Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

2014-04-18 · Civilinė byla Nr. 2-91-374/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-04-18Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-12-16Kauno apygardos teismas
Teismas
Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-04-18
Bylos Nr.
2-91-374/2014
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-01138-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Gustienė
Ieškovas
V. B.
Atsakovas
G. B.
Kategorijos
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-91-374/2014Proceso Nr. 2-28-3-01138-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 116.1.; 11.9.1.;
Marijampolės rajono apylinkės teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 18 d.Marijampolė

Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėja Rūta Gustienė, sekretoriaujant G. D., dalyvaujant ieškovei V. B., jos atstovui advokatui A. S., atsakovo G. B. ūkio atstovui G. B., jo atstovei advokatei A. P., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui G. B. ūkiui dėl neteisėto atleidimo iš darbo, ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Šalies argumentai

Ieškovė V. B., patikslinusi ieškinio reikalavimus, teismo prašo: pripažinti neteisėtu V. B. 2013-03-14 atleidimą iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d., į darbą negrąžinti ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsiliepimas

Atsakovas su ieškiniu nesutinka, teigia, kad ieškovė iš darbo atleista jos pačios pareiškimu, kuris vėliau su kitais įmonės dokumentais dingo. Atsakovo teigimu, šiuo metu vyksta skyrybų su ieškove procesas, todėl kyla nesutarimai, tame tarpe ir šiuo klausimu. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Nustatyta, kad ieškovė V. B. nuo 2007-02-01 buvo priimta dirbti G. B. ūkyje pagalbine darbininke. Pažymėtina, kad G. B. – ieškovės sutuoktinis. Nors ieškovė neturi darbo sutarties, tačiau šių aplinkybių neneigia ir atsakovas, pripažindamas, kad ieškovė buvo įdarbinta ūkyje, siekiant gauti socialines garantijas, nes ieškovė tuo metu laukėsi kūdikio, o vėliau, kol tarp sutuoktinių buvo geri santykiai, buvo mokami už ieškovę mokesčiai ir darbo santykiai tęsėsi. Tačiau atsakovo teigimu, realiai ieškovė nieko nedirbo, niekuo nesirūpino, tik naudojosi pinigais. Ieškovė nurodo, kad pagal darbo sutartį ji kas mėnesį sau išsimokėdavo iš bendrų pinigų 1000 Lt darbo užmokestį ir dėl to jokių pretenzijų atsakovui neturi. Sutuoktiniams nusprendus santuoką nutraukti, atsakovo teigimu, ieškovė parašė pareiškimą išeiti iš darbo, kuris vėliau su kitais ūkio darbuotojų dokumentais dingo. Ieškovė nurodo, kad 2013-03-27 ji kreipėsi į SODRĄ ir sužinojo, kad iš darbo atsakovo ūkyje ji atleista 2013-03-14 pagal LR DK 127 str. 1 d. (b.l. 5). Ieškovės teigimu, jokio pareiškimo išeiti iš darbo ji nerašė, jokių dokumentų iš sutuoktinio negrobė, ir net neketino nutraukti darbo santykius. Ieškovės aiškinimu, ji į darbą atvykdavo net tada, kai su sutuoktiniu jau nebegyveno kartu. Ieškovė nurodė, kad iš pradžių, tik įkūrus ūkį, susiklostė darbų pasiskirstymas tarp sutuoktinių: V. B. rūpinosi pieno ūkiu – prižiūrėjo fermas, jose esančias karves, rūpinosi gyvulių sveikatos priežiūra, prieaugliu, veršelių sveikata, tvarkė dokumentus, o G. B. – žemės ūkiu – visi lauko darbai, technika ir kt. G. B. su tuo kategoriškai nesutinka, nurodė, kad jis vienas rūpinosi visomis ūkio veiklos sritimis, kai tuo tarpu ieškovė tik atvykdavo 5-10 minučių, pasiimdavo sau ir vaikams pieno ir išvykdavo. Atsakovas teigia, kad ieškovė neįrodė esant darbo santykius, jų nesugeba atskirti nuo šeimos teisinių santykių.

Pagal LR DK 99 str. 1 d., darbo sutartis yra konsensuali, t.y. laikoma sudaryta tada, kai šalys susitarė dėl sutarties sąlygų, numatytų DK 95 str. (darbo funkcijų, darbo vietos, darbo už mokesčio ir kt.). Šiuo atveju, šalys nepateikė darbo sutarties. Ieškovė teigia, kad jos neturi, atsakovas nurodo, kad visi dokumentai dingo. Tačiau atsakovas neneigia 2007 m. įdarbinęs ieškovę, nereikalavęs iš jos pasirašyti darbo užmokesčio žiniaraščiuose (b.l. 9). Atsakovo teiginiai, kad esą ieškovė realiai jokių darbų nedirbo, vertintini kritiškai. Atsakovas žinojo, kad ieškovė naudoja savo reikmėms G. B. asmeninėje sąskaitoje esančius pinigus ir dėl to jokių pretenzijų nei tuomet, nei dabar nereiškia. Be to, liudytojai V. A., T. B., R. P. patvirtino ne kartą matę ieškovę atsakovo ūkyje. Liudytoja V. A. nurodė, kad ieškovė kartu su ja melždavo karves, rūpinosi jų ir veršelių sveikata, mokė naujai priimtas darbuotojas. Liudytoja R. P. nurodė, kad atsakovo ūkyje įsidarbino 2013-03-15, tačiau kaip dirbti ją mokino ieškovė V. B.. Ši aplinkybė patvirtina ieškovės teiginį, kad dar 2013 m. kovo mėnesį ji nieko nežinojo apie atleidimą iš darbo ir toliau atliko įprastas pareigas ūkyje. Liudytojas S. P. nurodė, kad ieškovę matydavo atvykstant į ūkį jo darbo valandomis - apie 2 valandas anksti iš ryto. Vėliau liudytojas išvykdavo namo ir ieškovės nematydavo. Dėl liudytojo S. P. trumpalaikių darbo valandų ūkyje negalima kategoriškai teigti, kad vėliau, jau nesant darbo vietoje liudytojui S. P., ieškovė nedirbo. Be to, atsakovo atstovas G. B. nenurodė nei vieno konkretaus darbo, kurį jis pastoviai atlikdavo fermose. Todėl spręstina, kad atsakovo argumentai, jog ieškovė jokių darbinių funkcijų neatliko, niekuo nepagrįsti. Ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina ir tai, kad atsakovas mokėjo už ieškovę socialinio draudimo įmokas nuo pat jos įdarbinimo dienos iki atleidimo (b.l. 58-63). Atsakovas, nepateikdamas teismui G. B. ūkio dokumentų, ne tik nepaneigė ieškovės nurodytų teiginių, bet ir neįrodė savo argumentų. Todėl spręstina, kad darbo teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo faktiškai buvo susiklostę, nepriklausomai nuo to, kad byloje ir nėra pateikta rašytinė darbo sutartis. Pažymėtina, kad DK apskritai nenumato darbo sutarties negaliojimo, nepriklausomai nuo to, ar ji buvo sudaryta raštu (DK 99 str.). Sudaryti darbo sutartį su samdomu darbuotoju atsakovą įpareigojo ir LR Ūkininko ūkio įstatymo 5 str., tačiau dėl netvarkingo ūkio dokumentacijos tvarkymo ir saugojimo, tokių dokumentų atsakovas neišsaugojo ir teismui nepateikė.

Atsakovas, motyvuodamas tuo, kad dingo visi ūkio darbuotojų dokumentai, tame tarpe ir ieškovės pareiškimas dėl atleidimo iš darbo, teigia, kad tokį pareiškimą jis gavo ir atleido ieškovę iš darbo be privalomo dirbti 14 dienų termino. Šią aplinkybę patvirtino atsakovui dirbanti buhalterė A. I.. Ji teigė, kad ieškovės vardu rašytą pareiškimą dėl atleidimo iš darbo ji matė ir surašė atleidimo iš darbo įsakymą. Patvirtinti, ar pareiškime buvo ieškovės parašas negali, neprisimena, ar pareiškimas buvo rašytas ranka ar kompiuteriu. Kitų įrodymų atsakovas nepateikė.

Atsakovo teiginiai kelia abejonių. Atsakovas atsiliepime į ieškinį ir viso bylos nagrinėjimo metu pastoviai teigė, kad visi ūkio darbuotojų dokumentai dingo – pavogti. Kaip įrodymą pateikia Marijampolės AVPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus pažymą (b.l. 24). Tačiau 2013-05-15 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad G. B. namuose rasta dalis ūkio buhalterinių dokumentų, o G. B. nežino, kokie dokumentai ūkyje buvo tvarkomi bei kokių konkrečiai dokumentų trūksta. Ikiteisminio tyrimo metu duomenų, jog G. B. ūkio buhalteriniai dokumentai buvo pagrobti, nenustatyta (b.l. 29-30). Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2013-10-10 nutarime taip pat nurodoma, kad G. B. negali nurodyti tiksliai, kokie konkrečiai dokumentai dingo, todėl nėra pagrindo teigti, kad padaryta nusikalstama veika (b.l. 48). Tokiu būdu, spręstina, kad G. B. ūkio dokumentacija buvo tvarkoma aplaidžiai, pats ūkio vadovas nežino, kokius dokumentus turi, kur jie saugomi, pripažino, kad buvo netinkamai vedama dokumentų apskaita ir registracija. Todėl kelia abejonių ir jo teiginys, kad buvo ieškovės pareiškimas atleisti ją iš darbo. Liudytoja A. I. negalėjo patvirtinti, kad matė tikrai ieškovės rašytą ir pasirašytą pareiškimą. Todėl teismas sprendžia, kad tokio pareiškimo nėra ir nebuvo. Teismas pastebi, kad ūkyje nebuvo tinkamai organizuotas darbuotojų darbas, t.y. nebuvo lokalinių teisės aktų, reglamentuojančių vidaus darbo tvarką, darbuotojų pareigybinių instrukcijų, Teismas taip pat pastebi, kad faktiniam darbdaviui, t.y. G. B., ir darbuotojai, t.y. V. B., esant sutuoktiniams, tarp darbdavio ir darbuotojo buvo susiklostę ypatingi santykiai, todėl negali būti vertintini taip, kaip įprastai suprantami darbdavio ir darbuotojo santykiai. Teismas daro išvadą, kad esant tokiai faktinei situacijai, darbdaviui ir darbuotojui bendraujant neformaliai - darbuotojo pareigų apimtis buvo nustatyta žodine forma, nefiksuojant tai lokaliniuose teisės aktuose. Tačiau įstatymas reikalauja, kad darbdavys tinkamai organizuotų darbą – visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką. Kaip jau minėta, nesant darbo tvarkos taisyklių kaip įmonės lokalinio teisės akto, darbuotoja negalėjo tiksliai žinoti savo funkcijų, pareigų ir tikslios darbo tvarkos. Tai, kad darbdavys nebuvo pakankamai rūpestingas ir nesilaikė įstatymo reikalavimų, nemažina jo pareigų apimties. Laikytina, kad darbdavys yra stipresnioji darbo santykių pusė, todėl jam keliami ir didesni reikalavimai, vienas iš kurių yra tinkamas darbo organizavimas. Netinkamai organizuodamas darbą darbdavys patenka į blogesnę padėtį ir prisiima galimų neigiamų padarinių riziką. Šiuo metu vyksta skyrybų procesas (civ. byla Nr. 2-35-571/2014), tarp šalių kilęs ne vienas konfliktas, todėl nekyla abejonių, kad ieškovės atleidimas iš darbo – dar vieno šalių konflikto netinkamas sprendimas.

Vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Įstatyme arba kolektyvinėje sutartyje yra nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai, kurių paskirtis – leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis – sudaryti jam galimybių surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Taigi toks terminas nustatytas darbdavio naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“ Nr. 3K-3-464/2009), kad galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus įstatyme įtvirtintą teisę nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, ji (darbo sutartis) pasibaigia ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1847-577/2012).

Atleidimo iš darbo tinkamas įforminimas yra atsakovo (darbdavio) pareiga. Šią pareigą darbdavys privalo įgyvendinti tinkamai ir rūpestingai. Lietuvos Aukščiausias teismas yra nurodęs, kad atleidimo iš darbo dokumentų formulavimas turi atitikti sutarties pasibaigimo faktines aplinkybes ir įstatymus. Darbdavys yra atsakingas už įrašus darbo sutartyje ir kituose darbo santykių pasibaigimo dokumentuose formuluočių atitiktį darbo santykių pasibaigimo aplinkybėms ir įstatymui. Darbuotojo valia įforminama pareiškimu, kuris yra valinis aktas ir įgyvendindamas savo teises ir vykdydamas pareigas, kiekvienas (tiek darbdavys, tiek darbuotojas) turi laikytis įstatymų. Darbo santykius remiantis DK 127 str. 1 d. galima nutraukti, kai šiuo pagrindu nutraukti darbo santykius savo valia siekia darbuotojas. Net menkiausias darbdavio poveikis darbuotojo valiai yra neleistinas ir neteisėtas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė atleista iš darbo pagal DK 127 str. 1 d., t.y. darbuotojo pareiškimu. Vadinasi, šiuo atveju buvo būtinas dokumentas – darbuotojo pareiškimas. Atsakovas jo teismui nepateikė, nėra duomenų apie tokio dokumento užregistravimą ar kitų įrodymų, patvirtinančių šio dokumento egzistavimą. Teismas pažymi, kad būtina atsižvelgti į egzistuojančius darbdavio ir darbuotojo teisinius santykius ir įstatymuose nustatytus pagrindinius šių santykių reglamentavimo principus, nurodytus DK 35 straipsnio 1 dalyje, pagal kuriuos darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, nepiktnaudžiauti savo teise. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teismo nustatytas aplinkybes, spręstina, kad ieškinys šioje dalyje pagrįstas ir įrodytas (DK 297 str.).

Kadangi ieškovė nepageidauja būti grąžinama į pirmesnį darbą, nes jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl ieškovė į pirmesnį darbą negrąžintina, darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Kaip pasekmė tenkinti ieškovės reikalavimai dėl išmokos už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo (DK 140 str. 1 d., 297 str. 4 d.). Išmoka už priverstinės pravaikštos laiką sudarytų: 13 mėn. nuo atleidimo iš darbo dienos 2013-03-14 iki teismo sprendimo priėmimo dienos x 1000 Lt (vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, b.l. 31) = 13000 Lt; ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos skaičiuojant po 1000 Lt kas mėnesį (neatskaičius mokesčių).

Kiti posėdžio metu šalių išsakyti motyvai nenagrinėtini kaip neturintys esminės reikšmės bylai.

Iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos 1000 Lt išlaidų už advokato pagalbą (b.l. 41), bei valstybės naudai – žyminis mokestis ir teismo pašto išlaidos (CPK 93, 96, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 42, 178, 270 str., teismas

NUSPRENDĖ:

Ieškinį patenkinti.

Pripažinti darbo sutarties, sudarytos 2007-02-01 tarp ieškovės V. B., a/k (duomenys neskelbtini) ir atsakovo G. B. ūkio, į/k(duomenys neskelbtini), nutraukimą neteisėtu; darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Negrąžinti V. B., a/k (duomenys neskelbtini) į darbą.

Priteisti iš atsakovo G. B. ūkio, į/k 6620836, ieškovės V. B., a/k (duomenys neskelbtini) naudai 13000 Lt (trylika tūkstančių litų), neatskaičius mokesčių, išmokos už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2013-03-14 iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, ir išmoką, skaičiuojamą po vidutinį darbo užmokesčio dydį – 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) per mėnesį iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) už advokato pagalbą.

Priteisti iš atsakovo G. B. ūkio, į/k (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)., 390 Lt žyminio mokesčio ir 32 Lt teismo išlaidų valstybei.

Sprendimą dalyje dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos – 1000 Lt išieškojimo ieškovės naudai vykdyti skubiai.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Marijampolės rajono apylinkės teismą.

Teisėja Rūta Gustienė