Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. P. ir antstolio G. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-97-125/2007 pagal ieškovų G. K. ir G. K. ieškinį atsakovams antstoliui G. J. , S. P. , V. B. , Klaipėdos m. 4-ojo notarų biuro notarei I. M. , Klaipėdos m. 9-ojo notarų biuro notarei V. M. , tretiesiems asmenims R. B. , VĮ Registrų centrui, UAB „BTA draudimas“ dėl įgaliojimo, įkeitimo sutarties ir turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš teismo psichiatrinės – psichologinės ekspertizės akto teismas nustatė, kad ieškovas G. K. , sudarydamas sandorį, t. y. pasirašydamas įgaliojimą, psichikos liga nesirgo, o dėl turimų kitų susirgimų pažintinių funkcijų sutrikimas nesiekė demencijos (silpnaprotystės) lygio (t. 3, b.l. 63-64). Teismas nustatė, kad ginčo butas nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. buvo įkeistas bankui, vėliau buvo įkeistas dar kelis kartus. Ginčo butas buvo įkeistas už paskolą, kuria buvo atsiskaityta už G. K. padarytą žalą (dirbdamas neoficialiai sargu neišsaugojo patikėto automobilio). Todėl teismas sprendė, kad G. K. buvo ir anksčiau žinoma apie buto įkeitimus, apie hipoteką, susijusią su paskolomis, kurias G. K. ėmė jo prievolėms įvykdyti (CK 3.109 str. 1 p.). Ginčo butas yra įgytas santuokoje, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, G. K. įgaliojimu davė sutuoktinei sutikimą butą įkeisti. Todėl teismas atmetė G. K. argumentus dėl to, kad G. K. neturėjo jo sutikimo butą įkeisti ir viršijo įgaliojimus bei atliko veiksmus, prieštaraujančius atstovaujamojo interesams. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad iš šeimos turto išieškoma pagal reikalavimus, nesusijusius su šeimos poreikių tenkinimu, ir tai prieštarauja šeimos interesams, o kreditoriai (V. B. ) apie tai žinojo. Dėl nurodytų priežasčių teismas ieškovų reikalavimą pripažinti negaliojančiais įgaliojimą ir hipotekos sutartį atmetė.

Byloje nėra teismo pavedimu UAB „Ober-Haus" atliktos ekspertizės akto, o yra tik UAB „Ober-Haus" Turto vertinimo ataskaita (t. 3, b. l. 129-159), kurios užsakovas yra ieškovė G. K. . Ataskaita surašyta 2006 m. lapkričio 20 d., t. y. anksčiau nei buvo paskirta teismo ekspertizė.

5. teismas neįvertino 2006 m. birželio 6 d. UAB ,,Lituka ir KO“ išvados dėl preliminarios turto vertės, kurioje nustatyta 181 000 Lt preliminari ginčo buto rinkos vertė 2006 m. birželio 6 dienai, ir kuri paneigia teisme apklaustų G. V. ir A. S. paaiškinimus apie ginčo buto rinkos vertę nuo 180 000 Lt iki 200 000 Lt antrųjų varžytynių metu, t. y. 2005 m. lapkričio 14 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Byloje nustatyta, kad ieškovė G. K. , užtikrindama 60 000 Lt paskolos sutarties įvykdymą, 2004 m. spalio 21 d. hipotekos lakštu įforminta hipotekos sutartimi kreditorei V. B. įkeitė santuokoje su G. K. įgytą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pasibaigus paskolos grąžinimo terminui ir skolininkei neįvykdžius prievolės, kreditorė V. B. kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Klaipėdos m. apylinkės teismo dėl priverstinio skolos išieškojimo. Hipotekos skyrius 2005 m. balandžio 20 d. nutartimi areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą, įspėjo ieškovus apie turto pardavimą iš varžytynių; 2005 m. birželio 16 d. nutartimi nutarė įkeistą ir areštuotą ieškovų butą parduoti iš varžytynių. 2005 m. liepos 28 d. ginčo butą antstolis G. J. įkainavo 120 000 Lt. Pirmosios varžytynės, kuriose pagal CPK 718 straipsnio reikalavimus pradinė pardavimo kaina buvo nustatyta 96 000 Lt, 2005 m. rugsėjo 19 d. neįvyko, nes neatvyko nė vienas pirkėjas. Išieškotoja V. B. pirmosiose varžytynėse neparduoto turto nepasiėmė, todėl buvo paskelbtos antrosios varžytynės 2005 m. lapkričio 14 d., kuriose pradinė buto pardavimo kaina pagal CPK 722 straipsnio 1 dalies reikalavimus buvo nustatyta 72 000 Lt. Antrosiose varžytynėse dalyvavo aštuoni pirkėjai, butas buvo parduotas atsakovui S. P. už didžiausią pasiūlytą 108 250 Lt kainą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 13 d. nutartimi patvirtino ieškovų buto pardavimo 2005 m. lapkričio 14 d. iš varžytynių aktą, konstatavęs kad turtas iš varžytynių parduotas laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. vasario 15 d. nutartimi G. K. skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. P2-11977-563/2005).

Byloje kilo ginčas dėl antstolio veiksmų įkainojant areštuotą turtą ir jį parduodant iš varžytynių teisėtumo. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo G. ir G. K. ieškinys dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu buvo patenkintas, yra pagrįstas ir teisėtas. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant skunduose nustatytų ribų – skundų faktinio ir teisinio pagrindo, bei patikrinant, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1, 2 d.). CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė. Dėl skundžiamo sprendimo dalies, susijusios su įgaliojimo ir hipotekos sutarties nuginčijimu, apeliacijos nėra, todėl teisėjų kolegija šiais klausimais nepasisako.

Dėl areštuoto buto įkainojimo

Teismo sprendimo vykdymo stadijoje įgyvendinamos sprendimu priteistos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai priimtas teismo sprendimas, teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Dėl to antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių apginti išieškotojo interesus, tačiau kartu turi nepažeisti ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Šie proporcingumo ir interesų derinimo principai taikytini, atliekant visus vykdymo veiksmus, taip pat ir įkainojant areštuotą turtą pagal CPK 681 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir V. G. v. antstolė R. S. ir kt, bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. antstolė A. R. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2010).

Pasisakydamas dėl iš varžytynių parduodamo turto kainos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, kurios metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nors vykdymo proceso paskirtis yra patenkinti išieškotojo reikalavimus, antstolis privalo išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas yra antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisydamas to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas įpareigoja antstolį ir suteikia jam galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir išieškotojo bei skolininko interesus. Pripažindamas turto pardavimo iš varžytynių akto neteisėtumą, teismas turi būti neginčijamai įsitikęs, kad turtas parduotas už kainą, neatitinkančią to meto rinkos kainos. Tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių metu, galima spręsti apie varžytynių teisėtumą. Ekspertizei nustačius realią to meto ginčo objekto kainą, yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. UAB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-604/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir V. G. v. antstolė R. S. ir kt, bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. Č., A. R. v. antstolis A. B. ir kt, bylos Nr. 3K-3-292/2009, ir kt.).

Turto įkainojimo paskirtis – nustatyti jo vertę, kurios pagrindu nusprendžiama, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia, tačiau nustatyta turto vertė nebūtinai yra lygi pardavimo kainai. Turtas parduodamas tam pirkėjui, kuris varžytynėse pasiūlo aukščiausią kainą (CPK 713 str. 5 d.). Pardavimo kaina gali sutapti, būti mažesnė ar didesnė už tokio turto rinkos kainą. Turto įkainojimas reikšmingas, nes nustato kainos ribą, kurios mažinti, realizuojant turtą varžytynėse, negalima. Taigi įkainojimas atlieka tam tikrą skolininko teisių apsaugą, užtikrina, kad turtas nebūtų parduodamas, nepagrįstai jį nuvertinant. Kartu turto kaina negali būti neprotingai aukšta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2005).

Areštuoto turto įkainojimo tvarka nustatyta CPK 681 straipsnyje. Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti turi skirti ekspertizę. Nagrinėjamoje byloje Nekilnojamojo turto registro 2004 m. spalio 4 d. nustatyta ginčo buto vidutinė rinkos vertė buvo 69 000 Lt (vykd. b. l. 3; hipotekos b. l. 34). 2005 m. liepos 28 d. aprašydamas hipotekos teismo areštuotą ieškovės butą, antstolis jį įkainavo 120 000 Lt., atsižvelgdamas į skolininkės nuomonę (vykd. b. l. 5-6). Prieštaravimų dėl tokio įkainojimo nei skolininkė, nei išieškotoja nereiškė, todėl, atsižvelgęs į turėtus duomenis apie ginčo turto rinkos vertę, antstolis neturėjo pagrindo skirti ekspertizę buto rinkos vertei nustatyti įkainojimo metu. Nuo antstolio nustatytos buto vertės buvo nustatyta pradinė pirmosiose ir antrosiose varžytynėse parduodamo buto kaina laikantis CPK 718 straipsnio ir 722 straipsnio 1 dalies reikalavimų, butas parduotas atsakovui S. P. už didžiausią pasiūlytą kainą - 108 250 Lt (CPK 713 str. 5 d.).

Varžytynių akto neteisėtumą pirmosios instancijos teismas grindė išvada, kad nustatydamas buto kainą arešto metu antstolis buvo neatidus, o vykdydamas antrąsias varžytynes, neatsižvelgė į rinkos kainų pokyčius. Tokiai išvadai pagrįsti teismas rėmėsi ieškovės į bylą pateikta UAB „Ober-Haus“ 2006 m. lapkričio 20 d. turto vertinimo ataskaita, kurioje retrospektyvinė ginčo buto rinkos vertė 2005 m. liepos 28 d. nustatyta 140 000 Lt (t. 3, b. l. 129-159); šį vertinimą atlikusių turto vertintojo A. S. ir UAB „Ober-Haus“ įgalioto asmens G. V. , kaip ekspertų, paaiškinimais apie ginčo buto rinkos vertę nuo 180 000 Lt iki 200 000 Lt antrųjų varžytynių metu (2005 m. lapkričio 14 d) (t. 3, b. l. 202-204); ieškovės užsakymu tos pačios bendrovės parengta ir į bylą pateikta 2006 m. lapkričio 20 d. preliminaria pažyma apie ginčo buto nuo 180 000 Lt iki 200 000 Lt vertę 2005 m. liepos-gruodžio mėnesiais (t. 1, b. l. 144, 169). Šių duomenų atitikimo teisės aktų reikalavimams apeliantai ginčija. Teisėjų kolegija sutinka su jų argumentais, kad UAB „Ober-Haus“ 2006 m. lapkričio 20 d. turto vertinimo ataskaitą (t. 3, b. l. 129-159) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip ekspertizės išvadą, nes ataskaita parengta ne pagal teismo pavedimą (nors nutartis dėl ekspertizės turto rinkos vertei nustatyti buvo priimta 2007 m. kovo 2 d. (t. 3, b. l. 114-115), o ieškovės užsakymu ir todėl neatitinka ekspertizės aktui CPK 216 straipsnio 1 dalyje ir Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnyje keliamų reikalavimų.

Eksperto išvada gali būti laikoma tinkamu įrodymu, kai ji gauta civilinio proceso nustatyta tvarka, t. y. paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada – CPK 216 straipsnio prasme. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatytą procesinio įstatymo, - rašytinį įrodymą, kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2001; 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2004). Analizuojama turto vertinimo ataskaita gali būti vertinama tik kaip privatus rašytinis įrodymas (CPK 197 str. 1 d.), kuriame yra pareikšta specialistų nuomonė, kuri nėra saistoma jokia atsakomybe, jokia priesaika, jokia rizika, gali priklausyti nuo prašiusio atlikti tyrimus asmens lūkesčių, pateikiamų dokumentų apimties bei kitų aplinkybių. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, analizuojamą ataskaitą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Antstolis G. J. pateikė apeliacinės instancijos teismui duomenis, kad G. V. neturi turto vertintojo kvalifikacijos, o nekilnojamojo turto vertintojui G. S. , kuris net neapžiūrėjo vertinto turto, nėra suteikta teisė atlikti vertintojo eksperto kvalifikacijai priskirtus darbus (t. 4, b. l. 162). Tokiu būdu, kolegija laiko pagrįstais apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nei aptariamos ataskaitos, nei G. V. ir G. S. paaiškinimų negalėjo vertinti kaip ekspertų išvados ir jais remtis, nes, viena vertus, teismo pavedimas dėl ekspertizės paskyrimo nebuvo įvykdytas, kita vertus, ekspertinis tyrimas dėl turto rinkos vertės pardavimo momentu nebuvo atliktas.

Byloje taip pat yra ieškovės pateikta UAB „Lituka“ ir KO išvada dėl ginčo buto preliminarios 181 000 Lt rinkos vertės 2006 m. birželio 6 dieną (t. 1, b. l. 11, 168; t. 2, b. l. 19), ir apelianto G. J. pateikta UAB „Inreal“ 2007 m. gruodžio 21 d. preliminari turto rinkos vertės nustatymo pažyma, pagal kurią ginčo buto rinkos vertė 2005 m. liepos mėnesį buvo 142 000 Lt, 2005 m. rugsėjo mėnesį – 145 000 Lt, o tų pačių metų lapkričio mėnesį – 148 000 Lt (t. 4, b. l. 58). Šios pažymos neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme reglamentuoto vertinimo dokumentų turinio, yra tik informacinio pobūdžio dokumentai, be visiškos turto vertinimo ataskaitos neturintys juridinės galios, todėl negali būti pakankamais įrodymais, paneigiančiais ar patvirtinančiais teismo padarytas išvadas dėl ginčo turto rinkos vertės priverstinio pardavimo metu.

Esant tokiems bylos duomenims ir remdamasis kasacinio teismo formuojama teismų praktika areštuoto turto įkainojimo vertinimo klausimu, apeliacinės instancijos teismas paskyrė byloje ekspertizę nustatyti ieškovei priklausančio buto rinkos vertę įkainojimo, pirmųjų varžytynių ir pardavimo metu, kurią pavedė atlikti kompetenciją tam turinčiai UAB korporacijai „Matininkai“ (t. 5, b. l. 18-20). Ekspertai davė išvadą, kad ginčo buto rinkos vertė, paskaičiuota lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) metodu, 2005 m. liepos 28 d. (įkainojimo metu) buvo 135 000 Lt, 2005 m. rugsėjo 19 d. (pirmųjų varžytynių metu) – 136 500 Lt, o tų pačių metų lapkričio 14 d. (pardavimo metu) – 143 600 Lt (t. 5, b. l. 26). Bylos šalys neginčijo teismo paskirtos ekspertizės išvadų. Apelianto G. J. pateikta UAB „Inreal“ 2007 m. gruodžio 21 d. preliminarioje turto rinkos vertės nustatymo pažymoje nurodyta ginčo buto rinkos vertė pardavimo momentu yra artima ekspertų nustatytai vertei. Tuo tarpu UAB „Lituka“ ir KO pažymoje nustatyta ginčo buto rinkos vertė fiksuota vėlesne data, todėl neįrodo vertės aktualiu momentu.

Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį eksperto išvada laikoma viena iš įrodymų rūšių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad didesnės galios už kitus įrodymus eksperto išvada neturi, ji teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais. Eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės. Teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas teismo procesiniame sprendime (CPK 218 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Congestum group“ v. UAB „ Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, kurios galėtų būti pakankamas pagrindas abejoti teismo pavedimu atliktos ekspertizės išvada, nėra, ir tai grindžia tokiais argumentais. Visų pirma byloje nėra įrodymų, įtikinamai paneigiančių eksperto išvadą. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jei yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Gali būti kritiškai vertinama dalis ekspertizės akto duomenų. Pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „ Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009). Nei formos, nei turinio trūkumų eksperto išvadoje kolegija nemato, bylos šalys jų taip pat nenurodė. Tiek apeliacinės instancijos teismo pavedimu ginčo buto vertinimą atlikę ekspertai, tiek ieškovės užsakymu šį turtą vertinę turto vertintojai taikė lyginamosios vertės metodą, kuriuo turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 str. 1 p.). Ir teismo pavedimu UAB korporacijos „Matininkai“ atliktos ekspertizės, ir ieškovės iniciatyva UAB „Ober-Haus“ parengtos ataskaitos duomenys apie ginčo buto rinkos vertę įkainojimo metu iš esmės nesiskiria. Tuo tarpu ekspertų išvadas apie šio turto rinkos vertę pardavimo dieną paneigiančių įrodymų, kurie atitiktų leistinumo reikalavimus, byloje nėra.

Remiantis teismo pavedimu atliktoje ekspertizėje nustatyta ginčo turto rinkos verte, spręstina, kad areštuoto turto įkainojimas iš esmės atitiko to meto rinkos kainą. Pradinė abejose varžytynėse parduodamo turto kaina nustatyta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, turtas antrosiose varžytynėse parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą - 108 250 Lt, kuri yra 25 procentais mažesnė, negu byloje nustatyta šio turto rinkos vertė pardavimo dieną - 143 600 Lt. Toks kainos skirtumas nepripažintinas iš esmės mažesniu (2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir V. G. v. antstolė R. S. ir kt, bylos Nr. 3K-7-90/2009). Todėl spręsti, kad ieškovės butas buvo parduotas pernelyg žema kaina ir taip buvo pažeistos jos teisės, nėra pagrindo. Darydama tokias išvadas, kolegija vadovaujasi ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir šiuo aspektu įvertina ieškovės, kaip skolininkės, veiksmus vykdant piniginę prievolę kreditorei, pripažindama juos neatitinkančiais minėtų principų bei CPK 18, 643 ir 644 straipsniuose įtvirtintų nuostatų.

Nenustačius, kad ginčo butas varžytynėse parduotas už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, nėra pagrindo konstatuoti nei turtą pardavusio antstolio, nei jį pirkusio S. P. nesąžiningumo. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas negali būti pripažintas negaliojančiu pagal CPK 602 straipsnio 6 punktą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas varžytynių aktą negaliojančiu, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai įvertino turto vertę nustatančius įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Todėl sprendimas skundžiamoje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovei G. K. buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, todėl pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 20 straipsnio 1 dalį, ji yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6-8 punktuose nurodytų bylinėjimosi išlaidų, mokėjimo (t. 4, b. l. 11, 116, 184-187, 189).

Atsakovai S. P. ir antstolis G. J. sumokėjo po 3 248 Lt žyminio mokesčio už apeliacinius skundus (t. 4, b. l. 49, 59). Ginčo turto vertinimo ekspertizės 2 117,50 Lt išlaidas padengė antstolis G. J. (t. 5, b. l. 27-28, 34-38). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šios išlaidos minėtiems apeliantams priteistinos iš ieškovės.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagal 2006 m. spalio 16 d. sutartį atsakovui S. P. atstovavo advokatas A. G. (t. 1, b. l. 54, 116; t. 2, b. l. 42; t. 3, b. l. 107- 111, 202-205). Apeliacinės instancijos teismui atsakovas S. P. pateikė su advokatu E. G. sudarytą atstovavimo sutartį dėl atstovavimo Lietuvos apeliaciniame teisme (t. 4, b. l. 85), tačiau advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nedalyvavo. Atsakovas S. P. apeliacinės instancijos teisme prašo priteisti iš ieškovės jo patirtas išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą, tačiau šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl pareikštas prašymas negali būti patenkintas (CPK 98 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, priteisė iš atsakovų S. P. ir antstolio G. J. ieškovei ir valstybei bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b. l. 25). Apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą atsakovų naudai, šios išlaidos pagal CPK 93 ir 96 straipsnių nuostatas iš jų nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nuspren džia:

Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo dalį, kuria turto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintas negaliojančiu, taikyta restitucija, panaikinta nekilnojamojo daikto teisinė registracija ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atmesti.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės G. K. atsakovo antstolio G. J. naudai 5 365,50 Lt (penkis tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt penkis litus 50 ct), atsakovo S. P. naudai 3 248 Lt (tris tūkstančius du šimtus keturiasdešimt aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidų.