- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-08
- Bylos Nr.
- 1A-322-1020/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00321-2016-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Budrys, Jurgita Kolyčienė, Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- D. Ž.
- Advokatai
- Milda Šmitaitė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Ž. ir jos gynėjos advokatės Mildos Šmitaitės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, šiuo laikotarpiu jį įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
D. Ž. nuteistas už tai, kad jis nežymiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent: 2016 m. balandžio 23 d. apie 22 val. gyvenamajame name, esančiame Elektrėnų sav., (duomenys neskelbtini), konflikto su nepilnamete dukra J. Ž. metu, tyčia sudavė ne mažiau kaip du smūgius diržu J. Ž. į kairę šlaunį, padarydamas poodines kraujosruvas kairės šlaunies šoniniame paviršiuje, t. y. tokiu būdu nežymiai sužalojo savo nepilnametę dukrą J. Ž.. Šiais veiksmais D. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėja prašo: 1) skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį bei D. Ž. išteisinti; 2) tuo atveju, jei D. Ž. nebūtų išteisintas, prašoma įvertinti skunde nurodytas aplinkybes BK 37 straipsnio nuostatų kontekste bei skundžiamą nuosprendį panaikinti ir D. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo; 3) tuo atveju, jei nei vienas iš minėtų prašymų nebūtų patenkintas – už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą D. Ž. skirti minimalų laisvės apribojimo terminą – 3 mėnesius.
Apeliantų įsitikinimu, Vilniaus regiono apylinkės teismas aptariamoje byloje netinkamai vertino įrodymus, dėl ko D. Ž. atžvilgiu nepagrįstai ir neteisėtai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Skunde pažymima, kad D. Ž. parodymai proceso metu buvo nuoseklūs. Proceso metu jis pagrindė galimą dukros ir buvusios sutuoktinės motyvą jį apkalbėti ir nurodė argumentus, kodėl jo dukros J. Ž. parodymais nėra pagrindo tikėti. Pasak apeliantų, J. Ž. parodymai yra prieštaringi – pastaroji nurodė didesnį skaičių sužalojimų nei nustatė ekspertas; nurodė, kad mėlynė pradėjo geltonuoti anksčiau, nei tai įmanoma pagal ekspertą; skyrėsi parodymai dėl vietos, į kurią jai galimai buvo suduota diržu – motinai nurodė pėdą, vėliau teigė apie šlaunį. Skunde akcentuojama ir tai, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai taip pat nenustatė smurto žymių; jiems nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo suduota mažiau smūgių (vienas) nei teigė vėliau (penki). Smurto žymių nenustatė ir kiti į įvykio vietą atvykę pareigūnai. Netinkamai, kaip D. Ž. kaltinantys, buvo įvertinti ir slaugytojos R. Š. parodymai – nes pati slaugytoja nurodė, kad apžiūrėjusi mergaitę ji jokių diržo žymių nenustatė. Pagal jos kvalifikaciją ji tikrai atskirtų diržo žymes, be to, kai kurie jos teismui nurodyti žodžiai yra išimti iš konteksto.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas tinkamai neįvertino ir kitų svarbių aplinkybių: nors R. Š. jokių žymių ant kojų nenustatė, J. Ž. teigia, kad jos buvo; pareigūnai ragino nukentėjusiąją vežti į ligoninę, o jos motina su tuo nesutiko, nuteistasis dėl to neprieštaravo; dėl sužalojimų į medikus nebuvo kreiptasi. Esminiu kaltinimo įrodymu teismas pripažino J. Ž. pateiktas šlaunies nuotraukas, darytas telefonu, tačiau nuotraukos su sužalojimais pateiktos apžiūrai praėjus 4 mėnesiams nuo įvykio. Jos galėjo būti padarytos visai kitomis dienomis, vėliau nei buvo įvykis, galimai tyčia padarant žymes ir nufotografuojant rankiniu būdu telefone pakeitus datą ir laiką, taip galimai suklastojant įrodymą. Taigi net jei žymės tikros, nežinoma, kada jos padarytos ir kas jas padarė. Tokios informacijos pakeitimo galimybę konstatavo ir ekspertas, tačiau apylinkės teismas šios išvados tinkamai nevertino ir selektyviai rėmėsi tik išvados sakiniu, kad tyrimo metu požymių, kad laikas būtų keistas, nėra (klausimas dėl to ekspertui net nebuvo užduotas), bei jį pervertino. Atsižvelgdami į tai, kas minėta, apeliantai teigia, kad D. Ž. kaltė iš esmės buvo grindžiama nepatikimais bylos duomenimis, abejonių nevertinant jo naudai. Teismas rėmėsi aplinkybe, kad byloje nebuvo rastas diržas, tačiau apelianto nebuvo prašoma jį pateikti. Byloje taip pat neįvertinta D. Ž. charakteristika.
Apeliantų teigimu nukentėjusiosios motina naudojosi dukra kaip palaikymu spręsdama skyrybų klausimus; nukentėjusioji pyko ant tėvo, jį vadino negražiais žodžiais. Taigi egzistavo galimas J. Ž. motyvas ir tikslas, kilus žodiniam konfliktui ir tėvui išsitraukus diržą bei juo pagrasinus, pasakyti mamai, kad jis jai diržu sudavė. Byloje esantis garso įrašas patvirtina nukentėjusiosios motinos motyvą pasinaudoti įvykiu, nes ši ragino dukrą papasakoti apie tai policijai. Apeliantų nuomone, prieštaravimai tarp J. Ž. parodymų teismui turėtų kelti pagrįstų abejonių ir turi būti vertinami išimtinai kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis, kuris yra grindžiamas prielaidomis, turi būti panaikintas.
Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog net jei būtų galima laikyti D. Ž. veiką padaryta, teismas ją turėtų įvertinti kaip mažareikšmę: nukentėjusiajai buvo suduota ne per gyvybiškai svarbią kūno vietą; pastaroji pareigūnams nurodė, kad tėvas jai sudavė tik vienąkart; iš aplinkybių matyti, kad tėvas neturėjo tyčios nuskriausti vaiką, sukelti jai skausmą; nukentėjusioji patvirtino, kad iki tol tėvas prieš ją niekada nevartojo smurto; D. Ž. charakterizuojamas teigiamai, buvo blaivus; mergaitė medikams patvirtino, kad jai neskauda, dėl to yra pagrindo pripažinti, kad žalos mastas nėra didelis ir tai gali būti pagrindas atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Jei nebūtų tenkintas nei vienas iš minėtų dviejų prašymų, apeliantai prašo bent jau sumažinti D. Ž. paskirtą bausmę, jam skiriant 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo D. Ž. ir jo gynėjos advokatės Mildos Šmitaitės apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant nepadaryta, apelianto veika kvalifikuota tinkamai ir nelaikytina mažareikšme, o jam paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta.
Dėl įrodymų vertinimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), aiškindamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).
Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.“ (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).
Tokios kasacinio teismo praktikos kontekste, apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį pagrįstai grindė ne tik nukentėjusiosios J. Ž. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize.
Pirmiausia, teismas neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiosios J. Ž. parodymų patikimumu: jie viso baudžiamojo proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo nuoseklūs. Nors apeliantai siekia pagrįsti jų netikslumą bei kaitą atskirose dalyse (pvz. dėl suduotų smūgių skaičiaus ir jų lokalizacijos), visgi nurodomi parodymų aspektai, esminių bylos aplinkybių kontekste, nekeičia teismo išvados dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo, juolab, kad jos parodymus patvirtina liudytojų parodymai bei kiti pirmos instancijos teismo ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nukentėjusiosios pozicijos nepatikimumas grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi.
Bylos medžiagoje yra užfiksuotas nukentėjusiosios ir jos motinos telefoninis pokalbis vykęs iškart po aptariamo įvykio, t. y. duomuo, kuris buvo užfiksuotas dar prieš iškviečiant policijos pareigūnus bei medikus ir pastariesiems turėjus galimybę pabendrauti su nukentėjusiąja. Būtent šiuo garso įrašu apeliantai remiasi teigdami, kad pokalbio metu nukentėjusioji savo motinai nurodė visai kitą diržu sužalotą vietą – pėdą, nors vėliau teigė, kad jai buvo suduota per šlaunį. Apygardos teismo vertinimu, apeliantai tokią savo poziciją grindžia atsietai nuo viso pokalbio turinio, pabrėždami išimtinai vieną iš pokalbio pabaigoje minėtų frazių.
Iš 2016 m. liepos 11 d. apžiūros protokolo matyti, kad pokalbio pradžioje J. Ž. savo motinai nurodo, kad jis „pasiėmęs diržą pradėjo mušt mane“, „pradėjo per kojas daužyti“ (1 t., b. l. 27), t. y. nurodo, kad tėvas jai sudavė kelis kartus per kojas, nenurodydama konkrečios smūgių lokalizacijos. Be to, ir pokalbio gale J. Ž. paklausta ar jai trenkė per pėdą, atsakė, jog „aš nežinau... aš turbūt kažkaip koją pakėliau ir gavos kad per pėdą trenkė“ (1 t., b. l. 29). Teismo vertinimu, minėtas pokalbio įrašas, priešingai nei teigia gynyba, nereiškia to, kad J. Ž. savo motinai nurodė patyrusį vieną smūgį ir tik į pėdą. Vien iš pačios nukentėjusiosios pokalbio pradžioje išsakytų žodžių lingvistinės reikšmės („kojas daužyti“) akivaizdu, kad pastaroji, nedetalizuodama konkrečios kojų dalies, nurodė, jog tėvas jai bent jau kelis kartus sudavė į kojas, o ne vieną kartą; kita vertus, priešingai nei teigiama skunde, ir nukentėjusiosios motina pokalbio metu skatina pasakyti pareigūnams viską kas įvyko ir nesufleruoja ką jiems sakyti. Taigi vien tai, kad nukentėjusioji mini pėdą kaip skaudamą vietą, sprendžiant iš viso jos pokalbio su motina turinio, jokiu būdu nereiškia, kad ji patyrė būtent šį ir tik šį smūgį.
Byloje yra ir kitų duomenų, kurie ne tik patvirtina tai, kad J. Ž. parodymai yra patikimi, tačiau kartu su minėtais parodymais laikytini pakankamais bei sudarančiais nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę išvadai dėl D. Ž. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.
Pirmiausia apygardos teismas pabrėžia, jog liudytoja I. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad po įvykio jai buvo parodytos anūkės telefonu padarytos nuotraukos, kuriose ant anūkės kojų matėsi raudonos spalvos juostelės (2 t., b. l. 34). Pažymėtina, jog ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusiosios motina R. Ž. (dabar – M.) parodė, jog įvykio dieną ji į telefoną gavo dukros darytas jos kojos nuotraukas, kuriose matėsi akivaizdžios smurto žymės. Kai kitą dieną, 2016 m. balandžio 24 d., ji grįžo pas motiną namo, dukra jai parodė savo kairę koją, ant kurios matėsi jau susiformavusios mėlynės ir su dukra kelias dienas šią koją fotografavo. Visos nuotraukos yra dukros telefone. Dukra jai sakė, kad tėvas jai sudavė smūgius diržu. (1 t., b. l. 38). Taigi minėti nukentėjusiosios giminaičių parodymai patvirtina, jog jos iš nuotraukų ir (ar) gyvai matė ant J. Ž. kojos smurto žymes, iškart po aptariamo įvykio. Nors apeliaciniu skundu tokių parodymų patikimumu abejojama, teismas jais remiasi, nes juos patvirtina ir kiti abejonių nekeliantys įrodymai.
Pirma, tokiais įrodymais yra liudytojo policijos pareigūno S. G. parodymai. Pastarasis teisiamajame posėdyje parodė, kad atvykus į įvykio vietą mergaitė tikino, kad tėvas jai trenkė diržu, o tėvas tvirtino, kad paėmė diržą, bet netrenkė. Mergaitė nurodė, kad ant jos kojų yra mėlynės, dėl to buvo iškviesti medikai (2 t., b. l. 33). Pabrėžtina, jog ikiteisminio tyrimo metu S. G. be kita ko parodė, kad „J. Ž. sakė, kad tėvas jai diržu sudavė per koją, man atrodo sakė, kad vieną kartą“ (1 t., b. l. 73). Teisėjų kolegijos vertinimu, iš šių parodymų matyti, kad J. Ž. pareigūnui nenurodė, jog jai buvo suduota į pėdą ir pabrėžė, kad jai ant kojos yra mėlynių nuo sudavimo diržu; atitinkamai šie parodymai patvirtina ir tai, kad nuteistasis neneigė įvykio metu išsitraukęs diržą. Ypač svarbu pažymėti tai, kad teisminio nagrinėjimo metu S. G. nenurodė kiek kartų, anot J. Ž., jai buvo suduota diržu, o ir ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat nebuvo tikras dėl to, kiek, jos teigimu, jai kartų buvo suduota. Apygardos teismas įvertinęs tokį S. G. parodymų sąlygiškumą, negali konstatuoti, jog J. Ž. iškart po įvykio pareigūnui nurodė konkretų jai suduotų skaičių smūgį, todėl ir teigti, jog jos pozicija dėl suduotų smūgių skaičiaus kito nėra objektyvaus pagrindo. Taigi tuo pačiu atmestina ir gynybos versija dėl J. Ž. nenuoseklumo nurodant suduotų smūgių skaičių, kuri buvo paremta išimtinai sąlyginiais liudytojo S. G. parodymais.
Nors gynyba akcentuoja liudytojos medikės R. Š. parodymus, kad įvykio metu ant J. Ž. kūno nebuvo nustatytos smurto žymės, būtent pastarosios parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu patvirtina, jog pirminės smurto žymės, galimai atitinkančios padarytųjų diržu požymius, buvo ant J. Ž. kūno. Teisminio nagrinėjimo metu R. Š. nurodė, kad savo darbe jai teko matyti sužalojimus diržu – tai būna paraudimas, jei su sagtimi, tada būna ir odos nubrozdinimai, o mėlynės atsiranda vėliau. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus R. Š. parodė, kad ji matė ant mergaitės šlaunies paraudimą, bet galvojo, kad gal ji čia savo rankomis nusispaudė; kadangi buvo raudonos dėmės tai pasiūlė važiuoti medikų konsultacijai; mergaitė minėjo tik šlaunį, kitų kūno dalių neminėjo (2 t., b. l. 76-77). Atsižvelgiant į šiuos liudytojos parodymus, akivaizdu, kad pirminius galimų smūgių diržu požymius ant J. Ž. medikė visgi nustatė – jos teigimu, nuo diržo lieka paraudimas, o būtent paraudimą (raudonas dėmes) ant mergaitės šlaunies ji ir matė. Be to, minėti parodymai anksčiau minėtų duomenų kontekste, tik dar kartą patvirtina, jog J. Ž. skundėsi tik šlaunies skausmu, ant kurios ir buvo minėti paraudimai, o apie pėdos skausmą kalbama nebuvo. Įvertinant tai, kad apeliaciniame skunde R. Š. teisme duoti parodymai buvo išdėstyti selektyviai, apskritai nutylint pastarosios parodymų dalį apie matytą paraudimą, raudonas dėmes, darytina išvada, jog gynybos teiginys dėl to, kad pastaroji nenustatė jokių žymių ant nukentėjusios kojos yra neobjektyvus ir nepagrįstai interpretuojamas atsietai nuo šios liudytojos teisme paminėtų aplinkybių visumos.
Minėtais įrodymais paneigus gynybos versiją dėl J. Ž. parodymų nepatikimumo bei įvertinus tai, kad R. Š. įžvelgė galimus pirminius sužalojimo diržu požymius ant nukentėjusiosios kūno, darytina išvada, kad kiti byloje esantys duomenys - baudžiamojo persekiojimo institucijoms nukentėjusiosios motinos pateiktos nuotraukos, apžiūrų protokolai, specialisto išvada ir jo paaiškinimai, ekspertizės aktas ir kiti – patvirtina, kad ant nukentėjusiosios kūno buvo nustatyti būtent įvykio dieną D. Ž. diržu padaryti sužalojimai, o ne kitokio tipo ir/ar galimai kitu laiku padaryti sužeidimai.
Sprendžiant D. Ž. kaltės klausimą, itin svarbiais duomenimis yra byloje pateiktos J. Ž. telefone buvusios nuotraukos, kuriose, pirmos instancijos teismo įsitikinimu, yra užfiksuotos būtent aptariamo įvykio metu nuteistojo diržu nukentėjusiajai padaryti kojų sužalojimai. Nors gynyba ginčija šių nuotraukų objektyvumą, kelia abejones dėl jų galimo sukūrimo laiko pakeitimo, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių siekdamas šias abejones panaikinti.
Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, jog aptariamas nuotraukas prokuratūrai nukentėjusiosios motina pateikė daug anksčiau nei nurodoma apeliaciniame skunde – praėjus apie mėnesiui nuo įvykio. Iš 2016 m. rugpjūčio 16 d. apžiūros protokolo matyti, kad tyrimo metu buvo apžiūrėtas nukentėjusiosios J. Ž. telefonas ir jame buvusios nuotraukos, kuriose matomi paraudimai ant kojos. Iš apžiūros protokolo matyti, kad prie kiekvienos iš apžiūrėtų nuotraukų yra užfiksuota išsami informacija apie nuotrauką bei laikas, kada ji buvo padaryta (sukūrimo laikotarpis nuo 2016 m. balandžio 23 d. iki 27 d.) (1 t., b. l. 45-57). Taigi bent jau sprendžiant iš telefone esančios informacijos apie minėtas nuotraukas, kuriose matosi žymės ant asmens kojos, pastarosios buvo padarytos pradedant nuo aptariamo įvykio dienos iki 2016 m. balandžio 27 d. Pažymėtina ir tai, jog šioje dalyje minėtos aplinkybės atitinka jau minėtus dar ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. duotus parodymus apie kelias dienas nuo įvykio vis darytas dukters kojos foto nuotraukos jos telefonu.
Apeliaciniu skundu akcentuojama galimybė rankiniu būdu pakeisti telefonu padarytų nuotraukų sukūrimo datą, tačiau 2017 m. birželio 6 d. ekspertizės aktu Nr. 11K-122(17) (toliau – ekspertizės aktas) ši versija buvo paneigta. Tiriamojoje ekspertizės akto dalyje nurodyta, kad „peržiūrėjus mobiliojo ryšio telefono <...> failų chronologiją ir nustatymus, požymių, jog būtų keistas mobiliojo ryšio telefono laikas nėra“ (2 t., 99-101). Iš to darytina išvada, kad ekspertas įžvelgė galimybę, jog tokie nuotraukų parametrai telefone gali būti pakeisti, tačiau atlikęs papildomą analizę – ištyręs failų chronologiją ir nustatymus, nerado apie tai liudijančių požymių. Taigi, teismas neįžvelgia pagrindo netikėti pateiktų nuotraukų padarymo laiku.
Aplinkybę, kad byloje esančios ir J. Ž. telefone rastos nuotraukos yra originalios ir jos nėra keistos, patvirtina ir teismo medicinos specialisto J. R. tyrimas bei paaiškinimai nustatant kieno kūnas vaizduojamas nuotraukose. Iš 2016 m. lapkričio 3 d. J. Ž. ir nuotraukų apžiūros protokolo matyti, kad teismo medicinos specialistas apžiūrėjo tiek minėtas nuotraukas, tiek pačią nukentėjusiąją. Atlikęs apžiūrą specialistas pateikė išvadą, kad pateiktose kairės šlaunies šoninio paviršiaus fotonuotraukose, atliktose 2016 m. balandžio 23 d. (3 nuotraukos), 2016 m. balandžio 24 d. (3 nuotraukos), 2016 m. balandžio 27 d. (2 nuotraukos) kairės šlaunies apatinio-vidurinio trečdalio riboje šoniniame paviršiuje matyti skersai orientuoti (šlaunies ašies atžvilgiu), dryžių formos, neryškūs ir tarpusavyje susiliejantys odos plotai, kurių spalva išsiskiria nuo aplinkinės odos. 2016 m. balandžio 23 d. nuotraukose šių plotų odos spalva rausvos spalvos, 2016 m. balandžio 24 d. – pilkšvai melsvos spalvos, 2016 m. balandžio 27 d. – gelsvos spalvos. Šie odos plotai gali būti vertinami kaip buvusių poodinių kraujosruvų pėdsakai, laikui bėgant keičiantys spalvą nuo rausvos iki gelsvos spalvos. Apžiūrėjus tiriamosios J. Ž. kairę šlaunį ir remiantis šlaunies odoje esamų apgamų kiekiu, dydžiu ir išsidėstymu, darytina išvada, kad pateiktose fotonuotraukose užfiksuota kairioji šlaunis ir tiriamosios J. Ž. kairioji šlaunis yra vienas ir tas pats objektas. Protokole užfiksuota, kad atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą galima teigti, kad aplinkybėse nurodytu metu, t. y. 2016 m. balandžio 23 d., nukentėjusiajai galėjo būti padarytos poodinės kraujosruvos kairės šlaunies šoniniame paviršiuje, galimai suduodant ne mažiau kaip 2 smūgius diržu. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., b. l. 58). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu J. R. parodė, kad jis įsitikino, kad koja nuotraukoje yra J. Ž., tai nustatė pagal apgamus ir kitus individualius kojos požymius; nustatyti pailgos formos dryžiai, tokių sužalojimų negalima padaryti kumščiu, koja, tai turi būti padaryta lanksčiu daiktu ir labiausiai tikėtina, kad tai buvo diržas; galima stengtis imituoti sužalojimą, bet tai yra labai sudėtinga; sužeidimui nepanaudota kosmetinė priemonė (2 t., b. l. 76).
Įvertinus tokias specialisto išvadas bei paaiškinimus, darytina išvada, jog ant J. Ž. kairės šlaunies buvo nustatytos bent jau 2 smurtinės žymės, kurios labiausiai tikėtina buvo padarytos diržu. Nustatyti dryžiai yra tarpusavyje susiliejantys odos plotai, taigi specialisto išvada iš esmės patvirtina J. Ž. parodymus, jog pastaroji ikiteisminio tyrimo teisėjui davė pagrįstus parodymus apie tai, jog jai buvo suduotas ne vienas smūgis diržu. Be to, dėl šių sužalojimų susiliejančių plotų jis išskyrė, kad jie buvo padaryti ne mažiau kaip 2 smūgiais, taigi potencialiai jų galėjo būti ir daugiau, tačiau šios aplinkybės teismo buvo įvertintos kaltinamojo naudai.
Pabrėžtina ir tai, kad specialisto apžiūra bei jo paaiškinimai iš esmės patvirtina ir R. Š. parodymus, jog 2016 m. balandžio 23 d. ant J. Ž. šlaunies buvo paraudimas – R. Š. matė paraudimą (raudonas dėmes) tiesiogiai įvykio vietoje, o J. R. iš 2016 m. balandžio 23 d. datuojamų nuotraukų nustatė, kad ant J. Ž. kojos matyti rausvos spalvos plotai. Taigi įvertinus, kad ir ekspertinio tyrimo metu nebuvo įžvelgta požymių, jog nuotraukų sukūrimo laikas galėjo būti pakeistas, tokie atitikimai laikytini pakankamais konstatuoti, jog nuotraukose užfiksuoti J. Ž. sužalojimai, buvo padaryti ne kitą, o būtent įvykio dieną, ir nėra pagrindo teigti, jog šie sužalojimai buvo imituoti. Būtent šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina ekspertizės aktu konstatuotą nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefone buvusių nuotraukų autentiškumą ir sukūrimo laiko nekintamumą.
Apygardos teismo įsitikinimu, nukentėjusiosios ir jos artimųjų, liudytojų R. Ž. bei I. A., parodymai atitinka byloje esančių nešališkų liudytojų R. Š., J. R., S. G. parodymus bei kitus objektyvius duomenis ir visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog D. Ž. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Teismo vertinimu, nuteistojo D. Ž. gynybinė versija, prieštarauja surinktiems įrodymams, todėl yra laikytina neobjektyvia ir atmestina.
Dėl padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo
Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymių, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-413-895/2016)
LAT pažymi ir tai, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).
Vertinant skunde apeliantų nurodomus argumentus dėl pagrindo BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, pažymėtina, jog dėl galimybės asmenį, nuteistą už tokią nusikalstamą veiką, atleisti BK 37 straipsnio pagrindu, LAT jau yra pasisakęs. Vienoje iš nutarčių LAT yra nurodęs, kad kaltinamojo veika yra ne tik draudžiama įstatymo, atitinkanti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinuosius požymius, tačiau ja kėsintasi į baudžiamojo įstatymo saugomą vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, be to, padaryta šeimos aplinkoje, prieš artimą nepilnametį asmenį (sūnų), niekaip nepateisinanti tėvų teisės auklėti savo vaikus fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais, dėl to pagrįstai konstatuota nebuvus teisinio pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).
Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtoje LAT nutartyje analizuota veika buvo padaryta dar iki 2013 m. liepos 13 d., t. y. kai įstatymų leidėjas į BK 140 straipsnio 2 dalį inkorporavo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pavojingumą didinantį požymį, kai veika padaryta „savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui“. Taigi šiuo metu minėta veika būtų kvalifikuojama identiškai kaip ir D. Ž. padarytoji. Įvertinant tai, kad šioje byloje nustatyta, jog D. Ž. savo veika nežymiai sutrikdė savo dukros sveikatą (aptartoje LAT nutartyje nukentėjusiajam buvo sukeltas tik fizinis skausmas); kad tai buvo padaryta panaudojant diržą (minėtoje nutartyje smūgis suduotas ranka); kad ginčas kilo dėl mažareikšmės priežasties – dėl netinkamai išplautų indų ir tai, kad įstatymų leidėjas minėtą nusikalstamą veiką šiuo metu laiko dar pavojingesne, teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. Ž. smurtas panaudojant įrankį prieš artimą asmenį dėl mažareikšmės dingsties, kaip tik rodo, jog jo padaryta veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos pavojingumo laipsnį ir tokie veiksmai negali būti laikomi mažareikšmiais.
Dėl nuteistajam paskirtos bausmės
Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio už šį nusikaltimą Vilniaus regiono apylinkės teismas D. Ž. skyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios trukmė 6 mėnesiai. Remiantis BK 48 straipsnio 2 dalimi, šios bausmės rūšies vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Taigi apylinkės teismas, net ir nenustatęs D. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei įvertinęs, kad pastarasis nėra linkęs nusikalsti, pastarajam paskyrė tokią laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis yra artimas šios bausmės rūšies minimumui. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo dar labiau mažinti šią bausmę atsižvelgdama ir į tai, kad nuteistajam per šį laikotarpį nėra paskirti kiti su šia bausme dažnai skiriami visą šį laikotarpį taikytini jo teisių suvaržymai. Nuteistajam D. Ž. skirtas įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose šioje situacijoje yra visiškai pagrįstas. Apie tai liudija tiek padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, tiek apelianto skundo argumentai apie smurto vaiko atžvilgiu mažareikšmiškumą, rodantį, kad toks įpareigojimas yra būtinas, siekiant pakeisti nuteistojo požiūrį į smurtinius veiksmus ir jų sukeliamus padarinius.
Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. vasario 26 d. nuosprendis, kuriuo D. Ž. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, yra pagrįstas ir teisėtas – pirmosios instancijos teismas duomenis įrodymais pripažino ir juos vertino laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, todėl pagrįstai konstatavo D. Ž. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo bei už tai jo atžvilgiu paskyrė teisingą ir savo esme ne per griežtą bausmę, todėl šio sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. Ž. ir jo gynėjos advokatė Mildos Šmitaitės apeliacinį skundą atmesti.