Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-10-30 · Administracinė byla Nr. I-6309-423/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-10-30
Bylos Nr.
I-6309-423/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01460-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6309-423/2018Proceso Nr. 3-62-3-01460-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 30 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,dalyvaujant pareiškėjui A. G. (A. G.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-10) ir teismo posėdyje nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 14 d. iki 2018 m. sausio 2 d. buvo kalinamas Alytaus PN 1-jo sektoriaus bendrabučio Nr. 2 tipo patalpose kankinančiomis, nežmoniškomis, žiauriomis, teisės aktų nuostatas pažeidžiančiomis kalinimo sąlygomis. Tvirtino, kad pastatas, kuriame buvo jo gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės. Gyvenamosiose patalpose nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, ištrupėję avarinės būklės laiptai, medinės grindys išlaužytos su didžiuliais tarpais, kuriuose nuolat kaupdavosi dulkės ir šiukšlės. Surūdiję vamzdžiai, kuriais tekėdavo geriamas vanduo kartu su rūdimis. Tvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje buvo didelė drėgmė, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis. Mediniai langai išpuvę, su grotomis, per kuriuos nepraeidavo saulės šviesa, todėl trūko natūralaus dienos apšvietimo. Nebuvo įrengta laisvalaikio ir poilsio kambario, priešgaisrinės saugos sistemų. Nebuvo įrengtos rūkymo vietos, todėl jam, kaip nerūkančiam, teko kvėpuoti tabako dūmais. Nebuvo užtikrinamas jo privatumas atliekant gamtinius reikalaus, kadangi sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskirų tualeto kabinų ir ventiliacijos, nuolat tvyrojo išmatų tvaikas. Šaltuoju sezono metu užšaldavo tualetai ir pisuarai. Prausyklose nebuvo įrengta kojų praustuvė. Po tinku, per betono plyšius atvirai matėsi asbestas. Dėl pastato avarinės būklės per lietų tekėdavo vanduo, buvo nuolatinė drėgmė. Kalint tokiomis sąlygomis, patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko visavertis gyvenimas, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 25 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 16-21) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 3 ir 7 būrius. Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų, o bendrabučio tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūnų, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti sporto aikštelėse, dirbti, dvasiškai tobulėti, lankytis įstaigos koplyčioje, užsiimti leistina, prasminga veikla. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, taip pat neprašė jo perkelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Alytaus PN užtikrina higienos normų reikalavimus, atitinkančius gyvenamųjų patalpų fizikinius parametrus - oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę, oro judėjimo greitį, apšvietą. Už gyvenamųjų patalpų švarą ir tvarką pagal galiojančius teisės aktus atsakingi patys nuteistieji. Bendrabučio miegamieji ir uždarosios zonos kameros ventiliuojami per langus. Pastato, kuriame gyveno pareiškėjas stogas dengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų bendrabučių Alytaus PN nėra, asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijoje ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas. Sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis teisės aktais. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų galimai atsiradusios neturtinės žalos, todėl nėra sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Alytaus PN veiksmais, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 14 d. iki 2018 m. sausio 2 d., jį kalinant Alytaus pataisos namuose 1-o sektoriaus bendrabučio tipo patalpose kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su pastato, kuriame buvo jo gyvenamosios patalpos, konstrukcijoje buvusiu asbestu, techniškai netvarkingomis gyvenamųjų patalpų sienomis, lubomis, grindimis, laiptais bei vandens vamzdžiais. Nurodė, kad nebuvo poilsio ir laisvalaikio kambario bei priešgaisrinių apsaugos sistemų. Tvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje pastoviai buvo didelė drėgmė, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis, buvo nepakankamas natūralus dieninis apšvietimas.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės pateiktame atsiliepime (b. l. 16–21) nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių.

Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo gyvenamosiose patalpose ventiliacija buvo nepakankama, kad patalpose buvo pelėsis (patikrinimo aktų, pareiškėjo, kitų nuteistųjų skundų dėl negalėjimo išvėdinti patalpą), šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis galimomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ( su juo kalėjusių asmenų rašytiniais liudijimais, neprašė šių asmenų kviesti liudytojais). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose, šios aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas. Pažymėtina, kad patalpas tinkamai prižiūrint, valant, vėdinant, pelėsis jose neatsiranda. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės atmestini kaip nepagrįsti.

Higienos norma HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Nurodytoje normoje reikalavimų natūraliai apšvietai nėra nustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamos natūralios apšvietos atmestinos, kaip nepagrįstos.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Pareiškėjo pateiktas 2008 m. vasario 27 d. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu aktas (toliau – ir Aktas) (b. l. 11-12), patvirtina, kad, atlikus 2 – ojo bendrabučio apžiūrą, jo būklė pripažinta ne avarine, o bloga, nustatyta, kad kapitalinis remontas būtinas 2 bendrabučio patalpoms.

Pareiškėjas tvirtino, kad pastato, kuriame buvo jo gyvenamosios patalpos, konstrukcijoje buvo asbesto, nebuvo priešgaisrinių saugos sistemų, neįrengtas poilsio ir laisvalaikio kambarys.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklių ) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai dengti rulonine stogo danga. Asbestiniu stogu dengtų bendrabučių Alytaus PN nėra, pastatų konstrukcijose, šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje asbestas nebuvo naudojamas (b. l. 16-21). Objektyvių šį tvirtinimą pagrindžiančių įrodymų į bylą nėra pateikta. Taip pat nėra pateikta įrodymų dėl poilsio ir laisvalaikio kambario buvimo.

Įvertinus pirmiau išdėstytą, akivaizdu, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl blogos gyvenamųjų patalpų techninės būklės, asbesto buvimo gyvenamojoje aplinkoje, poilsio bei laisvalaikio kambario nebuvimo, tačiau, nagrinėjamu aspektu svarbu pažymėti, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad pripažinus pagrįstu pareiškėjo nusiskundimus dėl higienos reikalavimų neatitinkančių patalpų, turi būti vertinama, ar pareiškėjas dėl to patyrė neigiamų pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto ar prastos pastato būklės tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai (b. l. 27-28).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad pastato, kuriame buvo jo gyvenamosios patalpos, konstrukcijoje buvo asbesto, gyvenamųjų patalpų nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, ištrupėję laiptai, išlaužytos grindys, surūdiję geriamo vandens vamzdžiai, patalpose buvo drėgna, užšaldavo pisuarai bei tualetai, nebuvo priešgaisrinės saugos sistemų bei poilsio kambario, tačiau iš aplinkybių nedetalizavo, nesiejo šių galimų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis.

Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl asbesto, techniškai netvarkingų patalpų, negalėjimo jas tinkamai išvalyti, didelės oro drėgmės, žemos oro temperatūros sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN pareigūnus, administraciją, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ir pan., todėl, neesant tokių duomenų, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas sanitariniame mazge.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetuose jam trūko privatumo, kadangi nebuvo įrengtos kabinos. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo gyvenamos patalpos buvo įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) reikalavimais. Taisyklių 16.5 punkte numatyta, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm nuo ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ar unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis , grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms įrengta vieta. Taisyklių 13.5 punktas numato, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis (b. l. 16-21). Pareiškėjas gavęs atsiliepimą nepateikė teismui rašytinių prieštaravimų bei jų nepareiškė teismo posėdžio metu, kad tualetai atskirti dalinėmis pertvaromis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtos rūkymo vietos.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Alytaus PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. LVAT savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Alytaus PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.).

Byloje nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Todėl pareiškėjo skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009+11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė