- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-02
- Bylos Nr.
- 2A-183-560/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- D. R.
- Ieškovas
- J. K.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.2Bendroji jungtinė nuosavybės teisė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Neringos Švedienės,
atsakovui D. R.
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui D. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 2 896 Eur skolos, 18 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1997-11-11 ginčo šalys surašė paskolos raštą, pagal kurį ieškovas paskolino atsakovui 10 000 Lt (2 896 Eur). Skolos rašte šalys nenustatė grąžinimo termino, todėl CK 6.873 straipsnio pagrindu ieškovas 2017-04-03 išsiuntė pretenziją ir pareikalavo per 30 dienų terminą grąžinti paskolintus pinigus. Atsakovas pinigų negrąžino, todėl ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovo ir 18 Eur dydžio palūkanas, taikant 5 proc. dydžio metinių palūkanų normą, jas skaičiuojant nuo 2017-04-13 iki 2017-05-23.
Atsiliepimas
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas yra jo 2015-11-07 mirusios motinos O. R. brolis. Atsakovas nėra skolingas pagal 1997-11-11 skolos raštą 10 000 Lt sumos (2 896 Eur), jis negavo pretenzijos dėl skolos negrąžinimo per paskutinius dvidešimt metų. Ieškovas, esant gyvai atsakovo motinai, pats paskolos raštelių forma yra iš pastarosios skolinęsis pinigų, kurių jai negrąžino. Tai patvirtina motinos bute rasti paskolų rašteliai. Atsakovo motina iki mirties skolino pinigus ieškovui, kuris surašydavo paskolos raštelius. Po motinos mirties atsakovas priėmė jos palikimą ir rado keturis ieškovo ranka rašytus skolos raštelius, pagal kuriuos paskolos suma sudaro 3 000 JAV dolerių ir 2 000 Lt. Netrukus po paskolos gavimo atsakovas informavo motiną, kad iš ieškovo pasiskolino 10 000 Lt. Atsakovo sutuoktinei girdint O. R. susitarė su ieškovu, kad pastarasis anuliuoja atsakovo 10 000 Lt skolą, o ji nurašo (įskaito) ieškovo skolą. Ieškovas įsipareigojo grąžinti arba sunaikinti atsakovo pasirašytą skolos raštelį, todėl, atsakovo nuomone, jis neliko skolingas ieškovui. Pažymi, kad ieškovas šio raštelio negrąžino, nors atsakovo motina keletą kartų reikalavo grąžinti; ieškovas teigdavo, kad skolos raštelį yra pametęs, jo neranda. Atsakovo nuomone, kol jo motina buvo gyva, ieškovas nedrįso reikalauti skolos iš atsakovo, nes įsiskolinimo nebuvo. Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir tuo pagrindu, kad pasibaigė ieškinio senaties terminas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-12-19 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
4. Teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčas, kad paskolos santykiai tarp ginčo šalių buvo, taip pat kad egzistavo paskolos santykiai ir tarp ieškovo ir atsakovo motinos O. R.. Ieškovas neginčijo aplinkybių, kad iki 1997 m. pabaigos skolinosi pinigus iš sesers O. R., kad neturi rašytinių įrodymų apie skolos grąžinimą jai. Liudytoja M. G., pastaruosius keturiasdešimt metų artimai bendravusi su O. R., patvirtino, kad ieškovas paskutinius dvidešimt metų buvo skolingas atsakovo motinai, pastaroji ir iki mirties kalbėjo, jog brolis (ieškovas) nėra grąžinęs jam paskolintų pinigų. Liudytoja D. R., atsakovo sutuoktinė, iš esmės patvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes.
5. Į atsakovo paveldėto turto masę nėra įtraukta O. R. turtinė reikalavimo teisė ieškovo atžvilgiu, kas tikėtinai pagrindžia tai, jog buvo atliktas įskaitymas ar ieškovas ir O. R. susitarė, jog ieškovas nereikalaus ateityje grąžinti paskolos iš atsakovo, nors raštiškai toks susitarimas nesudarytas, ir prievolė pagal ginčo skolos raštelį pasibaigė 1997 metų pabaigoje. Konstatavus, kad prievolė atsiskaityti pagal ginčo skolos raštelį pasibaigė iki 1997 metų pabaigos, darytina išvada, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes ginčyti tariamai pažeistą teisę praėjo tiek daugiau kaip 3 metai pagal 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
6. Ieškovas J. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-12-19 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-28337-592/2017 ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodė, kad taikyti priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą nėra jokio teisinio pagrindo, nes 1997-11-11 sudarytas skolos raštelis buvo tarp apelianto ir atsakovo. Apelianto ir O. R. buvę paskoliniai teisiniai santykiai šioje byloje negalėjo turėti ir neturėjo reikšmės priimant sprendimą. Teismų praktikoje reglamentuota, jog tam, kad būtų laikomas skolų įskaitymas, tai šalys turi turėti reikalavimą vieną kitai, o ne tretiesiems asmenims. Apeliantas turėjo reikalavimą atsakovui, bet ne O. R.. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad O. R. ir apeliantą siejo abipusės teisės ir pareigos - kreditoriaus (O. R.) ir skolininko (apelianto) reikalavimai nėra priešpriešiniai. Tam, kad šioje situacijoje būtų galima traktuoti įskaitymą atsakovo turima prievolė apelianto atžvilgiu įstatymų nustatyta tvarka turėjo būti perleista O. R. arba atvirkščiai. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kad tarp šalių buvo sudaryta reikalavimo sutartis.
7. Pagal 1996-01-21, 1996-05-29, 1997-02-17 ir 1997-02-27 skolos įrašus, skoliniai santykiai yra susiklostę taip apelianto ir O. R.. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu teismui ne kartą buvo nurodęs, kad skolą savo sesei grąžino, jie iki pat jos mirties sutarė gerai, dažnai laiką praleisdavo kartu. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog tarp apelianto ir jo sesers buvo atliktas skolų įskaitymas. Paskoliniai santykiai šioje byloje siejo tik apeliantą ir atsakovą, todėl byloje turėjo būti nagrinėjamos aplinkybės susijusios su atsakovo ir apelianto skolos grąžinimo klausimu, o ne apelianto ir O. R.. Apeliantas savo seseriai O. R. skolą grąžino. Jei tarp apelianto ir jo sesers būtų susitarimas dėl skolos įskaitymo, tokiu atveju turėjo būti išspręstas skirtumo klausimas, tačiau jokių įrašų apie skolos skirtumą byloje nėra pateikta ir užfiksuota.
8. Teismas be jokio teisinio pagrindo ginčo santykiams spręsti taikė 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas. Kadangi nors tarp bylos šalių skolos raštelis buvo sudaryta 1997-11-11, t. y. galiojant 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso normoms, tačiau atsižvelgiant į Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, tarp apelianto ir atsakovo atsiradusiems ir tebesitęsiantiems prievoliniams teisiniams santykiams, susijusiems su paskolos sutarties neįvykdymu, taikytinos naujojo 2000 metų Civilinio kodekso normos nuo šio kodekso įsigaliojimo – 2001-07-01.
9. Skolos raštelis tarp atsakovo ir apelianto yra pagal pareikalavimą, t. y. šalių sudarytoje skolos raštelyje skolos grąžinimo data nėra nurodyta. Apeliantas 2017-04-03 atsakovui išsiuntė pretenziją, kuria pareikalavo grąžinti skolą. Nesulaukęs jokios reakcijos iš atsakovo, apeliantas 2017-05-30 kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl skolos priteisimo pagal 1997-11-11 skolos raštelį. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad apeliantas pareikalavo grąžinti paskolintus pinigus daug anksčiau, kas būtų pagrįstas pagrindas taikyti ieškinio senaties institutą. Ieškinio senaties pradžia skaičiuojama nuo pretenzijos išsiuntimo, t. y. 2017-04-03 datos. Yra žinoma aplinkybė, jog apeliantas pareikalavo grąžinti skolą ir į teismą kreipėsi po daugiau nei dvidešimt metų, tačiau tai jokios reikšmės neturi sprendžiant ginčą dėl skolos priteisimo.
Atsiliepimas
10. Atsakovas D. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad atsakovas jokio ieškovo reikalavimo ar pretenzijos dėl negrąžintos skolos per paskutinį dvidešimties metų laikotarpį nėra gavęs. Teismo posėdžio metu skolos faktą ieškovui paneigė. Prievolė tarp ieškovo ir O. R. nebuvo pasibaigusi įvykdymu. Ieškovo ir O. R. prievolė pasibaigė įskaitymu 1997-11-11. Ieškovas teismui negalėjo paaiškinti, kodėl jis praleido ieškinio senatį ir 20 metų nesikreipė į teismą. Atsakovas, pasirašydamas skolos raštelį, suprato, kad jis nėra skolingas ieškovui, kadangi šis buvo skolingas O. R.. Ji pasakė, kad atsakovas paimtų skolos raštelį, tačiau ieškovas vis sakydavo, kad raštelio neranda, kažkur jį pametė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad į atsakovo paveldėto turto masę nėra įtraukta O. R. turtinė reikalavimo teisė ieškovo atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
12. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Byloje nustatyta, kad 1997-11-11 atsakovas D. R. pasiskolino iš ieškovo J. K. 10 000 Lt (2 896,20 Eur) ir parašė skolos raštelį. Atsakovo motina O. R. mirė 2015-11-07. Ieškovas neginčijo aplinkybių, kad iki 1997-11-11 yra skolinęsis iš O. R. pinigų, kad pagrįsti yra jo įrašai, jog 1996-01-21 jis pasiskolino iš O. R. 1 000 JAV dolerių, 1996-05-29 – 2 000 JAV dolerių, 1997-02-17 – 1 900 Lt, 1997-02-17 – 100 Lt; įrašų apie sumų grąžinimą nėra.
14. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad šioje byloje prievolė tarp šalių yra pasibaigusi atlikus įskaitymą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia teismo išvada. Priešpriešinių reikalavimų įskaitymas yra vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai yra įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Šiuo atveju paskolos santykiai pagal skolos raštelius buvo susiklostę tarp šeimos narių: tai yra tarp brolio ir sesers (ieškovo ir O. R.) ir dėdės ir sūnėno (ieškovo ir atsakovo). Pirmos instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančią medžiagą, išklausęs liudytojų paaiškinimus nustatė, jog ieškovas iki 1997 metų skolinosi pinigus iš O. R., bei, kad jo skola nebuvo įtraukta į paveldėto turto masę, o ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad skolą O. R. būtų grąžinęs. Aplinkybės, jog ieškovas skolinosi pinigus iš O. R. ir skolos jai negrąžino, buvo patvirtintos ir liudytojų paaiškinimais teismo posėdžio metu.
15. CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-09-29 nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Pirmos instancijos teismas nusprendė, jog yra tikėtina, kad įskaitymas buvo atliktas. Nors įstatymuose įtvirtintas reguliavimas formaliai neleistų daryti išvados apie įskaitymo atlikimą, kadangi nėra tam visų privalomų sąlygų, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šios bylos ypatumus – skolos santykiai susiklostė tarp artimųjų šeimos narių, skolos rašteliai buvo surašyti 1997 metais, tai yra prieš 21 metus, ir iki pat 2017 metų, tai yra 20 metų ieškovas reikalavimo grąžinti skolą nereiškė. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis įsiskolinimą O. R. būtų grąžinęs, o jo skola nebuvo įtraukta į jos paveldėto turto masę. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog prievolė tarp šalių yra pasibaigusi. Toks pirmos instancijos sprendimas atitinka ir CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus.
16. Apeliantas nurodo, jog šalių susitarimas nebuvo užfiksuotas rašytiniais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2005; 2010-11-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010; kt.). Įskaitymo sandorį sudarančių asmenų valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-21 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-407/2010; 2011-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011). Bylos medžiaga patvirtina, jog šeimoje buvo susiformavusi praktika skolintis pinigus vienas iš kito skolos raštelių pagrindu, todėl tikėtina, jog įrašų apie atliktą įskaitymą tarp ieškovo, atsakovo ir šiuo metu jau mirusios O. R. įsiskolinimų nebuvo, kadangi buvo žodiniai susitarimai, kuriuos lėmė šeimos narius siejantis tarpusavio pasitikėjimas. Remiantis suformuota teismų praktika žodinis pranešimas apie atliekamą įskaitymą, kaip buvo padaryta šiuo atveju, yra tinkamas ir neprieštaraujantis teisiniam reguliavimui.
17. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog terminas reikalauti grąžinti paskolintus pinigus nėra suėjęs, kadangi ginčo skolos raštelis yra pagal pareikalavimą, tai yra, jame nėra nurodyta skolos grąžinimo data, tačiau pažymi, jog teismui padarius išvadą, kad prievolė yra pasibaigusi tarp šeimos narių atlikus žodinį reikalavimų įskaitymą, šie argumentai nebėra aktualūs, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma.
18. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė 1964 m. CK. Pažymėtina, jog ginčo skolos raštelis buvo sudarytas 1997-11-11, tai yra galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog CK 6.870 straipsnio 1 dalies norma yra savo esme tokia pati, kaip 1964 m. CK 291 straipsnis, kas yra patvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-15 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2012.
19. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti apelianto apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
20. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Ieškovo J. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.