- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-1873-153/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01138-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Algimantas Kukalis, Galina Blaževič (pran.)
- Atsakovas
- G. B.
- Ieškovas
- V. B.
- Kategorijos
- 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. B. ūkio atstovo ūkininko G. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-91-374/2014 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui G. B. ūkiui dėl neteisėto atleidimo iš darbo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė V. B. prašė: pripažinti neteisėtu V. B. 2013-03-14 atleidimą iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d., ieškovės į darbą negrąžinti, priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškovės V. B. ieškinio reikalavimai patenkinti. Tarp ieškovės V. B. ir atsakovo G. B. ūkio 2007-02-01 sudarytos darbo sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu; darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Ieškovė V. B. negrąžinta į darbą. Iš atsakovo G. B. ūkio priteista 13 000 Lt (neatskaičius mokesčių) išmoka už priverstinės pravaikštos laiką nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos 2013-03-14 iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, išmoka, skaičiuojama po vidutinį darbo užmokesčio dydį – 1000 Lt per mėnesį iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; 1000 Lt už advokato pagalbą ieškovei V. B.. Iš atsakovo G. B. ūkio priteistos bylinėjimosi išlaidos: 390 Lt žyminis mokestis ir 32 Lt teismo išlaidos valstybei.
Teismas nustatė, kad ieškovė V. B. nuo 2007-02-01 buvo priimta dirbti pagalbine darbininke į sutuoktinio G. B. ūkį. Į bylą nebuvo pateikta darbo sutartis, tačiau nei viena iš šalių neginčijo, kad ieškovė buvo įdarbinta ūkyje, siekiant gauti socialines garantijas, nes ieškovė tuo metu laukėsi kūdikio, o vėliau, kol sutuoktinių santykiai buvo geri, buvo mokami už ieškovę mokesčiai ir darbo santykiai tęsėsi. Teismas pripažino, jog darbo sutartis su ieškove buvo sudaryta. Teismo įsitikinimą dėl darbo santykių egzistavimo sustiprino tai, kad nebuvo rasti ūkio dokumentai, buvę atsakovo žinioje.
Teismas vertino kritiškai atsakovo paaiškinimą, kad ieškovė dirbdama atsakovo ūkyje realiai nieko nedirbo, niekuo nesirūpino, tik naudojosi pinigais, pagal darbo sutartį ieškovė kas mėnesį iš bendrų pinigų išsimokėdavo 1000 Lt darbo užmokestį. Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus ir kitą bylos medžiagą, nustatė, jog ieškovė realiai atsakovo ūkyje dirbo, rūpinosi gyvuliais, apmokė dirbti liudytoją R. P.. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovės sutuoktinis į fermas neateidavo, todėl nusprendė, jog atsakovo argumentai dėl tariamo ieškovės darbo funkcijų neatlikimo ūkyje yra nepagrįsti. Teismas nesivadovavo byloje liudytojos A. I. paaiškinimu, nes liudytoja negalėjo tinkamai paaiškinti teismui apie tariamai ieškovės surašytą pareiškimą dėl atleidimo iš darbo.
Teismas nustatė, kad atsakovo ūkyje nebuvo darbo tvarkos taisyklių kaip įmonės lokalinio teisės akto, todėl, teismo vertinimu, darbuotojai negalėjo tiksliai žinoti savo funkcijų, pareigų ir tikslios darbo tvarkos. Teismas sprendė, kad dėl netinkamai organizuoto darbo atsakovas pateko į blogesnę padėtį ir prisiėmė galimų neigiamų padarinių riziką. Teismas konstatavo, kad ieškovės atleidimas iš darbo – dar vieno šalių konflikto netinkamas sprendimas.
Teismas nustatė, kad ieškovė atleista iš darbo pagal DK 127 str. 1 d., t. y. darbuotojo pareiškimu. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju buvo būtinas dokumentas – darbuotojo pareiškimas. Teismas konstatavo, kad atsakovas ieškovės pareiškimo dėl atleidimo iš darbo teismui nepateikė, byloje nėra duomenų apie tokio dokumento užregistravimą ar kitų įrodymų, patvirtinančių šio dokumento egzistavimą. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teismo nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ši ieškovės ieškinio dalis pagrįsta ir įrodyta (DK 297 str.).
Teismas atsižvelgė, kad ieškovė nepageidauja būti grąžinta į pirmesnį darbą, nes jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl ieškovės į pirmesnį darbą negrąžino, darbo sutartį laikė nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Tenkino ieškovės reikalavimą dėl išmokos už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo (DK 140 str. 1 d., 297 str. 4 d.). Išmoka už priverstinės pravaikštos laiką sudaryto: 13 mėn. nuo atleidimo iš darbo dienos 2013-03-14 iki teismo sprendimo priėmimo dienos x 1000 Lt (vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, b. l. 31) = 13 000 Lt; ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos skaičiuojant po 1000 Lt kas mėnesį (neatskaičius mokesčių).
Teismas laikė kitus šalių argumentus teisiškai nereikšmingais, todėl dėl jų byloje nepasisakė. Iš atsakovo ieškovei priteisė 1000 Lt išlaidas už advokato pagalbą (b. l. 41) ir valstybei – žyminį mokestį ir teismo pašto išlaidas (CPK 93, 96, 98 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą skundžia atsakovas G. B. ūkis. Apelianto vardu pasirašęs apeliacinį skundą G. B. prašo teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti apeliantui turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė V. B. išduotų „Sodros“ pažymų kopijas, V. B. sąskaitos išrašą, V. B. ieškinio ištraukas.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodė, kada skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas visapusiškai neišnagrinėjo surinktų byloje įrodymų.
Teismas darbo bylose yra aktyvus rinkdamas įrodymus, o ne formuluodamas reikalavimus.
Apeliantas negavo iš V. B. raštu patikslinto bylos dalyko, bylos dalyko V. B. raštu nekeitė. Teismas, peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas, savo iniciatyva performulavo ieškinio dalyką.
Be pagrindo nurodoma, jog darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną, nes tuomet formaliai darbo teisiniai santykiai gali tęstis neapibrėžtą laiką arba labai ilgai. Jei laikytume, kad teismas, savo iniciatyva pakeitęs bylos dalyką, teisės pažeidimo nepadarė, darbo sutarties pasibaigimo diena turi būti laikoma teismo sprendimo priėmimo diena. V. B. realiai ūkyje nedirba, todėl apeliantas jai neprivalo mokėti po 1 000 litų dėl to, kad jis nori pasinaudoti įstatymo suteikta galimybe ginti savo teises teisme.
Šalies argumentai
Ieškinyje V. B. nurodė, kad iki 2013-03-14 buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. Prireikus pažymų iš „Sodros“ buvo sužinota, kad ieškovė nuo 2013-03-14 buvo atleista iš darbo“ pagal DK 127 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog tarp šalių yra susiklostę šeimos teisiniai santykiai, t. y. ypatingi santykiai, tačiau nesiėmė atriboti, kur prasideda ir kur baigiasi V. B. darbo teisiniai santykiai, kur prasideda ir kur baigiasi šeimos nario V. B. indėlis į bendro šeimos (namų) ūkio vedimą.
Teismas ieškinį patenkino vien tik remdamasis V. B. paaiškinimais ir nedėstydamas motyvų, kodėl atmeta apelianto atstovo paaiškinimus.
Ieškovė V. B. turėjo turėti ir privalėjo pateikti teismui savo darbo sutarties egzempliorių, bet teismas priėmė jos paaiškinimą, kad ji darbo sutarties egzemplioriaus teismui pateikti negali, nes jo neturi.
Byloje neginčytinai įrodyta, kad ieškovė 2007-04-01 ūkyje buvo įforminta kaip darbuotoja, o 2013-03-14 atleista. Iš teismo posėdžių protokolų akivaizdžiai matyti, jog V. B., prisistatydama pagalbine darbininke, negalėjo įvardinti savo darbo vietos, darbo laiko, darbo funkcijų, sulygto atlyginimo dydžio. Teismo 2013-11-25 posėdyje ieškovė nurodė, jog turbūt dirbo pagalbine darbininke, jog ji į darbą neturėjo galimybių važinėti iš Marijampolės nuo 2013 m. vasario mėn. (b.1. 52–53).
Byloje pateiktas 2013-05-15 Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros nutarimas, kuriame nurodoma, kad V. B. paaiškino, jog 2013 m. sausio pabaigoje ji išėjo gyventi atskirai į Marijampolės miestą (nutarimo pirmo lapo antra pastraipa iš apačios).
Apeliantas už pravaikštas ieškovės neatleido, nors ieškovė akivaizdžiai pripažįsta, kad ūkyje negyvena ir realiai nedirba, bendro ūkio ir namų ūkio su apeliantu neveda nuo 2013 m. sausio–vasario mėn., todėl esant šioms V. B. faktiškai pripažintoms aplinkybėms apeliantas neturi pagrindo mokėti po 1000 Lt kas mėnesį.
Teismas nevertino to, kad V. B. pati pripažino, jog pagalbinės darbininkės darbo funkcijų ji nevykdo nuo 2013 m. sausio, o nuo 2013 m. vasario ji neturėjo galimybių važinėti kasdien į ūkį ir atlikti savo darbo funkcijas.
Teismas nesiaiškino ir kritiškai nevertino, jog V. B. realios pajamos (dukros parama) buvo pakankamos susimokėti už kasdienes keliones iš Marijampolės į darbą, į ūkį.
Teismas nesiaiškino ir kritiškai nevertino aplinkybės, jog jei, anot V. B., jai nebuvo žinoma apie atleidimą, tai ji turėjo būti darbe ir vykdyti pagalbinio darbininko funkcijas iki tos dienos, kuomet jai tapo žinoma apie atleidimą. Kaip matyti iš posėdžių protokolų, V. B. nė karto neatsakė į klausimus apie tai, kada jai tapo žinoma apie atleidimą iš darbo. Ji atsakė, jog tuomet, kai kreipėsi į „Sodrą“.
Byloje apeliantas aiškino, jog V. B. paprašė apeliantą įforminti jos atleidimą iš darbo pačios prašymu, nes sutuoktiniams nesusitariant nutraukti santuoką gražiuoju, ji nenorinti mokėti 7000 Lt žyminio mokesčio, tačiau teismas šio apelianto paaiškinimo nepriėmė ir šių aplinkybių nesiaiškino.
V. B. ieškinys teismui dėl santuokos nutraukimo surašytas 2013-03-27. Jame ji nurodo, jog „Sodros“ pažymos rodo, jog ji nedirba, negali sumokėti viso 7800 Lt žyminio mokesčio. V. B. prie ieškinio teikia savo advokato patvirtintą 2013-02-27 „Sodros“ pažymą ir 2013-03-27 „Sodros“ pažymą, kurioje pažymėta, jog draudimo pabaiga 2013-03-14.
Ieškovė, nuėjusi į „Sodrą“ antrosios pažymos, kuri kur kas siauresnio turinio, žinojo, jog ji atleista iš darbo. Jei ji iki 2013-03-27 nežinojo, kad ji atleista iš darbo, ji turėjo kasdien atvykti į darbą ir realiai dirbti, nes tik realiai dirbantis žmogus turi teisę į darbo užmokestį, bet ne V. B., kuri pripažino, kad nuo 2013 m. sausio–vasario realiai ūkyje nedirba, yra pravaikštininkė.
Teismas nesiaiškino, ką V. B. veikė nuo 2013-03-14 iki 2013-03-27, apsiribojo paaiškinimu, jog ji vienintelę į šį laikotarpį patenkančią dieną, t. y. 2013-03-15, mokė naują darbininkę. Tai, kad V. B. žinojo, jog ji moko kitą darbininkę, leidžia daryti išvadą, jog V. B. žinojo ir suprato apie jos pačios atleidimą iš darbo jos pačios prašymu.
Apeliantas išmokėjo ieškovei 75 000 Lt kompensaciją už ūkį iki santuokos nutraukimo. Taip pat leido tvarkyti piniginius reikalus, kuomet susitaikė su ieškove, kol galiausiai V. B. iš ūkio sąskaitos į savo sąskaitą persivedė daugiau kaip 100 000 Lt. Apie tai dokumentai byloje pateikti.
Teismas nepriėmė apelianto aiškinimų, jog V. B. pavogė savo pačios rašytą pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, taip pat pavogė ir kitus su ūkio veikla susijusius dokumentus.
Nėra pagrindo atmesti apelianto aiškinimo apie tai, kad V. B. pasisavino su ūkio veikla susijusius dokumentus. V. B. dokumentus galėjo slėpti ir pas sūnų ar pas dukrą, kurie yra priešiškai prieš apeliantą nusiteikę. Taigi, esant kratų atlikimo faktui ieškant G. B. ūkio dokumentų, be pagrindo teismas netikėjo apelianto aiškinimu, jog V. B. elgiasi nesąžiningai.
Teismas, darydamas išvadą, jog ieškovė dirbo ūkyje, rėmėsi abstrakčiais liudytojų paaiškinimais, jog jie ne kartą matė V. B. jo ūkyje. Liudytojai nepaaiškino, kada matė, – iki 2013 m. sausio–vasario mėn. ar po to, ką konkrečiai ir kada V. B. veikė ūkyje, kai jie ją matė. Savaime suprantama, kad apelianto sutuoktinę jie galėjo matyti ūkyje, nes ji nuolat atvykdavo apeliantą terorizuoti, kol teismas nepriėmė apkaltinamojo nuosprendžio ir uždraudė vienam prie kito artintis.
Nepagrįsta teismo išvada, kad atleidimas iš darbo – tai dar vienas netinkamas būdas spręsti konfliktus. Atleidimas iš darbo ieškovei buvo labai naudingas. Ji atleista nuo didžiulės sumos žyminio mokesčio mokėjimo paduodant ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Ji buvo suinteresuota nemokėti žyminio mokesčio, ji teismo prašė atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Todėl nėra pagrindo netikėti apelianto paaiškinimu, jog ieškovė išreiškė valią būti atleista iš darbo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė V. B. nurodė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas byloje esančiais įrodymais, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 04 18 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-91-374/2014, priteisti iš atsakovo ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, jog ieškovė G. B. ūkyje pradėjo dirbti 2007-02-01, o iš darbo buvo atleista 2013-03-14 pagal LR DK 127 str. l d., t. y. savo noru.
Apeliacinio skundo motyvas, kad neva ieškovė pati nutraukė darbo sutartį savo noru, yra nepagrįstas ir todėl atmestinas. Kalvarijos PK atliko tyrimą dėl tariamos dokumentų vagystės iš G. B. ūkio ir jokių vagystės pažymių nenustatė. Tai patvirtina, jog ieškovė jokio pareiškimo dėl atleidimo iš darbo nerašė, o buvo atleista iš darbo jai nežinant, t. y. neteisėtai.
Taip pat nepagrįstas ir apelianto teiginys, jog ieškovė turėjo ir privalėjo teismui pateikti darbo sutarties egzempliorių. Darbo sutartis ne visą laiką gali išlikti pas darbuotoją, tačiau pas darbdavį darbo sutarties vienas egzempliorius tikrai turėtų būti, jeigu jis veda tvarkingą dokumentų apskaitą. Apie tai, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, tvirtina pažymos iš „Sodros“, iš kurių matyti, kad kiekvieną mėnesį už ieškovę buvo mokomos socialinio draudimo įmokos. Todėl apelianto teiginys, jog darbo sutarties nepateikimas teismui tarsi rodo, jog tarp šalių nebuvo darbo teisnių santykių, niekuo nepagrįstas ir atmestinas.
Taip pat atmestinas apeliacinio skundo motyvas, jog nagrinėjant bylą teisme ieškovė negalėjo tiksliai nurodyti, kokiomis valandomis ji dirbo G. B. ūkyje. Nagrinėjant bylą teisme buvo nustatyta, kad ieškovės darbas buvo nenormuotas – kartais darbą ji pradėdavo 5val. ryto ir vėliau, ir darbą baigdavo nebūtinai 17 val., kartais užtrukdavo ir ilgiau.
Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog ieškovė tariamai prašė atsakovą, kad atsakovas ieškovę atleistų iš darbo savo noru, jog jai nereiktų mokėti 7000 Lt žyminio mokesčio kitoje byloje. Šis jo teiginys niekuo nepagrįstas, tokio pokalbio tarp šalių tikrai nebuvo, o tai teigdamas atsakovas netiesiogiai patvirtina, kad jam buvo žinoma, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo darbo teisiniai santykiai, nors teisme jis tai atkakliai neigė.
Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, kaip ir pridėti prie apeliacinio skundo dokumentai, liečia šalių skyrybų bylą, todėl nieko bendra su šia byla ir teismo sprendimu šioje byloje neturi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl kolegija pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.
CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė V. B. išduotų „Sodros“ 2013-03-27 ir 2013-02-27 pažymų kopijas (b. l. 137–139), kurios jau buvo pateiktos byloje (b. l. 5–6), V. B. banko 2012-02-01–2014-01-23 sąskaitos išrašą, surašytą 2014-01-23 (b. l. 128–136), V. B. 2013-03-27 ieškinio dėl santuokos nutraukimo ištraukas (b. l. 140–143). Apeliantas, pateikęs rašytinius įrodymus su apeliaciniu skundu, nenurodė, kokią įrodomąją reikšmę jie turi byloje (CPK 180 str.). Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto apeliaciniu skundu ir civiline byla, nenustatė, kad šių įrodymų pateikimo į bylą būtinybė iškilo vėliau, todėl atsisako priimti atsakovo pateiktus su apeliaciniu skundu rašytinius dokumentus.
CPK 417 str. pasakyta, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau, nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė 2013-04-09 kreipėsi į teismą (b. l. 2–3) ir prašė pripažinti ieškovės 2013-03-14 atleidimą iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d. neteisėtu ir grąžinti į pirmesnį darbą. Priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas. CPK 418 str. pasakyta, kad jeigu darbuotojas pareiškė vieną iš įstatymuose numatytų alternatyvių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Taigi nagrinėdamas darbuotojo (ieškovės) reikalavimus pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nesaistomas darbuotojo nurodytos reikalavimo formuluotės: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti darbuotojo teisių gynimo būdą bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 300 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovės ir darbdavio santykiai yra konfliktiški, o ieškovė nepageidauja grįžti dirbti į atsakovo bendrovę, tai ieškovė patvirtino teismo posėdyje, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytu būdu. Todėl atmestinas apelianto argumentas, jog teismas neturėjo teisės priimti sprendimo dėl ieškovės nepareikšto reikalavimo, dėl ieškovės negrąžinimo į darbą atsakovo ūkyje.
DK 297 str. 3 d. (galiojęs iki 2013-01-01), DK 300 str. 3 d. numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Nagrinėjamoje byloje ieškovė į atsakovo ūkį nebuvo grąžinta dirbti, todėl ginčo santykiams taikoma DK 300 straipsnio 4 dalis, kurioje nurodyta, kad jeigu teismas nustato, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė buvo 2013-03-14 atleista iš darbo neteisėtai (nesant ieškovės pareiškimo), nors atsakovas nurodė darbo sutarties nutraukimo pagrindą ieškovės prašymą dėl atleidimo iš darbo (DK 127 str. 1 d.), į darbą atsakovo ūkyje ieškovės negrąžino, darbo sutartį laikė nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo (teismo sprendime nurodyta įsigaliojimo, b. l. 112) dienos (CPK 331 str. 6 d.).Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės pažeistoms teisėms atkurti taikytinas DK 300 straipsnio 4 dalyje (DK 297 str. 4 d. galiojęs iki 2013-03-01) įtvirtintas teisių gynybos būdas, padaryta nustačius reikšmingas bylos aplinkybes ir visapusiškai įvertinus byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismo sprendimu apgintos ieškovės teisės, nes konstatuota, kad darbdavys pažeidė darbo įstatymus, todėl darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo, kuriuo toks ginčas išspręstas, įsiteisėjimo dienos. DK 300 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad priverstinės pravaikštos laikas (kartu ir laikotarpis, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis) neteisėtai atleidus darbuotoją iš darbo tęsiasi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; išimčių šioje normoje nenustatyta.
Apeliantas neginčija teismo sprendimu nustatyto ieškovės vidutinio darbo užmokesčio 1000 Lt be mokesčių dydžio. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė po atleidimo iš darbo dirbo kitoje darbo vietoje ir gavo darbo užmokestį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo ieškovei priklausančias išmokas nuo užfiksuoto VSDFV dokumentuose 1000 Lt vidutinio darbo užmokesčio (su mokesčiais), nustatyto ieškovei atsakovo ūkyje. Ieškovė šioje byloje teismo sprendimo neskundė, laiko teismo sprendimą teisėtu ir pagrįstu, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei priteista 13 000 Lt (su mokesčiais) išmoka už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2013-03-14) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos yra protingo dydžio, todėl nekeistina (CPK 185 str., DK 300 str. 4 d.).
Vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, kai su atleidžiamu iš darbo darbuotoju vėluojama atsiskaityti (neatsiskaitoma jo atleidimo iš darbo dieną) ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dėl priteisimo iš jo uždelstų darbo užmokesčių išmokų ieškovei, nes atsakovo manymu, ieškovė pati disponavo atsakovo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, todėl galėjo savo nuožiūra paimti reikalingą pinigų sumą iš banko, taip pat pati sau išmokėti atlyginimą. Apelianto argumentas, kad ieškovė galėjo išmokėti pačiai sau darbo užmokesčio išmokas po jos atleidimo iš darbo, nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, pažymėtina, kad šalių paaiškinimu, ieškovės ir jos sutuoktinio asmeniniai santykiai pablogėjo nuo 2013 metų vasario, todėl labiau tikėtina, kad ieškovė po atleidimo iš darbo nuo atsakovo banko sąskaitos pinigų nuimti negalėjo. Taigi ieškovės kaltė dėl neišmokėto jai darbo užmokesčio byloje nenustatyta. Todėl laikoma, kad G. B. nesumokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio atleidimo iš darbo dieną. Bylos duomenimis, ieškovės darbo santykiai atsakovo ūkyje tęsėsi nuo 2007 m. iki 2013-03-14, taigi beveik 6 metus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog visos vidutinio darbo užmokesčio sumos (1000 Lt su mokesčiais) priteisimas už laikotarpį nuo kitos dienos po teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo dienos ieškovei užtikrins abu šios normos tikslus – taps kompensacija ieškovei už laiku negautus pinigus ir kartu skatins atsakovą finansinius įsipareigojimus įvykdyti kiek įmanoma greičiau ir nepažeis proporcingumo principo tarp atsakovo padaryto teisės pažeidimo ir jam taikytos sankcijos (DK 2, 35 str.).
Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatribojo ginčo šalių darbo ir šeimos santykių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė su atsakovo ūkiu siejo darbo santykiai, tai patvirtina surinkti byloje rašytiniai įrodymai – VSDFV Marijampolės skyriaus duomenys apie ieškovės darbą atsakovo ūkyje nuo 2007-02-01 (b. l. 58–63) ir jos atleidimą iš darbo; taip pat duomenys apie sumokėtus valstybei socialinio draudimo mokesčius nuo paskirto ieškovei darbo užmokesčio. G. B. atlikti veiksmai dėl ieškovės atleidimo iš darbo vienareikšmiai patvirtina, jog tarp ieškovės ir atsakovo realiai susiklostė darbo santykiai, būdingi darbdaviui ir darbuotojui. Byloje nėra nuginčytas ieškovės paaiškinimas, jog ieškovei už darbą ūkyje buvo mokamas nustatyto dydžio (1000Lt) darbo užmokestis. Darbo užmokesčio ieškovei išmokėjimo faktą patvirtina banko operacijos, banko sąskaitoje LT77 7300 0100 7560 9491 (b. l. 76–104) pažymėtos kaip lėšų nuėmimas pagal ,,susitarimą“. Ieškovės paaiškinimu, darbo užmokestis buvo nustatytas ieškovės ir G. B. susitarimu, kad kiekvienam iš jų darbo užmokesčio suma yra 1000 Lt – tai patvirtina byloje esantys banko duomenys. Bylos duomenimis, ieškovės kas mėnesį nuo banko sąskaitos lėšų nuimtos sumos nebuvo mažesnės, nei atsakovo ūkyje paskirtas jai 1000 Lt dydžio darbo užmokestis. Ieškovės, liudytojų V. Ž., R. P., T. B. paaiškinimu nustatyta, kad ieškovė dirbo įvairius darbus ūkyje pagal poreikį (melžė gyvulius, apmokė ir kontroliavo kitų darbuotojų darbus, rūpinosi darbuotojų įdarbinimu, gydė gyvulius ir pan.), jos darbo diena nebuvo normuota, konkretaus grafiko nebuvo, ieškovė kartais ateidavo kelioms valandoms, kartais būdavo kelis kartus per dieną ryte ir vakare, tiek, kiek to reikalavo darbai ūkyje. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad ieškovė dirbo jos pačios nustatytu darbo grafiku, kuris atitiko gyvulių poreikius ir būtinumą atlikti darbus ūkyje.
Apelianto argumentas, kad ieškovė tariamai negalėjo paaiškinti, kokios jos pareigos, nepaneigia ieškovės paaiškinimo, jog ji dirbo atsakovo ūkyje darbininke. Byloje nepateikta jokių duomenų apie esamus ūkyje darbo etatus (pareigybes), apie lokalinius aktus, kuriais atsakovas nustatė darbuotojams konkrečias darbo funkcijas, atitinkančias priimto į darbą darbuotojo pareigas. Iš šalių paaiškinimo nustatyta, kad darbas ūkyje reikalavo iš darbuotojo žinojimo ir atlikimo visų funkcijų, susijusių su gyvulių priežiūra, tai, ieškovės ir liudytojų V. Ž., R. P., T. B. paaiškinimu, žinojo, mokėjo ir atliko pati ieškovė. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kad ieškovė nemokėjo ūkyje atlikti gyvulių priežiūros, kad ūkyje buvo įsteigtos pareigybės, kurios visiškai nesutapo su ieškovės paaiškinimu apie atliekamą darbą ar jos tariamai užimtas pareigas (darbininkė, pagalbinė darbininkė). Taigi ieškovės paaiškinimas, jog ji dirbo ūkio darbininkės darbą, yra logiškas ir atitiko susiklosčiusią padėtį atsakovo ūkyje, todėl netikėti ieškovės paaiškinimu nėra pagrindo (CPK 185 str.).
Apeliantas akcentuoja, jog ūkyje ieškovė dirbo ne dėl to, kad sudarė darbo sutartį, o todėl, kad darbas ūkyje buvo ieškovės kaip šeimininkės pareiga rūpintis šeimos turtu. Tačiau su tuo sutikti negalima, nes teisėjų kolegijos vertinimu, surinkti byloje įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, kad tarp ieškovės ir atsakovo ūkio buvo darbo sutartimi pagrįsti santykiai, o tarp ieškovės ir G. B. – kiti santykiai, kurie nėra šios bylos ginčo objektas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, kad ieškovė rūpinosi šeimos turtu (ūkiu) kaip G. B. sutuoktinė, tačiau tai nesudaro pagrindo atmesti ieškovės argumentus dėl buvusių tarp ieškovės ir atsakovo darbo santykių. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės atliekami ūkyje darbai nesusiję su įprastos namų ruošos ir ūkio priežiūros darbais, jie būdingi darbo funkcijoms, reikalingoms užtikrinti ūkio veiklą, atsižvelgiant į ūkyje laikomų gyvulių skaičių. Pažymėtina, kad ieškovės sutuoktinis apklaustas prokuratūroje patvirtino (b. l. 48), jog ieškovė realiai dirbo ūkyje jai pavestą darbą. Taip pat negalima sutikti su apelianto motyvais, kad liudytojai galėjo matyti ieškovę atsakovo ūkyje, tačiau ne dėl to, jog ieškovė ten dirbo, o dėl to, kad ieškovė atvyko terorizuoti atsakovą. Apklausti byloje liudytojai (V. A., T. B., R. P., S. P.), priešingai, negu aiškina atsakovas, kalbėjo apie tai, kad ieškovę ūkyje matė atliekančią darbus. Todėl ir šis apelianto argumentas atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178 str.). Apelianto argumentas dėl tariamo ieškovės suinteresuotumo nuslėpti pajamas, kad nemokėtų žyminio mokesčio už paduotą ieškinį teismui, yra atsakovo niekuo nepagrįsta prielaida. Byloje yra pakankamai duomenų apie ieškovės gautas pajamas iš darbo veiklos (b. l. 5, 49–50, 58–63). Be to, teismas, spręsdamas klausimą dėl asmens turtinės padėties, nėra saistomas šalies pateiktų byloje įrodymų, teismas savo iniciatyva gali gauti duomenis apie asmens turtinę padėtį, taip pat ir iš „Sodros“, arba įpareigoti asmenį pateikti papildomus įrodymus dėl asmens turtinės padėties. Apelianto argumentas, jog ieškovei atleidimas iš darbo buvo naudingas, yra nelogiškas, neprotingas ir nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestinas (CK 1.5 str., CPK 185 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo darbo santykiai nuo 2007 m. iki ieškovės atleidimo iš darbo 2013-03-14.
Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad ieškovės veikla ūkyje buvo nuostolinga ir orientuota į ūkio sužlugdymą, kadangi šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikta jokių objektyvių įrodymų (CPK 12, 178, 185 str.).
Sprendžiant šalių ginčą dėl ieškovės neteisėto atleidimo iš darbo, nėra teisiškai reikšmingas atsakovo argumentas dėl ieškovės paaiškinimo, jog ieškovė negalėjo atvykti į darbą nuo 2013 m. vasario, ir tai, kad atsakovas galėjo atleisti ieškovę už pravaikštas dėl to, kad ji ūkyje negyveno, nedirbo, nevedė bendro ūkio su G. B.. Byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų apie ieškovės padarytas pravaikštas (darbo grafikų, aktų), be to, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl ieškovės neteisėto atleidimo iš atsakovo ūkio nesant ieškovės prašymo atleisti iš ieškovę iš darbo, o ne dėl ieškovės tariamai padarytų pravaikštų, kurioms patvirtinti byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų (CPK 12, 178 str.).
Atmestinas apelianto argumentas dėl ieškovės tariamai pavogto pareiškimo dėl jos atleidimo iš darbo kaip neįrodytas (CPK 178 str.). Bylos duomenimis, šalių santykiai buvo labai konfliktiški, dėl to ieškovė faktiškai negalėjo būti kartu su sutuoktiniu, todėl komplikavosi ir ieškovės dalyvavimas ūkio veikloje. Ieškovės ir sutuoktinio nedraugiškus santykius patvirtina teisme nagrinėjama jų ištuokos byla, šalių paaiškinimai teismo posėdyje, taip pat Marijampolės apylinkės prokuratūros 2013-10-10 nutarimas, kuriame patvirtinta, jog ieškovė nesugyveno su sutuoktiniu, todėl išsikėlė ir pasiėmė dalį gyvulių registracijos dokumentų, norėdama išsaugoti su sutuoktiniu užgyventą turtą (b. l. 48). Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė pasisavino dokumentus, susijusius su jos darbo veikla atsakovo ūkyje. Todėl šis apelianto motyvas yra neteisingas.
Apelianto argumentai dėl tariamai ieškovės iniciatyva pervestų lėšų (nesusijusių su darbo santykiais) į savo pačios sąskaitą, apie G. B. tariamai sumokėtas ieškovei lėšas norint taikiai užbaigti ištuokos procesą, dėl ieškovės galėjimo apmokėti kelionės išlaidas iš tariamai gaunamų iš G. B. lėšų (dukros paramą) yra nesusiję su ginčo dalyku šioje byloje (CPK 180 str.). Taigi teismas plačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie šioje byloje nėra teisiškai reikšmingi.
Apelianto argumentas dėl ieškovės galėjimo gauti darbo užmokestį dirbant atsakovo ūkyje taip pat nėra teisiškai reikšmingas byloje, kadangi šiuo metu ieškovė atsakovo ūkyje nedirba, byloje nėra duomenų, kad ieškovė išreiškė pageidavimą įsidarbinti atsakovo ūkyje. Jeigu paaiškėtų, kad ieškovė sudarė su atsakovu naują darbo sutartį, tai savaime nepanaikintų atsakovo pareigos įvykdyti skundžiamą teismo sprendimą, kuriuo ieškovei priteistos darbo užmokesčio išmokos už neteisėtą atleidimą iš darbo, nes to nenumato įstatymas.
Apelianto argumentas, jog ieškovė aiškiai suvokė, kad buvo atleista iš darbo, nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, o tik apelianto prielaida. Kaip žinia, darbo santykiai yra reglamentuojami įstatymo (LR DK IV skirsnis), kuris aiškiai numato, kokius procedūrinius veiksmus privalo atlikti darbdavys atleisdamas darbuotoją iš darbo, šiuos veiksmus darbdavys privalo atlikti raštu (įspėjimas dėl atleidimo arba įsakymas dėl atleidimo iš darbo, pasirašytinai informuojant darbuotoją apie atleidimą iš darbo, atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju), nei vieno dokumento, kuris patikimai patvirtintų, jog ieškovė buvo tinkamai informuota apie atleidimą iš darbo, byloje nepateikta. Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Apeliantas nesilaikė minėtų principų, todėl turi prisiimti visus savo elgesio neigiamus padarinius, tad negali būti atleistas nuo atsakomybės vadovaujantis prielaidomis, jog ieškovė tariamai žinojo, kad ji yra atleista iš darbo.
Apeliantas skunde suformulavo keletą retorinių klausimų, nesusijusių su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo motyvų plačiau nepasisako.
Esant tokioms aplinkybėms apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 328, 326 str. 1 d. 1 p.), teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl išmokų priteisimo keistina, tikslinant išmokamų ieškovei išmokų išmokėjimo tvarką.
Ieškovė pateikė byloje duomenis apie turėtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 160). Ieškovei pagal teisinių paslaugų 2013-04-03 sutartį atstovavo advokatas A. S. (b. l. 7). Advokatas ieškovės vardu surašė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas Nr. 739974 patvirtina, kad ieškovė už dokumento surašymą sumokėjo 300 Lt. Šios bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio, atitinka advokato darbo sąnaudas byloje, bylos sudėtingumą ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktą. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimo nekeisti.
Patikslinti dalį dėl pripažinimo neteisėtu darbo 2007-02-01 sutarties, sudarytos tarp ieškovės V. B. ir atsakovo G. B. ūkio, nutraukimo, patikslinant, kad darbo sutartis pripažintina nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl ieškovei V. B. priteistinų darbo užmokesčio išmokų išdėstyti taip:
priteisti iš atsakovo G. B. ūkio (i. k. 6620836, Kalvarijos sav. Liubavo kaimas, Šešupės gatvė):
darbo užmokestį – 13 000 (trylika tūkstančių) Lt už priverstinės pravaikštos laiką;
už vėlavimą vykdyti finansinius įsipareigojimus – po 1000 Lt (vieną tūkstantį) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną mėnesį nuo kitos po teismo 2014-04-18 sprendimo priėmimo dienos iki minėto teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (visos priteistinos ieškovei sumos nurodytos neatskaičius mokesčių);
ieškovei V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)).
Kitos teismo sprendimo dalies nekeisti.