Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-28 · Administracinė byla Nr. eI-3654-423/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-28
Bylos Nr.
eI-3654-423/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00715-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Urbonienė, Rimantas Giedraitis, Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
V. B.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Advokatai
Živilė Žukaitienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-3654-423/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00715-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 18.12; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 28 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

sekretoriaujant Ritai Kinderienei,dalyvaujant pareiškėjui V. B., jo atstovei advokato padėjėjai Živilei Žukaitienei,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Neringai Pėtnyčytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. B. prašo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo motinos K. M. (B.) ir J. M. iki nacionalizacijos valdytą 8,67 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , bei nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.

Pareiškėjas prašyme nurodė ir pareiškėjas bei jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjo motina (žemės savininkė) K. B. (buvusi M.) mirė (duomenys neskelbtini) . Iki nacionalizacijos 1940-07-22 motina nuosavybės teise valdė 8,67 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) . Pareiškėjo motina K. B. nustatytais terminais Nacionalinei žemės tarnybai prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų nepateikė, kadangi sirgo, gydėsi, nuo 2001-09-14 gyveno VšĮ Švč. Marijos globos namuose, jos savarankiškumas dėl sveikatos buvo ribotas, blogai orientavosi, buvo užmarši, todėl negalėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu. Pareiškėjo nuomone, jis turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi po motinos mirties per protingą laiką, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, kreipėsi į teismą. Be to, jis turėjo teisėtus lūkesčius dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kadangi 2007-12-29 Marijampolės apskrities viršininko įsakymu buvo patvirtinta Išvada Nr. ŽI-6675, kuria nuspręsta V. B. atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, tačiau 2012-10-31 įsakymu Išvada buvo panaikinta. Prašė pareiškimą tenkinti.

Atsiliepimas

Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė su prašymu nesutinka, kadangi pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjo motina K. B. nustatytu terminu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą nesikreipė. Pareiškėjo motina mirė (duomenys neskelbtini) , t. y. po Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nustatyto 2001-12-31 termino, iki kurio ji turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl pareiškėjas iki Įstatyme nustatyto termino pabaigos neįgijo teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į motinos K. B. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Pareiškėjo motinai teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišreiškus savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjas šios teisės nepaveldėjo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises į žemę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio Įstatymo nustatyta tvarka iki 2001-12-31.

Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad piliečiai, padavę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijos.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo motina K. B., mirusi (duomenys neskelbtini) , nustatytais terminais - iki 2001-12-31 nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003-12-31 nepateikė nuosavybės teises į žemę bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų.

Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti.

Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo – 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ – priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001-08-03 įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001-12-31, terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003-06-19 įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003-12-31; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Taigi, faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija vertina, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

Priimdamas 2004-10-12 įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t.y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, tikėjimasis yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Įstatymo nustatytu terimu ir tvarka pareiškėjo motina K. B. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki žemės nacionalizacijos valdytą žemės sklypą nesikreipė (ginčo dėl to byloje nėra). Pareiškėjo motina K. B. mirė (duomenys neskelbtini) , t. y. po Įstatymu nustatyto 2001-12-31 termino, iki kurio ji turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į motinos K. B., mirusios (duomenys neskelbtini) , iki nacionalizacijos valdytą 8,67 ha žemės sklypą.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad sprendžiant prašymą dėl Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001-12-31) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai). Tiek iki Įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001-12-31), tiek šiuo metu galiojančio Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t.y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Pagal minėtą teisinį reguliavimą šiuo atveju pareiškėjas gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į motinos iki nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise žemę tik kaip savo mirusios motinos K. B. įpėdinis, ir tik ta apimtimi, kuria ji iki savo mirties buvo pareiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatymu nustatyto termino (2001-12-31).

Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje išvardytų asmenų teisė atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti pareikšta individualiai ir dėl kiekvieno konkretaus išlikusio nekilnojamojo turto. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tinkamas valios išreiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra tuo atveju, kai pats pretendentas ar jo įgaliotas atstovas padavė prašymą iki įstatymu nustatyto termino, taip pat tuo atveju, jeigu į prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikusio asmens prašymą įrašyti kiti jam žinomi pretendentai kartu su prašymą pateikusiu pretendentu sudaro rašytinį susitarimą dėl savininko išlikusio nekilnojamojo turto jiems tenkančių dalių ir tokį susitarimą iki įstatymu nustatyto termino pateikia prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjančiai institucijai.

Kaip jau minėta, pareiškėjo motina K. B. iki įstatymu nustatyto termino – 2001-12-31 nebuvo padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nuosavybės teise valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) . Pats pareiškėjas gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo tik savo motinos iki įstatymu nustatyto termino pareikštos valios apimtyje, todėl nagrinėti ir vertini priežastis, dėl kurių nebuvo pateikti iki įstatymu nustatyto termino (2001-12-31 ir 2003-12-31) dokumentai dėl nuosavybės teisių į žemę ir prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, nėra jokios teisinės prasmės. Esant minėtoms aplinkybėms, termino atnaujinimas paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių į žemę nesukeltų jokių teisinių pasekmių ir būtų teisiškai beprasmis. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą teismų praktiką (2010-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-409/2010; 2017-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1672-525/2017).

Taigi, pareiškėjo motinai teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišreiškus savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjas šios teisės neįgijo ir nepaveldėjo.

Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytas faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, kolegija

nusprendė:

Prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

TeisėjaiRimantas GiedraitisJolanta MedvedevienėAsta Urbonienė