Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Zigmo Pociaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl 2018 m. spalio 11 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL (3766 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas G. B. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. spalio 19 d. 19.18 val. iki 2017 m. spalio 20 d. 14.48 val. (viena diena), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai (1:2), ir paskirta galutinė bausmė –98 MGL (3690,68 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 7 punktais bei 3 dalimi, 68 straipsniu ir 72 straipsnio 1, 3 dalimis, G. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta dvejus metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones ir konfiskuota automobilio „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 15800 Eur. G. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

G. B. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio: 2017 m. spalio 19 d., apie 19.18 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,37 promilės etilo alkoholio.

1.1. G. B. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas ir tuo, kad tiesiogiai pasiūlė kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą: 2017 m. spalio 19 d. (duomenys neskelbtini) universitetinėje ligoninėje (duomenys neskelbtini), laukdamas medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti, Klaipėdos apskrities VPK vyriausiajam patruliui A. K. už savo tiesioginių pareigų neatlikimą pasiūlė 1000 eurų kyšį, siekdamas neteisėtos paperkamo asmens veikos vykdant įgaliojimus.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad su skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis nesutinka iš dalies, nes teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, ši nuosprendžio dalis yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų bei neteisingai juos įvertino, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, o tai turėjo esminės įtakos neteisingo nuosprendžio nuteistajam priėmimui. Siekiant asmenį patraukti atsakomybėn, būtina nustatyti faktą, kad asmuo, būdamas neblaivus, vairavo automobilį. Šioje byloje įrodyta ir nuteistasis neneigia, kad vairavo (pavažiavo) automobilį neblaivus, tačiau neigia, kad tai padarė tyčia. Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 7 dalyje, gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kai asmuo suvokia nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį ir nori taip veikti. Teismas turėjo įrodyti, kad jis veikė tyčia ir sąmoningai pajudėjo iš įvykio vietos.

2.5. Apelianto manymu, įvertinus tiek materialiuosius, tiek procesinius teisinius aspektus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, t. y. egzistuoja BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą. Todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis – jis turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas tenkintinas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. B. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, tačiau išteisintas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis G. B. nuosprendžio dalies dėl jo išteisinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį neskundžia, todėl kolegija dėl šios nusikalstamos veikos nepasisako.

6. Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, jog kaltinamasis G. B. 2017 m. spalio 19 d., apie 19.18 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,37 promilės etilo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, o tai turėjo įtakos nepagrįstai teismo išvadai dėl G. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs papildomai ištirtus įrodymus bei nuteistojo G. B. apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir išvadą dėl G. B. kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė netinkamai įvertinęs surinktus įrodymus, todėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad G. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2017 m. spalio 19 d., apie 19.18 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,37 promilės etilo alkoholio. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad policijos pareigūnai pranešimą apie galbūt neblaivų vairuotoją prekybos centro (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini) aikštelėje gavo 2017 m. spalio 19 d. 19 val. 11 val., policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko 2017 m. spalio 19 d. 19 val. 20 min. (t. 1, b. l. 176). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, nustatė, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo iškviesti liudytojo M. S., kuris pranešė, jog prekybos centro aikštelėje automobilis pastatytas taip, kad trukdo išvažiuoti, o jo vairuotojas, galbūt neblaivus, miega automobilyje. Atvykę policijos pareigūnai rado prekybos centro aikštelėje automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau pamatę, kad automobilis netrukdo eismo, jo variklis išjungtas, nepriėjo patikrinti vairuotojo, o paprašė liudytojo M. S., kad šis nueitų ir paprašytų, jog minėto automobilio „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas patrauktų automobilį, tada jie galės jį sustabdyti ir patikrinti jo blaivumą.

10. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas nuosekliai tvirtino, kad buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, tačiau pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su šiais argumentais, nusprendė, kad išvadai, kad policijos pareigūnai provokavo neblaivų vairuotoją važiuoti, nėra jokio pagrindo, nes G. B. į įvykio vietą atvyko jau būdamas neblaivus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad liudytojas M. S. gąsdino kaltinamąjį ar grasino sužaloti jį patį ar jo turtą, atvykus policijos pareigūnams kaltinamasis G. B. sėdėjo prie automobilio vairo ir buvo pasiruošęs bet kada pradėti važiuoti, taigi jo tyčia padaryti nusikaltimą (vairuoti automobilį neblaiviam) buvo susiformavusi iš anksto. Be to, G. B. veikos padarymo metu nebuvo sulaikytas ir galėjo savo nuožiūra pasirinkti elgesio variantą, tarp jų ir apsidairyti ir įsitikinti, ar jo automobilis tikrai trukdo kitų automobilių eismui, taip pat ir pasikviesti blaivų asmenį ir perduoti jam vairuoti automobilį. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

10.1. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas provokacijos sąvoką aiškino remdamasis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, tačiau šis įstatymas nuo 2013 m. sausio 1 d. neteko galios, todėl juo remtis nėra jokio teisinio pagrindo. Tačiau, kaip matyti iš šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalies, provokacijos sąvoka nėra pasikeitusi, nes šiame įstatyme taip pat nurodoma, kad provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje provokacijos sąvoka atskleista ir išplėtota nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuriose buvo naudojami neviešo pobūdžio tyrimo metodai, tačiau provokacijos versija (nebent ji yra visiškai neįtikinama) turi būti tikrinama ir tada, kai nusikalstamos veikos imitavimas oficialiai nebuvo sankcionuotas, tačiau kyla įtarimų, kad teisėsaugos pareigūnai ar pagal jų nurodymus veikiantys asmenys galėjo imituoti nusikalstamą veiką de facto (faktiškai). Pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima; išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus; nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta (t. y. jos turi pareigą) paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami), ir tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį atlikimą; nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-647/2012, 2K-435/2014, 2K-209-489/2015, 2K-373-303/2015 ir kt.).

10.2. Šiuo atveju analizuojant G. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes būtina įvertinti policijos pareigūno teisinį statusą. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis policijos pareigūnų veiklą, yra Lietuvos Respublikos policijos įstatymas (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1856 redakcija). Šis įstatymas nustato Lietuvos policijos veiklos teisinius pagrindus, policijos veiklos principus, policijos uždavinius, funkcijas, organizacinę struktūrą, policijos pareigūnų įgaliojimus, teises, pareigas, atsakomybę ir prievartos panaudojimo teisėtumo sąlygas. Pagal Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį policijos veikla yra grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo principais. Policijos veiklos įstatymo 22 straipsnyje yra apibrėžtos bendrosios policijos pareigūnų teisės. Viena iš bendrųjų policijos pareigūno teisių yra tai, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę, įtardamas, kad nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, Vyriausybės nustatyta tvarka tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs, taip pat neleisti neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui ar asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, vairuoti transporto priemonę (Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Taigi Lietuvos policija yra ta institucija, kuri turi ginti Lietuvos žmonių teises ir laisves, saugoti visuomenę ir valstybę, padėti žmogui, šeimai ir bendruomenei. Lietuvos policija turi užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, užkardyti nusikalstamumą, įgyvendinti nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų prevenciją. Todėl iš išdėstytų teisinio reguliavimo nuostatų ir Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkte apibrėžtos policijos pareigūno teisės neleisti neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniui ar asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti arba dėl sveikatos būklės keliančiam pavojų saugiam eismui, vairuoti transporto priemonę, akivaizdu, kad policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie galbūt neblaivaus asmens padarytą administracinį nusižengimą arba nusikalstamą veiką, ir atvykęs į įvykio vietą privalo imtis priemonių neleisti tokiam asmeniui vairuoti transporto priemonių.

10.3. Šiuo atveju policijos pareigūnai, gavę pranešimą iš budėtojo, turėjo informacijos, kad automobilio „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas yra galbūt neblaivus, todėl atvykę į įvykio vietą jie turėjo imtis priemonių įsitikinti vairuotojo blaivumu ir nustačius, kad jis yra neblaivus, privalėjo neleisti jam vairuoti automobilio. Tačiau policijos pareigūnai pasielgė priešingai – atvykę į įvykio vietą jie aikštelėje rado stovintį automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris tuo metu pravažiavimui netrukdė, jie nepriėjo prie automobilio vairuotojo, nesiaiškino aplinkybių apie tai, ar jis į prekybos centro aikštelę atvyko neblaivus, ar jis iki to momento, kai policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą, vairavo automobilį, nepatikrino automobilio vairuotojo G. B. blaivumo, o paprašė liudytojo M. S. nueiti prie apelianto automobilio, ir paprašyti vairuotojo, kad jis pradėtų važiuoti, o patys toliau stebėjo situaciją iš šalies ir, žinodami, kad apeliantas yra galbūt neblaivus bei suprasdami, kad tokiu būdu minėto automobilio vairuotojas padarys administracinį nusižengimą arba nusikalstamą veiką, leido G. B. neblaiviam vairuoti transporto priemonę. Nors G. B. sėdėjo prie automobilio „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairo, tačiau nėra jokių duomenų, kad jis rengėsi kur nors važiuoti, nes automobilio variklis buvo išjungtas. Taigi akivaizdu, kad G. B. padaryta nusikalstama veika buvo padaryta prižiūrint policijos pareigūnams, liudytojui M. S. paskatinus asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų nebuvo turima, nusikalsti. Iš aptartų duomenų matyti, kad G. B. nesirengė daryti nusikaltimo, o policijos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad šis nusikaltimas būtų buvęs padarytas ir be teisėsaugos pareigūnų žinios.

10.4. Pažymėtina, kad ir byloje apklaustų policijos pareigūnų A. K. ir V. V. bei liudytojo M. S. parodymai nebuvo nuoseklūs, neatitiko policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų aplinkybių. Tarnybiniuose pranešimuose policijos pareigūnai teigė, kad jie gavę pranešimą apie prekybos centro aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), galbūt neblaivaus asmens vairuojamą automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atvykę į įvykio vietą pastebėjo važiuojantį minėtą automobilį, kurį sustabdžius paaiškėjo, kad jį vairuojantis G. B. buvo neblaivus, jam nustatytas vidutinis 2,07 promilių girtumas (t. 1, b. l. 21–22). Analogiškas aplinkybes, t. y. kad atvykę į įvykio vietą jie pastebėjo važiuojantį automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) minėti policijos pareigūnai A. K. ir V. V. nurodė ir apklausiami ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 26–27,33–34, 162–163). Liudytojas M. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad iškvietęs policijos pareigūnus dėl galbūt neblaivaus automobilio „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo, iš aikštelės išvažiavo ir su policijos pareigūnais nebendravo, išvažiuodamas iš prekybos centro aikštelės matė, kad minėtas automobilis taip pat pradėjo važiuoti ir jį sustabdė atvykę policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 40–41). Pirmosios instancijos teisme apklausiamas liudytojas M. S. taip pat nurodė, kad po to, kai pagal jo iškvietimą atvažiavo policijos pareigūnai, jis nebuvo priėjęs prie vairuotojo, nepamena, ar kalbėjo su atvykusiais policijos pareigūnais (t. 2, b. l. 3). Tik atliekant įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme ir gavus automobilio „Škoda Octavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su kuriuo 2017 m. spalio 19 d. dirbo minėti policijos pareigūnai, garso įrašus ir juos perklausius, liudytojas M. S. nurodė, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, nurodė, kad jie nieko negali padaryti, kol automobilis stovi, todėl paprašė nueiti prie automobilio „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo ir paprašyti, kad jis patrauktų automobilį (t. 2, b. l. 4), o policijos pareigūnai patvirtino, kad pasiūlė liudytojui nueiti prie minėto automobilio ir paprašyti, kad vairuotojas patrauktų automobilį (t. 2, b. l. 18, 67). Taigi akivaizdu, kad policijos pareigūnai iš pradžių nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad jie, atvykę į įvykio vietą, pastebėjo važiuojantį automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį sustabdė, nes bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išklausius policijos pareigūnų automobilyje darytą garso įrašą buvo nustatyta, kad jie, atvykę į įvykio vietą, matė stovintį neužvestą minėtą automobilį, bendravo su liudytoju ir prašė jo nueiti prie apelianto automobilio, jog šis paprašytų vairuotojo, kad patrauktų minėtą automobilį, tik tada jie galės jį sustabdyti ir patikrinti jo blaivumą. Tokie policijos pareigūnų parodymai tik patvirtina, kad jie siekė nuslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes, kurios buvo atskleistos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Esant tokiai situacijai, kai įtariamo asmens kaltė iš esmės grindžiama prieštaringais liudytojų parodymais, asmenų parodymai turi būti vertinami itin įdėmiai, nepaliekant jokių prieštaravimų dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės. Šiuo atveju nustatytos aplinkybės dėl liudytojų A. K., V. V. ir M. S. parodymų nenuoseklumo kelia abejonių, juo labiau, kai yra nustatyta, kad G. B. buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką.

11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat padarė išvadą, kad akivaizdu, jog kaltinamasis G. B. 2017 m. spalio 19 d. į automobilių stovėjimo aikštelę jau atvažiavo neblaivus. Tačiau išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą galima daryti išvadą, kad nėra pakankamai patikimų duomenų, kurie patvirtintų tokią pirmosios instancijos teismo išvadą.

11.1. Pats G. B. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad į prekybos centro aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), atvyko būdamas blaivus, nuėjo susitikti su draugu R. M. į netoliese esantį barą, kuriame vartojo alkoholį, išbuvo apie 20 min., išgėrė apie 200 gramų degtinės ir, išėjęs į lauką parūkyti, nusprendė perstatyti automobilį, tačiau automobilyje pasidarė bloga ir jis užmigo. Atsibudo tada, kai jį žadino kitas asmuo ir paprašė patraukti automobilį, todėl jis pradėjo važiuoti, netrukus buvo sustabdytas policijos pareigūnų (t. 1, b. l. 110–111, t. 2, b. l. 4–5).

11.2. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. M., kuris nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2019 m. spalio 19 d., valandos tiksliai nepamena, atėjo į barą (duomenys neskelbtini), kuriame susitiko su G. B., užsisakė 0,7 litro talpos butelį degtinės, tačiau išgėrė maždaug po 200 gramų degtinės, gal šiek tiek daugiau. Tada G. B. išėjo atnešti kitos savaitės grafikus, R. M. liko laukti bare, tačiau G. B. nebesulaukė (t. 2, b. l. 144–145).

11.3. Nors teismas, darydamas išvadą, kad G. B. į automobilių stovėjimo aikštelę jau atvažiavo neblaivus, remiasi liudytojo M. S. parodymais, tačiau liudytojas M. S. nurodė, kad jis nematė, kaip G. B. vairuojamas automobilis atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę, jokie kiti asmenys, kurie patvirtintų šią aplinkybę, apklausti nebuvo. Pažymėtina, kad byloje iš viso nėra nustatyta, kada G. B. atvyko į prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad G. B. į prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę atvyko neblaivus, remiasi tiktai prielaidomis, kurios nepatvirtintos jokiais objektyviais duomenimis.

11.4. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, remiasi ir duomenimis apie G. B. nustatytą girtumą – toksikologinio tyrimo metu G. B. kraujyje rasta mažiausia alkoholio koncentracija 2,37 promilės, jo apžiūros metu medicininėje įstaigoje pakartotinai tikrinant jo iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, šie rodmenys mažėjo (20.15 val. iškvėptame ore buvo 2,17 promilės alkoholio, 20.35 val. - 1,86 promilės alkoholio), Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertas raštu paaiškino, kad suaugusio asmens organizme alkoholis šalinamas 0,1–0,25 prom. per valandą greičiu, todėl asmens kraujyje, paimtame 20.20 val., nustačius 2,37 prom. etilo alkoholio koncentraciją, 19.11 val. galėjo būti 2,48–2,66 prom. etilo alkoholio koncentracija kraujyje (t. 2, b. l. 63). Tačiau pažymėtina, kad G. B. nebuvo kaltinamas tuo, kad jis į prekybos centro aikštelę atvažiavo neblaivus, t. y. automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neblaivus vairavo atvažiuodamas į prekybos centro stovėjimo aikštelę ir taip padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. G. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. spalio 19 d., apie 19.18 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,37 promilės etilo alkoholio. Taigi G. B. kaltinimas pateiktas dėl to, kad jis būdamas neblaivus automobilį vairavo konkrečiu laiku – 2017 m. spalio 19 d., apie 19.18 val., t. y. jau po to, kai apie tai, kad prekybos centro aikštelėje yra automobilis, kurio vairuotojas galbūt yra neblaivus, buvo gautas pranešimas policijos įstaigoje. Akivaizdu, kad G. B. nebuvo pateiktas kaltinimas dėl to, kad į prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę jis jau atvyko neblaivus, nes tikslus laikas, kada jis atvyko į minėtą automobilių stovėjimo aikštelę, net nenustatytas, todėl remtis vien tik prielaidomis, kad galbūt G. B. į automobilių stovėjimo aikštelę atvyko neblaivus, ir dėl to jį pripažinti kaltu dėl to, kad jis neblaivus vairavo automobilį būtent 2017 m. spalio 19 d., apie 19.18 val., t. y. po to, kai jau buvo iškviesti policijos pareigūnai, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad anksčiau aptartais argumentais nustatyta, kad 2017 m. spalio 19 d., apie 19.18 val., (duomenys neskelbtini), G. B. vairavo automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,37 promilės etilo alkoholio, nes buvo išprovokuotas policijos pareigūnų ir liudytojo M. S., todėl vien prielaidos, kad G. B. galbūt atvyko į prekybos centro aikštelę jau būdamas neblaivus, nesudaro pagrindo pripažinti jį kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.

11.5. Šiuo atveju, įvertinus Valstybinės teismo medicinos tarnybos pateiktą informaciją ir liudytojo M. S. parodymus, galima kelti tik prielaidą, kad G. B. 2017 m. spalio 19 d. į prekybos centro aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), atvyko jau būdamas neblaivus, tačiau tokioms išvados prieštarauja paties nuteistojo G. B. ir liudytojo R. M. parodymai, taigi baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių tokią prielaidą. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltę turi įrodyti teisėsaugos institucijos ir surinkti pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir nustatytas ją padaręs asmuo. Šiuo atveju teisėsaugos institucijos nesurinko pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, kad G. B. 2017 m. spalio 19 d. į prekybos centro aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), atvyko jau būdamas neblaivus, nebuvo ieškoma jokių liudytojų ar vaizdo įrašų, kurie patvirtintų, kada tiksliai G. B. atvyko į prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę, nors akivaizdu, kad įvykio metu įvykio vietoje buvo ne tik liudytojas M. S., bet ir kitų asmenų, kurie galėjo matyti, kada G. B. tiksliai atvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau jokie veiksmai siekiant patvirtinti šią aplinkybę neatlikti.

11.6. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

12. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų rinkimo, vertinimo ir panaudojimo, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai G. B. pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį dėl to, kad jis būtent 2017 m. spalio 19 d., apie 19 val. 18 min., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Kia Sorento“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,37 promilės etilo alkoholio, nes nurodytu laiku šiuos veiksmus G. B. atliko išprovokuotas policijos pareigūnų A. K. ir V. V. bei liudytojo M. S., o pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida, kad G. B. 2017 m. spalio 19 d. į prekybos centro aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), atvyko jau būdamas neblaivus, nėra pakankama jį pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.

13. Apibendrindama anksčiau pateiktus duomenis, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio nuostatas, tai yra neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindęs, kodėl remiasi vien tik policijos pareigūnų A. K. ir V. V. bei liudytojo M. S. prieštaringais parodymais ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius reikšmingas bylai aplinkybes, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų ir vadovaudamasis prielaidomis, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį G. B.. Dėl byloje esančių abejonių ir nesant galimybės šių abejonių pašalinti, šis nusikaltimas G. B. negali būti inkriminuotas, nesant jo veiksmuose BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis G. B. dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalį dėl G. B. pripažinimo kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dokumentą – G. B. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) – grąžinti G. B..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.