galima buvo pigiai įsigyti aukcione. Kad juos įsigyti, P. S. jam perdavė kažkur 50 tūkstančių litų. Tačiau negavo automobilių, o J. K. neatidavė ir pinigų. P. S. jo buvo apgautas ir prasidėjo mulkinimas, žadant grąžinti pinigus. Datos tiksliai neprisimena, bet buvo po šios istorijos su automobiliais, pas jį į kepyklą atvyko P. S.. Ten su kažkuo pakalbėjo telefonu. Netrukus į kepyklą atvyko E. B., kuris turėjo P. S. atvežti iš J. K. pinigus. Atvykęs pasakė, kad pinigų neatvežė ir vėl kažkur išvyko. Dar po valandos sugrįžo ir P. S. pasakė, kad J. K. jo laukia Rudaminoje, kur jam atvežė ir atiduos 6000 litų. P. S. į ten važiuoti atsisakė, teigdamas, kad jam turi būti grąžinta visa suma vienu metu. Tiek apie šią istoriją ir žino. Apie jokias cigaretes nieko nežino. Buvo kalba tik apie pinigus už automobilius. E. B. atžvilgiu smurto niekada nėra vartojęs. Žino, kad tokį pareiškimą buvo E. B. parašęs ir jis buvo šiuo klausimu apklaustas, tačiau pagal E. B. pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Pats niekur nedalyvavo, apie viską žino tik iš P. S. ir jo pažįstamų pasakojimų.

Liudytojas R. V. paaiškino, kad kaltinamųjų nepažįsta ir nėra jų matęs. Yra pažįstamas su E. B.. 2012 m. rudenį sutiko E. B., kuris pasakė, kad žino, kur pigiai galima įsigyti automobilių. Prašė tam tikslui paskolinti pinigų. Pasakojo žinantis žmogų, kuris dirba ir prieina prie pasienio tarnybos konfiskuotų automobilių. Jie būna parduodami aukcione, todėl juos galima įsigyti labai pigiai. Pinigų E. B. neskolino ir pačiais automobiliais nesusidomėjo. Jau vėliau su asmeniniais reikalais buvo nuvykęs pas G. Ž.. Ten sutiko ir P. S.. Vyko kalba apie prekybą automobiliais. Tada jiems papasakojo, ką jam buvo dėl pigių automobilių sakęs E. B.. P. S. tuo susidomėjo. Todėl jie kartu nuvažiavo pas E. B.. Šis dar kartą jiems su P. S. papasakojo tą pačią istoriją apie automobilius. Kiek pamena, jie tą pačią dieną važiavo į Marijampolę, tačiau nei kur, nei pas ką – nežino, nes jam nebuvo įdomu. Tik kur kas vėliau iš P. S. išgirdo, kad tas E. B. žmogus su automobiliais yra J. K.. Ir jis P. S. apgavo, nes paėmė didelę pinigų sumą ir jokių automobilių už juos neįgijo ir neperdavė, kaip buvo žadėta. Kepykloje pas E. J., kuomet ten buvo E. B., nebuvo. Jokiame ikiteisminiame tyrime be šio, apklaustas nebuvo.

Liudytojas G. Ž. paaiškino, kad 2012 metų rudenį pas jį namuose buvo pažįstamas P. S.. Tuo pačiu metu į namus atvyko ir R. V.. Šis papasakojo, kad buvo sutikęs E. B., kuris turi pažįstamą, galintį per aukcioną nupirkti mašinų labai patraukliomis kainomis. Kadangi tai sudomino P. S., jie vyko pas E. B.. Su E. B. visi kartu vyko pas J. K.. Jis gyveno kažkur Marijampolės rajone prie šiltnamių. Nuvykus į vietą, į J. K. namus nuėjo tik vienas E. B.. Jie laukė jo automobilyje. E. B. atsinešė automobilių sąrašą ir apie juos pasakojo. Jiems važiuojant, skambinėjo telefonu J. K. ir apie kurį nors iš sąrašo sudominusį automobilį prašė daugiau informacijos bei ją atsakydavo. Buvo prašoma tų automobilių nuotraukų, bet buvo sakoma, kad jie angare, todėl jų nėra. Netrukus sužinojo, kad P. S. J. K. perdavė pinigus, tačiau automobilių negavo, nes buvo apgautas. Pats nenukentėjo. Pinigų perdavime nedalyvavo. Po to, kai paaiškėjo, kad automobilių nėra, P. S. reikalavo J. K. grąžinti pinigus. Šis tik žadėjo. Kartu teigė, kad tos mašinos yra. Dalyvavo, kai P. S. su J. K. buvo susitikę Rudaminoje. Tai buvo jau po apgaulės paaiškėjimo. Susitikimo metu J. K. tebeteigė, kad yra tos mašinos, tačiau jei P. S. nesutinka laukti, jis galintis grąžinti pinigus, nes juos turi. P. S. pasakius, kad nelauks ir kad reikalauja pinigų, J. K. pradėjo teigti, kad juos turi, bet su savimi neatsivežęs. Tada pats pasiūlė P. S., kad gali pasirašyti vekselį paimtai pinigų sumai. P. S. su savimi turėjo vekselio blanką. Iš to suprato, kad jų susitikimas buvo planuotas. Vekselis Rudaminoje buvo pasirašytas J. K. priklausančiame autobusiuke. E. B. šiame susitikime nedalyvavo. P. S. sakė, kad dabar turi įrodymą. Kiek žino, pinigai net ir po to P. S. J. K. grąžinti nebuvo.

Liudytojas E. B. paaiškino, kad patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad J. K. pažįsta senai, nes bendrauja su jo motina, kuri verčiasi daržovių prekyba Ima iš jos produkciją. 2012 metų pabaigoje J. K. pasiūlė pigiai įsigyti konfiskuotų automobilių, aiškino, kad automobilius sulaiko ant sienos ir konfiskuoja, vėliau daug pigiau parduoda aukcione. Šiais automobiliais nesusidomėjo, bet po kelių dienų apie juos papasakojo R. V.. Šis apie tai papasakojo P. S., kurio jis iki tol nepažinojo. R. V. juos suvedė Lazdijuose. P. S. papasakojo apie tai, kad J. K. turi galimybę gauti pigiai nusipirkti aukcione automobilių. 2012 lapkričio mėn. viduryje, tikslaus laiko neprisimena, paskambino P. S. ir pareiškė, kad jį domina tie automobiliai. Tada jis susisiekė su J. K. ir sutarė dėl susitikimo. Tą pačią dieną su P. S. pas jį nuvažiavo. Kartu važiavo ir G. Ž.. Pas J. K. kambaryje kalbėjosi apie automobilius. J. K. davė automobilių sąrašą, o P. S. rinkosi automobilius, kažką kalbėjo apie pinigus. Po šio pokalbio jie dar kartą važiavo pas kaltinamąjį, bet jo namuose nebuvo. Po to sužinojo, kad J. K. gavo iš S. virš 50 000 litų automobilių nupirkimui. 2012-12-06 jam paskambino P. S., sakė atvažiuoti į duonos kepyklą. Ten nuvažiavus, P. S. teiravosi, kada J. K. atiduos pinigus, nes automobilių nenupirko ir jį apgavo. Jis susiskambino su J. K. ir pasakė, kad P. S. prašo gražinti pinigus. J. K. sakė, kad gali gražinti 6000 litų. P. S. nesutiko ir prašė gražinti visus duotus pinigus. Papildomai paaiškino, kad buvo įsitikinęs, kad J. K. tuos automobilius galėjo parūpinti, tik kažkas užstrigo. Jau nuo pirmo J. K. ir P. S. tarp jų vyko kalba apie kontrabandines cigaretes. P. S. J. K. yra atvežęs dvi dėžes cigarečių. Būnant duonos kepykloje, P. S. jį sumušė. Patyrė galvos traumą, dėl ko gydėsi. Dėl traumos ne viską atsimena. Ikiteisminis tyrimas dėl jo sumušimo nutrauktas. Dalyvavo, kuomet J. K. P. S. pasirašinėjo vekselius Rudaminoje. Tačiau detalių nežino, nes buvo tuo metu lauke, o jie dokumentus pasirašinėjo mašinoje. Patvirtino parodymus duotus akistatoje, kad pirmą kartą nuvykus pas J. K. į namus su P. S. ir G. Ž., jis vienas nuėjo į namus ir atnešė nurašytą automobilių sąrašą. Taip pat patvirtino akistatos metu duotus parodymus, kad pinigų priėmimo kvitus jis paėmė iš J. K. Marijampolėje ir nuvežė P. S. į Lazdijus, kartu su tušinuku, o kvitai buvo nepilnai užpildyti. Taip pat nurodė, jog nieko nežino apie kokius nors J. K. draugus iš Baltarusijos ir jų nepažįsta. Pinigų perdavimo asmeniškai nematė. Iš P. S. žino, kad J. K. vekselis buvo pasirašytas kaip įrodymas, kad pinigai buvo paimti. Savo parodymų nenuoseklumą teisina patirta galvos trauma. Ikiteisminiame tyrime apie kontrabandines cigaretes per apklausą nieko nesakė, nes niekas jo apie tai neklausė. Mano, kad teisme tai reikia pasakyti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamųjų kaltė įrodyta bylos rašytine medžiaga: 2013-01-25 Alytaus AVPK Lazdijų rajono PK KPS tyrėjos R. K. tarnybiniu pranešimu, apie tai, kad tikslinant įvykio aplinkybes ir apklausus P. S., nustatyta, kad 2012 m. lapkričio mėnesį jis perdavė J. K. 50 700 litų už 16 įvairių markių automobilių, kuriuos J. K. žadėjo nupirkti aukcione, tačiau nei automobilių, nei pinigų P. S. neatgavo, dėl šių aplinkybių tikslinga pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo(t.1,b.l.1); 2013-01-31 apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad apžiūrėtas P. S. pateiktas mobilaus ryšio telefonas „Samsung“, kuriame yra fotonuotrauka, kurioje užfiksuotas devyniolikos automobilių sąrašas: pavadinimai, pagaminimo metai ir kainos, kampe užrašas 10 %. Taip pat telefone apžiūrėtos SMS žinutės, siuntinėtos tarp P. S. ir J. K., jose minimas aukcionas, pinigų priėmimo kvitai(t.1, b.l.76-79); Tame pačiame protokole apžiūrėti „Pinigų priėmimo kvitai“, 10 vnt., iš kurių penkiuose R. S. vardu surašyta varžytinių dalyvio mokesčio už 3146 Lt, N. K. vardu už 3720 litų(t.1, b.l.76-79); Apžiūrėtų kvitų originalai voke(t.1,b.l.80); Tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuota telefone rasto susirašinėjimo analizė(t.1, b.l.99-102); 2015-08-14 Specialisto išvada Nr. 11-234 (15), kurioje konstatuota, jog rankraštiniai įrašai varžytinių dalyvio kvituose yra parašyti R. K.(t.3,b.l.87-89);2013-02-20 apžiūros protokolu, kuriuo apžiūrimas mobilaus ryšio telefonas „Samsung GT-E1081T, jame esančios SMS žinutės iš numerio (duomenys neskelbtini), kuriose minimi automobiliai, aukcionas ir pinigų priėmimo kvitai(t.1, b.l.104-108), telefonas saugomas Kazlų Rūdos PK (t.1, b.l. 113); 2013-02-01 VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės raštu dėl informacijos, iš kurio matyti, kad sąraše nurodytų automobilių, kurie būtų saugomi jų aikštelėje, nebuvo(t.1, b.l.115); 2013-01-23 VSAT prie LR VRM Varėnos rinktinės ikiteisminio tyrimo skyriaus raštu, iš kurio matyti, kad pagal nurodytų automobilių sąrašą, pas juos buvo sulaikytas tik vienas automobilis, atitinkantis požymius, t.y. BMW5(2001 m.), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kurio baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui(t.1, b.l.117); 2014-03-05 Marijampolės AVPK Kazlų Rūdos PK KPS vyresn. tyrėjos I. S. tarnybiniu pranešimu apie telefono numerių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriuos naudojo E. B., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriuos naudojo J. K. ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriuos naudojo P. S., išklotinių analizę, iš kurios matyti, kad 2012-11-29, kai J. K. ir P. S. Rudaminoje pasirašė vekselį, jokių pokalbių su užsienio piliečiais (abonentais) iš J. K. naudotų numerių nebuvo(t.1, b.l.163); 2013-04-09 Akistatos protokolu tarp P. S. ir E. B., iš kurio matyti, kad E. B. patvirtino, jog pirmą kartą, nuvykus pas J. K. į namus su P. S. ir G. Ž., jis vienas nuėjo į namus ir atnešė nurašytą automobilių sąrašą. Patvirtino, jog pinigų priėmimo kvitus iš J. K. Marijampolėje paėmė jis ir nuvežė juos P. S. į Lazdijus kartu su tušinuku, kvitai buvo nepilnai užpildyti(t.1, b.l.63-64); Paprastojo vekselio originalu, iš kurio matyti, kad pagal šį vekselį J. K. be sąlygų privalo sumokėti 50 700,00 Lt. P. S. iki 2012-11-29(t.5,b.l.34).

Byla nagrinėjama pateiktų kaltinimų ribose.

Nors kaltinamasis savo kaltę neigia, teismas laiko ją pilnai įrodyta. Kaltinamųjų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais teismas nesivadovauja, nes vertina juos kaip kaltinamųjų gynybinę versiją siekiant išvengti atsakomybės. Jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, ir net priešingai – ištirti įrodymai neigia kaltinamųjų gynybinę versiją. Taip pat teismas nesiremia liudytojo E. B. nenuosekliais parodymais, kuriais siekiama padėti kaltinamiesiems išvengti atsakomybės. Šie liudytojo parodymai yra ne tik, kad prieštaringi, bet ir nuosekliai kinta kartu su J. K. besikeičiančiais parodymais jam palankia linkme. Ir priešingai, teismas remiasi nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra logiški ir nuoseklūs. Juos patvirtina kiti bylos įrodymai.

Kaltinamieji, būdami sutuoktiniais, teikia bendrą gynybinę versiją, pagal kurią R. K. apie įvykį nieko nežino ir nesupratusi. Ji yra tik J.K. nurodymu ir nieko nesuvokdama užpildžiusi pinigų priėmimo kvitus bei asmeniškai juos perdavusi P. S.. Pats J. K. pripažįsta susidomėjęs asmens vardu Kęstas pasiūlymu aukcione pigiai įsigyti automobilius ir tokiu būdu užsidirbti. Šis pasiūlymas per E. B. pasiekė P. S., o šis kartu su kitais trimis nukentėjusiaisiais ryžosi įgyti automobilių 50 700 litų sumai ir pinigus perdavė kaltinamajam. Kęstui nepavykus įgyti automobilių, šis gražino pinigus. Apie tai buvo pranešta P. S.. Kartu jam buvo pasiūlyta už automobilius grąžintą pinigų sumą investuoti į kontrabandines cigaretes ir taip užsidirbti. Gavus P. S. sutikimą, šie pinigai buvo perduoti baltarusiams, tačiau šis nusikalstamas verslas strigo ir pinigai prapuolė. Kaltinamasis jaučiasi kaltas palenkęs nukentėjusįjį rizikingai ir neteisėtai investicijai, dėl kurios nukentėjusysis neteko pinigų ir dėl to pripažįsta ieškinį, tačiau neigia sukčiavęs. Tokiu būdu, kaltinamieji negali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir turi būti išteisinti pripažįstant tik kaltinamojo civilinę prievolę nukentėjusiajam. Tačiau ištirti įrodymai šią kaltinamųjų versiją paneigia ir teismas ją atmeta bei kaltinamųjų kaltę laiko įrodyta.

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį viena iš kvalifikuoto sukčiavimo padarymo formų – tai didelės vertės svetimo turto įgijimas panaudojant apgaulę. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė byla Nr. 2K-335/2010).

Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto perleidimu kaltininkui. Apgaulė turi padaryti esminę įtaką nukentėjusiajam apsispręsti dėl savo turto perleidimo. Ji gali pasireikšti viena apgaulės formų – piktnaudžiavimu pasitikėjimu – kai kaltininkas veiką padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pasitikėjimo pagrindą. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Kaltininko tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento.

Aukščiau analizuotuose kaltinamųjų veiksmuose akivaizdūs visi minėti požymiai. Iš pradžių per E. B. paskleidžiama žinia apie neva egzistuojančią galimybę pigiai aukcione įsigyti konfiskuotų automobilių. Jis pasiekia nukentėjusiuosius ir jie suvedami su kaltinamaisiais, kur, užsimezgus asmeninio tarpusavio pasitikėjimo santykiams, per tris kartus automobilių įgijimui perduodama 50 700,00 lt. ir tokiu būdu kaltinamieji užvaldo svetimą turtą. Nors apgaulei iškilus viešumon, pats kaltinamasis save pateikia taip pat kaip nepavykusių sandorių(iš pradžių su menamu Kęstu, o po to ir su Baltarusijos piliečiais), auką, teismas šią gynybinę versiją atmeta ir laiko buvus esminę tyčinę apgaulę, kad užvaldyti nukentėjusiųjų pinigus. Nors J. K. teigia, kad jam šį būdą užsidirbti pasiūlė Kęstas, toks asmuo nenustatytas. Kaltinamojo teigimu Kęstas neparūpino automobilių, todėl gražino jam pinigus. Tačiau bylos medžiaga nenustatyta ne tik, kad toks asmuo egzistavo, bet nustatytas neginčytinas faktas, kad kaltinamojo nurodytose Vilniaus ir Varėnos pasienio rinktinėse jokių sąraše esančių automobilių nebuvo, juolab negalėjo būti rengiamas ir jų aukcionas. Todėl tiek menamas Kęstas, tiek ir automobilių aukcionas tėra esminės apgaulės elementai, kad iš nukentėjusiųjų išvilioti ir užvaldyti jų pinigus. Nė vienas nukentėjęs nepatvirtino, kad kaltinamieji būtų nurodę tokį asmenį. O priešingai – pats J. K. gyrėsi savo įtakingomis pažintimis ir galimybėmis aukcione įgyti žadamus automobilius, siūlė net ir kitų, nei buvo sąraše – brangesnių ir krovininių. Nukentėjusiųjų parodymais nustatyta, kad J. K. perdavus visą pinigų sumą, bet neperdavus už ją jokių automobilių bei jos perdavimą patvirtinančių dokumentų, J. K. iki paskutinio momento žadėjo, jog automobiliai bus. Būtent jis per E. B. perdavė P. S. užpildytus pinigų priėmimo kvitus už tariamą dalyvavimą automobilių varžytinėse. Šią aplinkybę patvirtino ir E. B., kuris minėtus suklastotus dokumentus ir perdavė nukentėjusiajam. Tačiau pastarajam suvokus, kad perduoti dokumentai yra suklastoti, o pinigai iš jų išvilioti apgaule, ir toliau reikalaujant grąžinti pinigus, J. K. sutinka tai daryti dalimis, tačiau ir toliau aiškina, kad automobiliai yra, tik reikia laukti. Akivaizdu, kad išduoti varžytinių dalyvių kvitai tebuvo elementas, kuriuo siekta sustiprinti apgaulę – patvirtinti neva įvyksiančias automobilių varžytines. Tai akivaizdu iš kvitų turinio, nes jie patvirtina ne visą J. K. perduotą sumą, kaip jis pats teigia, o tik faktą, kad paimta dalis pinigų dalyvauti varžytinėse. Tai kartojama net ir jam pasirašius vekselį visai užvaldytai sumai. Ir tik nukentėjusiajam kreipusis į teisėsaugą, atsiranda nauja nenuosekli ir niekuo nepatvirtinta versija, kad pinigai menamo Kęsto buvo grąžinti ir P. S. sutikimu panaudoti kontrabandinėms cigaretėms įgyti, juos perduodant nenustatytiems baltarusiams. Teismas ir šią kaltinamojo versiją atmeta kaip gynybinę ir akivaizdžia neatitinkančią tikrovės. Kaltinamasis mėtosi ir teigia nenuoseklius bei vieni kitiems prieštaraujančius parodymus. Iš pradžių teigia, jog pinigai buvo perduoti Jurijui, kurio duomenų nežino. Jurijus jo namuose buvo susitikęs su P. S. ir pinigai Jurijui perduoti P. S. nurodymu, jiems kažką susitarus. Vėliau nurodoma, kad jie perduoti jau ne Jurijui, o A. S. T. po pastarojo susitikimo su P. S.. Teisme kaltinamasis jau nurodo, kad pinigus perdavė abiem šiems pas jį atvykusiems asmenims, gavus telefonu P. S. pritarimą. P. S. su jais susitikęs nebuvo, nes bijojo, kadangi yra pareigūnas. Nors kaltinamasis nurodo, kad su šiais asmenimis iš Baltarusijos kontaktavo telefonu, iš pateiktų aukščiau analizuotų įrodymų seka, kad iš J. K. naudotų abonentų tuo laikotarpiu jokie skambučiai į užsienį nefiksuoti. Taigi akivaizdu, kad turto apgaule užvaldymo pateisinimui sukurtos dvi versijos apie Kęstą ir Baltarusijos piliečius yra paneigtos ir todėl atmetamos. Teismas laiko neginčytinai įrodytu, jog turtas buvo užvaldytas apgaule – nurodant neegzistuojančią galimybę aukcione įsigyti automobilius ir paimant už juos pinigus. Apgaulė akivaizdi ir esminė, kadangi nurodytose įstaigose(Vilniaus ir Varėnos pasienio rinktinės) automobilių net nebuvo ir jokie aukcionai nebuvo organizuojami. Pats J. K. kaip nors padėti įgyti automobilius aukcione neturėjo jokios, net teorinės galimybės.

Teismas taip pat pilnai laiko įrodyta ir J. K. kaltę pagal abu kaltinimus – kvalifikuotą sukčiavimą ir tikro dokumento suklastojimą. Nors kaltinamoji neigia suvokusi dalyvaujanti vykdant nusikalstamas veikas, teismas laiko tai nustatytu ir įrodytu. Iš bylos medžiagos seka, kad kaltinamoji dalyvavo J. K. ir nukentėjusiųjų susitikimuose ir girdėjo pokalbių turinį, todėl pilnai turėjo galimybę suvokti apie ką vyksta kalba. Nors pokalbiai vyko apie automobilių įgijimą ir prekybą, ji pati teisme patvirtino, jog jai nežinoma, kad tuo metu jos vyras vertėsi prekyba automobiliais.

Nors abu kaltinamieji tai aktyviai neigė, eksperto išvada neginčytinai nustatyta, kad R. K. į dešimt „Pinigų priėmimo kvitų“, kurių Forma patvirtinta LR Finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340, eilutėje „prekių/paslaugų pavadinimai, kiekiai, matavimo vienetai, vieneto kaina“ suklastodama įrašė žodžius „Varžytinių dalyvio mokestis“, eilutėse „Sumokėta suma“ įrašė pinigų sumas žodžiais bei skaitmenimis, bei eilutėje „sumokėjau“ penkiuose kvituose, t.y. 600 Lt sumai, 480 Lt sumai, 500 Lt sumai, 650 Lt sumai, 1490 Lt sumai įrašė „N. K.“ ir penkiuose kvituose, 456 Lt sumai, 690 Lt sumai, 670 Lt sumai, 530 Lt sumai, 800 Lt sumai įrašė „R. S.“, taip suklastojo tikrus dokumentus – „pinigų priėmimo kvitus“.

Teismų praktikoje suformuota nuostata, jog žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas ar realizavimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui įgyti. Tačiau jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino, jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse numatytų nusikalstamų veikų sutaptį.

Šiuo atveju akivaizdu, kad kaltinamoji suklastojo tikrą dokumentą ir jis buvo panaudotas pateikiant nukentėjusiesiems kaip apgaulės priemonė svetimo turto įgijimui ir jo pateisinimui, kadangi paėmus pinigus už automobilių įgijimą aukcione ir toliau žadant, kad automobiliai bus įgyti, šie dokumentai buvo pateikti kaip dalies paimtos sumos – 6866 lt nuo bendros 50 700,00 lt sumos – pateisinimas, įvardijant dokumentuose tai kaip „Varžytinių dalyvio mokestį“. Todėl akivaizdi sukčiavimo ir dokumento suklastojimo veikų sutaptis.

Nors kaltinamoji neigia suvokusi apie sukčiavimą bei dokumentų klastojimą, teismas šią versiją atmeta. Kaltinamoji nurodo, kad dokumentus surašė gavusi sutuoktinio nurodymą telefonu. Dokumentus atsivežė P. S., o ji, jo bijodama, juos surašė, pasirašė bei jam atidavė. Minėtą aplinkybę paneigia ne tik P. S., bet ir liudytojo E. B. parodymai. P. S. neigia buvęs pas R. K. ir gavęs kokius nors dokumentus. Tvirtina, jog juos per E. B. perdavė J. K. kartu su pažadu, kad automobiliai bus. Ir tik dėl būtinų rekvizitų nebuvimo ant dokumentų, jis supratęs, kad jie suklastoti bei galutinai suvokęs, jog yra apgautas ir tapęs sukčiavimo auka. E. B. taip pat patvirtino, jog šiuos dokumentus perdavė P. S. jis, o gavo juos iš J. K.. Tą yra patvirtinęs akistatoje su P. S.. Šie faktai įrodo, jog R. K. akivaizdžiai meluoja, kad pas ją buvo P. S. ir jai pateikė užpildyti dokumentus, o ji tik pasirašiusi, nes prieš tai buvo gavusi ir tokį sutuoktinio nurodymą. Tai rodo, jog jie jos buvo klastojami visai kitomis aplinkybėmis, be P. S. poveikio, ir sukčiaujant bendrai su sutuoktiniu kaltinamuoju J. K.. Nors ji neigia bet ką žinojusi apie vyro reikalus, tačiau nurodo, jog žinojo, kad pas juos namuose lankėsi kontrabanda užsiimantys asmenys iš Baltarusijos ir su jais namuose turėjo susitikti P. S.. Tačiau net pats J. K. savo parodymuose teisme neigia tokį susitikimą buvus. Toks kaltinamųjų parodymų neatitikimas rodo, kad jie abu suvokia buvus apgaulę pasisavinant svetimus pinigus ir jų abiejų siekį bendrais, tačiau blogai koordinuotais parodymais, išvengti už tai atsakomybės.

Suformuota teismų praktika reikalauja, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Vadovaudamasis šia nuostata, teismas konstatuoja, jog žinant šį principą, kaltinamieji sąmoningai pasirinko savo gynybai bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtinusią ir teismo atmestą versiją, jog pas J. K. esantys nukentėjusiųjų pinigai vieno iš jų - P. S. – duotu sutikimu neva buvo investuoti į kontrabandinių cigarečių verslą. Žinant, kad P. S. statutinis valstybės tarnautojas, tokios aplinkybės buvo jį kompromituojančios ir, kaltinamųjų įsitikinimu, turėjo sulaikyti nuo teisių gynimo ne tik civiliniame, bet ir baudžiamajame procese.

Vertindamas įrodymus, teismas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Šiuo atveju abiejų kaltinamųjų tyčia akivaizdžiai įrodyta ne tik jų objektyviai atliktais veiksmais veikos darymo metu, bet ir aktyviais veiksmais nusikalstamai veikai iškilus aikštėn, sąmoningai klaidinant teismą nelogiškais, nenuosekliais ir prieštaringais, jokiais faktais nepagrįstais parodymais.

Byloje surinkti bei teisiamojo posėdžio metu ištirti duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka yra įrodymai, jie įtikinami, jų visuma patvirtina nustatytas faktines aplinkybes, kaltinamųjų kaltę, jų pakanka nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes.

Tokiu būdu, teismas laiko nustatytu, kad kaltinamojo J. K. veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o kaltinamosios R. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos teisingai, nes pilnai atitinka šių nusikaltimų požymius. Abiem kaltinamiesiems pagrįstai inkriminuotos kvalifikuotos sukčiavimo sudėtys, kadangi apgaule užvaldytas turtas sudaro 14683,74 EUR, t.y. viršija 250 MGL lygį(BK 190 straipsnio 1 dalis).

Civilinis ieškovas P. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 14 683,74 EUR turtinės žalos atlyginimo. Prašo ją solidariai priteisti iš kaltinamųjų. Taip pat solidariai iš kaltinamųjų priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pareiškimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismų praktikoje nustatyta, kad solidarioji atsakomybė yra taikoma, kai nustatoma bent viena iš sekančių sąlygų, asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus. Pagal veikos darymo aplinkybes neabejotinai yra nustatytos kaltinamųjų solidariosios atsakomybės sąlygos. Turtinės žalos dydis bei pagrindas nustatyti analizuojant kaltinamųjų kaltės įrodymus, civilinio ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais. Teismui civilinio ieškovo pateiktas Paprastojo vekselio originalas teismo laikytinas tik rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu reikalavimo dydį, nes nebuvo pateiktas vykdyti per nustatytą terminą ir Lietuvos Respublikos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta vykdymo tvarka. Jis patvirtina, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas kaltinamajam yra perdavę 50 700,00 Lt., kas atitinka prašomą priteisti 14 683,74 Eur sumą. Tokiu būdu, dėl žalos dydžio teismui abejonių taip pat nekyla, todėl vadovaujantis išdėstytu bei CK 6.280 straipsnio, 6.263 straipsnio, BPK 109 straipsnio pagrindu tenkintinas visiškai.

Civilinis ieškovas taip pat prašė priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2010-10-12 nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-443/2010 yra nurodęs, kad tam, kad taikyti CK 6.210 str. bei priteisti palūkanas turi būti trys sąlygos – pirma, prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas terminas ją įvykdyti, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nurodoma, kad palūkanos nemokamos. Teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju yra visos būtinos sąlygos bei pagrindai priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos – 2016-07-05(t.4,b.l.132-133) - iki nuosprendžio dalyje dėl 14 683,74 Eur turtinės žalos atlyginimo įvykdymo.

Nukentėjusieji turi teisę reikalauti, kad iš kaltinamųjų būtų išieškotos išlaidos nukentėjusiojo advokato, kaip jo atstovo išlaidoms apmokėti(LR BPK 106 str. 2d.), todėl nukentėjusiajam priteistinos išlaidos jį atstovavusiam advokatui apmokėti. Iš byloje esančių advokato orderio(t.4, b.l.36), pinigų priėmimo kvito(t.4, b.l.135), seka, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas P. S. turėjo 800,00 Eur jį atstovavusiam advokatui apmokėti. Kadangi civilinėje teisėje yra įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas(CK 6.249-6.251, 6.263 straipsniai), ši suma priteistinos iš kaltinamųjų nukentėjusiojo naudai.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, Marijampolės AVPK Kazlų Rūdos PK saugomi SIM kortelė „Labas“ – sunaikintina, mobilaus ryšio telefonas „Samsung GT-E1081T“ – kaip nusikaltimo įrankis – konfiskuotinas(BK 72 straipsnio 1 dalis, 2 dalis); Paprastojo vekselio originalas, iš kurio matyti, kad pagal šį vekselį J. K. be sąlygų privalo sumokėti 50 700,00 Lt. P. S. iki 2012-11-29, saugomas byloje(t.5,b.l.34) – paliktinas saugoti byloje.

Skiriant bausmes, teismas atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, teisiamųjų asmenybes, jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

Abiejų kaltinamųjų įvykdyta veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, įstatymo priskiriama prie sunkių nusikaltimų(BK 11 straipsnio 5 dalis). R. K. veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje – prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis).

Atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių kaltinamiesiems nenustatyta.

R. K. teismo neteista, charakterizuojama patenkinamai, administracine tvarka nebausta. Turi sveikatos problemų – diagnozuotas sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų. Padarė dvi nusikalstamas veikas, esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai.

J. K. charakterizuojamas tik patenkinamai, baustas administracine tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, yra teistas už kriminalinį nusikaltimą Estijos Respublikos 2013-07-23 Tartu teismo nuosprendžiu, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo laikyti jį turinčiu teistumą, kadangi BK 97 straipsnio 1 dalies nuostata, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos E. S. valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, galioja nuo 2014-03-24(2014-03-13 įstatymo Nr. XII-776 redakcija) ir negali būti taikoma atgaline data(BK 3 straipsnio 2 dalis) veikos padarymo atžvilgiu.

Įstatymas už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą numato vienintelę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Parenkant bausmės dydį J. K., teismas sprendžia, kad jam skirtina BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė, artima sankcijos vidurkiui.

R. K., atsižvelgiant į jos vaidmenį veikos padaryme, į šeimyninę priklausomybę nuo kaltinamojo J. K., į tai, kad augina mažamečius vaikus, į jos sveikatos būklę, net ir nesant atsakomybę sunkinančių ir ją lengvinančių aplinkybių, skirtinos bausmės(laisvės atėmimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir arešto pagal BK 300 straipsnio 1 dalį), žemesnės už sankcijos vidurkį. R. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį švelniausią iš bausmių – bauda – neskirtina, atsižvelgiant į tai, kad ji nedirba, augina mažamečius vaikus, todėl gali būti sunkiai realiai įvykdoma.

Teismas taip pat laiko, kad abiejų kaltinamųjų atžvilgiu jų izoliavimas nuo visuomenės dar nėra neišvengiamai būtinas.

Atsižvelgdamas į nusikaltimų padarymo aplinkybes, jų pobūdį, kitas kaltinamuosius charakterizuojančias aplinkybes, teismas sprendžia, kad jie dar gali būti probuojami, t.y., taisomi neizoliuoti nuo visuomenės, taikant jiems probuojamojo resocializacijos ir visuomenės saugumo pusiausvyros užtikrinimo principą, kad jų priežiūra būtų pagrįsta racionalia pusiausvyra tarp probuojamojo resocializacijos interesų ir visuomenės saugumo užtikrinimo poreikių bei minimalios intervencijos ir proporcingumo principą, kad proporcingų ir veiksmingų priemonių taikymas probuojamajam pataisos procese neapribojant jo teisių ir laisvių, jei tai nėra pagrįsta ir būtina probacijos tikslui pasiekti. Todėl jų atžvilgiu, paskyrus terminuoto laisvės atėmimo bausmes, taikytinos LR BK 75 str. nuostatos – laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas paskiriant griežtus įpareigojimus, kurie sulaikytų nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 305, 307 straipsniais, 308 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

J. K. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 3(trejiems) metams ir 4(keturiems)mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2(dvejiems)metams ir 6(šešiems)mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, J. K. į bausmę įskaityti laiką, išbūtą suėmime nuo 2017-01-18 iki 2017­­­-02-08.

J. K. kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti – iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti palikti galioti.

R. K. pripažinti kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 1(vieneriems)metams ir 6(šešiems)mėnesiams.

Pripažinti kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteisti areštu 40(keturiasdešimčia)parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1(vieneriems)metams ir 6(šešiems)mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1(vieneriems)metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. K. kardomąją priemonę- rašytinį pasižadėjimą neišvykti – iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti palikti galioti.

Civilinį ieškinį tenkinti pilnai.

Iš J. K. ir R. K. solidariai P. S. naudai priteisti 14 683,74 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos – 2016-07-05 - iki nuosprendžio dalyje dėl 14 683,74 Eur turtinės žalos atlyginimo įvykdymo.

Iš J. K. ir R. K. solidariai P. S. naudai priteisti 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: Marijampolės AVPK Kazlų Rūdos PK saugomus SIM kortelę „Labas“ – sunaikinti; mobilaus ryšio telefoną „Samsung GT-E1081T“ – kaip nusikaltimo įrankį konfiskuoti(BK 72 straipsnio 1 dalis, 2 dalis); Paprastojo vekselio originalą, iš kurio matyti, kad pagal šį vekselį J. K. be sąlygų privalo sumokėti 50 700,00 Lt. P. S. iki 2012-11-29, saugomą byloje(t.5,b.l.34) – palikti saugoti byloje.

J. K. ir R. K. išaiškinti, kad jie per tris darbo dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo nuvykti į Kauno apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyrių, esantį Laisvės g.2, Marijampolė.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per šį teismą.

Teisėjas Laimondas